Mamytės literatūrinė svetainė

Na va, tuoj pamėginsiu sukelti čia savo blūdijimus... Ir kvenjiškus

Čia apie tokią elfę Ettelie, kurios tėvas žuvo Paskutiniam Alianse, o motina nusižudė iš sielvarto, todėl našlaitė pasivadino Ettelewen (foreign maid) ir keliauja į Ithilieną dainuodama. Iš serijos "fanfiction". Kol kas visa kita - eskizų pavidalu, taigi yra tik šitas nuvargęs atseit gražus eilėraštukas.

Etelie’s lament of loneliness

Are you ready to embrace your future, Etelie?
Are you ready now to breathe alone?
In stealth you pursue that which is elusive,
In pain you swear to stop now glancing back.
Alone, alone as wind and water,
Alone as eagle soaring in the clouds,
Alone you travel, the forsaken daughter
To lands so queer and hidden from your sight.
Alone, so dreadfully alone!

A ray of sun? A peeping star?
The moon which seems to be so far?
Ettelewen, you are a foreign maid
There are no parents there for you!
No brothers, sisters, cousins, aunts or friends,
You are a lonesome starling, orphan child.
O Etelie, how lost you are, how silent,
Weary of the whining of your own…
Alone, alone as loneliness itself!

Don’t lose your hope, your wits and strength,
You know that hideous threat subdues your songs.
You still have dream, a golden one
Which came to you when darkness fell.
Now let these hot tears wash your face!
Cry, o homeless child, don’t hesitate –
The stars will hide your grief and moon will bury it,
Oh cry and forward go, uneasy soul!
Alone, alone, in Arda all alone!

Melian. Motinos nuojauta.

Delnais apglobus
Šiltą skaudančią
galvą

Savo gyvastį
sergsti

Ji mato
palinkus
krenta lašas
po akmeniniais skliautais

Dantys
Tie dantys juodi
praris

Neišsergės ji

Eoviuna išlydi Aragorną

Bandai pasislėpt.
Dar neaušo diena.
Pilko ryto pradžioj
Išlydėt eidama

Nedrįsti atsisveikint.
Kam išeina jisai?
Palinkėk, kad pareitų.
Tai sunkiau, nei manei.

Palinkėk - bet suvirpa
Pasiklydus širdis,
Viltys visos sutirpo:
Kasdienybė - lemtis.

Pabučiuok. Mintyse
Vygėj kardą sūpuok.
Kerštas bus. Už save
Ir dėl jo. Pasiduok.

Žvilgsnis iš ateities

Žvakės užgęsta, laikas pajuosta,
Kaip noris užsukt į viliojantį uostą!

Sugrįžti
Palikti
Neskęsti
Sunykti

Vakaro žolę nuskynęs pajusi
Prarastą laiką – daugiau nebebūsi.

Dar bėga
Sustoja
Matuoja
Myluoja

Kiekvienas vaikelis tą žino puikiausiai –
Jei nori gyvent, turi bėgti greičiausiai.

Kartoti
negali
nė vienas
vaikelis

Jis turi matyti ir jausti.
Ir būti.
Užtikrinti sau
geriausiąją būtį.


Uždanga

Pro sielos raudonas raudonas akis
Pažvelgus darosi žalia –
Visur
Gėris,
Visur
Meilė ir grožis.
Pasaulis darosi mažas ir mielas,
pamiršt negali.
Istorija už posūkio kryžkelėj stovi
tarsi kelio sargybinis
su plieno kardu,
neįleidžia tavęs,
nes žino –
tu verksi.
Ji pakelia kardą ir taria:
Neliesk.

Reginti (paradoksai)

Ta, kuri skelbia meilę, pilna neapykantos:
Kad tie, kurie skelbia neapykantą, prisipildytų meilės.

Siekianti bendrumo yra su vienišumo ženklu:
Kad draugingieji nesibodėtų vienatvės.

Tyli ta, kuri ieško išminties:
Kad išminčiai greičiau atrastų tylą.

Ta, kuri trokšta gyvenimo, puola į mirtį.
Kad jie, kad gyvenantys išmoktų numirti.

Ką daryti, kai viskas jau prarasta

Pasigirsta isteriškas juokas,
Medžių dvasios plaikstos plaukai,
Įkandin pajuokauja apuokas:
Savo laimę tu jau sutikai!

Pievos Vaisgamta blaškosi vėjy,
Beržo šakos – nesupintos kasos,
Lauk – jau ne kartą žadėjo…
Laumių kojos beviltiškai basos!

Nežinai, kur pasukt laivo burę,
Kaip pakreipt nebeklausantį irklą, -
Jūros Graudušės rūmai pražuvę,
Ir Jumpyrai iškaltas paminklas.

Vakarykštės dienos pasiilgęs,
Pasiklysdamas girių takuos,
Lauk, sakau, - gal išpildys?
Vaiką sieloje tavo paguos.

Prašau be reikalo negirti. Nėr čia ko

Frodo's old age in Avallóne

Forget the lands you long forsaken have,
Your sorrow put away and close the door behind,
Be that your feet are washed of soil,
Which paths of distant homeland bore.

