Mamytės literatūrinė svetainė

Iš serijos "Pasijuokti... nepiktai" - įkvėpta Exon ir MSNinių pokalbių. Be jokių pretenzijų į meną. Ar bus daugiau - nepažadu, nors jeigu artimiausias grafomanijos priepuolis ištiks greitai, gal ir bus


<center>Iš STT gyvenimo</center>

- Du laipsniai į kairę... Žemyn per tris padalas... Taikyk, kad dešinėje būtų R24... Dabar raudoną...
Moteris buvo apsitempusi juodos spalvos triko ir pėdkelnes, and galvos užsimaukšlinusi stilingą juodą kojinę su plyšeliu akims. Šalia numestas voliojosi maskuojamasis apsiaustas. Įkniaubusi nosį į tankiai primargintą užrašų knygelę, ji vedžiojo pirštu per eilutes.
- Matai taikinį?
- Ne, - nepakreipdama galvos trumpai tarstelėjo kita, palinkusi prie stovo, ant kurio buvo pritvirtinta kažkas panašaus į kanalizacijos vamzdį su daug mygtukų. – Man akiniai aprasojo.
Pirmoji atsiduso.
- Dar viena priežastis, kodėl nenorėjau su tavim prasidėti. Duokš, - moteris lengvai stumtelėjo kitą, apsiaustuotą, ir pažvelgė per žiūrono skylutę. – Taip. Jis ten.
- Ką daro? – susijaudino antroji. Balsą truputį slopino kojinė.
- Tepasi... tepasi sumuštinį. Fe. Su tunu.
- Ar yra dar kas nors kambaryje?
Pirmoji moteris atsitraukė nuo stovo.
- Ne. Vienas.
- Kaip sutarėm?
- Manyčiau, planas B tobulesnis. Bet galim ir A. Nepakenks. Paskui galėsim palyginti su Bondo naujausiu.
- Be abejo, - per kojinę išryškėjo šypsena.
Moteris nusitraukė dangalą, kartu vos nenumesdama akinių. Šviesūs plaukai vos dengė pečius. Antroji, juosmenį siekiančiais rudais plaukais, taip pat rengėsi: ant triko užsimetė ilgą tuniką, apsiaustą suvyniojo ir atsargiai įdėjo į metalinę dėžę, palikdama vietos žiūronui.
Susitvarkiusios abi patraukė prie namo, kurį ką tik stebėjo. Apačioje paspaudė reikiamą telefonspynės mygtuką. Po akimirkos pasigirdo aiškiai sloguojančio (ir kramtančio) žmogaus balsas:
- Kas?
- Laba diena, mes jums skambinome prieš valandą, čia interneto tarnyba, turime patikrinti kabelį, - pastorinusi balsą, kaip žirnius išbėrė tamsiaplaukė.
- Oi, atsiprašau, tuojau pat įleidžiu, tik nepykit.
Tamsiaplaukė atsisuko į kompanjonę ir nusivaipė. Telefonspynė sudūzgė, moterys pakilo į trečią aukštą ir spustelėjo reikalingo buto skambutį. Durys atsilapojo praktiškai iškart, už jų stovėjo kresnas jaunuolis stirnos akimis. Tamsiaplaukė nusišypsojo:
- Sveikas, brangiausiasis.
Stirnos akys išsiplėtė it dvi skraidančios lėkštės.

