Mamytės literatūrinė svetainė

čiū

Pažadėjau pabaigt, tai pabaigiu, bet kokybė, aišku, nukentėjo. Kaip jau sakiau per žygį, pirma dalis buvo rašoma vienu prisėdimu ir "iš širdies", o toliau jau reikia generuot idėjas, kas man, neturinčiai humoro jausmo, ne baisiai sekasi. Siužeto pabaigą seniai žinojau, bet nebeliko vieko normaliai užrašyt. Na, bet pažadas lieka pažadu


<center>
Iš STT gyvenimo

Trečia dalis</center>

Neogotikiniame kambarėlyje prie neogotikinio stalo sėdėjo neogotiškai apsirengusi visai negotiška moteris su akiniais. Priešais ją sėdėjo šviesiaplaukis vyriškis, šalia voliojosi purvina didžiulė kuprinė, net išsipūtusi nuo turinio. Vyriškis laikė rankoje sportinę gertuvę ir periodiškai kažką iš jos gurkšnojo. Moteriškė kikeno ir vis pliaukštelėdavo sau per kaktą, sušukdama: „Vaje, ir kaip aš nepagalvojau!” Knygų ant stalo, beje, buvo daug: visos bordiniais viršeliais, su auksinėmis raidėmis S.T.T.D.K. ant nugarėlių. Ant sienos kabėjo prie interjero visiškai nederantis „Depeche Mode“ plakatas.

- Taigi einu aš palei jūrą, - porino vyras, - žiūriu – medūza...
- Ir kaip aš nepagalvojau! – nusikvatojo moteris. – Duokš, - pačiupo gertuvę ir gurkštelėjo. – Alduk, šitai yra gėris. Kur, sakei, pirkai?
- Pats dariau. Visą kibirą, - nusišypsojo Aldukas. – Bet tik tiek beliko.
- Atsiprašau, paliksiu tau, - grąžino gertuvę moteris.
- Žodžiu, žiūriu: medūza. Galvoju: kur aš ją mačiau? Perverčiu visą UT Extended – tarp iliustracijų nėr. Pasižiūriu Pictures Add – nėr... Bet pažįstama gi. Graži tokia, ištižusi...
- Nuo kada domiesi jūrų flora... e... fauna, bičiuli? – Alduką pertraukė balsas nuo durų.
- A, Vytai! – atsisuko vyras. – Matau, atsivedei Mają. Seniai nema... Ką čia darai???
Maja muistėsi, buvo matyti, kad jos rankas tolkinatorius laiko sugriebęs už nugaros. Aldukas tik dabar pastebėjo, kad jos burna užklijuota kažkuo kislotnai žaliu.
- Atsiprašau, Toma, ar galiu jus sutrukdyti? – įsispitrijo akiniuotajai į veidą.
- Tu jau sutrukdei, - niūriai burbtelėjo Toma. – Ką, po šimts, čia darai?
- Jūs man labai atleiskit, kad taip išėjo, bet neturėjau kur dėtis. Tie fundamentalistai mane...
- Paleisk ją!!! – sukliko Toma.
- Atsiprašau, Toma, bet dabar kalbu su Aldu. Aldai, gelbėk. Tie fundamentalistai…

***

Sėlino visi. Sėlinimo meno buvo mokomas kiekvienas STT agentas, nes tai buvo pats reikalingiausias dalykas kiekvieno doro agento gyvenime. Visi jie galėjo sėlinti atbulai, šonu, tiesiai ir kreivai, prireikus sėlinti ant rankų ir dar kartais šliaužti. Bet dažniausiai tekdavo sėlinti pirmyn, kas dabar ir buvo daroma.