I know your smile would not return,
Lest other griefs of it deprive you should,
Yet towers white will sweaten death,
Will wipe the tears. Forget the pain,

Oh king of peace and pity, sleep.
The wounds, cold blade and darkness fell,
And light, and friends, and cosiness of the heath:
Away, begone - lest thou should weep.

***********

Tumna vë lómë
Lossë vë aurë
Elen menelessë

Lindëa Ardo

Minquë huor
Síressë
Céneares

Lindear eleno

Vë aurë tumnë
Vë lómë lossi
Menelessë huor
Síressë elen

Meneltarma

Ai, halla ná!
Ai, haira!
Yánasse Númenwa
Hendi lálea.

Kambodžos deivės. Mitai ir teisybė.

Deivės – užmirštos moterų skulptūros Kambodžos šventyklose – man šiepiasi ir kviečia nukeliaut į Kambodžą ar šiaip kur nors, kur aš dar nebuvau.

Sako, Kambodžos deivės valgo sliekus. Gal todėl į jas pasižiūrėjus ne nusivemt norisi, o paima gailestis? Misionieriai smerkia Kambodžos deives už tai, kad joms nesvetimos žvaigždynų ir lotosų paslaptys, už tai, kad jos neišdrįsta pažeisti amžinųjų vienatvės ir draugystės tinklų harmonijos, už nuogus pilvus ir riebaluotas galvas, už šokius priešais apsamanojusias uolas (nes šokėjų pėdos būdavo visuomet raudonos nuo saulės ir dulkių ir mokėdavo be galo lengvai atsiplėšti nuo žemės ir vėl nusileisti, lydimos šešėliuotos būgnų muzikos), už tai, kad joms niekada nebuvo per daug kraujo ir prakaito tų, kurie nepabūgo stoti į kovą už vabalų išėstas Kambodžos deivių akis, už tai, kad jos mokėdavo pasislėpti džiunglių triukšme po lianomis bei vandens pritvinkusiais lapais ir nesibodėdavo margaplunksnių skardžiabalsių skrajūnų, susidraugavusių su nuo laiko papilkėjusiomis šokėjų dvasiomis, tupiančių ant galvų ir aplinkinių uolų, kad savo giesmėmis nubaidytų šaipūnus, vis dar besijuokiančius iš Kambodžos deivių, jog dailininkai, išdrįsę žaliais pieštukais eskizuoti apgriuvusiose šventyklose suvešėjusią lapiją, sudegindavo piešinius, nes juose nematydavo beveik nieko, nebent paslaptis, kurias Kambodžos deivės tūkstančius metų saugojo tarp džiunglių sliekų ir vabalų, lygimos žalių Visatos akių, - už tai ir reikėjo jų nekęsti, kaip nekentė misionieriai, nešę šviesą į tuos užburtus kraštus.

<...> (nes toliau neredaguota ir išvis reikia perrašyt)



Mano deivės kalba

Aš nepažįstu Kambodžos deivių.

Būna, eini per džiungles – kad ir kur jos bebūtų – ir kaktomuša atsitrenki į kokią bedantę skulptūrą ar šiaip medį, tik ne pliką, kokį regi didmiesčių vaikai, o visame kame turtingą, vešlų, nešiojantį gyvybę ir širdį (jos dūžiai ne laiku išjudins ir tavąją, net jeigu jau seniai laikei ją suakmenėjusia).

Norom nenorom tu atsiklaupsi, bet ne iš nuolankumo, o iš besąlygiškos pagarbos tokiai pat kaip tu būtybei, ir klausi jos tūkstančių dalykų, gaudžiančių iš drėgniausių sielos šulinio kampelių.

Tau tikrai atsakys, bet kažin ar tu išgirsi ir suprasi, nes juk nuolatos atsakymas tau rėkiamas į ausį, tačiau niekad, niekados neišklausomas.

Todėl klūpok ir gerk, kol nepersipildysi – džiunglėse tavęs laukia dar tūkstančiai deivių ir milijonai medžių.

Pastoralė [Kambodžos deivėms]

-Aš nežinau.

(Gūžtelėjo pečiais misionierius).

-Paukštė jau turbūt toli. Ji neįtikėtinai greitai skrenda, netgi plunksnos lekia į šalis nuo vasnojimo.

(Ne ne, čia žmogaus neturi būti. Misionierius išeina).

Paukštė išties toli. Jau seniai ji paliko savąją šventyklą, kur dar kažkada liūdnosios Kambodžos deivės kirminėtomis akimis stebėjo lizdus ir paukštukus, saugodamos juos nuo atėjūnų.

Vakarėjo. Debesyse skendo paskutinysis lėktuvas, o paukštė dar skrido, sunkdama kiekvieną drėgmės lašelį.

Graži ta gamta. Bet paukštė norėjo į Italiją, Neapolį, kažkur ten, ką taip mylėjo misionieriai, bet nekentė deivės. Ten irgi gražu! Gal net gražiau, nors kas gi gali prilygti vaivorykštinėms paukščių plunksnoms, kuriomis nukloti Kambodžos keliai!

Tai tu taip manai.

O paukštė nori į Italiją.