***
- Taigi, mano mielas. Nesimuistyk. Čia tik atsargumo priemonė. Su tavim, kaip buvusiu bendražygiu, derėsimės žmoniškai... arba orkiškai, čia jau kaip pats panorėsi.
Akiniuotoji šviesiaplaukė įdėmiai apžiūrinėjo buto savininko šaldytuvo turinį. Nieko gero, išskyrus tuną, jame nesimatė.
- Mūsų sąlygos tokios: nepasakojam tavo tėvams, kur tu gyveni ir ką veiki. Duodam tau užtektinai muzono ir sumuštinių – atsiprašau, bet su mocarela, nes pats žinai, kad tuną ir panašius dalykus laikau mirtimi balso stygoms. Taip pat, - tamsioji moteris pasilenkė ir pažvelgė surištam vyrukui tiesiai į akis, - aš tau pagaliau išduosiu, kaip kiniškai pasakyti „Mao Dzedunas – jėga“, - jos šypsena buvo tiesiog pritrenkiamai nemaloni.
Jaunuolis liūdnai pasižiūrėjo į ją:
- Žinau. Čia aš pats kaltas. Atsiprašau, labai atsiprašau, tikrai kaltas. Na, nepykit ant manęs. Viskas bus gerai. Nepykit.
Moteris nusikeikė.
- Varnėne, jis turi plėšomų sūrio lazdelių! – įsiterpė akiniuotoji.
- Ne dabar, - suurzgė Varnėnė ir vėl atsisuko į kalinį: - Brangiausiasis, žinai, ko mes norim. Jeigu taip jau trokšti, kad nepyktume, padaryk, ko prašome. Juk tai nesunku. Mes žinome, kad tu to nori – nerealizuoti ypatingieji sugebėjimai ilgainiui išsivysto į labai jau nepageidaujamus dalykus. O kad galėtum juos realizuoti, tau tereikia pakeisti vieną vienintelę raidelę...
- NE!!! – jaunuolis suklykė anaiptol ne elfišku balsu. – Šito tai nebus. Aš – laisvas ir nepriklausomas. Ir jokiu AIZENGARDU nebūsiu!!!
Šviesiaplaukė moteris prislinko arčiau:
- Mielasis, čia kirčiuojamas pirmas skiemuo.
- Koks man skirtumas! Nusispjaut į viską! Iškreipėt tai, už ką kadaise kovojom! Ne taip kaip... kaip... kaip... jis... kaip... na, buvo... – vyrukas pradėjo kūkčioti.
- Bet pagalvok, kaip gražiai skamba: Aizis. Sąsajos su Izide... Nenori kross-gender? Tavo problemos. Gi žinai, kad aš tave visada vadinsiu tik tikruoju vardu, - Varnėnės balsas tapo švelnus, akyse sužibo klastingos ugnelės, šypsena tapo panaši į žmogaus. Jaunuolis sriūbavo visu balsu. – Nieko nebus, - galiausiai atšlijo Varnėnė. – Atrišk jį.
- Prasideda digimonizacijos procesas? – paklausė šviesioji.
- Taip, bet dar galima sustabdyti. Mums juk to visai nereikia. Ak, Vytai Vytai... Ir kodėl tu su mumis šitaip, - palingavo galvą, stebėdama, kaip kita knebinėja mazgus. – Juk viskas buvo gerai. Tavo superherojaus galios dabar mums praverstų labiau nei bet kada. Betgi negalime įsileisti į savo tarpą žmogaus, kuris nesutinka laikytis Koncepcijos... Tu mane nuvylei, drauge. Labai nuvylei.
Paskutinius žodžius Varnėnė ištarė tarpduryje. Išėjusios į lauką, moterys pažvelgė viena į kitą.
- Indraja...
- Ką?
- Reikia šaukti visuotinį susirinkimą. Esame keblioje padėtyje.

***
Indraja susikaupusi spoksojo į televizorių. Apačioje bėgo eilutė: „Jūs stebite specialią spaudos konferenciją“. Ekrane, apstatytas mikrofonais, diktofonais ir vandens stiklinėmis, krašto apsaugos ministras bandė aiškintis žurnalistams dėl rytiniame viešame posėdyje padarytos neatsargios pastabos:
- ...aš jums dar sykį, skant, kartoju. Mano kalboje nebuvo jokių paslėptų prasmių ar tuščiažodžiavimo. Aš visada kalbu konkrečiai ir, be abejo, žinau, ką kalbu. Todėl baikite mane kaltinti neblaivumu ir panašiomis blogybėmis.
- Tuomet prašau pakomentuoti savo pasisakymą, - salėje atsistojo žurnalistas.
- Taip, be abejo, tū... gerbiamas žurnaliste. Kaip tik tą ketinau daryti. Žodžiu taip: sakydamas, kad turime panaudoti jėgą, visai neturėjau omenyje karinių pajėgų. Daugiau komentarų nebus.
Salė tiesiog pašėlo. Garsiausiai rėkė viena moteris salotine suknele:
- Prašome plačiau! Reikalaujame plačiau! Tauta turi teisę žinoti! Lenkija laukia jūsų atsako!
- Gerai, gerai. Ramybės, - ministras rankų mostais privertė žurnalistus atsisėsti. – Dar kartą bukv… aiškinu jums lietuviškai: sakydamas, kad spręsdami Lenkijos situaciją turime panaudoti jėgą, neturėjau omenyje karinių pajėgų. Mes privalome naudotis Jėga. Jėga. Suprantate? Jė-ga. Ar girdėjote kada tokį dalyką? Be abejo, girdėjote. Jėga – tai…
Ministras pradėjo postringauti itin ilgais sakiniais. Indraja užsidėjo ausines su mikrofonu, atsivertė delno dydžio nešiojamąjį kompiuterį ir suspaudė reikiamą numerį. Ekrane ministras čiuposi už ausies.
- Alantar, - įsakmiai kreipėsi Indraja. – Baik pliurpti tas nesąmones. Už penkiolikos minučių visuotinis susirinkimas.
Žurnalistai bukomis akimis stebėjo besiraukantį ministrą.
- Pone… - pradėjo vienas.
- Ką? A, a… Sekundėlę… Tuoj…
Ministras nusisuko į sieną ir pašnibždomis sumalė:
- Negaliu dabar šnekėt, negi nematai – valstybėje krizė.
- Mums irgi krizė, - atkirto Indraja. – Be tavo politinės įtakos neišsiversim. Tu davei Priesaiką.
Alantaras atsiduso.
- Jeigu čia vėl vien tik Lingvistinio padalinio reikalas…
- Ne, čia visų mūsų reikalas. Ir neišsisukinėk. Mamytė liepė.
- Okei, okei.
Ministras vėl atsisuko į salę.
- Taigi… Klausimų bus? Nėra? Gerai, ačiū už dėmesį.

