Žinutė #21
Manau, kad moteriška žodžio 'didis' forma būtų 'didi'. Bet esmės tai nekeičia - eilėraštis puikus ir ne toks jau paprastutis. O ta 'didė' turi savotiško žavesio.
:)
Mamytės literatūrinė svetainė
Žinučių — 273; puslapių — 14.
Žinutė #22
Apie Kuivijeneną man nepatiko. 
Atrodo, mano įsivaizduojamas elfų pabudimas skiriasi nuo kitų.
O giesmė apie Javaną - labai savotiška. Pritariu woodberry, čia unikalus skambesys sukuria įstabią nuotaiką. Man patiko. O ta "didė didė" tarsi muša ritmą ramiai ramiai sielos dainai. Užtat gal ir įtraukia.
"Paprasta siela" man asmeniškai panašu į bet kurį senovės Lietuvos kaimo gyventoją, pernelyg nesiorientuojantį
(neieškok, Starlin, čia prasmės, jos ir nėra. Tik įspūdis toks, ką tik grįžus iš kaimo ).
Atrodo, mano įsivaizduojamas elfų pabudimas skiriasi nuo kitų. O giesmė apie Javaną - labai savotiška. Pritariu woodberry, čia unikalus skambesys sukuria įstabią nuotaiką. Man patiko. O ta "didė didė" tarsi muša ritmą ramiai ramiai sielos dainai. Užtat gal ir įtraukia.
"Paprasta siela" man asmeniškai panašu į bet kurį senovės Lietuvos kaimo gyventoją, pernelyg nesiorientuojantį
(neieškok, Starlin, čia prasmės, jos ir nėra. Tik įspūdis toks, ką tik grįžus iš kaimo )."Aš esu lietuvis kaukas didžiausiame New York'o viešbutyje" - A.Š.
Žinutė #23
Gilthoniel, kaip pirštu į taikinį. Abiem atvejais. T.y. prabudimas - čia mano vizija, jeigu tau kitaip atrodo, vadinasi, įsivaizduojam skirtingai. Antra, bent jau aš "paprastą sielą" būtent ir įsivaizdavau tokią nesugadintą. Ji mato Javaną medžio pavidalu ir supranta ją labai savaip. O pats žodis "didė" atėjo tiesiog netikėtai. Tiesiog pasirašė, ir ką tu jam...
Žinutė #24
Šitoks minimalistinis stilius labai tinka. Žodžių mažai, o išreikšta daug.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
Žinutė #25
Įdomiausia, kad šiaip nelabai mėgstu modernizmą. Bet minimalizmas kažin kodėl geriausiai išreiškia tai, ką matau - o dažniausiai prieš rašydama matau tarsi kino filmą, kaip atrodytų kadras ir pan. Kuivijeneno atveju buvo itin stambus planas.
Žinutė #26
***
Aš palikau veikiantį
Savo širdies radiją
Todėl
Nusėdo baterijos
Ir jau nebegali atsisėsti
***
Aš palikau veikiantį
Savo širdies radiją
Todėl
Nusėdo baterijos
Ir jau nebegali atsisėsti
***
Žinutė #27
Tikra tiesa, kad minimalizmas tau tinka.
Mane visada 'vežė' miniatiūros. Nors pats ir nemokėjau jų rašyti.
Mane visada 'vežė' miniatiūros. Nors pats ir nemokėjau jų rašyti.
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
Žinutė #28
Dalykai
5 scenų sakmė apie sakmę
Veikėjai:
PASAKININKAS
ŽIRGININKAS
ŠEIMININKĖ
BALNIUS
DUKRA
VAIKAS
ŽMONĖS
1 SCENA
Lebeninas, didelis akmenuotas laukas, derlius nuimtas prieš kelias savaites. Tolumoje matyti upės vingis. Centre stovi PASAKININKAS.
PASAKININKAS: O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni!
Užkulisiuose pasigirsta daina, pamažu artėja, pasirodo ŽIRGININKAS.
ŽIRGININKAS:
O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde,
Gražuoli blyksinčiais plaukais!
Keleivis vienišas, išvydęs
Tą grožį, niekaip nepraeis.
O, Serni! Dirvonais pykstančių laukų,
Akmens krantais, akmens takais,
Dar nežinia, kuriuo laiku
Jisai pas mus padėt ateis:
Didysis - mažas, pakeliui užsuks,
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde...
[dainuodamas eina link PASAKININKO, apkabina jį per pečius]Prisijunk, svety, nesididžiuok, su šeimininku uždainuok. O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde... [dainuodamas išeina, kartu išsitempdamas tylintį PASAKININKĄ]
2 SCENA
Medinės trobos vidus. Centre – iš akmenų sukrautas ugniakuras, aplink sustatyti suolai, šalia ant aslos žaidžia vaikai. Kairėje matyti stalas, dešinėje – lentynos su sukrautais rakandais. Gilumoje pro durų angą matyti kamara, kurioje stovinčioje lovoje neramiai muistosi žmogus. Aplink lentynas triūsia ŠEIMININKĖ, prie stalo rymo ŽIRGININKAS.
ŽIRGININKAS: Žinai, o aš pagalvojau... [nutyla]
ŠEIMININKĖ: Ką?
ŽIRGININKAS: Tas širmis ne mūsų.
ŠEIMININKĖ: Netaukšk niekų. Jis klaidžiojo po mūsų mišką, vadinasi, mums ir priklauso. Per mėnesį niekas neatėjo pasiimti, o tai jau ilgas laiko tarpsnis pamesti tokiam dalykui! Būtų mano, viską mesčiau ir ieškočiau.
ŽIRGININKAS [užsigalvojęs]: O vis tik... Ne mūsiškis... Pažiūrėk į jo aprėdus...
ŠEIMININKĖ: Nieko jis neturėjo. Nieko, prisimeni? A, sena galva, papurtyk stipriau, ar ką: nieko ten nebuvo. O gūnią turbūt kažkas iš šičioniškių užmetė per klaidą, visai nieko keisto. Daug kam reikėtų papurtyt galvą, ne tau vienam. Mūsų širmis, dabar jau mūsų, nurimk.
ŽIRGININKAS: Purtyti? Karčius? Galvą? Tauzalai. Aš ne apie žirgą. Apie tą žilių.
ŠEIMININKĖ: Jei jau apie jį prakalbai - kur radai?
ŽIRGININKAS: Keistuolis... Stovėjo ant dirvono ir šūkavo: Serni! Serni!
ŠEIMININKĖ: Na, čia nieko keisto [juokiasi] O gal tau tik pasivaideno? Tas vakarykštis elis šiek tiek muša į galvą, nors gal ir gerai, kad kaip tik tokio parnešė.
ŽIRGININKAS: Bet vakar atrodė visai niekuo ypatingas.
Įeina BALNIUS.
BALNIUS: Kas toks?
ŽIRGININKAS: Ogi svečias.
BALNIUS: Svečias? Kieno – jūsų?
ŽIRGININKAS: Taigi. Turim tokį vieną. Atėjo vakare, pasiprašė nakvynės, iškart ėmė pūsti į ūsą, ir še tau kad nori – dingsta turbūt paryčiais, nes kai atsikėliau apsižiūrėti, kamaros ir trobos durys buvo praviros, vėjas tik košia kiaurai marškinius, vaikas jau perpūstas šnarpščia už ugniakuro… Aš makt tavo gėrimo truputį, gal vaidenas, sakau, gal išnešė ką apgavikas, apsižiūriu – viskas vietoj. Tai makt dar – ir į vėją (koks vėjas! Nuo jūros...). Tas bestovįs vidur lauko ir šaukiąs... Net linksma žiūrėt pasidarė. Parvedžiau, vėl paguldžiau, regis, snaudžia.
BALNIUS [pritariamai kinkuoja galva]: Taip, vargšas žmogus, kaži kas jam nutikti galėjo, gal susapnavo ką negero ar užvalgyt davėt... ne mūsiškas?
ŽIRGININKAS: Ne. Iš stoto keliauninkas. Nevalgydinom. Sapnas būsiąs, sapnas...
BALNIUS: Taigi kad. Pašauk, kai prireiks manęs [išeina]
3 SCENA
Ta pati vieta. Ugniakure kūrenasi ugnis, aplink susėdę keliolika žmonių šildosi ir dalinasi dienos įspūdžiais. Iš kamaros išslenka PASAKININKAS, apsigobęs apsiaustu su žvangaliukais. Tyliai prisėda ant vieno suolo.
VAIKAS: Dėdeli, dėdeli!..
PASAKININKAS: Na?
VAIKAS [išsigandęs kabinasi mamos sijono]: Maaaaa!..
ŠEIMININKĖ: Na, na... Labą vakarą. Išmiegojot? Visą dieną neiškrutinau, tai ir palikau tokį. Turbūt buvote labai pavargęs?
PASAKININKAS [linkteli]: Ai...
ŠEIMININKĖ: Taip tai taip. Matosi, kad nuėjot ilgą kelią. Jūs čia prašalaitis.