Gūdžiakiemis

Vėjas stiprėjo. Medžių šakos bejėgiškai mėgino atsispirti vėtrai, grasindamos bet kurią akimirką nulūžti ir užtverti siaurą takelį. Beržų lapai tarsi upių deivių plaukai virpėdami suposi po vis pilkėjančiu dangumi. Buvo šviesu, tačiau kažkur už nugaros niaukėsi, niūri artėjančios audros nuojauta gąsdino keleivį. Tai buvo vyriškis, turbūt tik neseniai įžengęs į keturiasdešimt penktuosius ar šeštuosius. Apsivyniojęs plačiu apsiaustu, galvą prisidengęs gobtuvu, jis kažkur skubėjo, lėkė, vargiai bežiūrėdamas sau po kojomis, galbūt genamas pritvinkusių debesų, o gal traukiamas į priekį nežinomos jėgos, priežasties, vertusios jį klupčioti nelygiu seno miško takeliu.

Šis jungė pagrindinį apylinkių kelią su nedideliu kaimeliu, glūdinčiu giliai girioje, čiabuvių vadinamu Gūdžiakiemiu – mat kaimelis išties buvo gūdus: apsuptas šimtamečių medžių, sudarytas iš keliolikos apsamanojusių susmegusių į žemę trobelių, kuriose gyveno tik senukai, skaičiuojantys aštuntą ar devintą dešimtį, kai kurie seniai praradę atmintį ir klaidžiojantys pirmyn atgal tarsi per anksti tapę šmėklomis. Jaunų žmonių ten visai nebuvo, tad Gūdžiakiemis pagrįstai buvo vadinamas mirštančiu kaimu. Retai čia ir keleiviai atsilankydavo, nebent giminės, kartą ar du per metus prisimenantys vidury miško karštančius senius – savo tėvus, senelius, prosenelius.

Kaimą kirto upelis, kadaise buvęs drumzlinas, tačiau dabar skaidrus ir tyras, nes vaikai jau kiek metų nesiturškė jo vilnyse, o senosios mezginiuotos kaimo moterys pamiršo skalbti, metai iš metų dėvėdamos per gyvenimą sukauptus drabužius, o paskui išmesdamos su mintimi, kad greitai vien įkapių bereikės; o jei kuri jaunesnė ir skalbdavo, tai retai, neteršdamos per daug upelio srovės.

Aplink trobas tysojo daržų lysvės – nedidukės, skurdžios, bet išmaitinančio senolius.

Kaimą iš visų pusių supo miškas, o iš jo atvingiavo tik tas vienas siauras kelelis, kuriuo dabar pašėlusiu greičiu lėkė keleivis, mėgindamas atgaivinti iš atminties išdilusius senojo kaimo vaizdus. ,,Tas gluosnis, augęs prie upelio… Prisimenu, taip, į jį karadvomės, norėdami paliesti mažulyčius paukščių kiaušinėlius. Upelis… Kažin, ar pasikeitė Gūdžiakiemis?”

Debesys tirštėjo, rinkosi virš galvos. Keliautojas pajuto pirmuosius lietaus lašus nukapsint ant rankos ir dar paspartino žingsnį. Visai čia pat sugrumėjo griaustinis.

-Kaip seniai nebuvau gimtinėje, - atsiduso, dar tvirčiau susivyniodamas į apsiaustą.

Tada buvo tokie laikai, kai žmonės karštligiškai bėgo iš kaimų į miestus, tikėdami geresnio gyvenimo pažadais. Vyriškiui dar mažam būnant, ir Gūdžiakiemis pamažu tuštėjo. Gyveno jis vienas su motina – tėvas jau kadais buvo miręs – vienoje centrinių kaimo trobų, laikė porą vištų, karvę, buvo užveisę sodą bei daržą ir šiaip ne tai p pramisdavo. Motina buvo itin jautrios širdies, kiekvieną paguosdavo, skaudžiai kitų nesėkmes išgyvendavo. Patiko jai Gūdžiakiemis, į kurį iš netolimo kaimo atitekėjo, prisirišo ji visa savo esybe prie trobų, upelio, o ypač miško, nes nuo mažens gamtą mylėjo ir joje artimai dievybę juto. ,,Adrianai”, - sakydavo ji savo sūnui, vieninteliam draugui po vyro mirties, ,,jei gerai įsiklausytum, išgirstum gamtos muziką. Ir iš tiesų, Adrianas valandų valandassėdėdavo po gluosniu ir išgirsdavo… Jam atrodė, kad orą virpina tūkstančiai gamtos balsų, susiliedami į vieną didelį chorą. Berniukas girdėdavo žiogus, svirplius, vyturėlius, upelio almėjimą, gluosnio ošimą, miško kuždesius, ir visa tai pavirsdavo viena sutartinai traukiama gaida, įrodančia visa ko vienybę ir darną.

Adrianas net sušilo nuo šių prisiminimų. Tai buvo puikiausi jo gyvenimo metai, gaila, taip anksti nutrūkę… Betgi ne jo valia!

Dangus prapliupo ašaroti.