Koridoriai buvo grėsmingai tušti. Atvykę labai slaptai pasikasė po tvora, ir išlindo tiesiai į murzinų vaikučių būrį, susispietusį po egle. Laimei, vaikučiai nepažino vierchų ir, pernelyg nustebinti viso to, kas jiems per dieną nutiko, liko stovėti išsižioję. Varnėnė paskubom juos suskaičiavo ir nutarė, kad tai tebuvo pusė visų stovyklautojų, tačiau likusių niekur nesimatė. Koridoriai buvo tušti, vėjas daužė langines. Kartais pro praviras duris galėdavai pamatyti neogotikinį kabinetą, bet visuose nebuvo nė gyvos dvasios. Rinktiniai smogiamieji STT būriai nesiryžo šaukti: galų gale, sėlinimo taisyklės reikalavo visiško slaptumo. Be abejo, ir maskuojamųjų priemonių, todėl visi dėvėjo vienodus juodus kostiumus ir kojines ant galvų.

Tuomet tolumoje jie išgirdo garsą. Kažkas, regis, traukė „Alaus danguje nėra“. Folkas ir Aikvena reikšmingai susižvalgė. Atėjo metas veikti.

Smogikai atsargiai prisėlino prie vienintelių užrakintų durų. Visi sužiuro į Varnėnę, ta iškėlė ranką, pusbalsiu sušnibždėjo: „Trys keturiose“ ir davė Ženklą. Barkštelėjo iš skardinės dėžutės traukiamas blasteris „Melionas“...

***

Kol visi smogikai susigrūdo į kambarį, tolkinatorius spėjo atsisėsti surištai Nassai ant kelių ir nusitaikyti į įėjusiuosius pirštu. Prie gretimos kėdės buvo pririšta Toma, šalia stengėsi išsivaduoti Maja. Aldukas sutrikęs stovėjo šalia ir bandė atrodyti bastūniškai.
- Tolkinatoriau! – sukliko Varnėnė. – Priešintis beprasmiška. Pasiduok gražiuoju!!!
Tolkinatorius nusikvatojo.
- Manot, kad galite mane įveikt „Melionu“ ir nevierchišku muzonu? O aš jumis taip tikėjau... – čia jis pradėjo dirbtinai šniurkščioti. – Už kokias gyvenimo nuodėmes mane taip baudžiate?
- Pats žinai, - Indraja nuo galvos nusimovė kojinę (Varnėnė nepritardama sušnypštė).
Alataras stovėjo, grėsmingai iškėlęs kataną. Staiga jis krustelėjo, tačiau tolkinatorius buvo greitesnis ir, šmurkštelėjęs už kėdės, iš visų plaučių sušuko:
- Digi Digi T!!!

Nieko neįvyko. Tolkinatorius atrodė rimtai sutrikęs. Pakartojo dar kartą:
- Digi Digi T.
Nieko.
Rinktiniai STT smogikai atlaidžiai šypsojosi.
- Cha, manei, pavyks? – ne visai atlaidžiai šypsodamasi tolkinatoriaus link žengė Ekzona. – Apsidairyk. Kur mes esam? Kaip skliautai atrodo? Kokį poveikį skliautų forma turi digimonizacijos procesui? Aha, pradedi suprasti? Ačiū, Alduk, Toma, - atsisuko į juos. – Puikiai padirbėjot.
Toma atsiduso:
- Tik galėjot ateiti greičiau... Man jis jau buvo bepradedantis nusibosti.
Tolkinatorius liūdnai apsižvalgė ir širdį veriančiu balsu suriko:
- Nooooooooou!

***

Gaila, bet istorija šitaip nesibaigia. Nes čia į ją įsivelia dar vienas veikėjas – The Great International Society of HP Fans vs LotR Fans. Slaptieji šios organizacijos agentai buvo infiltruoti į STT mažvaikių gretas ir atidžiai ruošėsi šturmui. Šturmas, kaip paprastai būna tokiuose į Holivudo filmus panašiuose siužetuose, visiškai atsitiktinai sutapo su didžiąja raudonojo tolkinatoriaus medžiokle. Į kambarį įvirto smailiomis skrybėlėmis ir apsiaustais pasidabinę kampuoti TGISHPFVLF kariai.
- Freeeeeeze! In the name of Him Who Must Not Be Named, you have just been taken prisoners by the…
- Ou vat ze fak, - per juodaskvernių minią prasibrovė purvinas berniūkštis (Maja tyliai aiktelėjo: „Serioža!”). – Kat ze formalities. Mūv jer eeeses jū elviš sleivs, vy mast tai zem ap and bring zem tu ze bos.
TGISHPFVLF puolė prie tolkinistų, stovinčių su atvipusiais žabtais, ir čia būtų užviręs mūšis jei ne visų pamirštas apsiašarojęs tolkinatorius. Per visą sumaištį kažkaip sugebėjęs išsiropšti per langą, jis iš visų plaučių sušuko DIGI DIGI T! Ir užvirė košė...

