Žinutė #41
Tolkinistikos istorijos metmenys
Gurin Bananda, Vagadugu Tolkinistikos institutas
Dabar žodžiai tolkinizmas ir tolkinistika girdėti kiekvienam, tačiau nedažnas prisimena, kad šis fenomenas nuėjo ilgą vystymosi kelią, kol pasiekė dabartinę stadiją. Apie ankstyvąją tolkinistiką duomenų išlikę nemažai, tačiau jie nesusisteminti ir iš tiesų neparankūs tolkinistikos istorikui, nes maža tokių šaltinių kaip kronikų, metraščių, oficialių raštų, netgi tolkinistų registrų. Jų padaugėjo tik tolkinistikai įžengus į vadinamąją interpretacinę stadiją. Apskritai apie istoriją išsamių veikalų iki šiol nėra, nors atskirus raidos aspektus nagrinėjančių monografijų vis daugėja. Vienas įtakingiausių šių dienų tolkinistų Estelis Kazanė kaip tik rengia monumentalų tolkinistikos istorijos veikalą, kuriame bus apžvelgtas vystymasis nuo genezės iki pat pasaulinio išplitimo ir įtakos išaugimo – tai yra iki tolkinistikos, kokia egzistuoja šiandien. Kol laukiame Kazanės publikacijos pasirodymo, pažvelkime į pagrindinius istorinius momentus, kuriuos Kazanė, be abejo, aptars plačiau. Pasaulinė tolkinistikos asociacija nuoširdžiai dėkoja visiems didiesiems periodiniams leidiniams, sutikusiems publikuoti šį nedidelį straipsnį, skirtą šviesti plačiajai visuomenei tolkinistikos istorijos klausimu.
Ne paslaptis, kad tolkinistikos termino šaknys glūdi žmogaus, pagrįstai laikomo šios mokslo šakos tėvu, pavardėje – John Ronald Reuel Tolkien. Šis anglosaksų literatūros bei lingvistikos specialistas didžiąją gyvenimo dalį praleido Oksforde, dabartinės Britų salų autonomijos teritorijoje. Tolkienas buvo vienas iš tų santūrių padorių britų, kurie giliai širdyje puoselėtas svajones baiminosi atskleisti ir taip sugadinti savo reputaciją (šią hipotezę iškėlęs Mao Li susilaukė aštrios kritikos, tačiau ji niekada nebuvo visiškai paneigta), todėl pradžią ankstyvajai tolkinistikai, dažniau vadinamai tolkinizmu, davusios idėjos ilgą laiką buvo užrašinėjamos slapta, atskleidžiamos tik artimiausiems žmonėms. Be to, reikia pabrėžti, kad šių idėjų istoriniu teisingumu pats Tolkienas nebuvo įsitikinęs, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Lūžis atėjo 1937m., kai, ilgai įkalbinėtas pažįstamų leidėjų, Tolkienas sutiko išleisti savo literatūrinę pasaką vaikams pavadinimu „Hobitas“. Susižavėjimas knyga buvo didžiulis, skaitytojai, pajutę, kad tai šis tas daugiau nei Tolkieno literatūrinio talento apraiška, iškart ėmė reikalauti tęsinio. Kol tęsinys, 1954-1955m. išleistas kaip „Žiedų valdovas“, buvo rašomas, Tolkienas kūrė ir ne „Hobito“ tematika (jo grynai literatūriniai bandymai ir šiandien mielai skaitomi literatūros mėgėjų), tačiau jam artimiausias (kaip pastebėsime, ši trauka nebuvo atsitiktinė) darbas buvo įvairių pasakojimų (Turambaro, Bereno, Gondolino, tremties ir kt.) plėtojimas ir gilinimas. Šie pasakojimai nebuvo išleisti iki pat 1977m., kai, praėjus ketveriems metams po tėvo mirties, juos į knygą „Silmarillion“ surinko ir susistemino Tolkieno vyriausiasis sūnus Christopheris. Jis vėliau padėjo pagrindą tolkinistikos mokslo formavimuisi išleisdamas dvylika tomų vadinamosios „Viduržemės istorijos“, taip pat „Nebaigtąsias sakmes“, kur puikiai atsiskleidė Tolkieno kūrybinis procesas ir buvo galima atsekti gilesnį pasakojimų sluoksnį nei buvo matyti iš galutinių publikuotų didžiųjų veikalų versijų.