***
Salėje buvo tylu, nors aplink stalą sėdėjo bent keliolika žmonių. Tylą trikdė tik nemalonus radiatoriaus burbuliavimas. Stalas buvo apkrautas polietileniniais maišeliais: kai kurie buvo pilni sausainių, spurgų ir mandarinų, kituose buvo belikę trupiniai. Stovėjo keletas nugertų alaus butelių. Prie kai kurių žmonių gulėjo juodi aplankai su atseit vos pastebimu užrašu “Specialioji tolkinistinė tarnyba”.
Pagaliau Varnėnė atsistojo:
- Matau, kad ne visi. Kiti per video ryšį?
Šalia sėdinti juodaplaukė su oranžiniu šaliku linktelėjo:
- Tikiuosi, netrūkinės. O tai praeitą kartą turėjau prašyti Ario pagalbos.
Keli žmonės sukrizeno.
Ant sienos kabantis didelis ekranas nušvito gelsva spalva ir išsyk pasidalino į keletą stačiakampių. Viename atsirado trumpaplaukė moters galvelė.
- Girdi? – kreipėsi į ekraną Varnėnė.
- Taip.
- Raportą.
Galva išpyškino:
- Aukščiausiosios tarybos specialioji įgaliotinė Maja praneša, kad nepaklusnių naujokų pataisos stovykla vyksta sklandžiai. Šiandien buvo įvykdyta trečioji projekto “Kelionė Profesoriaus takais” dalis, ruošiamasi rytdienos visą dieną truksiančiam “Nebaigtųjų sakmių” skaitymui originalo kalba. Naujokai jaučiasi puikiai.
- Atsiprašau, bet ne visai, - dar viena galva pasirodė gretimame stačiakampyje. Ant šitos moters megztinuko buvo dailiai išsiuvinėtas NASA logotipas. – Šitie liurbiai stebėtinai prastos sveikatos. Lopau juos, kaip galiu, bet ilgai neištempsiu. Man būtinai reikia ko nors iš laboratorijos. Ar Elva yra?
- Čia, - atsiliepė raudonplaukė, sėdinti tiesiai priešais Indrają.
- Nu tai va, žodžiu, - tęsė galva, - žinai, ko man reikia?
- Mhm.
- Greituoju paštu. Ir staigiai. Fondas apmokės?
- Apmokės, jeigu netingės, - suniurzgė oranžinio šaliko savininkė. – Bet aš manau, kad yra geresnė išeitis. Bastūnas Aldukas šiuo metu kažkur tuose kraštuose. Pasiųsim jam per pelėdą. Jos jį pažįsta ir myli.
Prie stalo nugriaudėjo juokas.
- Gerai gerai, tylos, - trinktelėjo kumščiu Varnėnė. – Ačiū už raportą ir t.t., bet dabar yra labai skubių reikalų, - ji išsitraukė įlaminuotą popieriaus lapą. – Taip. Alantari – diakritikas – Alant&#225;ri, yra. Simbelmyne – diakritikas arba lietuvinimas – Simbelmiunė, yra. pusinuke – taškas ant e – pusinukė, yra. Ir taip toliau ir panašiai. Sutikite, lingvistinis padalinys savo darbą dirba puikiai. Tačiau yra dar vienas asmuo – Tas, kurio Nevalia Minėti. – ji grėsmingai nužvelgė visus susirinkusius. – ir Jis šiandien dar kartą atsisakė mūsų pasiūlymų. Jis nesutinka panaudoti savo beveik neribojamų tolkinatoriaus galimybių šventam tikslui!
Per kambarį nuvilnijo pasibaisėjimo šūksnis.
- Mam, - ranką pakėlė garbanotas – aiškiai chemiškai – vyrutis, sėdintis prie stalo kampo, - mam, klausyk, o tu jam siūlei tą, kur aš vakar sakiau, - na, Mao?
- Siūliau, brangiausiasis, - nusišypsojo Varnėnė. – Manai, suveikė?
