Kurį laiką galvojau, kad forumas turbūt specialiai nulūžo, kad neįdėčiau pagaliau pasirašiusio naujo "omeny" gabalėlio. Gal jis nepakankamai geras? Jaučiu, kaip stringa stilius, kartojasi tos pačios frazės... Tiesiog neturiu rankos... Ech, kad kas taip su rašytojo talentu užrašytų mano idėjas... Bet ką gi, forumas atitaisytas, o gabalėlis vis dar ant mano palangės. Gal jau gana jam ten gulėt?
<center>...omeny
[tęsinys, bet anaiptol ne pabaiga]</center>
***
Alkūnės ant kelių, kaklas perkreiptas neįmanomu būdu - senukas suūbavo negailėdamas plaučių: "Jis tiek daug paprašė, šitiek daug paprašė!" "Pareikalavo", - norėjosi atsakyti. Ir Si-lo-ja atsiduso: "Mano mielas, - pasakė, kaip buvo įprasta tuose kraštuose, - ir kuo gi aš galėčiau padėti? - skėstelėjo rankomis. - Kuo, sakykit, kaip įmanydamas..." Sakinį nutraukė garsus sriūbtelėjimas, ir senukas įsistebeilijo Si-lo-jai į akis, staiga nustojęs verkti: "Nė nemanyk. Aš jau kaip nors." Ašara nuriedėjo iš akies ir įstrigo smėlėtoje raukšlėje. Si-lo-ja giliai įkvėpė, nežinodamas, ką pasakyti, paglostė jam veidą: "Na jau, aš... mes..."
Ėėėch - atsiduso pratisai senis. Iš jo viskas buvo atimta, viskas, kad ir kiek mažai jis turėjo. Atėjo, žiauriai sumušė - lyg tas būtų galėjęs kaip nors pasipriešinti - ir išnešiojo po kruopelę, po grūdelį, po skarmalėlį... Paprašė! Iš kur, iš kur toks žiaurumas?! Širdis drisko į gabalus vien nuo minties. Žiūrėdamas į dovanota nosine pirštą besivyniojantį žilių, Si-lo-ja negalėjo liautis galvojęs apie tai, ką jam per pastarąjį laiką teko patirti ir sužinoti: pamatyti tai, nuo ko Nau-ti-dei vietoj kvapas pro viršugalvį išlėktų, kuo ji visų pirma nepatikėtų, nes kas gi gali perprasti šitas begalvystes, a, prakeiktieji, nelaimingieji, a! Na ir prakéikti - iš jų išmoko. Ne patį blogo linkėjimą - keista būtų, jei slėnyje niekas niekam nesišauktų ko bloga, - o tą patį supratimą, kad va - imu ir keikiu tave, žinokis. Ką čia slėpt. Laikai tokie... Vietos tokios, žmonės kiti, atėjo metas priprast - ir priprato, kad ir kaip sunkiai pakeliama tai būtų atrodę. Vis tiek yra buvę ir kraupiau, o jie, visi tie žmonės su savo metalais ir saldėsiais, tiesiog tokie užgimę. Gana pavartyti jų metaraščius, kaip kad vadina. Šito gėrio Si-lo-ja spėjo prisižiūrėti sočiai, tyčiom ir žymas perprato, žinojo, kad dauguma tėvų iš savo klajonių po užkalnes grįždavo pažinę kalbą ar raštą, o dažniausiai - abu. Metaraščių nesupainiosi su niekuo, juos atsivertus iš pradžių nosį užkutena dulkės, o tada tik žvelgi, skaitai, ryji akim išraitytus juodus pavidalus bei margus atvaizdus - negali atsitraukti. Oi knietėjo Si-lo-jai grįžus paklausti tėvų, ar ir jie skaitė tą patį, ir ar tą patį jautė - knietėjo!
"Devyni ir trys dešimtys metų nuo Didžiosios Žvaigždės įsižiebimo. Pirmas mėnuo po Lygiavos. Aiseras nubaudė Oriką ir paėmė į žmonas jo pačią drauge su Oriko žemėmis. Medžioklėje pagautas baltas elnias."
"Devyni ir trys dešimtys metų nuo Didžiosios Žvaigždės įsižiebimo. Vartõs metas. Būriai paukščių nuniokojo salą ežere."
"Devyni ir trys dešimtys metų nuo Didžiosios Žvaigždės įsižiebimo. Žiemovartos metas. Valdovo arklidėse ant šieno rastas pamestinukas. Valdovo pati sutiko jį auginti savo menėse."
Ir taip toliau, ir taip toliau... Kas nors sumąsto, kad kitų žemių valdovas prastai elgiasi, nueina ten su būriais kitų, paima žemes ir žmoną... ima rodytis ženklai... Keistenybės! Užtat kaip įdomu stebėti, kai nesi viso to dalis. Juk jau šimtus žiemų ir vasarų jie daro vis tą patį, vis taip ateina ir atima iš kretančių pakelės senolių paskutinius marškinius. Vien dėl to Si-lo-ja džiaugėsi, kad jo namai saugūs, žemai slėnyje, kur kelią žino tik jis - ir niekam neišduos. Kad ir kaip būtų gera būvoti užukalnėj, keliauti vis toliau, vis dažniau pasakoti svetingiems žmonėms apie tą tolimą gyvenimą, kurio atvaizdą visada nešiojiesi sapnuose, kaip bespurdėtų širdis pirmąsyk į rankas paimant neregėtą įnagį, skirtą ne kriutam, o žmonėm medžioti, vis viena kartą reikės tarti: gana, apsisukti ir savom pėdom grįžti atgal... namo... kaip grįžo kiti tėvai. O paskui - paskui metalų žmonės galės įrašyti savo žymėmis:
"Ketvirtieji, penktieji, šeštieji ir septintieji metai nuo Ramiosios upės potvynio. Nirelės ir Angauto valdomis klajojo žmogus iš šešiakojų žirgų karalystės."
Va dar vienas vakar piktas piktas pasirašė:
nespėjau visko nuo pradžių perskaityti, gal dar kada pavyks... bet tu šaunuolė