PASAKININKAS: [linkteli]: Ai...
ŠEIMININKĖ: Taigi... [susizgrimba] Vai, mes jau baigėm valgyti, bet jums palikau dubenuką, palikau jums kriaukšliuką... [murmėdama eina link lentynų, bet PASAKININKAS atsistoja ir prabyla garsiau]
PASAKININKAS [atsikrenkščia, taip atkreipdamas kitų dėmesį]: Ne, ne, dėkui, šeimininke, bet ne dabar. Pirma... pirma turiu padėkoti už minkštą lovą [pritarimo šūksniai] ir šiltą patalą [pritariamas juokas], už gerą širdį [plojimai] ir pakantumą. Reikia atsidėkoti, bet kuo – neturiu [pradeda teatrališkai vaikštinėti apie ugniakurą]. Neturiu nieko, išskyrus žilą plauką ir šituos drabužius. Tiktai dar viena man duota... [stipriai sužvangina žvangaliukais. Žmonės ima murmėti]
ŽIRGININKAS [atsistoja]: Už patalą ir lovą, už širdį ir kantrybę – gražūs tamstos žodžiai. O už išmintį dargi mes skolingi liksim. Jei tik nesididžiuosi, palauksi, kol vaikai kitus sušauks, išsrėbsi šeimininkės viralą, pastogę suteikę nesigailėsim.
PASAKININKAS priima ŠEIMININKĖS atneštą viralą ir prisėdęs srebia. Vaikai išlekia šaukdami. Pamažu renkasi žmonės. Nuobodžiaujantys trobos gyventojai dainuoja „O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde...“ Kai aplink ugniakurą nebelieka vietos pritūpti, PASAKININKAS atsistoja, stipriai sužvanga ir daina nutrūksta.
PASAKININKAS išsitraukia kankleles ir jomis pritardamas gieda.
PASAKININKAS:
Ištarti pasakos jums vardą
Ir raštą, dylantį delne,
Ne vienas tars: tikrai neverta -
Per didelė anų galia.
Bet sakmę gražią ir įmantrią
Pasekti jums tikrai galiu,
Paruoškit savo ausį kantrią,
Užgerkit pasaką vynu.
Ką porinsiu, yra seniai nutikę
Už jūrų marių septynių,
Bet šitam žodyje išlikę
Tie žygiai ligi šių dienų.
Dar pamena senieji žmonės:
Gyvenę elfai Žemėje kadais;
Retai jie mirtingiesiems rodės,
Tik plaukė vieniši laukais.
Dar pamena žili senoliai,
Kad buvę nukalti žiedai
Auksiniai, išdabinti uoliai,
Žavingi elfų dirbiniai.
Ir išminties savosios krislą
Įlydė aukso paslaptin;
Visi daiktai turėjo tikslą,
Tas tikslas sekė įkandin.
Ir Vieną Žiedą mena dar
Ir upės, ir tvirti kalnai,
O kas gi atmena dabar,
Likimo jo kokie takai?
Ar žino kas dar vardą tų,
Kurie tamsoj surado kelią?
Nesergsti žygių niekas jų,
Neskamba net menka giesmelė.
O buvo žygis tųjų devynių
Tamsių, šviesių, mažų ir didelių
Ir margas skrydis vergiškos gaujos,
Sakmė kitų devyneto puotos.
O buvo krytis beigi pakilimas,
Nakčia vilties užpildytas laukimas.
Neliūskit, žmonės, nedejuokit,
Ausų neslėpkit po delnais,
Klausykit tik, nepasiduokit
Ir žvilgsniais svaidykit smalsiais.
Nes aš žinau, garbus senolis,
Ko mintys jūsų jau „nebe“,
Kam dvasioj užsitvėrę toliai
Dar masina keistu „tebe“...
Devynetas slaptingas tasai
Turėjo nešt auksinį Žiedą,
Kur jo valdovas galingasai,
Kur Saulė skliautu neberieda.
Gabent turėjo lobį brangų
Į šalį, kur pražūn‘ visi,
Išrausti žemę, pasiekti dangų,
Paskęsti melo debesy.
Bet nemanykit jūs, mielieji,
Kad tai atgal keliavo Žiedas:
Žinojo paslaptį garbieji,
Kad auksas brangenybės kietas
Ištirpti gali tik tenai,
Gimdyvės jojo kur nasrai.
Ir ištirpdyt keliavo jo,
Kad Vienis Vieniu liktų,
Kad nepavirstų vergu to,
Kuriam vergai patiktų.
O buvo žygis tųjų devynių
Tamsių, šviesių, mažų ir didelių
Ir margas skrydis vergiškos gaujos,
Sakmė kitų devyneto puotos.
O buvo krytis beigi pakilimas,
Nakčia vilties užpildytas laukimas.
Iš augiojo paliko menkas,
Iš menkojo augus išdygo,
Ir čia vėl prisiminti tenka,
Kadais ką Vienasis sulygo:
Žmonėm tebūna laisvė duota
Gyvent, užmigt ir pasitraukti,
O elfams kitkas išdainuota:
Vis būt ir pabaigimo laukti.
Sunki dalia, sunki našta,
Kaip graudžiai blėsta gyvata...
Paliko mus, paliko viską,
Pabėgo nuo tylaus laukimo.
Po žvaigždėmis mažųjų tviska
Tos pergalės didieji patyrimai.
Ak, buvo žygis tųjų devynių
Tamsių, šviesių, mažų ir didelių
Ir margas skrydis vergiškos gaujos,
Sakmė kitų devyneto puotos.
Ak, buvo krytis beigi pakilimas,
Nakčia vilties užpildytas laukimas.
Scena užtemsta.
4 SCENA
Pastogė priešais įėjimą į arklides. Apniukusi diena. PASAKININKAS, ŽIRGININKAS.
ŽIRGININKAS: Taaaip... [niūniuoja kažkokią melodiją] Ar pailsėjai? Gerai pailsėjai? Malonu girdėti. [užsidega pypkę] Žinai, pasakininke, aš pagalvojau: ar nepasiliktum tu čia ilgesniam laikui? Sakykime, dar šešiems vakarams. Jau seniai kada beturėjome tokį svečią.
PASAKININKAS: Aš ir pats galvojau prašytis. Neturiu kur eiti dar kelias savaites.
ŽIRGININKAS: O paskui kur?
PASAKININKAS: Dar nežinau.
ŽIRGININKAS:Betgi turi ką nors sumąstęs?
PASAKININKAS: Galvoju. Tačiau be pirmojo sniego nenoriu niekur toli keliauti. Šilta šitų namų pastogė man būtų kaip tik praleisti tuos šešis vakarus...
ŽIRGININKAS: O juk galėtum ir visas tas kelias savaites. Ligi pat sniego. Ką tarsi?
PASAKININKAS: Ne. Užteks šešių. Septynetas – geras skaičius.
ŽIRGININKAS [linguoja galvą]: Nebūtum pasakininkas... Betgi klausyk, dar nepadėkojau už vakar vakarą. Labai buvo įdomi sakmė. Graži. Vaikams pravartu išgirsti. Aš taip nepapasakočiau. Juolab kad giedant ir smagiau, ir įvairiau.
PASAKININKAS: Ačiū, ačiū...
ŽIRGININKAS: Taigi kad... Turbūt toli esi buvęs?
PASAKININKAS: Žiūrint nuo kur toli.
ŽIRGININKAS: Nuo čia.
PASAKININKAS: Išmaišiau daugelį vietų, bet jūsiškėje pirmą kartą.
ŽIRGININKAS: Šįvakar gal paseksi mumis ką nors apie tolimus kraštus?
PASAKININKAS: Ką būtent?
ŽIRGININKAS: Kaip ten žmonės gyvena, kaip rengiasi, ką valgo, kaip vaikus mokina.
PASAKININKAS: Nejaugi anksčiau tų sakmių negirdėjote?
ŽIRGININKAS: Najau, žinoma, girdėjom, bet kiekvienas pasakininkas – o paskutinįjį, kaip sakiau, čia regėjom jau senokai – kiekvienas savaip mato ir savaip papasakoja. Niekad nenuobodu. Ir išmonė gi jų!
PASAKININKAS: Kaipgi jie galėtų skirtingai pasakoti apie tą patį kraštą?
ŽIRGININKAS: Galvojau, tamsta man geriau pasakysi. Ogi pasakoja... Štai anas pasakotojas, kur, sakiau, paskutinis buvo atvykęs, su draugu keliavo. Paskutinįjį vakarą abu susiginčijo tiesiog prie ugnies: ar Žirgų Krašte daugiau žirgų, ar žmonių? Kvailai, ar ne? Be to, vienas sakė, kad jie joja be balnų, o kitas priešingai tvirtino... Nesupaisysi jūsų. Svarbu, kad gražiai sekat.
PASAKININKAS: O gal tuomet senesnę pasaką, kaip vakar?
ŽIRGININKAS: Kokią senesnę?