- Keista. Aš maniau, kad jį geriau pažįstu. Atsiprašau, nepyk.
Varnėnė suraukė antakius:
- Prašau, nereikia, Šarai. Izengardėji.
Įsiterpė Alantaras:
- Manau, mes jį visi per menkai pažįstame. Ar negalėtume susipažinti su archyvine medžiaga?
- Tuojaus... – oranžinė juodaplaukė iniko klapsenti kompiuterio klavišais. Neilgai trukus dideliame, kone pusę ekrano užimančiame stačiakampyje, atsirado vaizdas: kambarys apsilaupiusiais tapetais, ant lentynų fone eilėmis buvo sustatytos knygos. Stalas pačiame centre buvo apkrautas popieriais – pageltonijusiais ir nelabai, - stovėjo stiklainio dydžio rašalinė, į kurią buvo įmerkta aptriušusi plunksna. Prie stalo, kažką skaitydamas sėdėjo neaiškaus amžiaus žmogus. Šviesūs it elfo plaukai driekėsi žemyn, klojo grindis ir tęsėsi dar kažkur, už kadro ribų. Barzda buvo ne ką trumpesnė.
Alantaras atsikrenkštė:
- Kva kva.
Vyriškis ekrane pakėlė galvą.
- Kva!
- Klausau? Čia tu, Alantarai?
- Tas pats. Klausyk, aš tau be VspL, iškart: mum reikia informacijos apie tipą, Kurio Neva Negalima Minėti. Dabar.
Ilgaplaukis pakilo ir iš lentynos ištraukė apdulkėjusią knygą.
- Viskas yra čia. Ko tau konkrečiai?
- Kol kas tik vieno fakto: kur, remiantis ankstesnių incidentų analogijomis, jis toliau bėgs slėptis?
- O jūs tipo iš ano buto jau išvarėt?
- Tipo jo.
Ilgaplaukis ėmė sklaidyti knygą. Atvertęs reikiamą vietą, prispaudė prie kameros. Varnėnė iškart atsisuko į savo kaimynę:
- Jau žinau, - tuomet į ekraną. – Ačiū, Kva. Pasilik įsijungęs, gal dar tavęs prireiks. O dabar prašom sujungti su Raudondvariu...
Ekrano centre jau plėtėsi kvadratėlis. Iš kolonėlių pasigirdo kažkoks nežmoniškas džeržgimas ir trinksėjimas, todėl nuo galvos iki kojų šarvuotas susirinkimo dalyvis pribėgęs sumažino garsą. Kvadratėlyje išdygo labai susivėlusi labai garbanota ir labai uždususi žavingų apvalainų akyčių savininkė.
- Labas! – suspigo. Už jos kažkas vis dar trankė puodus, lėkštes ir dar kažką baisiau. – Atsiprašau už triukšmą. Mes repetuojam.
- Supratau, - atsakė Varnėnė. – Triše, klausyk. Mums reikia, kad...
Mergina nusisuko ir kažką surėkė ton pusėn, iš kur sklido repeticijos garsai. Triukšmas pritilo.
- Klausau tavęs.
- Taigi, Triš... Vardan šventos ramybės – jeigu pas jus atsibelstų Tas, Kurio Negalima Minėti, priimkit jį pas save ir iškart praneškit mums.
- O kodėl jis turėtų pas mus atsibelsti?
- Neturiu žalio supratimo, - nuoširdžiai prisipažino Varnėnė. – Juk viskas Metraštininko valioje.
- Ei, prašau manęs nešmeižti! – iš gretimo stačiakampio sušuko ilgaplaukis.
- Na, nesvarbu. Faktas tas – mūsų dešimties metų darbas dabar didesniame pavojuje nei bet kada. Ir jūs – taip, Triš, jūs labiausiai – galite sustabdyti pražūtį. Ar prisimeni savo Priesaiką Koncepcijai?
Triš prisidėjo ranką prie krūtinės:
- Taip! Amžinai jai ištikima!
- Gerai… - nusišypsojo Varnėnė. – Labai, labai gerai…