Gūdžiakiemis tuštėjo. Adrianas tuo metu jau spėjo visu bernu pasidaryti – turbūt penkiolika turėjo, lankė mokyklą, esančią už miško, miestelyje, visi jį gyrė už stropumą bei žingeidumą, o pasitaikydavo ir tokių, kurie pasigailėdami atsidusdavo: šaunus vaikinas, o savo gabumus provincijoj žudo! Motina giliai į širdį ėmė tokias pastabas, jaisūnaus gerovė visuomet buvo svarbiausia, tad, pasitarusi su mokytojais, sudarė sandėrį su išvykstančia į miestą gūdžiakiemiečių šeima: pasiimkit, girdi, ir mano vaiką, į mokslus leiskit, žmogum išauginkit, o aš jums kaip galėdama atlyginsiu, ir Adrianas užaugęs gerumo nepamirš. Taip paauglys iškeliavo į miestą ir nuo to laiko, naujųjų lobėjų malone besimokydamas ir puikiai gyvendamas, Gūdžiakiemio nė sykio nebematė, motinos akyse neregėjo…

Eiti pasidarė sunku – keliukas pažliugo, teko šokinėti nuo akmens ant akmens, tačiau Adrianas skubinosi, kad ir koks jau šlapias buvo. Keletą kartų pagalvojo sustoti po medžiais, susirasti kokią drevę ar prieglobstį (senam miške visuomet jų būna), bet iškart nuvijo šias mintis šalin. ,,Privalau spėti”, - įtikinėjo jis save, ir iš akių ištryško ašaros. Kiek prisiminė, kelias tęsėsi bent penketą kilometrų, o jis ne daugiau kaip tris bus jau nuėjęs. Adrianas jautėsi lyg mažas vaikas, negalintis nieko iškęsti, kiekvienam nepatogumui be galo jautrus: buvo šalta, drabužiai lipo prie kūno, batuose žliugsėjo vanduo, ir gerklę gniaužė iš tiesų lyg vaiko verksmas. Bet jis nepuolė ant žemės, nesusigūžė, o ėjo toliau. Aplink trankėsi žaibai.

,,Štai jau bus dvi savaitės”, - pagalvojo vyriškis, - ,,kai susapnavau.” Adrianui sapne pasirodė motina. Jau kadų kadais jis ją buvo užmiršęs. Studijų metais dar rašė laiškus, paskui vedė, susilaukė vaikų, įleido šaknis mieste, daug dirbo, išlaikydamas savo šeimą bei karšindamas senuosius bevaikius savo globėjus, o ir pati motina į paskutinįjį laišką nebeatsakė, tad Adrianui jos veidas ėmė grimzti į užmarštį. Ir štai po šitiekos metų motina atsilanko sūnaus sapne… Jos veidas buvo ramus ir liūdnas, o stotas netvirtas, visa kažkokia sulinkusi, pavargusi, tačiau dieviškai giedra. Tepasakė: ,,Įsiklausyk, ir išgirsi, kada manęs nebebus.” Adrianas atsibudo, keistai paveiktas šios vizijos, bet greit ją pamiršo, nors vieną paliepimą nejučiom vykdė: ėmė klausytis, gaudyti kiekvieną gamtos garsą, prasiskverbiantį pro didmiesčio nuodus.

Po trijų dienų Adrianas vėl sapnavo. Ir šįkart ji taip pat liūdnai šypsojosi, tik atrodė dar labiau sumenkusi. Motina tarė: ‘’Ar įsiklausei? Aš tave myliu, Adrianai.” Ir jam pasivaideno motinos juokas, motinos, kai ji dar buvo jauna šviesiaplaukė gražuolė, o jos balsas edrebėjo; bet figūra sapne nepasikeitė. Ir greitai išnyko.

Adrianas ėmė spėlioti, ką gi tie sapnai galėtų reikši. Jis net ketino viską mesti ir važiuoti į Gūdžiakiemį, tačiau žmona nuramino, teigdama, kad anyta būtų parašiusi, jei kas negerai.

Sapnas nebesirodė… iki užvakar. Motina atrodė visai sukritusi, palinkusi nuo metų naštos, veidą vagojo gilios raukšlės. Šįkart ji nieko nebesakė, tik žiūrėjo drėgnomis juodomis akimis, kuriose jai jaunai būnant Adriano tėvas įžiūrėjo žvaigždes.

Adrianas į sapną vėl nekreipė didelio dėmesio, tačiau sunerimo. Visas abejones išsklaidė kitądien atėjęs laiškas. Vyriškis apmirė, pamatęs, kad siuntėjas – nepažįstamas žmogus iš Gūdžiakiemio, greičiausiai koks senas Adriano kaimynas, nes pavardė atrodė kažkur girdėta. Laiške tebuvo parašyta štai kas:

,,Mažasis Adrianai,

tavo motina negaluoja. Gali neišgyventi. Atvyk, ji tavęs maldauja.

Dėdulė Jonas.”

Adrianas negaišo: tą pačią valandą į mašiną susikrovė daiktus ir išvažiavo.

Prisiminus kelionę, jį dar smarkiau nupurtė šiurpas. Pirmiausiai, degdamas iš nekantrumo, jis viršijo greitį ir sumokėjo didelę baudą. Paskui baigėsi benzinas, ir jis sugaišo visą naktį, keliadamas link degalinės ir atgal. Kai galų gale pasiekė keliuką į Gūdžiakiemį, prisiminė, kad penkis kilometrus teks kulniuoti pėsčiomi. O dar audra…

Lietus, tiesa, jau aprimo, o greit ir visai sustojo. Adrianas nusistebėjo tokiu orų permainingumu: vėjas vos vos pūtė, debesys sklaidėsi. Jis jau nebepaisė balų ir taškydamasis bėgo pirmyn. Tuoj, tuoj, jau turbūt nebetoli!

