Gal dar prisimenate. Jie nemirė.
[Laiškai iš lopšio]
<center>Gerklė</center>
Muziejai, filmotekos, naratorijos; požeminiai miestai, kultūros rezervatai, archyviniai fondai; pažintiniai takai, rekonstrukcijos centrai ir daugybė kitų pažindinimosi su šlovinga ar gėdinga praeitimi būdų – taip, čia, Žemėje, kuriame jos taške bebūtum, šventosios relikvijos tiesiog ranka pasiekiamos (ar žemiečiai noriai eina jų žiūrėti – jau kitas klausimas). Tačiau – kartoju visiems – arčiausiai paprasto žmogelio esanti, į kasdienį gyvenimą tvirtai šaknis įleidusi seniena su daugeliu naratorių mėgstamų objektų neturi jokio ryšio – tai muzikinis auklėjimas. Niekur kitur Visatoje nerasi tokio atsidavimo tūkstantmetei muzikinei patirčiai ir jos puoselėjimui, kaip Žemėje – ir šįkart išties kalbu apie visą Žemę, nuo Europos iki Kinijos. Nors tai neatsispindi mokyklų programose, atrodo, kad kiekvieno žemiečio priedermė yra būti bent truputį ragavus muzikos mokslų. Tam skirtos institucijos, privatūs mokytojai klesti, edukacinę funkciją sėkmingai atlieka ir savarankiški muzikavimo būreliai, galų gale, auklėjimas namuose. Jeigu nežinai, kas buvo „The Wormholes“, kada gyveno Toyoto Miguchi, nemoki padainuoti „Marselietės“, į tave bus pažiūrėta labai keistai.
Neišvengiau susidūrimo su šita tendencija ir aš. Kaip minėjau aukščiau, mano gerklės būta neprastos. Net dabar galiu nenuvargdamas kalbėti valandų valandas – tiesa, žmona šitą gebėjimą laiko smailo liežuvio nuopelnu. Bėda ta, kad kol mokėjau tik rėkti – rėkiau, išmokau balbatuoti – balbatavau, o kai sugromulavau pirmuosius žodžius, taip jų ir nepaleidau, nekreipdamas dėmesio į mamos įsitikinimą, kad galėčiau balso stygas panaudoti ir geresniems tikslams. Kai man buvo penkeri, gretimame kvartale atsidarė muzikhalė pretenzingu pavadinimu „Šokrokas“. Kadangi reklaminės kampanijos būta itin įkyrios, mama kaipmat susižavėjo galimybe padaryti iš manęs žvaigždę – muzikhalė lygtyč ieškojo „jaunų talentingų dainininkų“, kuriuos žadėjo (už atitinkamą mokestį) išvesti tiesiai į orbitą.
Iš pirmosios savo dienos „Šokroko“ mokykloje prisimenu tik tiek, kad trys šalia su mamomis sėdėję berniukai bliovė nesavais balsais, tad mokytojai – neįtikėtinai liesai tamsiaodei, susivijusiai į rožinę skarą, - teko juos mandagiai išprašyti lauk. Vėliau pamokos vyko be tėvų. Mano netalentas buvo pastebėtas greitai: negana to, kad man buvo svetimas bet koks ritmo pojūtis, net paprasčiausių dainelių nesugebėjau įtaikyti į toną. Po savaitės mokytoja pavargo bandyti išspausti iš manęs ką nors panašaus į muziką, tačiau „Šokroke“ sąžiningai atbuvau visą pusmetį. Per kalėdinį koncertą turėjome tėveliams parodyti, ko išmokę, tačiau tėvas, atsitiktinai išgirdęs mane repetuojant namie, pasakė motinai, kad gal geriau apsiriboti muzikos istorija, ir į koncertą nuėjau tik žiūrovu.
Mano karjera tuo ir baigėsi, o štai mūsų klikos amžinojo sėbro Žiuljeno patirtis vertesnė dėmesio. Niūniavo jis dar neišmokęs kalbėti, vos atsistojusiam ant kojų į rankas įgrūdo šakuhačį, jį pūsdamas, savaime suprantama, niūniuoti negalėjo, todėl antroje klasėje slapta nuo gimdytojų pradėjo lankyti ir gitaros pamokas. Žiuliui velnioniškai sekėsi. Nors nei aš, nei kiti vaikėzai negalėjome suprasti, kodėl jo vunderkindiškumui gieda ditirambus, mokytojai visi aliai vieno buvo apžavėti ir žadėjo Žiuliui šviesią ateitį. Vaikas apsalo. Būdamas devynių, jis metė improvizuoti ir savarankiškai ėmė mokytis skaityti notaciją. Iškalė visas sistemas, kokias rado, o tuomet sėdo prie mokyklos pianino (buvo pramokęs barškinti ir juo) ir po vieną natą rankiojo Klementi sonatinas, Černio etiudus, anoniminius menuetus. Tuomet jau ir mes pripažinome, kad Žiuljenas – genijus. Pusės natų jo sonatinose nebūdavo, tačiau mes natų skaityti dar nemokėjome ir to nesupratom.