PASAKININKAS: Nagi ne apie kraštus, kuriuos apkeliavau, o apie nutikimus, amžių glūdumon beskęstančius.
ŽIRGININKAS: A... Gudriai susakei. Betgi jau vakar pasekei?
PASAKININKAS: Sekiau vieną.
ŽIRGININKAS: Na, atvirai tau pasakysiu, ne kartą tą istoriją girdėjau, ir vis kitaip sekant. Taigi pabosta, pabosta... Tegu ir išmoningai suraityta.
PASAKININKAS: O aš ne tą patį nutikimą, ne tą pačią sakmę.
ŽIRGININKAS: Iš amžių glūdumos, sakai, o ne tą pačią! Keistas tu pasakininkas. Na, prisimink, ką žinai apie Žirgų Kraštą ir pasek mums šįvakar. [nueina švilpiniuodamas]
Pasirodo BALNIUS.
BALNIUS: Pypkę?
PASAKININKAS: Ne, dėkui, nuo dūmo atpratau.
BALNIUS: O be reikalo. Kaipgi geriau mintyti, jei ne papasint pypkutę? [juokiasi] Girdėjau tave su anuo kalbant. Tik paskutinius žodžius nugirdau. Regis, prašė tavęs vakare sekti apie Žirgų Kraštą?
PASAKININKAS: Taip.
BALNIUS: Prisipažinsiu, kad man labai įdomus vienas dalykas. Gal prisimeni, ar tame krašte žmonės žirgais jodinėja be ar su balnu? Matai, paskutiniai pasakininkai, atvykę čionai prieš keletą metų, net susipjovė kaip du gaidžiai, nes nesutarė dėl kai kurių Žirgų Krašto ypatumų. O man, kaip balniui, labai įdomu būtų tąjį jodinėjimo būdą sužinoti.
PASAKININKAS: Kaip ir visur, žmonės ten jodinėja tiek su balnais, tiek be jų.
BALNIUS: Na, bet kaip gi... Kuriuo būdu jodinėja daugiau?
PASAKININKAS [nustebęs]: Aš nėjau per visą šalį ir neskaičiavau žmonių anei jų balnų.
BALNIUS: Suprantu, bet matyt tai turėjai matyti?
PASAKININKAS: Žmonės ten žirgus myli.
BALNIUS: Apie balnus klausiu, balnus.
PASAKININKAS: O aš apie juos nieko nežinau.
BALNIUS [numojęs ranka]: Ech, gerai jau. Tuomet gal šįvakar visgi kokią seną sakmę sektum? PASAKININKAS: Ar vietoj Žirgų Kašto norėtumėt pasiklausyti apie gražų balto akmens miestą, uolos kūdikį, žmonių sergėtoją?
BALNIUS: Girdėjom, girdėjom. Čia kalbama kartais apie tokius dalykus, o apie senąsias sakmes nedaug.
PASAKININKAS: Betgi miestas – sakmės dalis.
BALNIUS: Galbūt. Bet sutik, kad man ir tavo šeimininkui Žirgų Kraštas įdomesnis. Kaži, ar toli jis yra?
PASAKININKAS: Toli. Žirgą nualintum, net jei pamažėle keliautum.
BALNIUS: Taigi. Todėl niekas ir nejoja. Klausyk, o apie Serni kokių sakmių žinai?
PASAKININKAS sutrikęs.
BALNIUS: Ne, turbūt nežinai. Tai paklausyk, kad jau prakalbom [uždainuoja]:
O, Serni! Vėluojančio lietaus pavyde,
Gražuoli blyksinčiais plaukais!
Keleivis vienišas, išvydęs
Tą grožį niekaip nepraeis.
O, Serni! Dirvonais pykstančių laukų,
Akmens krantais, akmens takais,
Dar nežinia, kuriuo laiku
Jisai pas mus padėt ateis:
Didysis - mažas, pakeliui užsuks,
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde,
Gražuoli...
PASAKININKAS [nutraukia dainavimą]: Vėlyvojo?
BALNIUS: Kas vėlyvojo?
PASAKININKAS: Pavyde...
BALNIUS: Kokiam pavyde?
PASAKININKAS: Lietaus vėlyvojo pavyde.
BALNIUS: Apie ką čia tamsta?
PASAKININKAS: Serni, vėlyvojo lietaus pavyde... vėluojančio...
BALNIUS: Kokio vėluojančio? Nesuprantu, tau nepatinka daina? Ją čia moka jaunas ir senas.
PASAKININKAS: Žinau.
BALNIUS: Ak, tai jau girdėjai! Na, šelmi žilaplauki, šitaip mane už nosies vedžioti [mirkteli akimi ir draugiškai kumšteli] Tai dabar gausi klausyti dar [dainuoja]
O, Serni! Vėluojančio lietaus pavyde,
Vienišiau žemės pakrašty,
Tik gervės pilkosios nuklydę
Užtiks tave ten užmaršty.
O, Serni! Apsvaigęs, būna, aš žiūriu
Kaip jis vynioja savo laimės siūlą,
Vis gausdamas dusliuoju tamsumu,
Įbridęs į giliausią liūną.
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
[PASAKININKAS tyliai prisijungia]
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
BALNIUS [paploja per petį]: Klausyk, nesistebiu, kad dainiumi tapai ir kad sakmes seki – šitoks balsas! [juokdamasis išeina]
PASAKININKAS: O, Serni! O, Serni! O, Serni! Gražuoli blyksinčiais plaukais! Kurgi pradingo, kurgi pranyko, kur... [atsidūsta] Oi, toli nukeliavau, oi, nereikėjo. Būčiau dabar po savo stogu, prie savo ugniakuro, supčiau ar savus, ar sesers, sūpaučiau ir giesmes giedočiau, sekčiau apie prabėgusias dienas, kad vaikeliai žinotų, vaikeliai nepamirštų, o ir patys vėliau į lopšines įpintų. Mano kanklelių stygos rūdija, Serni, ar girdi? Kuom gi tu taip patikai šitiems žmonėms, Serni, keistasis Serni? Kodėl apie baltąjį miestą jie jau tariasi viską išgirdę, o apie tave atsiklausyti negali? Žinau, mielasis, žinau, brangusis: tu jiems arčiau, artimiau, tu – jų gražuolis blyksinčiais plaukais, jų jūros sūnus, sparnais atskriejusysis, menkųjų draugas ir užtarėjas, akmens lopšy išlinguotas. [dainuoja] O, Serni! Pražilusios sakmės pavyde, vienišiau žemės pakrašty... [kalba] Ar beverta ką nors naujo prigalvoti? Aš jiems nereikalingas. Dainos pačios jų lūpose gimsta. Nuostabi tauta... [išeina]
5 SCENA
Tas pats ugniakuras, šurmuliuoja žmonės, visi šiek tiek įkaušę, PASAKININKAS juokdamasis brauko kankles ir niūniuoja kažkokią melodiją.
ŠEIMININKĖ: Dukra, nunešk dėdei dar kaušą.
DUKRA: Ne, mama. Ką turėsim iš dėdės, jeigu tiek kaušų išplemps?
ŠEIMININKĖ: Tavo tiesa. Bet man gražu žiūrėti, koks jis atkutęs. Gal liga kokia staiga pasitraukė ar blogi sapnai nebekankina... Gaila tik, kad sakmių nebeseka. Bet tosios jo dainos apie Serni dargi už mūsų gražesnės.
DUKRA: Mama, mama... Duodu galvą nukirsti, kad dėl visko tavo kaušai kalti. Manai, visos sakmės taip ėmė jam ir išgaravo? Ne, galva per daug žila, kad taip paprastai jų atsisakytų. Negi nematai, kad tik įraudęs jis paima kanklelius ir lyg jau norėtų kažką giedoti, tik staiga ima niūniuoti paprastą dainelę ir prapliumpa liaupsėmis, užuot tenkinęs žilės troškimus.
ŠEIMININKĖ [nustebusi žiūri į dukrą]: Tu jau užaugai, brangenybe. Na, tai nešk jam dar kaušą arba garsiai paprašyk, kad pagaliau sakmių imtųsi.
DUKRA [nusijuokusi]: Kad aš seną žmogų įžeisčiau? Na jau ne. [čiumpa kaušą ir nuneša PASAKININKUI].
PASAKININKAS: Dėkui, šeimininkėle, labai gardu, labai gardu... [atsistoja ir sušunka] O dabar visi kartu!
Iš pradžių dainuoja vienas, pamažu žmonės pasigauna melodiją ir žodžius.
Pilkšvam danguj priblėsę vėl
Spingsulės sidabrinės.
Neklauski, kur, neklausk, kodėl
Nebus šįryt Aušrinės:
Gal Serni jąją paviliojo,
Sugundęs savo pažadais,
O gal su Mėnesiu nujojo
Skliautų šviesėjančiais laukais.
Juokauk ir šok, dainuok smagiai,
Kol rytas neatėjo,
Kol krykštauja žvaigždžių vaikai,
Namolei nesuspėję.