...kurios pasekmės, laimė, buvo ne tokios jau prastos.

***

Truputį apsibraižiusi kompanija ir vėl sėdėjo Perkūno namuose. Nors Nassa entuziastingai visiems pasakojo, kaip buvo laimėtas Dagor Dagorath Amen su TGISHPFVLF (sutrumpintai TFHPF – Those Fuckin HP Fans), kitų veidai buvo paniurę.
- Dabar tolkinatoriaus jau niekada nebesučiupsime, - atsiduso Varnėnė, kai Nassa pagaliau nutilo.
- Kai nebelieka estel... – pradėjo Ekzona.
- Škias, - skubiai pertraukė ją Alataras, - kas šiandien pietums?


<center>TIPO PABAIGA</center>


P.S. Visi šios istorijos personažai yra vaizduotės vaisius. Bet koks personažų ir realių asmenų biografinių detalių atitikimas yra atsitiktinis.

O tai viena HP (na gal ne jo paties, bet tos operos) agentė taip ir tebeliko, haha! Gerai užsimaskavusi 😉

Sėlino visi. Sėlinimo meno buvo mokomas kiekvienas STT agentas, nes tai buvo pats reikalingiausias dalykas kiekvieno doro agento gyvenime. Visi jie galėjo sėlinti atbulai, šonu, tiesiai ir kreivai, prireikus sėlinti ant rankų ir dar kartais šliaužti. Bet dažniausiai tekdavo sėlinti pirmyn, kas dabar ir buvo daroma.

Eilutės, vertos filmo apie Bondą scenarijaus Sėlinti ant rankų...

Juoda kaip naktis

Aš ieškojau tavęs smėlyje,
bet neradau.
Smulkesnės už šaltmečio sniegą smiltys
skaudžiai žeidė mano nepaeinančias kojas.
Mačiau kriauklę, išmestą jūros.
Paskui tiltą, kurio liko tik poliai,
ilgą išmirkusią žolę,
vaikų pastatytą pilį,
duobę, pilną vandens, tačiau –

Aš ieškojau tavęs ąžuolo drevėje,
bet ten buvo tuščia.
Išpuvusią medžio šerdį suspaudžiau tarp pirštų,
Nulenkiau galvą patikrint šaknų,
o jų ten nebuvo,
tik ola ir balto triušio iškamša,
rodanti kelią į niekur.
Girdėjau, kad gerai įsiklausius
kartais šakos prabyla, tačiau –

Aš ieškojau tavęs scenoje
ir ilgai prašiau, kad išjungtų šviesas,
nes jos spigino ir trukdė
pažiūrėti, gal kartais sėdi partery ant bent balkone.
Atėjus valytoja
bandė viską surinkti
ir iššluoti po cirko likusį talką,
suko ratais aplinkui, stumdama didelę krūvą, tačiau –

Aš ieškojau tavęs elektros stulpuose,
jie gaudė kaip aviliai
be medaus ir be bičių,
iš pilko cemento, aukštesni už dangų.
Po laidais radau prairusią pirštinę ir batą,
Tuomet pagaliau išvydau tave
mojant nuo paties viršaus, tačiau –

Aš ieškojau savęs smėlyje,
bet neradau.


2006 09 17

Nepriekaištingo nepriekaištingumo eilėraštis. Šviežia ir monumentalu. Gili pagarba ir susižavėjimas.

*nusiima kažkada Indrajos per prievartą užkabintą Lūtijenos medalį ir perduoda jį Starlin*

O aš neberašau. Visai. Baigta man.

Vau :shock: Nuostabu
Ir taip atitinka dabartinę nuotaiką... Ak...