Pro medžius sušmėžavo proskyna. Adrianas įpuolė į miško aikštelę, kurioje glūdėjo senasis kaimas, ir per purvą nubrido link vienos trobos. Visi vaikystės prisiminimai staiga sukilo, paversdami dabartį nerealiu sapnu.

Trobos lange degė žiburys. Adrianas paknopstom pribėgo, padaužė į supuvusias duris ir šnopuodamas sušuko: ,,Mama! Čia aš, Adrianas!”

Po minutės kitos durys atsivėrė. Bet už jų stovėjo ne motina. Adrianas pažino – tai dėdulė Jonas, kadaise su juo mažu žaisdavęs, o prieš keletą dienų parašęs jam laišką…

-Adrianai… - atsiduso senukas, ir jo akys pritvinko ašarų. – Tu pavėlavai. Tavo motina mirė.

Adrianui sulinko keliai. Jis atsisėdo, atsirėmęs į durų staktą, ir graudžiai graudžiai pravirko…

Uždusimas

Atomuose slypi žmogiškoji prigimtis. Jei kada norėsi pasirinkti, atsakymo ieškok atomuose, bet jokiu būdu ne molekulėse ar elektronuose. Elektronuose nėra esmės, bet jie yra pirminė medžiaga. Mokėk skaityti juos kaip raides, o atomus kaip žodžius. Mokėk pažinti molekulę kaip sakinį, bet žinok, kad viskas slypi žodyje. Viename ir vienišame. Ten ieškok savo paslapčių - ne kūno dalyse, ne stalo kojose, ne pelėdos plunksnoje, ne kadugio uogoje, o jų atomuose, jų asmeninėje prigimtyje, ten ieškok daikto, gyvulio, žmogaus, gaivalo, ieškok savęs ir kito - atomuose, tik atomuose. Materijos atomai yra dvasinės prigimties, jie kaip mediumai tarp pasaulių, tarp erdvių, jie žodžiai - šuliniai, giliai juose telkšo tamsiausi ir šviesiausi vandenys, tik nebijok į juos nerti, juose maudytis ir graibyti purvą, nesitrauk, kaip karys atsitraukia iš mūšio lauko išsigandęs paukštelio, nesitrauk, kai atsitrenksi į dugno akmenį, nes dugno ten nėra. Gerk ir malšink paslapties troškulį, valdyk ir būk nuolankus, išmok visas kalbas, suprask gamtą ir žmogų, ir daiktą, išgirsk žodžio skambesį ir jo aidą, klausyk ir uždusk plaukdamas link tikslo. Mirk ir vėl atgimk, kad išspręstum nemirtingumo lygtį, tylėk ir kalbėk, garsiai šauk ir nieko nebijok, išrauk šaknis, nurėkšk vaisius, paliesk širdį ir sielą, ieškok atomuose… atomuose… tik juose…

Įkvėpk.

Apie magijos prigimtį


Įsivaizduok: gęsta saulė, ir rūmuose uždegamos visos žvakės.

Įsivaizduok: drėgname rūsyje jau aidi žingsniai, žvanga raktai, jau iš podėlio traukiamas šviežias, tik šiandien atvežtas maistas.

Įsivaizduok: tvankioje virtuvėje, kur kiekvienas drabužis, kiekvienas sienos lopinėlis yra prisigėręs skaniausių aromatų ir nuolatinio karščio, jau girdisi, kaip didžiuliai peiliai kapoja mėsą ir žuvį, daržoves ir vaisius, kaip visa naikinanti ugnis ryja malkas vieną po kitos, čepsėdama kraujuotomis lūpomis.

Įsivaizduok: ant ilgo stalo dedamos servetėlės ir lėkštės, kraunamas maistas; dvariškiai ir rūmų damos sėdi grakštūs ir tiesūs, tyli, laukia Tavęs, įžengiančio į salę, o pažai švarutėlaičiais rankogaliais stovi išsirikiavę prie sienos, pasirengę įvykdyti kiekvieną aikštingo didiko norą.

Įsivaizduok: Tau visi lenkiasi ir nedrįsta pažvelgti į akis; valgių ragautojas deda kąsnį burną ir stovi ramus, kol tu suvoki, kad maistas neužnuodytas - jis negali kreiptis į Tave prims, todėl tyli; tada Tu valgai, o visi seka Tavo pavyzdžiu; Tu juokiesi - jie tiesiog kvatoja; staiga Tu spragteli pirštais, ir maistas išnyksta nuo stalų, bet apkūnus hercogas, sėdėjęs pačiame viduryje, nedrįsta pykti už nebaigtą valgyti fazaną, nes jau prasideda tai, ko visi labiausiai laukė.

Įsivaizduok: tada prasideda BURTAI.

Apsidairyk.

Jie tavyje…


****************

O buvo tuščia. Buvo spiečiai žvaigždžių be motinos ir be avilio, ir buvo ūkas, balzganas, toks kaip šilko skara. Ir kilo garsas. Zvimbė kaip ratelis, bėgo siūlas - ir buvo choras. Po vieną, po du, augo muzika, po tris, sustiprėjo, keturi, padangių vargonai, ten, ne, nieko nėra, tik didelė muzika ir daug tuštumų, ir paskui paveikslas, gražus, gražesnis už aksominius spiečius, ten Jie buvo. Ir gimė Tai. O Ten jau nebėra būti, Ten - gyventi, mirti, mylėti, tikėti. Ten išduoti reiškia susiprasti, Ten dvi ugnys - svilina, šildo, Ten - Jie gieda.
Ir buvo dainoj gyvenimas.