Visi šie leidiniai skatino daugelio žmonių susižavėjimą. Pamažu pasirodo pirmosios literatūrinės studijos, kur analizuojami Tolkieno kūriniai, atsiranda Tolkieno gerbėjų, jau vadinamų tolkinistais, draugijos, paties Tolkieno kūryba įvairiai varijuojama ir interpretuojama savotiškose inscenizacijose arba „vaidmenų žaidimuose“, taip pat kituose pagreitį įgavusio fantazijos žanro kūriniuose. Kitaip tariant, prasideda tolkinizmo stadija. Šį reiškinį į priekį varė talentas, su kuriuo buvo parašytos istorijos (o gal ir jų pačių pobūdis – dabar jau sunku atsekti pirmines priežastis). Žmonės ilgainiui ėmė nujausti, kad už viso to glūdi šis tas daugiau, taigi buvo daug spėlionių, svarstymų, ir „Silmarillion“, „Nebaigtosios sakmės“ bei vėlesni kūriniai susilaukė didžiulio tolkinistų dėmesio.
Drauge su literatūrinių šaltinių tyrinėjimu būta ir bandymų pavaizduoti tai, ką Tolkienas aprašė. Iškyla svarbiausieji tolkinizmo epochos dailininkai, pasirodo net keletas dvimačių animacinių filmų pagal „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“, rašoma muzika, dramos. Tačiau tikroji interpretacinė stadija atėjo XXa. pabaigoje – XXIa. pradžioje su Peterio Jacksono režisuotais gigantiškų apimčių vaidybiniais kino filmais „Žiedų valdovas“. Tuo metu būta labai daug ginčų dėl to, ar apskritai įmanoma ekranizuoti tokį sudėtingą literatūros kūrinį, ir po filmų pasirodymo tolkinizme išsiskyrė dvi ryškios grupuotės: puristai ir interpretacionistai. Pirmieji Tolkieno raštus laikė savotiška šventenybe ir manė, kad filmai iškraipė Tolkieno potekstes. Antrieji pripažino Jacksono teisę į savitą literatūros šedevro interpretaciją arba „pritaikymą savo suvokimui“, kaip būtų pasakę ir tie patys puristai. Likę tolkinistai buvo tarsi tarp šių dviejų srovių, kurios ilgainiui, vis stiprėdamos, sudarė pagrindą atsirasti tolkinistikai. Būtina pastebėti, kad čia daug įtakos turėjo Peterio Jacksono reklaminės komandos darbas. Filmas buvo taip gerai išreklamuotas ir taip gerai perkamas, kad apie jį buvo kalbama ne metus ir ne dvejus. O paskui įsiūbuota švytuoklė jau tapo varikliu daug sudėtingesniam procesui.
Nors Mao Li, Ger Romez ir kiti tolkinistikos ekspertai tolkinistikos pradžią labiau linkę sieti su Corperono atradimu, tačiau ir jie sutinka su dauguma, kad lūžis tolkinizmo istorijoje, lėmęs jo virsmą į tikrąją tolkinistiką, buvo genialaus žmogaus – Fermeno Kurosawos – netikėta, tiems laikams labai neįprasta ir pavojinga koncepcija. Kurosawa buvo žinomas japonų antropologas, augęs Didžiojoje Britanijoje ir nuo mažumės turėjęs polinkį fantastinei literatūrai, ypač – tolkinizmui. Šį savo pomėgį jis buvo priverstas slėpti nuo kolegų, nes moksliniame pasaulyje į panašius ekscesus žiūrėta neigiamai. Todėl savo teoriją F.Kurosawa paskelbė viename vietinės