***

Naktie tamsi,
Atverk duris,
Aš ateinu,
Juoda kaip tu.

Keliu sparnus
Ir į sapnus
Dangaus taku
Žemyn žengiu,

Viena laukuos
Ratu sukuos,
Tinklus neriu
Tylos dainų,

Brendu basa
Ten, kur aušra,
Vėl ištirpstu
Ūke žvaigždžių.


2006 09 22-28

29 d. taisa: žodelis "keliu -> taku"

šitos eilės man labiau patinka.. ypač trečia strofa... skambu

Aha, šitas paskutinis kabina. Gerai kabina. Super.

//Kronas vidury nakties susisupęs į juodą kailį baladojasi į kaimynystėje gyvenančio dvorfo urvo duris, kad šis baigtų knarkti.//

Niam niam. Abu nuostabūs, bet man pirmas vistiek nežymiai nežymiai labiau patiko

Abu geri bet antrasis man labiau prie širdies

Žodžiai

žodžiai
ant delno
prakaite
tirpsta
kaip ledas
vasaros kokteiliuose
žodžiai, žodžiai
plūsta
tvanas
bet tik išnyra
ir vėl nebėr
atgal į išmestą
upės dumblą
reikia
pastatyt iš jo pilį
su dideliu bokštu
ir septyniais langais
palikt kitiems
tegu griauna
nepalieka akmens ant akmens
smilties ant smilties
padaro karolius
iš mano kaulų
bet žodžiai žodžiai
į dumblą atgal
nepavirs


2006 10 19

<center>...omeny

[tęsinys, anaiptol ne pabaiga]</center>

<center>***</center>

„Mūsų žmonės kitokie nei jūsų. Mes gyvename ramiau ir sėsliau, ne tiek daug keliaujame. Maistą auginame ir medžiojame patys. Kaimeliai išsidėstę gražiame slėnyje, kuriame visko pakanka, yra ežeras, upelių. Slėnį supa kalnai – nelabai aukšti, juos galima greitai ir nesunkiai pereiti. Medžiokliai, išsiruošę į kelių dienų žygį, neretai taip ir padaro, ypač jei gyvena pašlaitėse. Slėnio gilumos kaimai turi įveisę didelių sodų ir daržų. Visur einame pėsčiomis, jei kur toliau – keliaujame apžergę tanatą. Ką sakote? Ne, turbūt tai sutapimas. Tanatas – gyvas padaras, lengvai leidžiasi jodomas... Jei tik su juo gerai elgiesi, žinoma. O tokių įtaisų kaip jūsiškiai neturime. Ne, dėkui. Nors kai kas, ką anksčiau buvo atnešę iš už kalnų, mūsuose prigijo, kitkas taip ir rūdija rūsiuose. Matote, kaip jums būtų nenaudingas tanatas, kuris lėkdamas akmeninėmis gatvėmis atmuštų kojas, taip mums visiškai nepraverčia jūsų geležys...“

<center>***</center>

- Taigi kad. Esat visiškai teisus: jaučiuosi mažumėlę nepatogiai, kaip įsibrovėlis, nelauktai pradėjęs dėstyti savo tiesas – o juk būtent šitaip ir yra. Kita vertus, mainais gaunu ne ką prastesnį lobį. Prieš daugelį metų nežinojau, kodėl einu, taip tiesiog reikėjo. Dabar... dabar taip pat nežinau. Užtat jaučiu: turiu atsidurti čia, ar Pajūrėje, ar miško mieste, ar kur kitur, idant suprasčiau, kad nereikėjo išeiti.
Si-lo-ja giliai atsiduso, atsilošė krėsle, sunėrė rankas už galvos, užsimerkė. Priešais stoviniavęs žmogus iš užančio išsitraukė maišelį su žolėmis ir dūminę.
- Maran, vis dar bijai?
Si-lo-ja įbedė akis vyrui į veidą.
- Nebijau. Niekad nesakiau, kad bijau. Tai – ne baimė. Tie klausimai, kuriuos vakar uždavė, man pačiam kelia nerimą. Niekad nesupratau ir nesuprasiu, tad kaip galiu paaiškinti kitiems?
- Juk tai taip paprasta, - atlaidžiai nusišypsojo ir truktelėjo iš dūminės. – Niekas neprašo, kad tu suprastum, jiem tai mažiausiai rūpi. Papasakok, kaip atrodo durys, stogas, vidus, ir tiek.
- Būtent tai ir yra mažiausiai įdomu, - nukirto Si-lo-ja. – Nes viduj nieko nėra.
Vyras įdėmiai pažvelgė jam į akis ir ištiesė delną:
- Tiluoja maran, metas.