O, Serni! Sapnuojančio lietaus pavyde!
Daina pakartojama du sykius, visi įsilinksminę, šoka. Pasibaigus šokiui, PASAKININKAS užgroja ramesnę melodiją ir gieda pats vienas.
PASAKININKAS:
Septyni šunes
Upėj stovėjo.
Upėj oi upėj
Šunes stovėjo.
Į mėlyną žvaigždę
Šunes žiūrėjo.
Upėj oi upėj
Šunes žiūrėjo.
Septyni šunes
Kaukti pradėjo.
Upėj oi upėj
Kaukti pradėjo.
Juodoj padangėj
Žvaigždė žibėjo.
Dangėj padangėj
Žvaigždė žibėjo.
Į juodąjį šunį
Žvaigždė žiūrėjo.
Dangėj padangėj
Į šunį žiūrėjo.
Į mėlyną žvaigždę
Šunes žiūrėjo.
Dangėj padangėj
Šunes tupėjo.
Juodiems šunims
Žvaigždė spingsėjo
Upėj oi upėj
Žvaigždė be vėjo.
Dainai besibaigiant, scena tampa viena chaotine vizija: žmonės šurmuliuoja, kyla, išeina, ugniakuro nebelieka, scena virsta 1 SCENOS lauku, kuriame stovi ŠEIMININKĖ, DUKRA, ŽIRGININKAS, PASAKININKAS ir BALNIUS.
ŽIRGININKAS: Septyni vakarai prabėgo kaip vienas. Ačiū tau.
BALNIUS: Man prabėgo tarsi pusė vakaro. Ar tikrai visas šias dainas pats sukūrei?
PASAKININKAS [juokdamasis]: Žinoma, ne. Tai juk jūsų dainos.
DUKRA: Na, bet sakmės tai jau tikrai ne mūsų. Gražios, tegu ir girdėtos.
ŠEIMININKĖ: Liaupsių pasakininkui niekad nebus gana. Kol dar toji jūsų Aušrinė neužkopė dangun, siūlyčiau nusnausti valandėlę. Šiaip ar taip, rytoj daug darbų. [išeina su dukra]
BALNIUS: Pilkšvam danguj priblėsę vėl... Kaip sparno plunksna vėjas skries... Pakelkime kaušą saldybių midaus... Žvaigždė be vėjo... Vai nukarpysiu buko viršūnėlę... Prisiminsiu.
ŽIRGININKAS: Taip... Nelengvas tas gyvenimas. Serni ateina, išeina... Bet gražu buvo šitaip pasmagauti, pamiršti, kad štai jau ir didieji šalčiai ant nosies. Reikės ką nors su žirgais daryti: arklides košia kiaurai. Nuo sakmių - prie darbų, kaip sako žmonės.
BALNIUS: Taigi...
Visi trys apsikabinę gieda:
O, Serni! Dainuojančio lietaus pavyde,
Gražuoli blyksinčiais plaukais!
Keleivis vienišas, išvydęs
Tą grožį niekaip nepraeis.
O, Serni! Apsvaigęs, būna, aš žiūriu
Kaip jis vynioja savo laimės siūlą,
Vis gausdamas dusliuoju tamsumu,
Įbridęs į giliausią liūną.
O, Serni! Dainuojančio lietaus pavyde,
Vienišiau žemės pakrašty,
Tik gervės pilkosios nuklydę
Užtiks tave ten užmaršty.
O, Serni! Dirvonais pykstančių laukų,
Akmens krantais, akmens takais,
Dar nežinia, kuriuo laiku
Jisai pas mus padėt ateis:
Didysis - mažas, pakeliui užsuks,
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
O, Serni! Dainuojančio lietaus pavyde!
Gražiau už lietų tu dainuoji,
O upe mano mylimoji.
UŽDANGA
5 scenų sakmė apie sakmę
Veikėjai:
PASAKININKAS
ŽIRGININKAS
ŠEIMININKĖ
BALNIUS
DUKRA
VAIKAS
ŽMONĖS
1 SCENA
Lebeninas, didelis akmenuotas laukas, derlius nuimtas prieš kelias savaites. Tolumoje matyti upės vingis. Centre stovi PASAKININKAS.
PASAKININKAS: O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni! O, Serni!
Užkulisiuose pasigirsta daina, pamažu artėja, pasirodo ŽIRGININKAS.
ŽIRGININKAS:
O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde,
Gražuoli blyksinčiais plaukais!
Keleivis vienišas, išvydęs
Tą grožį, niekaip nepraeis.
O, Serni! Dirvonais pykstančių laukų,
Akmens krantais, akmens takais,
Dar nežinia, kuriuo laiku
Jisai pas mus padėt ateis:
Didysis - mažas, pakeliui užsuks,
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde...
[dainuodamas eina link PASAKININKO, apkabina jį per pečius]Prisijunk, svety, nesididžiuok, su šeimininku uždainuok. O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde... [dainuodamas išeina, kartu išsitempdamas tylintį PASAKININKĄ]
2 SCENA
Medinės trobos vidus. Centre – iš akmenų sukrautas ugniakuras, aplink sustatyti suolai, šalia ant aslos žaidžia vaikai. Kairėje matyti stalas, dešinėje – lentynos su sukrautais rakandais. Gilumoje pro durų angą matyti kamara, kurioje stovinčioje lovoje neramiai muistosi žmogus. Aplink lentynas triūsia ŠEIMININKĖ, prie stalo rymo ŽIRGININKAS.
ŽIRGININKAS: Žinai, o aš pagalvojau... [nutyla]
ŠEIMININKĖ: Ką?
ŽIRGININKAS: Tas širmis ne mūsų.
ŠEIMININKĖ: Netaukšk niekų. Jis klaidžiojo po mūsų mišką, vadinasi, mums ir priklauso. Per mėnesį niekas neatėjo pasiimti, o tai jau ilgas laiko tarpsnis pamesti tokiam dalykui! Būtų mano, viską mesčiau ir ieškočiau.
ŽIRGININKAS [užsigalvojęs]: O vis tik... Ne mūsiškis... Pažiūrėk į jo aprėdus...
ŠEIMININKĖ: Nieko jis neturėjo. Nieko, prisimeni? A, sena galva, papurtyk stipriau, ar ką: nieko ten nebuvo. O gūnią turbūt kažkas iš šičioniškių užmetė per klaidą, visai nieko keisto. Daug kam reikėtų papurtyt galvą, ne tau vienam. Mūsų širmis, dabar jau mūsų, nurimk.
ŽIRGININKAS: Purtyti? Karčius? Galvą? Tauzalai. Aš ne apie žirgą. Apie tą žilių.
ŠEIMININKĖ: Jei jau apie jį prakalbai - kur radai?
ŽIRGININKAS: Keistuolis... Stovėjo ant dirvono ir šūkavo: Serni! Serni!
ŠEIMININKĖ: Na, čia nieko keisto [juokiasi] O gal tau tik pasivaideno? Tas vakarykštis elis šiek tiek muša į galvą, nors gal ir gerai, kad kaip tik tokio parnešė.
ŽIRGININKAS: Bet vakar atrodė visai niekuo ypatingas.
Įeina BALNIUS.
BALNIUS: Kas toks?
ŽIRGININKAS: Ogi svečias.
BALNIUS: Svečias? Kieno – jūsų?
ŽIRGININKAS: Taigi. Turim tokį vieną. Atėjo vakare, pasiprašė nakvynės, iškart ėmė pūsti į ūsą, ir še tau kad nori – dingsta turbūt paryčiais, nes kai atsikėliau apsižiūrėti, kamaros ir trobos durys buvo praviros, vėjas tik košia kiaurai marškinius, vaikas jau perpūstas šnarpščia už ugniakuro… Aš makt tavo gėrimo truputį, gal vaidenas, sakau, gal išnešė ką apgavikas, apsižiūriu – viskas vietoj. Tai makt dar – ir į vėją (koks vėjas! Nuo jūros...). Tas bestovįs vidur lauko ir šaukiąs... Net linksma žiūrėt pasidarė. Parvedžiau, vėl paguldžiau, regis, snaudžia.
BALNIUS [pritariamai kinkuoja galva]: Taip, vargšas žmogus, kaži kas jam nutikti galėjo, gal susapnavo ką negero ar užvalgyt davėt... ne mūsiškas?
ŽIRGININKAS: Ne. Iš stoto keliauninkas. Nevalgydinom. Sapnas būsiąs, sapnas...
BALNIUS: Taigi kad. Pašauk, kai prireiks manęs [išeina]
3 SCENA
Ta pati vieta. Ugniakure kūrenasi ugnis, aplink susėdę keliolika žmonių šildosi ir dalinasi dienos įspūdžiais. Iš kamaros išslenka PASAKININKAS, apsigobęs apsiaustu su žvangaliukais. Tyliai prisėda ant vieno suolo.
VAIKAS: Dėdeli, dėdeli!..
