<center>...omeny
[tęsinys, anaiptol ne pabaiga]</center>
<center>***</center>
Pakalnėse, kitoje pusėje nuo palyginus aukštai esančio slėnio, gyveno nedaug žmonių - šlaitai buvo nemaloniai statūs, gausu uolų, bet užtat vietomis tinkama ganyti, todėl vasarą ten atgindavo bandas iš žemesniųjų priekalnių, kur išsibarstę stovėjo nedideli kaimeliai. Reikėjo nukakti gerokai toliau, kol atrasdavai pirmą didesnį miestą. Toliau driekėsi derlingos žemės, kurių gyventojai didžiavosi savo lygumomis ir kreiva akimi žiūrėjo į kalnus. Žmonės iš slėnio pas juos ateidavo dažnai, nes tai buvo artimiausias bei lengviausiai pasiekiamas gyvenamas užukalnės taškas. Žinia, tie keliautojai buvo jaunėliai, bet pasitaikydavo ir tėvų, kurie netroško eiti toliau. O toliau, už didelės upės, buvo kitos valdos ir kiti kraštai. Iš vaikystės Si-lo-ja prisiminė miglotus sugrįžusiųjų pasakojimus, kuriuose tikriausiai visada būdavo daugiau melo nei tiesos - vaikams palinksminti. Ir suprantama, nes tai, kas iš tiesų įdomaus nutikdavo užukalnėje, buvo neliečiami asmeniški prisiminimai, kurių kiti nė nebūtų bandę klausytis. Išėjęs pirmą kartą, Si-lo-ja tą pajuto pats.
Nė nenumanė, kaip ir kodėl tąkart nuklydo šitaip toli. Broliai ir tėvai sakydavo, kad turi eiti priekin, sustodamas tai šen, tai ten, o kai jau pajusi, kad tavo kelias baigėsi, privalai sugrįžti; tarsi kiekvienam būtų pastatyta siena, kurią reikia paliesti, išlupti akmenį iš jos ir parsinešti namo kaip įrodymą. Si-lo-ja savosios sienos vis nerado, bet nuoširdžiai ieškojo, darydamas, kaip buvo pamokytas: ėjo, ir ėjo, ir ėjo. Nesigailėjo, kad neranda, tik kartais apimdavo rūpestis dėl namuose likusiųjų, ir užsimanydavo baigti klajones. Paskui jausmas pranykdavo, bet kelyje nuolatos lydėjo krūtinę šildantis prisiminimas apie tai, kad jo laukia ir ilgisi.
Tos žemės, kurias pamatė vis labiau toldamas nuo slėnio, buvo visos skirtingos ir savitos, tačiau eidamas jutai nuoseklų, kone nepastebimą kitimą, kol galiausiai atsipeikėdavai ir nebesuprasdavai, kada gi viena šalis pavirto kita. Si-lo-ja nebūtų galėjęs pasakyti, ar visose jo praeitose žemėse anksčiau buvo lankęsi kiti tėvai. Tose nelabai tolimose jų tikrai būta - šalis Si-lo-ja pažino iš slėnyje sklandžiusių pasakojimų. Patys vietiniai paprastai neatmindavo jokių prašalaičių - tiesą pasakius, atmindavo, visą aibę, bet atskirti, kur čia iš slėnio, kur iš kitur, buvo neįmanoma: slėniškiai daug nesipasakodavo. Galbūt todėl, toldamas į vis keistesnes vietoves, Si-lo-ja ėmė manyti, kad jose lankosi pirmas. Kartais, būdavo, atpažįsti nuobirą, neryškų prisiminimą iš kadais girdėtos keliautojo poringės, bet ne daugiau. Iš tiesų Si-lo-ja turbūt nebuvo toks neteisus, nes, kai pirmąsyk grįžęs namo papasakojo apie regėtus žmones, senoliai ir jaunesnieji tik stebėdamiesi kraipė galvas, negalėdami prisiminti nieko panašaus. Vien karšinčius Ge-na-tis prasitarė apie savo tėvo nuotykius labai tolimame krašte, kur žmonės iš įvairiausių metalų gamindavosi keistus įnagius: vežimus, dėžes, net indus - viską kitaip nei slėnyje ir artimosiose užukalnėse. Tąkart senolis Si-lo-jos užklausė, kurių galų jam reikėję belstis taip toli? Jaunuolis nežinojo.