Pora nesenų pakliedėjimų. Pirmą, ko gero, siųsiu į almanachą, bet reikia jūsų patarimo. Jeigu parašysiu pavadinimą, keisis kūrinio prasmė, t.y. gerokai susiaurės, bet taip išvengsiu interpretacijų "visai į šoną". Pavadinimą parašysiu smulkiom raidytėm apačioj. Paskutinio eilėraščio pavadinimas nebūtinas, jį prirašiau daug vėliau, kai supratau, apie ką eilėraštis. Beje, kai kuriems motyvams (konkrečiai - karaliui) mane įkvėpė nemirtingoji Aiquen.

*********

Kabinasi po oda lyg auskaras. Ne, nereikia, prašau, kutena, ne. Amžina nenuplaunama tatuiruotė, gėdos ir didybės ženklas. Maldauju, ne, ne. Priimk, tu turi – ne, ne – geriau, bus geriau – tos mažos rankytės, tie čiuptuvėliai, besikesinantys į širšių pjedestalą, kutena, mindo, slegia – mano vaikai… Mano venos iš akmeninių virs metalinėmis, mano širdis tarnaus tik jiems, tik jiems, paliksiu savo geležinį dangų, po oda siurbsis vis kitos jų gyvenimų griuvenos – kaip erkės, ne, kaip blusos, kurios palenda po plonytėm odos ląstelėm ir lieka ten, iki kol ,,dabar” virsta ,,mūsų mirties valandą”, o jų mirties valanda regisi taip arti, kvėpuoja į veidą – ne, ne, vaikai, geležinių venų sūnūs, nėr jos, tik aš, viena vienatinė, karalienė tavo dabar ir per amžius amen. Nežiūrėk į plieno dangų, nekelk akių, kitiems tai bus, mano venų vaikams, ne tau – tu kaltas, amžiams kaltas esi, esi, esi, mušk į krūtinę, bet ne į mano – į savo, ak! viena krūtinė, viena širdis, bendros venos – sujungti, palikti, dėlių dantukai nenuniokojo tik trijų laisvų lopinėlių - čia, čia ir anava ten: žiūrėk, ten labiausiai kutena. Amžiams, amžiams sujungti – ne iš blogo, tik iš didelio didelio troškimo pasprukt:
Geležinian dangun.

Žemė verkia miesto

**************

Senyvo amžiaus vyriškis sugauna debesį, sėda ant jo kaip ant skraidančio kilimo.
Dvi moterys vedžioja už pavadėlių kates.
Penkiolika varnų tupi ant Senvagės stogo.
Kur darna?.. Jau. Bus dvylika.
Kol dar lyja, pasėdėsiu troleibuse.
Pam pam, param.
Pernai dar nežinojau, šiandien I am not completely ignorant: žolė turi savybę augti, medis, juodvarnis, žmogus – taip pat.
Augti, užaugti.
Tuoj. Bus dvylika.
Kai atsisėdi ant stalo, tavo masė padidėja.
Laikraštis organizuoja didžiausios asfalto duobės konkursą.
Dar buvo kažkada menzūros, dabar tik – praėjusių amžių liudininkas.
Gal į egzaminą pasiimti trisdešimt pieštukų?
Knygos, knygos, o biblioteka dega!.. didelė dar, balos neužteks jai užgesinti.
Tuoj. Tuoj bus dvylika.
Vidurnaktis.

************

Dernhelm

Po saule karaliaus, po saule dangaus
Į vienišą medį malda mano plauks.
Palikus pilnatvę ir meilę, čiūčiuos
Žodžius paslaptingus išdavimo dienos.

Vaikystės karūną įmerk vandenin,
Žvaigždžių vėjo balsas įšalęs širdin.
Drevėj gluosnio kraują supiltą aukok
Nebūk užsispyrus – save atiduok.

Ne miško paklotėj, už žvilgsnio akmens
Dvi samanos juokias, sušils be piemens,
O juodžemi, vinkšna, ereli, Vienaî,
Suplukę tvirtovių uolinių kariai,

Karaliaus išdegus akių dykuma,
Priglauskit, paslėpkit rytojui mane!