PASAKININKAS: Na?
VAIKAS [išsigandęs kabinasi mamos sijono]: Maaaaa!..
ŠEIMININKĖ: Na, na... Labą vakarą. Išmiegojot? Visą dieną neiškrutinau, tai ir palikau tokį. Turbūt buvote labai pavargęs?
PASAKININKAS [linkteli]: Ai...
ŠEIMININKĖ: Taip tai taip. Matosi, kad nuėjot ilgą kelią. Jūs čia prašalaitis.
PASAKININKAS: [linkteli]: Ai...
ŠEIMININKĖ: Taigi... [susizgrimba] Vai, mes jau baigėm valgyti, bet jums palikau dubenuką, palikau jums kriaukšliuką... [murmėdama eina link lentynų, bet PASAKININKAS atsistoja ir prabyla garsiau]
PASAKININKAS [atsikrenkščia, taip atkreipdamas kitų dėmesį]: Ne, ne, dėkui, šeimininke, bet ne dabar. Pirma... pirma turiu padėkoti už minkštą lovą [pritarimo šūksniai] ir šiltą patalą [pritariamas juokas], už gerą širdį [plojimai] ir pakantumą. Reikia atsidėkoti, bet kuo – neturiu [pradeda teatrališkai vaikštinėti apie ugniakurą]. Neturiu nieko, išskyrus žilą plauką ir šituos drabužius. Tiktai dar viena man duota... [stipriai sužvangina žvangaliukais. Žmonės ima murmėti]
ŽIRGININKAS [atsistoja]: Už patalą ir lovą, už širdį ir kantrybę – gražūs tamstos žodžiai. O už išmintį dargi mes skolingi liksim. Jei tik nesididžiuosi, palauksi, kol vaikai kitus sušauks, išsrėbsi šeimininkės viralą, pastogę suteikę nesigailėsim.
PASAKININKAS priima ŠEIMININKĖS atneštą viralą ir prisėdęs srebia. Vaikai išlekia šaukdami. Pamažu renkasi žmonės. Nuobodžiaujantys trobos gyventojai dainuoja „O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde...“ Kai aplink ugniakurą nebelieka vietos pritūpti, PASAKININKAS atsistoja, stipriai sužvanga ir daina nutrūksta.
PASAKININKAS išsitraukia kankleles ir jomis pritardamas gieda.
PASAKININKAS:
Ištarti pasakos jums vardą
Ir raštą, dylantį delne,
Ne vienas tars: tikrai neverta -
Per didelė anų galia.
Bet sakmę gražią ir įmantrią
Pasekti jums tikrai galiu,
Paruoškit savo ausį kantrią,
Užgerkit pasaką vynu.
Ką porinsiu, yra seniai nutikę
Už jūrų marių septynių,
Bet šitam žodyje išlikę
Tie žygiai ligi šių dienų.
Dar pamena senieji žmonės:
Gyvenę elfai Žemėje kadais;
Retai jie mirtingiesiems rodės,
Tik plaukė vieniši laukais.
Dar pamena žili senoliai,
Kad buvę nukalti žiedai
Auksiniai, išdabinti uoliai,
Žavingi elfų dirbiniai.
Ir išminties savosios krislą
Įlydė aukso paslaptin;
Visi daiktai turėjo tikslą,
Tas tikslas sekė įkandin.
Ir Vieną Žiedą mena dar
Ir upės, ir tvirti kalnai,
O kas gi atmena dabar,
Likimo jo kokie takai?
Ar žino kas dar vardą tų,
Kurie tamsoj surado kelią?
Nesergsti žygių niekas jų,
Neskamba net menka giesmelė.
O buvo žygis tųjų devynių
Tamsių, šviesių, mažų ir didelių
Ir margas skrydis vergiškos gaujos,
Sakmė kitų devyneto puotos.
O buvo krytis beigi pakilimas,
Nakčia vilties užpildytas laukimas.
Neliūskit, žmonės, nedejuokit,
Ausų neslėpkit po delnais,
Klausykit tik, nepasiduokit
Ir žvilgsniais svaidykit smalsiais.
Nes aš žinau, garbus senolis,
Ko mintys jūsų jau „nebe“,
Kam dvasioj užsitvėrę toliai
Dar masina keistu „tebe“...
Devynetas slaptingas tasai
Turėjo nešt auksinį Žiedą,
Kur jo valdovas galingasai,
Kur Saulė skliautu neberieda.
Gabent turėjo lobį brangų
Į šalį, kur pražūn‘ visi,
Išrausti žemę, pasiekti dangų,
Paskęsti melo debesy.
Bet nemanykit jūs, mielieji,
Kad tai atgal keliavo Žiedas:
Žinojo paslaptį garbieji,
Kad auksas brangenybės kietas
Ištirpti gali tik tenai,
Gimdyvės jojo kur nasrai.
Ir ištirpdyt keliavo jo,
Kad Vienis Vieniu liktų,
Kad nepavirstų vergu to,
Kuriam vergai patiktų.
O buvo žygis tųjų devynių
Tamsių, šviesių, mažų ir didelių
Ir margas skrydis vergiškos gaujos,
Sakmė kitų devyneto puotos.
O buvo krytis beigi pakilimas,
Nakčia vilties užpildytas laukimas.
Iš augiojo paliko menkas,
Iš menkojo augus išdygo,
Ir čia vėl prisiminti tenka,
Kadais ką Vienasis sulygo:
Žmonėm tebūna laisvė duota
Gyvent, užmigt ir pasitraukti,
O elfams kitkas išdainuota:
Vis būt ir pabaigimo laukti.
Sunki dalia, sunki našta,
Kaip graudžiai blėsta gyvata...
Paliko mus, paliko viską,
Pabėgo nuo tylaus laukimo.
Po žvaigždėmis mažųjų tviska
Tos pergalės didieji patyrimai.
Ak, buvo žygis tųjų devynių
Tamsių, šviesių, mažų ir didelių
Ir margas skrydis vergiškos gaujos,
Sakmė kitų devyneto puotos.
Ak, buvo krytis beigi pakilimas,
Nakčia vilties užpildytas laukimas.
Scena užtemsta.
4 SCENA
Pastogė priešais įėjimą į arklides. Apniukusi diena. PASAKININKAS, ŽIRGININKAS.
ŽIRGININKAS: Taaaip... [niūniuoja kažkokią melodiją] Ar pailsėjai? Gerai pailsėjai? Malonu girdėti. [užsidega pypkę] Žinai, pasakininke, aš pagalvojau: ar nepasiliktum tu čia ilgesniam laikui? Sakykime, dar šešiems vakarams. Jau seniai kada beturėjome tokį svečią.
PASAKININKAS: Aš ir pats galvojau prašytis. Neturiu kur eiti dar kelias savaites.
ŽIRGININKAS: O paskui kur?
PASAKININKAS: Dar nežinau.
ŽIRGININKAS:Betgi turi ką nors sumąstęs?
PASAKININKAS: Galvoju. Tačiau be pirmojo sniego nenoriu niekur toli keliauti. Šilta šitų namų pastogė man būtų kaip tik praleisti tuos šešis vakarus...
ŽIRGININKAS: O juk galėtum ir visas tas kelias savaites. Ligi pat sniego. Ką tarsi?
PASAKININKAS: Ne. Užteks šešių. Septynetas – geras skaičius.
ŽIRGININKAS [linguoja galvą]: Nebūtum pasakininkas... Betgi klausyk, dar nepadėkojau už vakar vakarą. Labai buvo įdomi sakmė. Graži. Vaikams pravartu išgirsti. Aš taip nepapasakočiau. Juolab kad giedant ir smagiau, ir įvairiau.
PASAKININKAS: Ačiū, ačiū...
ŽIRGININKAS: Taigi kad... Turbūt toli esi buvęs?
PASAKININKAS: Žiūrint nuo kur toli.
ŽIRGININKAS: Nuo čia.
PASAKININKAS: Išmaišiau daugelį vietų, bet jūsiškėje pirmą kartą.
ŽIRGININKAS: Šįvakar gal paseksi mumis ką nors apie tolimus kraštus?
PASAKININKAS: Ką būtent?
ŽIRGININKAS: Kaip ten žmonės gyvena, kaip rengiasi, ką valgo, kaip vaikus mokina.
PASAKININKAS: Nejaugi anksčiau tų sakmių negirdėjote?
ŽIRGININKAS: Najau, žinoma, girdėjom, bet kiekvienas pasakininkas – o paskutinįjį, kaip sakiau, čia regėjom jau senokai – kiekvienas savaip mato ir savaip papasakoja. Niekad nenuobodu. Ir išmonė gi jų!
PASAKININKAS: Kaipgi jie galėtų skirtingai pasakoti apie tą patį kraštą?