***
Patiltėje sėdėjo plaukus į kasą susirišusi - kad vėjas neplaikstytų - Varnėnė ir plaukų į kasą nesusirišęs - nes jie buvo per trumpi - Folkas. Abu laikė po bokalą tamsaus.
- Žinai, - Varnėnė svajingai pažvelgė į tilto konstrukcijas, - man atrodo, kad mes dirbam ne veltui. Kada nors, po daugelio metų, mūsų triūsą įvertins. Juk tai taip gražu!
- Jūs, vilniečiai, - atsiliepė hobitas, - turite gražią legendą apie Geležinį Vilką. Tai vat, aš manau, kad mūsų darbų aidas kada nors sklis kaip ir to vilko staugimas - per visą pasaulį.
- Ir bus daug geriau nei dabar, kai Lietuvą garsina tik manekenės, krepšininkai ir galvažudžiai.
- Taip. Išmušė tolkinistų valanda, - pritarė Varnėnei Folkas ir gurkštelėjo alaus.

TĘSINYS GALBŪT BUS (bet geriau nebūtų, ania?)


TAISA: maži taisymukai... Pamiršau, kad Folkas už mane tik metais jaunesnis

Dėl šventos tolkinistų ramybės... Varnėne, tu privalai baigti šį... hm.. trilerį
Pradžia kiek painoka buvo. Personažų neatrankiojau, bet pakartotinis skaitymas labai skaniai suėjo...kaip sumuštiniai su tunu.
Gaila, naujokai nesupras, užtat seniokam laaaabai juokinga turėtų būt. Jei tik neperdaug įžeidūs.

Nugi nirialiai. Susiskaitė neblogiau nei Lukjanenko ar panašaus stiliaus autorių kūriniai. Nors kai kur truputį neįkirtau konteksto, bet visumoje vis tiek labai šauniai sugraužiau. Laukiam tęsinio (juk tęsiniai yra gėris, ania?.. )

//Kronas atsiridena tuščią alaus statinę, išpjauna porą skylių akims, įlenda į vidų ir eina šnipinėti dvorfių... //

Kva? Kva... Kva kva!!!
Vertimas - noriu dar

Duokit dar!

Omeny stilius labai neblogas, ir netgi yra siužetas, tad laukiam, kad tokiu gražiu stiliumi tas siužetas išsiplėtotų, ir būtų nušluostyta nosis visokiems "Laumių mėnesiams" 😉

Iš STT gyvenimo - ojei, o įspėjimo, kad darbe skaityt rizikinga, nebuvo! Kaip dabar iš šono atrodau - vos ant kėdės laikausi, užgniaužtas juokas veržiasi stenėjimais ir atodūsiais...
Bet prisipažinkim, pastebima literatūrinė Joncio įtaka! Jahūūū!

Izis įtartinai harmoningai penktosios kolonos vaidmeny atrodo . O «turime panaudoti Jėgą» kontekste aukso verta mintis .
Afftariau, tiasinio!

SUPER!!! Man, kaip naujokei, labai juokinga nebuvo. Bet įdomu.

Mieliausioji, kaip žmogui dabar dirbti!? Čia tas pats, kas mušti gulintį.
Gabaliukas toks žiauriai nerealus, kad be tęsinio niekaip negalima

aš net nežinau ką rašyt... LIUX

Komentarų BE

<center>Iš STT gyvianimo</center>

<center>Antra dalis</center>


- A... Oukei... Oukei... Ail send zous fails tu ju rait avai. Šiuo. Noup. Hu keas. Ai for van sing dount, haha! Jes of korz. Vat? Vat du ju myn zey mast by ded? Kil zem? Noooou vey! Ai doun kil pypl. A... vat? Ju did not myn kil? Zen vat? Arest? Bring zem tu ju? Mei ai ask ju vat ju vil du uiz zem? Ju nou zey vere kainda nais tu my... Oukei... Bat promis ju vont hert zem!!! Ze tolkinists mast not dai!..