<center>***</center>

- Užkariavimo džiaugsmas! Tai – užkariavimo džiaugsmas! – iškriokė žmogus.
- Raaa! – užplėšė paskui jį gauja, ir Si-lo-ja drauge su visais puolė priekin, mostaguodamas vado įbrukta geležim.
Kirsk, pjauk, tvok! Pergalės džiaugsmas, koks didelis pergalės džiaugsmas! Nieko aplink nebematė, apsvaigę ir įkaitę murkdėsi, grūmėsi, šienavo kairėn ir dešinėn, pamiršę, kokio veiksmo ir gudrybių buvo mokyti. Ne tai, o kraujas – viena, kas varo priekin!
Nepailsdamas Si-lo-ja nardo tarp savų ir svetimų, išties jau nebeskirdamas, kas kur. Nebemato nei dangaus, nei žemės: tik kažkur per ištiestos rankos atstumą švytruojančią pilkumą. Išblankusi masė siūbuoja, artėja, prisiliečia, vėl atsitraukia, įgelta Si-lo-jos geležtės. Si-lo-ja griūva priekin, pats stebėdamasis savo smarkumu. Jam atrodo, kad šoka keistą šokį, gal su mirtim, gal su savim pačiu; aukštyn pėda, ranka į dangų, suklumpa, vėl stojas, metalo žvangesys aplinkui daugiau trukdo nei padeda užsimiršus linguoti drauge su širdies tvinksniais.
- Kirsk, kirsk, žudyk!
Pilkuma priartėja, regis, tuoj apkabins viesulu siaučiantį kūną, bet vėl nutolsta, nelyg banga, tuomet grįžta jau iš kitur. Žybsnis, krenta geležis, skrodžia kiaurai, į visas puses vartosi akys – žudantis vėl kelia kalaviją aukštyn ir smogia, kitam.
- Kirsk, negailėk!
Sumauroja, apsisuka ir visas užgula auką. Skerdikui darbo daug.
Įsitempęs, uždusęs Si-lo-ja mėgina atsidurti šienpjoviui už nugaros. Dabar jis pačioje audros šerdyje; kakta srūva prakaitas, nebežino, nei kas prieš jį, nei kam duria. Dar smūgis. Išnyra vėzdas, ranka: augalotas vyras stojasi, kažkieno parmuštas, atsisuka į Si-lo-ją ir kimba marškon. Nevaldoma kuoka bilsnoja į galvą, ištaikęs progą užsimoja, bet nepataiko. Si-lo-ja griebia jo kaklą. Karštas skausmas šone. Peilis, gal durklas. Nuostaba daug kainuoja: vėl sminga, ir vėl, ir vėl... Si-lo-ja susmunka, bando įsikibti užpuoliko kojos; kraujas plūsta iš liepsnojančios žaizdos, akimirka tįsta begalybėn; lėtai lėtai dulkės susimaišo su prieblanda.
Naktis. Veidas. Atodūsis virš tvenkinio: grįžk. Liūdnos liūdnos akys, ištiestum ranką – būtų tavo... Rūkas išsisklaido, šviesa. Akmenukai, akmenukai: mažas berniukas brenda upeliu, iškilmingai nešdamas du nugludintus, su skylutėmis. Jis vertas, jam – metas. Du. Vienas – tam, kurį jau turi seniau, nuo tada, kai senelis Da-lo-ba padovanojo jį paskutiniu kvėptelėjimu. Kitas – antram, kurį pats – pats – jau geba susirasti. Bet kodėl mergaitės drožia medinukus, kas per įdomumas – va rasti akmenį su skyle...
- Nau... – suvaitojo.
„Grįžk.“
- Bunda. Ei, bunda! Vandens!..