tolkinistų organizacijos žurnale ir pasirašė slapyvardžiu Kurenas Fermesawa. Savaime suprantama, bet kuris antropologas būtų atskleidęs apgavystę, tačiau Kurosawai pasisekė – pasisekė dar ir todėl, kad žurnalas pakliuvo į rankas Britanijos Tolkieno draugijos pirmininkui, kuris pasiūlė Kurosawai publikuoti straipsnį oficialiame draugijos tinklalapyje. Ginčijamasi, ar jis tai padarė įžvelgęs straipsnyje glūdinčią tiesą, ar laikė tai paprasčiausiai įdomia manipuliacija Tolkieno tekstais, tačiau Kurosawos straipsnis, atsidūręs prestižiniu laikomoje žiniatinklio svetainėje, sukėlė ažiotažą tarp pasaulio tolkinistų. Straipsnyje nagrinėjami Tolkieno pasisakymai apie „Hobito“, „Žiedų valdovo“, Pirmojo amžiaus pasakojimų kūrimo procesą. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į tai, kad Tolkienas teigė ne galvojęs, o paprasčiausiai rinkęs idėjas, kurios tarsi tvyrojo ore. Kurosawa akcentavo jo legendą apie Erijolą, kuris iš elfų gavęs žinių apie tikrąją pasaulio istoriją, ir priminė užuominas apie tai, kad dabar gyvename septintajame – aštuntajame amžiuje. „Tai, - rašė Kurosawa, - giliai jaudina bet kurį fantazijų literatūros ir pasakų gerbėją. Šitaip genialiai ir įtikinamai susietas mūsiškis ir literatūrinis pasaulis – ne originali Tolkieno koncepcija, juk ir anksčiau būta spėlionių, interpretacijų (neretai religinės kilmės) apie tai, kas buvo iki pasirodant pirmiesiems raštams, tačiau kažkodėl būtent Tolkienas patraukė tūkstančius (jei ne milijonus) žmonių visame pasaulyje.“ (Kurosawa, 5p.) Daug kas tuo metu Kurosawą kritikavo už smarkų reiškinio pervertinimą: tarkime, evoliucijos teorija tikėjo daug daugiau žmonių, nekalbant jau apie minėtus religinius aiškinimus. Tačiau tolkinistams šie teiginiai širdį paglostė, o ypač dažnai cituojami buvo paskutiniai straipsnio žodžiai: „Kaip Tolkieno gerbėjas ir istorijos specialistas esu tarp dviejų ugnių: kuo tikėti – archeologiniais įrodymais ar širdimi? Protas įrodinėja tai, ką seniai žinau ir kas daugeliui nekelia abejonių, tačiau fantazijų išsiilgusi širdis vilioja nors akimirką pasiduoti gundančiai eskapizmo traukai. Ir dar vienas velniukas, tupėdamas tiesiai ant viršugalvio, neduoda man ramybės: ar tikrai tai eskapizmas?“ (Ten pat, 24p.) Ši subtili užuomina iš mokslo pozicijų žiūrint buvo visiškas fantastinis nonsensas, ir tą suprato netgi fantazuoti linkę tolkinistai, tačiau Kurosawos straipsnį internete netikėtai aptikęs Corperonas (yra legenda, kad paieškos sistemoje jis vietoj populiaraus produkto tolkeino pavadinimo įvedė žodį „tolkien“ ir pirmoje vietoje rado būtent šį, tuo metu itin populiarų, rašinį), kaip tik ruošęsis keliauti į Didžiąją Britaniją atostogų, užuominą suprato. Ar nebus tai dar viena „ore tvyrojusi idėja“, dar viena tuo metu visiškai nepaaiškinama paveika?