***
Labai susikūprinusi ir labai prisimerkusi, šviesiaplaukė moteris su NASA logotipu ant balto chalato knebinėjo kažkokio mažiaus padą. Tas muistėsi, bet negalėjo suklikti, nes į burną buvo įgrūstas medžiagos gniužulas.
- Pakentėk, vaikuti, - sumurmėjo gydytoja.
Iš kampo į ją priekaištingai pažvelgė neaukšta akiniuota trumpaplaukė:
- Jeigu ir toliau jį šitaip kankinsi, būsiu priversta išsikviesti Tomą ir įrodyti tau, kad šitokie veiksmai prieštarauja TL Sandraugos statutui.
- Ane? – nusišaipė gydytoja. – „Visur ir visada padėti naujokui, traukti jį iš bet kokios bėdos ir rodyti tikrąjį doros kelią...“ Aš gi tik rakštį traukiu. Pats kaltas, kad laipiojo ant nebaigto ento maketo.
- Nuskausmintum ar ką... – pagaliau išspjovęs medžiagą, metė mažius.
- Cit, varla. Rakštį jam nuskausmint. Čia juk tik šapaliokas toks... matai? – ji išdidžiai iškėlė į orą pincetą. O dabar nespurdėk, patepsiu jodu, užklijuosiu pleistrą ir galėsi bėgt. Kad man prie entų daugiau nelįstum!
Atsidūręs prie durų, vaikiukas atsisuko ir išsišiepė:
- Krc nx, man nusispjaut į jusu taisykles, tuo labiau kai jas primetineja kazkokios bobos, hahaha!
- Žalčius... – pavymui suurzgė antroji moteris.
Sučirškė telefonas, per visą kambarį nuaidėjo Varnėnės balsas:
- Maja, tu čia?
- Yessss mam, - kulnais sukaukšėjo Maja.
- Sekretorė sakė, sujungs su palata. Tau negera?
- O ne, man viskas tiesiog puiku. Čia mes su Nassa tvarkėm tokį nulinuką... Kažkas nutiko?
Varnėnė atsiduso:
- Taip, deja, taip. Prisimeni, ką kalbėjom prieš tris dienas, susirinkime? Apie Tą, Kurio Nieku Gyvu Nevalia Minėti Arba Apkalbinėti? Tai va, Raudondvaryje jis taip ir nepasirodė. Bet paliko pėdsaką.
Majos ir Nassos veide sustingo siaubas. Ką tai galėtų reikšti? Nejaugi Metraštininkas klydo? Neįmanomi dalykai! Arba tolkinatorius pagaliau suprato, kad jo galios daug didesnės, nei manė anksčiau.
- Ar turima kokių nors naujų žinių? – atsargiai užklausė Maja.
Kitame ragelio gale Varnėnė papurtė galvą.
- Ne per daugiausiai. Mūsų agentai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje ir Klaipėdoje peržiūrėjo visas vietas, kuriose tolkinatoriaus egzistavimas tikėtinas. Tačiau nė vienoje jo nerado. O tai reiškia…
- …tai reiškia, kad jis ne Lietuvoje! – sukliko Nassa.
- Kurlink jis galėtų traukti? Žmogus sąžiningas, ne per legalų punktą neis… - Maja pasikasė pakaušį. - Turime kontaktų muitinėje?
Kitame ragelio gale Varnėnė linktelėjo:
- Netiesioginių.
- Alantaras?
- Be abejo. Skambinu jums, kad perspėčiau. Nežinau, ko jis siekia, bet jūs ištikimos Priesaikai – vadinasi, esate jo priešės. O be to – priešės, esančios kitoje sienos pusėje.

***
Vieno namo Raudondvaryje stogas beveik tiesiogine to žodžio prasme kilnojosi. Iš vidaus sklido žmoniški ir ne visai garsai, tik šįkart nebe lėkščių beigi kitų virtuvės rakandų trankymas, o klegesys ir šurmulys – it Melkoro disonansui įsisukus į ainų muziką…

Palėpėje buvo patiestas pledas, ant jo išdėliota trijų rūšių sūrio, maišelis pistacijų, didelis arbūzas, trys spurgos su medumi, tinginys, savo forma primenantis smuklę “Šokantis ponis”, trylika puspilnių puodelių ir – nežinia kodėl – pakelis “Garam masalos”. Ant čiužinių aplink sėdėjo, tupėjo, gulėjo, šokinėjo arba stovėjo ant galvos keliolika suaugusių – nors pagal elgesį tuo galėjai suabejoti – žmonių. Kampe kažkas bokalu sėmė iš kibiro girą. Priešingoje pusėje, apsikabinęs plastmasinę statinaitę, įtartinai panašus į elfą šarvuotas dvarfas staugė negailėdamas plaučių:
- Aš šitiek metų ieškojau savojo alauuuuuus! Kiek čia ponų, kokie visi graaažūs! Ar nematėte mano statinaitės?! – gurkštelėjo pomidorų sulčių iš stiklinės, stovinčios šalia, ir tęsė: - Nebėra teisybės pasauly, nebė…
- Ar užsičiaupsi, šimts balrogų? – sukliko garbanė mergina apvalainom akytėm. Dvarfas įniko plempti sultis.

Prie atidaryto palėpės langelio pypkes papsėjo ežiuku apsikirpusi moteris ir dar vienas garbanius – hobitiškai jaunai išrodantis trisdešimtmetis, mūsų jau pažįstamas Folkas. Šalia jų, po kojomis, klūpėjo tamsiaplaukė oranžiniu kimono ir klausėsi, kaip šviesioji Indraja beveik transinėje būsenoje dainuoja nevalstybine kalba. Iš namo apačios sklido metalo grupės “Pasidaryk pats” muzikos garsai. Galima sakyti, kambaryje tvyrojo visiška ramybė.