******

Dar buvo ankstyvas pavasaris, giedra - vasarą dangus juodas nuo paukščių, - jos išėjo nusipirkti pieno. ,,Kodėl, - galvojo, - pasaulis stovi vietoje?" Anu atsakė: ,,Todėl, kad visada sukasi." Marylė buvo jau gan augi prakutusi mergaičiukė, kartais net ginčydavosi su Anu, bet šįkart pokalbį pratęsė Austėja: ,,Sukasi, mačiau, žinoma, sukasi. Iš kur tada diena? naktis?" ,,Bet kodėl vienodai sukasi? - susimąstė Marylė. - Tarkim, tūkstančiai metų: ir vis tas pats? Medžiai, ežerai miršta. Sukimasis - tik trumpam, paskui keliasi." Anu neatsiliepė. Čia pat pieno parduotuvė; Marylė grabinėja švarke pinigėlio, ilgai neranda, paskui nusivelka ir ištraukia iš už pamušalo. Austėja grįžta nešina baltu kibirėliu.
- Vaikai sakė, čia tavo. Palikai anądien.
Sesuo paima kibirėlį, įmeta ten pieno maišelį - taip, kad Austėja net krūpteli.
- Atsargiai, susprogs!
- Nesusprogs, varliuk.
Vėl susikabina ir brenda upeliu aukštyn (vienintelis upelis visame mieste), namai šitaip gal ir toliau, bet smagiau. Tiesa, subrendėliai pyktų - šalta, ledus tik prieš porą dienų išnešė, o Marylei kas? Ji jau kovą naktim ant kalno žvaigždes skaičiuodavo.
Užaugusi Marylė skris į dangų. Austėjos neims, paliks kibirėlio saugoti. Anu paties rankšluostį, juostą - Marylė kils.
- Ar su sparnais? - klausia Austėja.
Vietoj atsakymo virš galvos praūžia lėktuvas.
- Ne, - rimtai atsako Marylė, - su raketa.
Kojos virtusios keturiais ledokšniais, ima gelti panages, tad sesutės grūda pėdas atgal į kojines ir batus.
- Ak! - nevilties kupina klykteli Austėja. - Pažiūrėk, pienas išbėgo!
- Brokas, - nusprendžia Marylė. - Nieko, kibirėlis buvo švarus.
Vis dar nė debesėlio. Pasaulis tikrai stovi vietoje. Marylė tai įrodys: sės raketon, pasieks tarptautinę kosminę stotį, o iš ten pamojuos Austėjai.
- Ačiū, - šauks, - už gražią pažintį! Atsiprašau, grįžti negalėsiu - eismas čia vienpusis.
Seserys nusišpyso. Mama vėl sakys, kad jos persišaldė, tėtis negers pieno iš kibirėlio.
- Kaltas Anu, - linkteli Marylė ir nueina į savo kambarį.

Tame ir esmė, kad visi turi skirtingai suprasti. Man, pvz. tai primena ginčą klasėje, ar vaikai yra protingi. Aš į juos žiūriu kaip į daug protingesnius už mane. T.y. jie prisimena daugiau apie pirminį būvį. Bet tai, be abejo, tik mano interpretacija. Kaip manot, ar šitą duoti almanachui? Daugiau nieko neturiu

Duok šitą, duok į almanachą, geras Aš irgi savaip supratau, nors jau labai keistai ir iškreiptai. Plius, man čia dar ir mokslinė socialinė fantastika Kaip Bredberis. Jėga

O man kažkodėl primena Erlicką... Tik kitu poliumi.

Prieš siųsdama savo pseudokūrybą į paskutinį mano karjeros licėjuje almanachą, įmesiu porą skubotai parašytų kūrinėlių (negražu siųsti tik dvi miniatiūras... beje, nusprendžiau kvenjiškų nesiųsti )

Naujasis pasaulis. 3

Temsta

O, kaip lėtai leidžiasi saulė. Didelė, ryški, pjaunanti ir taip jau įsiskaudėjusias akis. Spiegianti, rėžia ausis. Ir taip lėtai, lėtai... Karšta už stiklo. Ant palangės stiklinė vandens, drungno, pridulkėjusio. O gal visgi išgertų kas nors? Ne jis. Jis gyvas.

Nesiliauja kliurksėti cemento maišyklė - ir atsitik tu man šitaip, kad vienintelės statybos vyksta kaip tik po tavo langu! Jožikas išgirsta gretimame kambaryje trakštelint televizoriaus reguliatorių: kaimynas vėl nusprendė baigti normą vidury savaitės. Jis neturi laiko nueiti į pranešimų centrą, todėl žiūri žinias. Po žinių būna kultūros programa - jai vos vos pakanka elektros.

Jožikas priglunda prie sienos. Nieko naujo, tas pats kaip ir centre. Žvilgteli į stiklinę. Gal palieti gėles?

Eina prie geriamo vandens siurblio. Moterys eilėje nužvelgia jį nepatikliai, viena sako:
- Į laistytuvėlį galėtumėt ir iš upės.
- Ne, - purto galvą šis, - mano gėlės senokai ištroškusios.

Jau prasidėjo kultūrinė programa. Jožikui gėda, kad klausosi prie sienos, kol nesutemo, galėtų padirbėti prie kursinio. Bet jam maga išgirsti bibliotekų naujienas. Kol klausosi, visai sutemsta. Cemento maišyklė nebekliurksi, paskutinė moteris tamsoje užsuka čiaupą. Tuoj toliau nuo centro esantys rajonai ištuštės, liks tik vagys ir benamiai šunys. Gėlė užsimerkė.

Jožikas paskubomis nusiprausia ir įsijungia kanalą suaugusiems: rodo Kanarų salas.

Rūkas.

Aušta

Domicilei negera. Domicilę pykina - bus vakar grybų prisiėdus. Jau švinta, padvelkia pro langą pušim: laikas keltis.

Kairė koja randa šlepetę - pūkuotą rožinę panterą, - dešinė tingiai slenka iš po apkloto, kol sugraibo kitą.