ŽIRGININKAS: Galvojau, tamsta man geriau pasakysi. Ogi pasakoja... Štai anas pasakotojas, kur, sakiau, paskutinis buvo atvykęs, su draugu keliavo. Paskutinįjį vakarą abu susiginčijo tiesiog prie ugnies: ar Žirgų Krašte daugiau žirgų, ar žmonių? Kvailai, ar ne? Be to, vienas sakė, kad jie joja be balnų, o kitas priešingai tvirtino... Nesupaisysi jūsų. Svarbu, kad gražiai sekat.
PASAKININKAS: O gal tuomet senesnę pasaką, kaip vakar?
ŽIRGININKAS: Kokią senesnę?
PASAKININKAS: Nagi ne apie kraštus, kuriuos apkeliavau, o apie nutikimus, amžių glūdumon beskęstančius.
ŽIRGININKAS: A... Gudriai susakei. Betgi jau vakar pasekei?
PASAKININKAS: Sekiau vieną.
ŽIRGININKAS: Na, atvirai tau pasakysiu, ne kartą tą istoriją girdėjau, ir vis kitaip sekant. Taigi pabosta, pabosta... Tegu ir išmoningai suraityta.
PASAKININKAS: O aš ne tą patį nutikimą, ne tą pačią sakmę.
ŽIRGININKAS: Iš amžių glūdumos, sakai, o ne tą pačią! Keistas tu pasakininkas. Na, prisimink, ką žinai apie Žirgų Kraštą ir pasek mums šįvakar. [nueina švilpiniuodamas]
Pasirodo BALNIUS.
BALNIUS: Pypkę?
PASAKININKAS: Ne, dėkui, nuo dūmo atpratau.
BALNIUS: O be reikalo. Kaipgi geriau mintyti, jei ne papasint pypkutę? [juokiasi] Girdėjau tave su anuo kalbant. Tik paskutinius žodžius nugirdau. Regis, prašė tavęs vakare sekti apie Žirgų Kraštą?
PASAKININKAS: Taip.
BALNIUS: Prisipažinsiu, kad man labai įdomus vienas dalykas. Gal prisimeni, ar tame krašte žmonės žirgais jodinėja be ar su balnu? Matai, paskutiniai pasakininkai, atvykę čionai prieš keletą metų, net susipjovė kaip du gaidžiai, nes nesutarė dėl kai kurių Žirgų Krašto ypatumų. O man, kaip balniui, labai įdomu būtų tąjį jodinėjimo būdą sužinoti.
PASAKININKAS: Kaip ir visur, žmonės ten jodinėja tiek su balnais, tiek be jų.
BALNIUS: Na, bet kaip gi... Kuriuo būdu jodinėja daugiau?
PASAKININKAS [nustebęs]: Aš nėjau per visą šalį ir neskaičiavau žmonių anei jų balnų.
BALNIUS: Suprantu, bet matyt tai turėjai matyti?
PASAKININKAS: Žmonės ten žirgus myli.
BALNIUS: Apie balnus klausiu, balnus.
PASAKININKAS: O aš apie juos nieko nežinau.
BALNIUS [numojęs ranka]: Ech, gerai jau. Tuomet gal šįvakar visgi kokią seną sakmę sektum? PASAKININKAS: Ar vietoj Žirgų Kašto norėtumėt pasiklausyti apie gražų balto akmens miestą, uolos kūdikį, žmonių sergėtoją?
BALNIUS: Girdėjom, girdėjom. Čia kalbama kartais apie tokius dalykus, o apie senąsias sakmes nedaug.
PASAKININKAS: Betgi miestas – sakmės dalis.
BALNIUS: Galbūt. Bet sutik, kad man ir tavo šeimininkui Žirgų Kraštas įdomesnis. Kaži, ar toli jis yra?
PASAKININKAS: Toli. Žirgą nualintum, net jei pamažėle keliautum.
BALNIUS: Taigi. Todėl niekas ir nejoja. Klausyk, o apie Serni kokių sakmių žinai?
PASAKININKAS sutrikęs.
BALNIUS: Ne, turbūt nežinai. Tai paklausyk, kad jau prakalbom [uždainuoja]:
O, Serni! Vėluojančio lietaus pavyde,
Gražuoli blyksinčiais plaukais!
Keleivis vienišas, išvydęs
Tą grožį niekaip nepraeis.
O, Serni! Dirvonais pykstančių laukų,
Akmens krantais, akmens takais,
Dar nežinia, kuriuo laiku
Jisai pas mus padėt ateis:
Didysis - mažas, pakeliui užsuks,
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
O, Serni! Vėlyvojo lietaus pavyde,
Gražuoli...
PASAKININKAS [nutraukia dainavimą]: Vėlyvojo?
BALNIUS: Kas vėlyvojo?
PASAKININKAS: Pavyde...
BALNIUS: Kokiam pavyde?
PASAKININKAS: Lietaus vėlyvojo pavyde.
BALNIUS: Apie ką čia tamsta?
PASAKININKAS: Serni, vėlyvojo lietaus pavyde... vėluojančio...
BALNIUS: Kokio vėluojančio? Nesuprantu, tau nepatinka daina? Ją čia moka jaunas ir senas.
PASAKININKAS: Žinau.
BALNIUS: Ak, tai jau girdėjai! Na, šelmi žilaplauki, šitaip mane už nosies vedžioti [mirkteli akimi ir draugiškai kumšteli] Tai dabar gausi klausyti dar [dainuoja]
O, Serni! Vėluojančio lietaus pavyde,
Vienišiau žemės pakrašty,
Tik gervės pilkosios nuklydę
Užtiks tave ten užmaršty.
O, Serni! Apsvaigęs, būna, aš žiūriu
Kaip jis vynioja savo laimės siūlą,
Vis gausdamas dusliuoju tamsumu,
Įbridęs į giliausią liūną.
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
[PASAKININKAS tyliai prisijungia]
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
BALNIUS [paploja per petį]: Klausyk, nesistebiu, kad dainiumi tapai ir kad sakmes seki – šitoks balsas! [juokdamasis išeina]
PASAKININKAS: O, Serni! O, Serni! O, Serni! Gražuoli blyksinčiais plaukais! Kurgi pradingo, kurgi pranyko, kur... [atsidūsta] Oi, toli nukeliavau, oi, nereikėjo. Būčiau dabar po savo stogu, prie savo ugniakuro, supčiau ar savus, ar sesers, sūpaučiau ir giesmes giedočiau, sekčiau apie prabėgusias dienas, kad vaikeliai žinotų, vaikeliai nepamirštų, o ir patys vėliau į lopšines įpintų. Mano kanklelių stygos rūdija, Serni, ar girdi? Kuom gi tu taip patikai šitiems žmonėms, Serni, keistasis Serni? Kodėl apie baltąjį miestą jie jau tariasi viską išgirdę, o apie tave atsiklausyti negali? Žinau, mielasis, žinau, brangusis: tu jiems arčiau, artimiau, tu – jų gražuolis blyksinčiais plaukais, jų jūros sūnus, sparnais atskriejusysis, menkųjų draugas ir užtarėjas, akmens lopšy išlinguotas. [dainuoja] O, Serni! Pražilusios sakmės pavyde, vienišiau žemės pakrašty... [kalba] Ar beverta ką nors naujo prigalvoti? Aš jiems nereikalingas. Dainos pačios jų lūpose gimsta. Nuostabi tauta... [išeina]
5 SCENA
Tas pats ugniakuras, šurmuliuoja žmonės, visi šiek tiek įkaušę, PASAKININKAS juokdamasis brauko kankles ir niūniuoja kažkokią melodiją.
ŠEIMININKĖ: Dukra, nunešk dėdei dar kaušą.
DUKRA: Ne, mama. Ką turėsim iš dėdės, jeigu tiek kaušų išplemps?
ŠEIMININKĖ: Tavo tiesa. Bet man gražu žiūrėti, koks jis atkutęs. Gal liga kokia staiga pasitraukė ar blogi sapnai nebekankina... Gaila tik, kad sakmių nebeseka. Bet tosios jo dainos apie Serni dargi už mūsų gražesnės.
DUKRA: Mama, mama... Duodu galvą nukirsti, kad dėl visko tavo kaušai kalti. Manai, visos sakmės taip ėmė jam ir išgaravo? Ne, galva per daug žila, kad taip paprastai jų atsisakytų. Negi nematai, kad tik įraudęs jis paima kanklelius ir lyg jau norėtų kažką giedoti, tik staiga ima niūniuoti paprastą dainelę ir prapliumpa liaupsėmis, užuot tenkinęs žilės troškimus.
ŠEIMININKĖ [nustebusi žiūri į dukrą]: Tu jau užaugai, brangenybe. Na, tai nešk jam dar kaušą arba garsiai paprašyk, kad pagaliau sakmių imtųsi.
DUKRA [nusijuokusi]: Kad aš seną žmogų įžeisčiau? Na jau ne. [čiumpa kaušą ir nuneša PASAKININKUI].
PASAKININKAS: Dėkui, šeimininkėle, labai gardu, labai gardu... [atsistoja ir sušunka] O dabar visi kartu!