Corperonas, kraudamasis lagaminus, nepamiršo įsidėti kastuvėlio, mentelės ir šluotelės – būdamas archeologas, jis visada mėgo vežiotis šiuos daiktus su savimi, kur bekeliautų. Labiausiai jį domino ankstyvųjų viduramžių ir ikikrikščioniškosios Europos tautų statiniai, būtent todėl atostogoms pasirinko Britų salas, kuriose būdamas studentas atliko praktiką. Nesigilinsime į Corperono biografijos detales, tačiau negalime nepaminėti, kad to meto Jungtinėse Amerikos Valstijose jis buvo pakankamai autoritetingas mokslininkas, Harvardo universiteto profesorius, taigi keista, kad Kurosawos straipsniui jis apskritai gaišo laiką. Šiaip ar taip, Corperonas galų gale atsiduria Škotijoje, kur vieną šviesią naktį vaikščiodamas atšiauria pakrante randa akmeninio bokšto liekanas. Tai tėra išsibarsčiusi akmenų krūva, aiškiai kažkada stovėjusi ratu (o įgudusi Corperono akis todėl ir nusprendžia, kad tai buvęs bokštas). Praeidamas pro šalį Corperonas ant vieno akmens pastebi nusitrynusį bareljefą ir, žinoma, pasilenkia jo patyrinėti. „Keisčiausia, - rašo Corperonas savo atsiminimuose, - kad kai pasilenkiau, bareljefas tarsi išryškėjo. Palaikiau tai optine iliuzija arba svaiguliu, sukeltu gryno oro, tačiau dabar manau, kad tas raštas, kurį išvydau, buvo jautrus mėnulio atspindimai šviesai. Kaip tada būtume pasakę, magiškai Vasaros saulėgrįžos mėnulio šviesai, bet juk tuo niekas nebūtų patikėjęs.“ (Corperon, 106p.) Tai, ką matė Corperonas, buvo ne kas kita kaip mėnulio runos. Aišku, jis iškart atpažino runas ir mėgino jas perskaityti, remdamasis visomis žinomomis germanų rašto interpretacijomis, tačiau viskas, ką gaudavo, atrodydavo kaip beprasmiai raidžių kratiniai arba nebuvo panašu nė į vieną pasaulio kalbą. Corperonas parsinešė akmenį į viešbutį ir tyrinėjo, anot jo paties, „per naktį ir iki kitos dienos vakaro. Niekaip negalėjau suprasti, ko tas akmuo iš manęs nori.“ (Ten pat, 108p.). Laimingo atsitiktinumo dėka Corperonas gavo dar vieną šifro raktą: jo dvylikametis sūnus (dėl tėvo užsispyrimo dieną turėjęs praleisti su motina) susidomėjo akmeniu ir prisiminė runas matęs Tolkieno „Hobite“. Corperonas laiko negaišo: greitai jo rankose buvo Tolkieno runų lentelės, pagal kurias jis gavo... dar vieną beprasmių raidžių kratinį. Tačiau šįkart jis buvo įsitikinęs, kad tai – kalba, o ne neaiškus germaniškas-anglosaksiškas hibridas su neįmanomomis galūnėmis.
Toliau įvykiai sekė vienas kitą dideliu greičiu: Corperono kalbinti lingvistai nė vienas kalbos neatpažino, tačiau parodęs jį tolkinistams (galų gale, šifras buvo paimtas iš Tolkieno kūrinio), jis sulaukė atsakymo, kad tai – neva dirbtinė Tolkieno kalba. Tolkieno kalbų mokęsi asmenys iš neilgo Corperono užrašyto fragmento išskyrė tik kelis pažįstamus žodžius, tarp jų – vardą Elendil. Bareljefo amžiaus nepavyko nustatyti, tačiau buvo aišku, kad tai – ne klastotė, o išties seno teksto fragmentas. Kokio teksto? Kuo čia dėtas Tolkienas ir Elendilis? Čia Corperonui į galvą pasibeldžia Kurosawos velniukas: pirmąsyk po trisdešimties metų į rankas jis paima „Žiedų valdovą“, vėliau kitus tolkinistikos šedevrus, kuriam laikui apsigyvena Škotijoje ir tyrinėja griuvėsius. Paaiškėja, kad bareljefas bokšto griuvėsių krūvai nepriklauso – tarsi jį kažkas būtų netyčia iškasęs ir palikęs arba specialiai numetęs, kad kas nors rastų. Daugiau bareljefo fragmentų rasti nepavyksta, tačiau Corperonas nepailsdamas lanko Britanijos ir Airijos fėjų kalnelius, poroje vietų atranda panašių runų ir tengvų, galiausiai nutaria pakeliauti po Skandinaviją ir iš naujo peršifruoja kai kuriuos mįslingus vikingų runų akmenis. Kalba vėl sindų, ir vėl tolkinistai supranta tik pavienius žodžius, tačiau tvirtina, kad gramatika taisyklinga. Profesinėje veikloje Corperonui, be abejo, ima nesisekti: jis priverstas palikti Harvardą, jo publikacijų apie runų šifravimą nepriima joks rimtas žurnalas. Bet neilgam: Danielis Bouvet iš naujo persvarsto Homo floresiensis atvejį ir atranda įrodymų (kurių dėl vietos stokos čia smulkiai neaptarinėsime), kad panašių žemaūgių būtybių galėjo būti ir Europoje. Maža to, Bouvet pabrėžia Indonezijos gyventojų legendą apie floresiensis valgumą ir padaro išvadą, kad Europos „hobitai“ galėję būti floresiensis giminaičiai. Kaip? Galiausiai šia problema susidomi visas mokslo pasaulis. Apie Tolkieną nebekalbama: yra tik nenuginčijami įrodymai ir prasmė, kuri po kruopščių etimologinių studijų ima ryškėti runų įrašuose. Atrodo, iki šiol germaniškais raktais neiššifruoti įrašai buvę padaryti visai ne vikingų ir ne germanų. O gal kas nors juos įkvėpė?
