Sąstingis
(esė)
Aną vakarą grįžau į savo kambarį ir pajutau kvapą, koks būna senose kaimo trobose, kur skryniose dūla prieš dešimtmetį skalbtos paklodės, knygų lentynos vis dar pilnos Lenino raštų, ant sienos kaba Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir būtinai garsiai garsiai tiksi prisukamas žadintuvas. Turėjau atverti langą. Nežinojau, iš kur tas kvapas, tik supratau, kaip viskas pasenę. Penketą ar šešetą metų nešioti juodi bateliai, kažkada buvę pats patogiausias ir gražiausias sceninis apavas, mynęs ne vienos salės grindis, jutęs plojimų virpesį, - bateliai, avėti, kol ėmė žiotis, rytojaus rytą nuo pjedestalo nusileis į mišką ir taps suvaidintos rūmų damos kurpaitėmis. O gal tai knygos pyksta, dulkėdamos mėnuo po mėnesio, vis neatverčiamos, nors jomis taip didžiuojamasi? Ilgaamžiai molinukai, kurių niekam iš tiesų nereikėjo ir nereikės. Gėlės, kurių pati nelaistau. Arba pilkas, pavargęs pavydas.
Pažvelgiu į veidrodį ir pagalvoju, koks jis nučiupinėtas. Apkarpau plaukus kiek galėdama lygiau. Išsikrapštau iš tarpudančio aguoną. Plačiau atidarau langą. Kažkoks nežmoniškas vakaras. Pavydas grįžta. Kodėl kitiems atrodo, kad iš prigimties moku save suvaldyti. Nenoriu, kad man meluotų. Pavydas: tiems, kas į gyvenimą žiūri sveikai; kas moka džiaugtis svajone tik kaip svajone - kas išaugo iš to amžiaus, kai dar tikėta, jog iliuzija gali virsti tikrove. Tiems, kas savo svajonėmis nesididžiuoja. O dabar kartelė jau užkelta per aukštai, ir per vėlu, per vėlu ką nors keisti. Viskas paseno. Šalta, šalta, noriu tos šilumos, kurią sapnavau.
Išgręžtas pavydas. Sakai, kad save myli, - ir taip yra. Bet užtenka kartą pažvelgti iš šono, įsiklausyti, įsižiūrėti: ir - gali džiaugtis savimi, bet kas iš to, jei kiti nesidžiaugia. Jei jiems tai - tik žaidimas: toleruotina, bet pernelyg "ne taip", kad būtų galima rizikuoti prieiti arčiau. Štai čia meilė sau išvirsta neapykanta: neapkenti, kaip skiriasi tavo lūkesčiai, požiūris ir elgsena viduj nuo to, kaip viską pažįsta kiti. Bjauru, kai išgirsti įrašytą savo juoką, nuotraukoj pamatai, kaip groteskiškai vaipaisi, spektaklio įraše - kad kreivai vaikštai ir dar kreiviau šoki, kad būni ir žvairas, ir kvailas, ir spjaudaisi, ir niekus šneki, ir išgėręs paraudonuoji kaip kaimo pijokas. Užtenka kartą pažvelgti į savo atspindį, kad suvoktum: mąstyk ką nori ir kaip nori, būk viduj gražus iki pasišlykštėjimo, bet čia, gyvūnijos pasaulyje, turi kurti viską nuo nulio, kad apie tave galvotų nors kaip apie "pakenčiamą". Homo socialis, in vulgar latin, or what??? Kažkada sakiau: tik tas, kas sugeba matyti vidinį žmogų, o ne regimąjį jo šaržą, yra tikrai artima siela. O ar tai įmanoma - dabar klausia velniūkštis ant kairio peties. Kaip, be jokių pastangų, kaip? O jeigu su - tai kam jos, kaip žinot, kad kažkur veda? Kodėl šitaip nelengva sulipdyti tai, kas suskilo; o gal aš prie tų, kurie nuo pat pradžių - vien tik duženos, - ir todėl negali patikėti, kad būna ir kitaip?
Brūkšteliu dulkes, kaip visada, delnu. Prisiminiau, koks kvapas, - naftalino. Nors ne, blogiau. Dvokia naftalinu, kurio net nėra. Savaime. Kaip viskas pasenę, pasenę, pasenę. Galima pradėt iš naujo arba tęsti taip pat, bet... ne toks buvo Planas. Turbūt nuo dabar bus vis sunkiau stengtis susitaikyti su mintimi, kad gali ir nenutikti taip, kaip tikėjaus.
Išeinu į balkoną, numetu žemyn vieną puodą su gėlėm. Nedūžta. Taip. Turbūt tai sapnas. Džiaugčiausi, garbės žodis.
Gal kada nors net galėsit išgirst...
Man pajuodęs asocijuojasi su sidabro apnašomis, su puvimu... Būtent pajuodavimas, o ne pati juoda spalva.