Vienuolikmetį jaunąjį žmogų-orkestrą mokytojai pradėjo vežioti po konkursus. Iš pradžių į Milaną, tuomet – į Salas, o tada – tiesiai į Aukso Sodą, Ebonitinį Krantą. Čia vaikinas ir užstrigo. Ebonitinio Kranto menų-faktūros dar neturėjo finansinių bėdų, dosniai skirdavo stipendijas jauniesiems talentams, uždarydavo juos savo internatuose ir laikydavo, sunkdami viską, kas tik įmanoma. Žiuljenas buvo sultinga citrina. Mes jį užmiršome, kaip užmiršta net ir patį didžiausią bičiulį bet kuris dvylikametis, o paskui didžiai nustebome, vėl jį atpažinę, kai jau buvom bežengią į trečią dešimtį. Žiulis užaugo, ištįso. Pirštai – lyg sutverti kišenes kraustyti. Garsas apie jį sklido greitai: pirmiausia Tinkle pasirodė debiutinių rečitalių Moven Karteno teatre, Chalkidės Hole transliacijos. Ažiotažas – milžiniškas. Žiuljenas su grupe scenoje išdarinėjo tikrus stebuklus: grojo viskuo, ką turėjo, dainavo visaip, kaip mokėjo, improvizavo žvėriškai laisvai, lindo į klausytojų sielų gelmes, netikėtai įpindamas kokią visiems pažįstamą melodiją, suteikdamas jai neįtikėtinai tragišką spalvą, o paskui apversdamas aukštyn kojom į vaivorykšte žaižaruojantį optimizmą. Tuomet sėsdavo prie pianino ir skeldavo ką nors iš „Gerai temperuoto klavyro“. Eklektika buvo baisi, bet užtat Žiuljenas parodė visą savo sugebėjimų amplitudę. Jį stačiai pamilo.
Jau gerokai įsisiūbavęs, Žiulis nusprendė grįžti Žemėn: be abejo, iškėlęs nosį, visiškai tikras, kad ir čia sugebės papirkti publiką savo įvairiapusiu talentu – juk buvo, galima sakyti, kraštietis. Ir štai – pirmasis koncertas iš numatytos mėnesio trukmės serijos visose žymiausiose planetos salėse. Laisvų vietų nėra, kultūros žiniasklaidos atstovų prilipęs pilnas balkonas. Deja, deja: Žiuljenas, be abejo, nenumanė, kad ten susirinko vien hienos, ne, ne hienos – paukščiai maitėdos, pasirengę vaikiną sukapoti, vos tas baigs. Vargšas Žiulis, po pirmo koncerto klausytojų gretos retėjo ir retėjo, atsiliepimai spaudoje prastėjo ir prastėjo, kol galiausiai žmogus-orkestras nusivylęs išskrido ir pradingo kažkur jam palankesnėse erdvėse. Kyla klausimas, kodėl - juk grojo (tebegroja) išties fenomenaliai? Kas per neįtikėtini snobai drįso apspjauti jaunojo talento pjedestalą?
Paslaptis labai paprasta (o mums – labai reikšminga). Nors recenzijose buvo kabinėjamasi prie kiekvienos smulkmenėlės, manau, kad kaltas čia ne tiek Žiuljeno nepatyrimas ar kritikų snobizmas, kiek Ebonitinis Krantas. Žemė Žiuliui neatleido, kad ją išdavė, kad pamiršo esąs iš Liono ir atvažiavo visas švytintis savo pergalėmis tolimiausiuose Galaktikos kampeliuose. Žemė, brangus Žiuli, tau gali viską atleist, bet tik ne muzikinę išdavystę. Galėjai būti jų vaikas, o tapai, nepyk už kalambūrą, kosmoso piliečiu, už ką tau sėkmingai nuėmė skalpą. Tarpplanetinė karjera Žiuljenui Kamarli iki šiol einasi kaip per sviestą, tačiau Žemėje jis nėra populiarus. Šitokia muzikosofinė ekscentrika - puikus atvejis tautinio (šiuo atveju - planetinio) pasididžiavimo jausmo tyrimams. Muziką Žemė sergsti kaip svarbiausią savo istorinę valiutą, kurią gali bet kada didžiuodamasi pakišti po nosimi dukterinėms kolonijoms. Naujosiose žemėse seniai pasikeitė dešimtys savitų literatūros, kinematografo krypčių, be abejo, muzika neatsiliko. Tačiau šitiekos šimtmečių senosios literatūros, tapybos, kino klodų daug kas nebepajėgė nešti ant pečių, o štai iš lopšio atsinešta muzika kažin kodėl neprarado vertės: matyt, ją paprasčiau suvartoti, juk ir fone skambančios melodijos - jau patyrimas. Galbūt tolimosiose gyvenvietėse nebeskaitoma "Odisėja" ir "Grafas Montekristas", bet Bacho Tokatą ir fugą d-moll išgirsi net vienišose atšiauriųjų pakraščių tyrimų bazėse. Žemė čiupo šį šiaudą-bambagyslę taip stipriai, kad kai kas vis garsiau prabyla, neva šioje planetoje iš Septynių menų realiai beliko Vienas. Nors taip sakyti, ko gero, dar per drąsu, toliau kalbėdami apie Žemės planetinę tapatybę, nepamirškime, ką trečiajame luite už Saulės reiškia muzikos garsai.
)