Šitaip atsiranda tolkinistika, taip pavadinta todėl, kad būtent Tolkieno kūriniai iškėlė galybę klausimų, sukėlusių ant kojų žymiausius istorikus, antropologus ir archeologus. Po pirminio karštligiško duomenų kaupimo etapo vėl iškyla Tolkieno figūra: domimasi, kiek dar tiesos galima rasti jo kūryboje ir kaip jis visa tai sužinojo. Šimtmečius mokslo atmetinėta „apreiškimo“ hipotezė dabar vėl prisimenama ir imama svarstyti, tik apreiškėjas šįkart darosi vis konkretesnis: „tas, kas paslėpta, kažkada egzistavo,“ – tvirtai pareiškia Li Chen (Li, 3p.). Toliau dėstyti vadinamosios apreiškimo doktrinos nėra verta, nes turbūt nėra skaitytojo, jos negirdėjusio. Trumpai galime priminti, kad Tolkienas buvo pripažintas nebe grožinės literatūros, o istorijos, tegu ir pagražintos, atstovu. Tapo aišku, kad daug jo aprašytų įvykių iš tiesų buvo ir kad vėlesni geografiniai pokyčiai panaikino beveik visus jų pėdsakus, tačiau minties raidoje būta jų liekanų. Nežinia, ar Erijolas – istorinė asmenybė, tačiau Li Chen, Ritty Barony ir kiti įrodė, kad panašių erijolų, nebūtinai turėjusių tiesioginį kontaktą (su išblėsusiaisiais tiesioginis kontaktas vargu bau būtų įmanomas), būta per visą žmonijos istoriją. Viena po kitos gvildentos mistikų, kabalistų, religinių lyderių teorijos. XXIa. pabaigoje Froda Whitemanas suformuluoja garsiąją tezę, tapusią šiuolaikinės tolkinistikos šūkiu: „Turime iš naujo pervertinti visą savo patirtį. Skamba patetiškai ir jau ne sykį buvo taip skelbta padarius kokį atradimą, tačiau šįkart faktai neapgauna. Turėsime pakeisti savo požiūrį ir į istoriją, ir į evoliuciją.“ (Whiteman, 298p.)
Vėliau tolkinistika vystėsi ramiau ir be drastiškų pokyčių. Iš esmės taip glaustai mūsų aukščiau atpasakotas laikotarpis buvo kupinas išties audringų diskusijų, spėlionių, įtakingų leidinių. Esu įsitikinęs, kad Kazanės tolkinistikos istorijoje jam bus skiriama didžioji dalis skyrių. Vėliau, tolkinistikai išsiskyrus į istorinę, archeologinę, lingvistinę, visuomeninę, kontaktinę ir kitas atšakas, diferencijuojasi ir veikalai, mažėja tolkinistiką apskritai nagrinėjančių monografijų, daugėja specifinių. Lingvistikoje iškyla Martenas Salo, sugebėjęs pagal atrastuosius runų įrašus atkurti nemažą dalį sindų kalbos gramatikos. Archeologė ir istorikė Chundara Gebels – Vought ankstesnes žmonijos raidos hipotezes lygino su tolkinistika ir nustatė apytikslį paskutinio didžiojo geografinio pasikeitimo laiką. Jos bendramintis Gi Gi Žubičius kėlė iki šiol neįrodytą hipotezę apie tai, kaip hobitai paraleliai išsivystė Šiaurėje ir Pietuose ir kaip pietiniai buvo atskirti didžiojo pasikeitimo (tai esą sustabdę jų civilizacinį vystymąsi). Į tolkinistikos bumą sureagavo ir religinės bendruomenės: nors tebėra nemažai konservatyvių, besilaikančių ankstesnių dogmų tikinčiųjų, atskilo nemažai sektų, lyginančių savo tikėjimą su tolkinistikos atskleista pasaulio istorija. Ypač čia klesti monoteizmas, aptikęs tolkinistikoje palankų sau Eru įvaizdį. Įdomiausia tai, kad užuot paskatinęs rasizmą (Tolkieno vaizduoti haradiečiai ir kiti rytiečiai įtartinai priminė musulmonus), šis mokslas suartino islamą ir krikščionybę. Dabar linkstama manyti, kad prie to didžia dalimi prisidėjo kai kurie tolkinistikos propagandistai, naudoję tam tikras Tolkieno raštų ištraukas žmonijos vienybei įrodyti.