<center>***</center>

Ji stovėjo tamsią naktį prie žvaigždėto tvenkinio nuleidusi rankas ir delsė nusimesti paskutinį rūbą. Kas iš to. Kaip ji, suskilusi, čia atsidūrė? Kas privertė ją patikėti, kad įsidūrusi mažąjį pirštelį gebės atsiverti tam, ko, žino, nėra? Tik toks aštrus, gyvent neduodantis ilgesys ir troškulys sužinoti galėjo atvesti klejojančią, kartojančią išsapnuotus žodžius, su išgaląstu peiliu dantyse.
Krenta skraistė žemyn, ir su jos šiurenimu vandens paviršiumi pereina moters atodūsis.

Patinka. Labai įtariu, kad suprasti pajėgsiu, tik kai jis bus visas, ir bus galima paskaityti ne iš eilės 😉

padaro karolius
iš mano kaulų

...taip ir atsimenu istoriją apie panašiai pasielgusį bliakerį...

Jei rimčiau - šitos dvi eilutės tiesiog super. Labai vietoje, nors kartu ir labai netikėti.

"Omenies" neskaičiau - sakiau, skaitysiu tik tada, kai bus visas.

Pelenai

Ant odos
Žiojasi skylė,
Ir į raudoną žaizdą
Byrėti ima pelenai,
Su vėju
Nuo kamino
Kaip paukščiai atplasnoję;
Tai mes
Į nieką sudegėm,
Be priežiūros
Po krosnim
Palikti.


2006-11-01

Pasivaikščiojimas po sapną

Tarp priešaušrio rūkų pakibusi būtis. Varnos, varnos medžiuose, lizdai tarsi kepurės. Sujauktos mintys užmigt neduoda, lyja lietus kažkur tolimoj sąmonės kertelėj, o po kojom išpuvę skysta lapai. Tarp akmenų užgriūtas tiksi žadintuvas: diena-naktis, diena-naktis, diena-naktis. Ir lengvas kraujo lašas kaip ašara nurieda ant veidų.
Mažas berniuk, ko tu bijai: tamsos ar to, kas joje?



2006-11-15 Iš labai greitų

-------------

iš penkto aukšto
mėlynam lietaus laše
nukrinta žemėn
sustingęs mažas embrionas

2006-12-07



Monologas

Aš sapnavau.
Esu tikra, tąnakt aš sapnavau.
Prie varpinės gatvėj stovėjo
senas geras draugas.
Toks senas, kad išvydęs mane suseno dar labiau.
Aš paklausiau jo, kaip nueiti
į Kristofo Bacho namus,
bet jis nesiteikė nieko išduoti.
Ir šiaip, manau,
pasielgė kaip paršas.
Atsimerkiau, atsisėdau,
pamąsčiau,
koks sušiktas gyvenimas,
ir nuėjau gyventi toliau.

Išties,
turbūt sapnavau.

2006-12-06

Man tiesiog nekyla pirštai komentuoti. Kam kartotis, kad nieko geresnio už TAI (turiu omeny poeziją, nes "...omeny" niekaip negaliu įveikti) dar neteko skaityti? Ne, čia ne senasis "kastuvo sindromas", čia aš kuo rimčiausiai.

Ačiū, Aiquen. Nors pati taip nemanau, ypač apie paskutinius... Vis tiek ačiū.


Kalėdoms

Kai užsimerkia mintys,
Pro užvertas langines
Pažyra sauso juoko trupiniai.

***

Šiaudų pilni krepšiai,
Iš židinio ugnis -
Jauna mergaitė - šypsos.

***

Kambary pasklinda
Aštrus daržovių kvapas,
Žuvis ant kietmedžio lentos.

***

Aukštom aukštom karūnom
Žalčių šešėliai slenka
Apsunkusioj garsų tyloj.

***

Per seno žalvario vartus
Išrieda iš mirties
Geltono aukso žiedas.


2006 12 11-12