Kai ėjo pirmą kartą, buvo labai suirzęs. Jam, vos apsiplunksnavusiam vaikėzui, buvo pasakyta: turi eiti, eik kuo greičiau, nes jau daraisi šeimai našta. Be abejo, pabėgti jis troško visa širdimi - atrodė, kad likęs namie uždustų ir susipainiotų ką tik į drugzus išlaksčiusioje savo esybėje. Pamažu tam rengėsi: anksčiau nesuprasdavo, kodėl netrukus po vardijimo apeigų visi broliai, niekieno neliepiami, kyla į aukštumas ir klajoja užukalnėse, tačiau dabar pats tai patyrė - tik vienas, netrukdomas gali surankioti pamestas savasties atplaišas. Nors gerai nežinojo, kodėl, bet visa kas gyvenime rodėsi be pagrindo, pranyko tai, kas anksčiau teikė viltį. Po susidūrimo su tikrove iš vidaus išsprūdusios smiltys dabar blaškėsi kažkur pasaulio vėtrų sūkuriuose. Bet kodėl šitaip: privalai išeiti, privalai privalai privalai? Žinoma, tais metais šeimai buvo sunku. Val-te-ra parsivedė vyrą, jiems gimė vaikelis, dėl nederliaus pritrūko maisto... Jauniausi dvyniai sunkiai susirgo, ir visi turėjo apie juos šokinėti... Nau-si-lo pats matė: reikia. Tik delsė ne todėl, kad būtų norėjęs dar mėnesėlį kitą pasišildyti prie gimtos krosnies, o todėl, kad kaupėsi ir mėgino išsiaiškinti, ko ir kur jam ieškoti. Bandė pasikalbėti su Ti-dė-ja, ši lyg ir suprato, bet niekaip negalėjo suvokti, kam reikia trenktis į pasaulio kraštą, - jos pačios smiltys buvo nugulusios slėnio takus, trobų stogus, kartis, ant kurių moterys kabindavo skalbinius. Vieną vakarą ji ilgai verkė, padėjusi jam ant peties galvą, paskui nurimo ir paglosčiusi pažadėjo laukti, kas benutiktų. Su tuo susitaikęs, Nau-si-lo beveik laukė dienos, kai anksti rytą atsikels ir išeis, pabučiavęs motinai kaktą. Jei tik brolis nebūtų to ištaręs garsiai, išspyręs - žodžiais - iš namų...
Prisiminęs pirmąjį ėjimą, Si-lo-ja neramiai vartydavosi prie savo laužo. Laimė, paskesni jau buvo savanoriški, ir niekas nebežiūrėjo pašaipiais žvilgsniais. Buvo vyras: suaugęs, subrendęs, ir kaip toks besielgiantis.
Kur ėjo, kai buvo piktas? Regis, pirmąkart susipažino su saldėsių žmonėmis. Apsigyvenęs pas juos, kokią savaitę kas vakarą pripusdavo rutulėlių, traškučių, ragaišių, geltono sviesto, šiltų meduolių, burnoje tirpstančių keistos spalvos uogų. Pradėjo baimintis, kad mylimoji nebepažins grįžusio - tačiau varginantis kelias namo grąžino buvusią išvaizdą.
Klajojo bent porą metų. Geležys... keblūs, nepatogūs įrankiai... Ir visa kita: neregėti gyviai, vešlūs įmantraus pavidalo vaisius vedantys augalai, aukšti, iš akmenų, glotesnių nei Šventyklos, sustatyti bokštai bei pilys, aplink juos - visas laukas menkučių molio trobelių; margaplaukės moterys, kurių glamonių nesusilaikė neparagavęs; šaltis, kokio nebūtų galėjęs įsivaizduoti, jei nebūtų reikėję patirti savo kailiu, - vėjas plyname lauke, gnaibantis ausis ir skaudžiai žeriantis į veidą ledo akmenėlius; paskui karštis, kai negali nei įkvėpti, nei iškvėpti, o panorėjęs atsivėsinti turi nerti į nemaloniai drungną, taršalais plaukiančią upę. Dienos ir naktys, ir žvaigždės - vėl priešais akis kalnai, norisi kuo greičiau nusimesti kelionės naštą, pasilikti sau prisipažinimą, kad taip nieko ir neradai, pulti į glėbį tiems, kuriuos palikai. Ne visus randi. Dvyniai pasimirė. Vyresnysis brolis vėl išėjo. Sesuo persikėlė gyventi toliau. Bet Ji - Ji laukia, ir jau pats metas bent trumpam pamiršti, kad esi davęs įžadą kažko siekti.
Galiu ir įjungt, negaila.
super.
gėris :dancing:
Gal žinai, kas ta Siuzi? Iš pradžių būdavo Aistė, dabar Siuzi... Tiesiog akis bado... 