Pusryčiai. Šiandien duoda blynų, vietoj uogų šokoladas - nors nosį apsilaižyk (pastarąją nori nenori visada įmerkia į padažą). Mama dar nekėlus, vienas vargas su ja.

Šiandien sekmadienis, eilinis patikrinimas. Pušys auga gerai, elektros pakanka - tobula parapija. Domicilė nusivalo šokoladuotą nosį, eina žadinti mamos. Maža ką, neliks maisto... Žmonės darosi aršūs, turbūt reikės apie tai parašyti eilėraštį.

Rasoja.

Naktis

Sietynas. Kasiopėja. Pegasas.

Vega.

Zvirbia naktinis drugys - tokioj tamsybėj vienintelė lempa, į kurią jis gali atsitrenkti, yra jonvabalio pasturgalis. Nešalta, vasara.

Marsas.

Dar dvylika laipsnių aukštyn, išvysiu savąją. Aš moku septynetą žodžių apibūdinti savo žvaigždei. Žalia. Šalta. Tolima. Visaapimanti. Mano. Tobula. Galutinė.

O kažkada ant šito kalno augo ąžuolas, kurio neapimdavo devyni vyrai. Ant viršūnės kabalduodavo amalas ir auksinis pjautuvas (niekas nežinojo kodėl). Šito ąžuolo gilę pasėjo slėnyje, kitas suvartojo kavai. Sako, kamienas buvo išpuvęs.

Rytas artinasi, greit nesugebėsiu įžvelgti žvaigždžių.

Gaila.

Daina
(pirmo kvenjiško eilėraščio lietuviška versija)

Septyni šunes
Upėj stovėjo.
Upėj oi upėj
Šunes stovėjo.

Į mėlyną žvaigždę
Šunes žiūrėjo.
Upėj oi upėj
Šunes žiūrėjo.

Septyni šunes
Kaukti pradėjo.
Upėj oi upėj
Kaukti pradėjo.

Juodoj padangėj
Žvaigždė žibėjo.
Dangėj padangėj
Žvaigždė žibėjo.

Į juodąjį šunį
Žvaigždė žiūrėjo.
Dangėj padangėj
Į šunį žiūrėjo.

Į mėlyną žvaigždę
Šunes žiūrėjo.
Dangėj padangėj
Šunes tupėjo.

Juodiems šunims
Žvaigždė spingsėjo
Upėj oi upėj
Žvaigždė be vėjo.

Šiurpoka... kažkuo primena Orvelą, nors nežinau, kodėl Čia ta proza.

O daina... tikra daina, taip ir skamba ausyse kokia liaudiška melodija ir kanonu dainuojami žodžiai

Primena du dalykus:
tikrai Orvelą (kaip tik skaitau)
ir tikrai planetariumą, iš kurio ką tik grįžau. Tik čia daug gražiau ir meniškiau viskas skamba, negu tada, kai kažkokia moteriškė savo kvaila intonacija bandė mums įteigti žodį 'žvaigždinas'

Paprastos sielos giesmė apie Javaną

Ji stovi didė didė,
Sąla širdis pažiūrėti,
Kokia ta rasa:
Auksinė, auksinė.

Namon! Nešauks piemenaičiai:
Namon! Pažvelk geriau
Šičion: didė didė,
Kaip medžio šerdis.

Ėgi žvilgsnis veria
Karūną debesijos:
Regi! Liula minštučiukai
Užtiesti. Neik

Artyn, šaknys gniaužia
Žemės būtį, venas,
Neik - žemyn,
Nebūk: svaigsta galva.

O pašaknėlėj, o viršūnėlėj
Didė didė -
Kaip tu.

Elfas atsibunda Kuivijenene

Viena
blakstiena - viena.
Dvi
blakstienos - antra.
Sulimpa.
Vėl:
Pirma
Antra.
Dar.
Trys.
Viena, dvi
Trys
Liko nedaug.
Traiškanos
traiškia
Keturi.
Trys
Sunkūs
Vokai.
Slegia žemė
Visos
Tuoj atkelsiu
Vario vartelius

Vanduo

O
kaip
gražu.

Grožis... Toks lengvas, minimalistinis, bet taip taikliai perteikiantis tą jausmą.
Visai kaip ir pats įsivaizduoju elfų atsibudimą.
O Javana - na, aš jai rašyčiau didžiulę odę, bet tokia 'paprastos sielos' giesmė - taip pat savaip nuostabi.

Apie Javaną - neįprasti žodžiai, dėl to unikalus skambesys, kuris suteikia savitą pojūtį ir nuotaiką.
O apie atsibudimą tos paskutinės eilutės tokios be galo mielos, kad... nukelia į malonius ryto prisiminimus, ir dar... ir dar...

Hantale. O kaip tamstos įsivaizduojate "paprastą sielą", beje?

Apie Javaną-aš labai įtariai žiūriu į naujadarus, tak jie man nesuteikia eilėraščiaui jokio skambesio, aš net neprisi9verčiau jo perskaityt iki galo.BŪtų labai geras, bet kvaiša Coranar nelabai mėgsta naujadarus....

Kokius naujadarus? Žodį "didė"? Čia "paprastos sielos" būdas ištarti žodį "didelė" arba moteriškoji žodžio "didis" giminė, bent jau ta paprasta siela taip mano...