Iš pradžių dainuoja vienas, pamažu žmonės pasigauna melodiją ir žodžius.
Pilkšvam danguj priblėsę vėl
Spingsulės sidabrinės.
Neklauski, kur, neklausk, kodėl
Nebus šįryt Aušrinės:
Gal Serni jąją paviliojo,
Sugundęs savo pažadais,
O gal su Mėnesiu nujojo
Skliautų šviesėjančiais laukais.
Juokauk ir šok, dainuok smagiai,
Kol rytas neatėjo,
Kol krykštauja žvaigždžių vaikai,
Namolei nesuspėję.
O, Serni! Sapnuojančio lietaus pavyde!
Daina pakartojama du sykius, visi įsilinksminę, šoka. Pasibaigus šokiui, PASAKININKAS užgroja ramesnę melodiją ir gieda pats vienas.
PASAKININKAS:
Septyni šunes
Upėj stovėjo.
Upėj oi upėj
Šunes stovėjo.
Į mėlyną žvaigždę
Šunes žiūrėjo.
Upėj oi upėj
Šunes žiūrėjo.
Septyni šunes
Kaukti pradėjo.
Upėj oi upėj
Kaukti pradėjo.
Juodoj padangėj
Žvaigždė žibėjo.
Dangėj padangėj
Žvaigždė žibėjo.
Į juodąjį šunį
Žvaigždė žiūrėjo.
Dangėj padangėj
Į šunį žiūrėjo.
Į mėlyną žvaigždę
Šunes žiūrėjo.
Dangėj padangėj
Šunes tupėjo.
Juodiems šunims
Žvaigždė spingsėjo
Upėj oi upėj
Žvaigždė be vėjo.
Dainai besibaigiant, scena tampa viena chaotine vizija: žmonės šurmuliuoja, kyla, išeina, ugniakuro nebelieka, scena virsta 1 SCENOS lauku, kuriame stovi ŠEIMININKĖ, DUKRA, ŽIRGININKAS, PASAKININKAS ir BALNIUS.
ŽIRGININKAS: Septyni vakarai prabėgo kaip vienas. Ačiū tau.
BALNIUS: Man prabėgo tarsi pusė vakaro. Ar tikrai visas šias dainas pats sukūrei?
PASAKININKAS [juokdamasis]: Žinoma, ne. Tai juk jūsų dainos.
DUKRA: Na, bet sakmės tai jau tikrai ne mūsų. Gražios, tegu ir girdėtos.
ŠEIMININKĖ: Liaupsių pasakininkui niekad nebus gana. Kol dar toji jūsų Aušrinė neužkopė dangun, siūlyčiau nusnausti valandėlę. Šiaip ar taip, rytoj daug darbų. [išeina su dukra]
BALNIUS: Pilkšvam danguj priblėsę vėl... Kaip sparno plunksna vėjas skries... Pakelkime kaušą saldybių midaus... Žvaigždė be vėjo... Vai nukarpysiu buko viršūnėlę... Prisiminsiu.
ŽIRGININKAS: Taip... Nelengvas tas gyvenimas. Serni ateina, išeina... Bet gražu buvo šitaip pasmagauti, pamiršti, kad štai jau ir didieji šalčiai ant nosies. Reikės ką nors su žirgais daryti: arklides košia kiaurai. Nuo sakmių - prie darbų, kaip sako žmonės.
BALNIUS: Taigi...
Visi trys apsikabinę gieda:
O, Serni! Dainuojančio lietaus pavyde,
Gražuoli blyksinčiais plaukais!
Keleivis vienišas, išvydęs
Tą grožį niekaip nepraeis.
O, Serni! Apsvaigęs, būna, aš žiūriu
Kaip jis vynioja savo laimės siūlą,
Vis gausdamas dusliuoju tamsumu,
Įbridęs į giliausią liūną.
O, Serni! Dainuojančio lietaus pavyde,
Vienišiau žemės pakrašty,
Tik gervės pilkosios nuklydę
Užtiks tave ten užmaršty.
O, Serni! Dirvonais pykstančių laukų,
Akmens krantais, akmens takais,
Dar nežinia, kuriuo laiku
Jisai pas mus padėt ateis:
Didysis - mažas, pakeliui užsuks,
Užtruks, užtruks, čionai užtruks,
Keistasis Serni čion užsuks.
O, Serni! Dainuojančio lietaus pavyde!
Gražiau už lietų tu dainuoji,
O upe mano mylimoji.
UŽDANGA
Žinutė #29
tikrai Laiqua,tikrai kiek ne elfiskas komentaras 
khehem
:
kazkodel man atrodo,jog sita sakme butu gana sunkoka ekranizuoti..galbut vizualiai ir nebutu labai sudetinga,tikrai imanoma graziai padaryti,bet vat duoti atsiskleisti veikejams..reiktu pasistengti gerokai isijausti,nes jie(veikejai) nera paprasti,dialoginiai personazai,bet turintys kazkios dvasios savyje.Kitaip sakant personazo kvapo.Nesakau,jog butinai eikia profesionaliu aktoriu,bet bent jau Elfhild lygio ar pan. nzn nzn...trumpiau tariant ekranizuot sita geri tikrai butu didelis grozis ir malonumas,vien jau pats darbas prie sito lopinelio teiktu dziaugsma..pajusti veikeju charakterius,ju zvilgsnius...kaip kazkada buvo issireiksta tai "skanus" kurinys,o siame kontekste gal net labiau tiktu siek tiek senovine reiksme turintis zodis-gardus
taigi,labai gardus kurinelis!!
jei tai butu daugiau,nei sakme an scenos,o tarkim filmas,manau labai didele reiksme turetu vejas(jo garsas) ir kameros darbas.
Cha!
tolkinistai prikure jau kruva idomiu kuriniu,tikrai vertu ekranizuoti!!jei tai pavyktu(svajone aisku 😉 ),manau, Lietuvos kino teatrui trumpu filmu fesivaliuka surengti butu neblogai-toks geris tikrai pritrauktu daug ziurovu,o po to galima kalbet ir apie kitus festivalius...
sorry,jei as kaip visada-apie vizualini pateikima,filmus,svajones ir pan...papr. vieniems tai sukelia soko reakcija,kaip Laiquai,kitiems galbut nora kritikuot,tretiems aikciojimu priepolius,o man tiesiog vat tai...
*ai,slepiuos po krumais*
khehem
:kazkodel man atrodo,jog sita sakme butu gana sunkoka ekranizuoti..galbut vizualiai ir nebutu labai sudetinga,tikrai imanoma graziai padaryti,bet vat duoti atsiskleisti veikejams..reiktu pasistengti gerokai isijausti,nes jie(veikejai) nera paprasti,dialoginiai personazai,bet turintys kazkios dvasios savyje.Kitaip sakant personazo kvapo.Nesakau,jog butinai eikia profesionaliu aktoriu,bet bent jau Elfhild lygio ar pan. nzn nzn...trumpiau tariant ekranizuot sita geri tikrai butu didelis grozis ir malonumas,vien jau pats darbas prie sito lopinelio teiktu dziaugsma..pajusti veikeju charakterius,ju zvilgsnius...kaip kazkada buvo issireiksta tai "skanus" kurinys,o siame kontekste gal net labiau tiktu siek tiek senovine reiksme turintis zodis-gardus
taigi,labai gardus kurinelis!!jei tai butu daugiau,nei sakme an scenos,o tarkim filmas,manau labai didele reiksme turetu vejas(jo garsas) ir kameros darbas.
Cha!
tolkinistai prikure jau kruva idomiu kuriniu,tikrai vertu ekranizuoti!!jei tai pavyktu(svajone aisku 😉 ),manau, Lietuvos kino teatrui trumpu filmu fesivaliuka surengti butu neblogai-toks geris tikrai pritrauktu daug ziurovu,o po to galima kalbet ir apie kitus festivalius...
sorry,jei as kaip visada-apie vizualini pateikima,filmus,svajones ir pan...papr. vieniems tai sukelia soko reakcija,kaip Laiquai,kitiems galbut nora kritikuot,tretiems aikciojimu priepolius,o man tiesiog vat tai...
*ai,slepiuos po krumais*
Žinutė #30
Gal ir ne elfiškas, bet natūralus. Nors forumas suteikia galimybę patylėti ir nuslėpti savo emocijas, bet paprastai stengiuosi to nedaryti.
Tai vat. Keli nepretenduojantys į labai protingus komentarai.
Akivaizdu, jog kūrinio "ašis" - gerai paslėptas "fenfikšenas", kitaip tariant, ta sakmė prie židinio. Atrodo, jog likęs kūrinys buvo aplipdytas aplink tą šerdį. Bet aplipdytas labai natūraliai ir įtaigiai - skaitydamas pats kone pasijutau girdįs pasakininko balsą.