Staiga į kambarį veržte įsiveržė Varnėnė ir pradėjo daryti tvarką:
- Na, gerbiamieji, reikia pasitarti, pasukti smegeninę. Turiu žinių. Jungt lauk muziką! Ir mikliai.
Muzika pritilo, rūkaliai padėjo pypkes, Trišė mauktelėjo iš dvarfo stiklinės ir prisijungė prie kitų, jau susėdusių ratu. Oranžinė moteris įjungė kompiuterį ir atidengė po užuolaida slėptą ekraną.
- Tvarka, - patrynė rankas Varnėnė. – Atsiprašau, kad jubiliejų turime švęsti ne ten, kur visada, bet ypatingoji situacija vis dar reikalauja visų mūsų jėgų ir dėmesio. Prašyčiau tylos.
Trišė ėmė statyti bokštą iš sūrio riekelių. Kol kas sekėsi neblogai.
- Aikvena, papasakok dar kartą, kas nutiko, - kreipėsi į „ežiukę“.
- Prieš tris dienas mums buvo pranešta, kad galime sulaukti svečių, - Aikvena atsistojo ir kažkodėl įsispitrijo dvarfui tiesiai į akis. – Pastatėme ausis, į akis įsistatėme degtukus ir – laukėme. Tos pačios dienos vėlų vakarą išėjau pasivaikščioti iki kapinių, ir ką jūs manot – grįžtu jau atgal ir matau, kad apie mano namus staiposi kažin kokia juoda figūra. Bando pažiūrėt per langą ir panašiai. Čiumpu besivoliojančią gluosnio šaknį, - čia kai kurie klausytojai krūptelėjo, - taigi, čiumpu ją ir jau pulsiu nedorėlį, betgi tas turbūt kažką per langą išvydo ir spruko dar man nespėjus jo už čiupros pagriebt.
- Ir tu manai, kad tai buvo tolkinatorius? – pakėlė vieną antakį Folkas.
- Nesu tikra. Bet juk galėjo būt?
- Galėjo, - linktelėjo Trišė. Buvo tamsu. O tolkinatoriai gerai mato tamsoje... ane?
- Ane, - pritarė Varnėnė. – Žodžiu, nutiko štai kas. Jeigu tai buvo tolkinatorius – jis bandė pakliūti pas Aikveną, galbūt prašyti jos pagalbos. Bet persigalvojo ir nudūmė kitur. Jūs visi turite zondavimo rezultatus – remiantis mūsų agentų parodymais, tolkinatoriaus Lietuvoje jau ir pėdos ataušo. Šarūnas turėjo vieną versiją...
Dabar atsistojo Folkas:
- Ačiū, mamyte, - reikšmingai atsikrenkštė, pasitaisė kaklaraiščio mazgą ir, susidėjęs rankas už nugaros, ėmė dėstyti: - Remdamasis teiginiu „tolkinatoriaus pėdos Lietuvoje jau ataušo“ ir tuo, kad užsienyje taip pat esama specialiųjų įgaliotųjų STT agentų, su kuriais minėtasis tolkinatorius neblogai pažįstamas, leidžiu sau teigti, kad: a) jeigu tolkinatorius užsienyje, jis kelia grėsmę mūsų agentams; b) kad grėsmė sumažėtų, turime tolkinatorių sugauti; c) sugauti tolkinatorių patogiausia tiems agentams, kurie yra užsienyje, - Folkas gurkštelėjo giros ir tęsė: - Kaip žinoma, tolkinatorius gan artimai bendravo su vienu asmeniu, šiuo metu klajojančiu kažkur palei Lamanšą. Tas asmuo – žymusis bastūnas Aldukas. Be jokios abejonės tolkinatorius gali jausti jo buvimo vietą. Taigi remdamasis šiomis premisomis darau išvadą, kad tolkinatorius judės Lamanšo kryptimi ir bandys prisigretinti prie Alduko, - Folkas baigė ir pasisukęs šnipštelėjo Varnėnei: - A gerai pasakiau?
- Aldukas Alduku – šmolkinatorius jam nieko nepadarys, - prašneko oranžinis kimono. – Kas man didesnį nerimą kelia: mes gi patys Alduką nusiuntėm į Anglijos pusę, kad nugabentų žiurknuo... tfu, vaistų vaikpalaikiams. Tolkinatorius, kad ir koks jis būtų greitas, Alduką pasivys tik tada, kai šis jau bus stovykloje arba netoli jos...
- Ekzona teisi! – šūktelėjo Indraja, - Kyla grėsmė mūsų ateičiai!
- Nu kaip čia pasakius, - pabandė įsiterpti Varnėnė.
- Kyla! – nukirto Indraja. – Ir Maja ten. Nassa, Toma – taip pat. Privalome gelbėti juos!
- O jie privalo gelbėti mus, - ramiai atsakė Aikvena.
- Ir pasaulį, - pridūrė Trišė.
- Jūs pamirštate vieną dalyką – tolkinatorius mums gyvybiškai būtinas – ir be to, ne miręs. „Gelbėti“ – tai sugauti jį, pristatyti į būstinę ir priversti elgtis kaip pridera, - prakalbo Varnėnė.- Laiko turime nedaug. Vakar su Alantaru surezgėme planą...

***
- Kai prieš penkiolika metų... Ė, šaunuoli, grįžk, pamoka dar tik įpusėjo! Sėsk ir tylėk. Žodžiu. Kai prieš penkiolika metų – geltonsnapiai jūs, penkiolika, sakau, - ėmė formuotis būsimosios Lietuvos tolkinizmo gairės, joms kliudė pornografiniai tinklalapiai bei kvenjiški žodžiai, vėliau – nestabilus serveris. Praėjus penkeriems metams, situacija buvo jau žymiai geresnė. Koncepcija išniro iš Laiko Gelmių ir Buvo, o tie, kas sutiko jon nusileisti, buvo apdovanoti. Bet nusileisti Koncepcijon buvo galima tik su viena sąlyga: privalėjai duoti Priesaiką, amžiams tave susaistančią su bendru didžiojo Lietuvos tolkinistų branduolio tikslu bei su visa pasaulio tolkinizmo fundamentalistų bendruomene. Dauguma veteranų su džiaugsmu sutiko paskirti gyvenimą šventam reikalui. Su kitais dar turėjo susidoroti Visuotinė Lingvistinės Koncepcijos Komisija, vėliau pavirtusi padaliniu, apie kurį sužinosite tada, kai parašysite du šimtus informatyvių žinučių... Taip... Apie ką aš čia? Serioža, nemiegok. Tai va. Prasidėjo darbas... Kas čia daba.... a.... a... aaaaaaaa!
Majos veidas persikreipė, žandikaulis atvipo, ranka nevalingai griebėsi liniuotės, nors ir žinojo, kad iš jos naudos nebus. Stiklinėmis akimis ji dėbsojo į tarpdurį, o pustuzinis susivėlusių berniūkščių spoksojo į ją.

Ant slenksčio, plačiai išsišiepęs, stovėjo tolkinatorius.

Mhm, lauksma...

Beje, Raudondvaryje ant sienos kabojo bent metro ilgio nuotrauka tamsiais aukso tengvomis padabintais rėmais. Minia jaunų žmonių, sugrūstų už apsauginės tvorelės, ekstatiškai tiesė rankas ir žibėjo nežemiško džiaugsmo šypsenomis. Šypsenos buvo skirtos šiapus tvorelės žingsniuojančiai personai, tačiau limbas žėrėjo ne virš jos galvos. Jis dabino elfiško vidinio švytėjimo nuauksintą būtybę kitoje tvorelės pusėje. Lentelėje po nuotrauka - kaip kažkada buvo užsiminęs Kva - puikavosi tengvų perrašas į lotyniškąjį alfabetą: "Tu amžina, kol pasaulyje yra nors vienas ROTK EE". Iš už lentelės kyšojo susisukęs pirštuotas lapas.

Ačiū , laukiam dar

Iš istorijos ištraukos susidaro įspūdis, kad visai galėjo būti, jog Kva turėjo ištikti tolkinatoriaus likimas. Kodėl neištiko? Ar sužinosime apie tai kitoje serijoje?

Tiksliai, ir kaip aš galėjau pamiršti Šiaip nepamiršau, tik laukiau konteksto, bet žiū jis atsirado

---

TAISA: čia tarp kitko, bet tarp literatūrinio konkurso "Ex Oriente Lux" kūrinių yra ir mano darbas. Anaiptol ne geriausia, ką galiu parašyt. Bet... pabandykit atspėti, kuris

Meropė "Šilko kelias". Tuoj tuoj perskaitysiu iš naujo. Atidžiai nebuvau to padarius. Stilius yra, bet norint suprast, tikrai ne darbe skaityt reikėta.

Visiškai teisingai, tas.

----
TAISA


Varnėnė plėšo laišką (III). Vardui

Aš tau rašiau
bet žinojau
kad neperskaitysi
nes tu
nemoki skaityti
arba tavo akys
užmerktos

O kita vertus
Aš taip pat
nepažįstu raidžių