Bendra mistiška atmosfera išlaikyta ir subalansuota. Jos nėra per daug, nors pati sakmė ir tasai "Serni" tikrai apipinti kažkuo nesuvokiamu ir giliu. Taip pat mistikos ir ne per mažai, nors vaizduojamas gyvenimas atrodo labai paprastas, kone kaip kokio Lietuvos kaimo XVIII - XIX amžiuje.
Beje, ar esi sugalvojusi ir melodiją tai dainai apie Sernį? Norėčiau išgirst ir sužinot, ar panašu į mano įsivaizdavimą
Tai vat. Keli nepretenduojantys į labai protingus komentarai.
Akivaizdu, jog kūrinio "ašis" - gerai paslėptas "fenfikšenas", kitaip tariant, ta sakmė prie židinio. Atrodo, jog likęs kūrinys buvo aplipdytas aplink tą šerdį. Bet aplipdytas labai natūraliai ir įtaigiai - skaitydamas pats kone pasijutau girdįs pasakininko balsą.
Bendra mistiška atmosfera išlaikyta ir subalansuota. Jos nėra per daug, nors pati sakmė ir tasai "Serni" tikrai apipinti kažkuo nesuvokiamu ir giliu. Taip pat mistikos ir ne per mažai, nors vaizduojamas gyvenimas atrodo labai paprastas, kone kaip kokio Lietuvos kaimo XVIII - XIX amžiuje.
Beje, ar esi sugalvojusi ir melodiją tai dainai apie Sernį? Norėčiau išgirst ir sužinot, ar panašu į mano įsivaizdavimą
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
Žinutė #31
Na, visų pirma ačiū už įvertinimą. Antra, bijau, kad kaip visada aš turėjau gerą sumanymą (t.y. gerą "kūrinio viziją"), o įgyvendinti išėjo kiek prasčiau, ypač dėl to, kad iš manęs ne kokia eiliuotoja. Bet labai norėjau sukurti fanfiction tipo kūrinėlį, kuris nepretenduotų į jokias fantastines išmones, o greičiau apeliuotų į Tolkino iškeliamas vertybes. Fantastinis elementas čia būtų interpretacija, kaip tos vertybės atrodys "po ŽV". Bet čia noriu jau jūsų paklausti (beveik kaip teksto analizėj ): kokia, jūsų nuomone, pagrindinė tema ar konfliktas? Tiesiog įdomų būtų pažiūrėti, ar gerai pavyko perteikti man savo mintį (be abejo, visi applicability variantai yra dar ir kaip įmanomi).
): kokia, jūsų nuomone, pagrindinė tema ar konfliktas? Tiesiog įdomų būtų pažiūrėti, ar gerai pavyko perteikti man savo mintį (be abejo, visi applicability variantai yra dar ir kaip įmanomi).Žinutė #32
Na jau, tikrai persikuklinai. Sueiliuota puikiai. Ne tobulai, bet to keliaujančiam dainiui ir nereikia - jis juk ne koks dainininkas, visada po ranka turintis parašytą tekstą.
Vai, negasdink su teksto analizėm... Kraupus dalykas... Bet kad jau klausi, pasakysiu savo mintis. Konfliktas čia yra dviejų pasaulėžiūrų susidūrimas ir viena kitos priėmimas - vietiniai sėslūs gyventojai iš pirmo žvilgsnio atrodo užsidarę savo pasakose ir dainose (tiksliau - vienoje dainoje) apie Sernį, o pasakininkas - priešingai, daug keliavęs, daug visko matęs ir daug atsimenąs. Bet kai pasakininkas apsilanko tame kaime, žmonės iš karto susidomi - jiems nesvetimas žinių troškimas. O pasakininkas, savo ruožtu, išgirdęs vietinę dainelę, ją priima ir pats ima dainuoti, taip galbūt išreikšdamas tam tikrą pagarbą vietinei kultūrai - juk jis neabejotinai moka daug gražesnių ir geresnių dainų.
Kas nors į tą pusę?
Vai, negasdink su teksto analizėm... Kraupus dalykas... Bet kad jau klausi, pasakysiu savo mintis. Konfliktas čia yra dviejų pasaulėžiūrų susidūrimas ir viena kitos priėmimas - vietiniai sėslūs gyventojai iš pirmo žvilgsnio atrodo užsidarę savo pasakose ir dainose (tiksliau - vienoje dainoje) apie Sernį, o pasakininkas - priešingai, daug keliavęs, daug visko matęs ir daug atsimenąs. Bet kai pasakininkas apsilanko tame kaime, žmonės iš karto susidomi - jiems nesvetimas žinių troškimas. O pasakininkas, savo ruožtu, išgirdęs vietinę dainelę, ją priima ir pats ima dainuoti, taip galbūt išreikšdamas tam tikrą pagarbą vietinei kultūrai - juk jis neabejotinai moka daug gražesnių ir geresnių dainų.
Kas nors į tą pusę?
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
Žinutė #33
Pirma noriu atsakyti į klausimą, kurį neleistinai praleidau: melodija, deja, man prie tokio eilėraščio ritmo nelimpa. Juolab kad tai liaudies dainos, o liaudies dainų, kokios jos buvo Lebenine, nelabai įsivaizduoju. Bet bandžiau...
Pusė visada ta, Laiqua: juk sakiau, applicability. Pakankamai arti mano sumanymo, beje. Tik noriu paklausti: ar supratot, kas tas Serni, ar mano užuomina buvo per menka? (prašom atsakyti labai mažu šriftu).
Pusė visada ta, Laiqua: juk sakiau, applicability. Pakankamai arti mano sumanymo, beje. Tik noriu paklausti: ar supratot, kas tas Serni, ar mano užuomina buvo per menka? (prašom atsakyti labai mažu šriftu).
Žinutė #34
Nesupratau 
Tiesą sakant, net nemėginau spėti.
Ir apskritai, šito aš nekomentuosiu. (bo kvailas ežiukas mano galvoje ir vėl nežino, ką pasakyti.) Tiksliau- Laiqua jau pasakė tai, ką galėjau, o daugiau nieko išspausti nesugebėsiu. *senovinis, tauriaisiais inkstų akmenimis inkrustuotas surudijęs kastuvas*
P.S. O man taip ir liko neaišku, kaip ten su tuo arkliuku, kurį pačioje pradžioje aptarinėjo... taip tikėjausi, kad tai jis pasirodys beesąs tas paslaptingasis Serni... bet ans patapo tik dar vienu klaustuku iš begalybės...
Tiesą sakant, net nemėginau spėti.Ir apskritai, šito aš nekomentuosiu. (bo kvailas ežiukas mano galvoje ir vėl nežino, ką pasakyti.) Tiksliau- Laiqua jau pasakė tai, ką galėjau, o daugiau nieko išspausti nesugebėsiu. *senovinis, tauriaisiais inkstų akmenimis inkrustuotas surudijęs kastuvas*
P.S. O man taip ir liko neaišku, kaip ten su tuo arkliuku, kurį pačioje pradžioje aptarinėjo... taip tikėjausi, kad tai jis pasirodys beesąs tas paslaptingasis Serni... bet ans patapo tik dar vienu klaustuku iš begalybės...
Kind of makes you go crazy, you know. Whacko. Really out there, CUCKOO! You bring any apples?
Žinutė #35
Ne aš sugalvojau Serni, ne aš...
Žinutė #36
Iš paties kūrinio apie Serni tikrai nieko nesupratau. Maniau, kad čia kokia nors metafora ar pan.
Bet kai davei užuominą (t.y., kad ne pati sugalvojai), tai beliko tik Guide atsiversti... Vis dėlto, įdomi mintis, kartu netiesiogiai nusakanti ir veiksmo vietą.
Bet kai davei užuominą (t.y., kad ne pati sugalvojai), tai beliko tik Guide atsiversti... Vis dėlto, įdomi mintis, kartu netiesiogiai nusakanti ir veiksmo vietą.
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
Žinutė #37
Kaip tai netiesiogiai! Vieta dar pirmam sakiny tiksliai (na, pakankamai tiksliai) nurodyta. O užuomina apie tai, kas yra Serni - pačiam gale... 
Žinutė #38
turi omeny tai :
O, Serni! (...),
O upe mano mylimoji.
nors man kazkaip pasirode,jog tai apie elfus daina... Kita vertus,klausimelis:
"miestas"...jis isnykes? :shock: ...
:O, Serni! (...),
O upe mano mylimoji.
nors man kazkaip pasirode,jog tai apie elfus daina...
Kita vertus,klausimelis:"miestas"...jis isnykes? :shock: ...
Žinutė #39
Iš užuominos, kad tai upė, dar nesupratau, kad tai ne tavo sugalvotas vietovardis O tai irgi galėjo būti metafora.
O vat kad neatkreipiau dėmesio į vietos nuorodą kūrinio pradžioj, tai tikrai shame on me
O tai irgi galėjo būti metafora.O vat kad neatkreipiau dėmesio į vietos nuorodą kūrinio pradžioj, tai tikrai shame on me
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
Žinutė #40
Na, gerai, tuomet užuomina buvo per maža *pasižymi taisytinų dalykų knygutėje*