Tolkinistikos svarbos vienareikšmiškai įvardyti negalima. Žinoma, šiuo metu tai yra dominuojanti pasaulio istorinė teorija, filosofinė doktrina, mokslo sritis ir literatūrinių spekuliacijų sfera ir nekyla abejonių, kad tokia ji išliks ir ateityje. Tačiau konkretesnes spėliones ir vertinimą geriau palikime Esteliui Kazanei bei „Tolkinistikos draugijos“ žurnalui. Kol pasaulyje ganėtinai ramu, turėtume džiaugtis, kad tolkinistika ne tik padėjo tautinėms kultūroms atlaikyti globalizacijos naštą, bet ir apsaugojo žmoniją nuo didesnių sukrėtimų bei pokyčių. Išskyrus vieną: pačios tolkinistikos stulbinamą poveikį.
Cituoti tekstai:
Corperon, Garry. „Mano magiškas gyvenimas“. Harvard University Press, 2026, 2 ed.
Kurosawa, Fermen. „Rinktiniai raštai“. Allen&Unwin, 2015.
Li, Chen. „Bendrosios tolkinistikos hipotezės“. Meiguo, 2012.
Whiteman, Froda. „J.R.R.Tolkieno pasaulio istorijos vizija: klaidos ir neatitikimai“. Oxford University Press, 2098.
Gurin Bananda, Vagadugu Tolkinistikos institutas
Dabar žodžiai tolkinizmas ir tolkinistika girdėti kiekvienam, tačiau nedažnas prisimena, kad šis fenomenas nuėjo ilgą vystymosi kelią, kol pasiekė dabartinę stadiją. Apie ankstyvąją tolkinistiką duomenų išlikę nemažai, tačiau jie nesusisteminti ir iš tiesų neparankūs tolkinistikos istorikui, nes maža tokių šaltinių kaip kronikų, metraščių, oficialių raštų, netgi tolkinistų registrų. Jų padaugėjo tik tolkinistikai įžengus į vadinamąją interpretacinę stadiją. Apskritai apie istoriją išsamių veikalų iki šiol nėra, nors atskirus raidos aspektus nagrinėjančių monografijų vis daugėja. Vienas įtakingiausių šių dienų tolkinistų Estelis Kazanė kaip tik rengia monumentalų tolkinistikos istorijos veikalą, kuriame bus apžvelgtas vystymasis nuo genezės iki pat pasaulinio išplitimo ir įtakos išaugimo – tai yra iki tolkinistikos, kokia egzistuoja šiandien. Kol laukiame Kazanės publikacijos pasirodymo, pažvelkime į pagrindinius istorinius momentus, kuriuos Kazanė, be abejo, aptars plačiau. Pasaulinė tolkinistikos asociacija nuoširdžiai dėkoja visiems didiesiems periodiniams leidiniams, sutikusiems publikuoti šį nedidelį straipsnį, skirtą šviesti plačiajai visuomenei tolkinistikos istorijos klausimu.
Ne paslaptis, kad tolkinistikos termino šaknys glūdi žmogaus, pagrįstai laikomo šios mokslo šakos tėvu, pavardėje – John Ronald Reuel Tolkien. Šis anglosaksų literatūros bei lingvistikos specialistas didžiąją gyvenimo dalį praleido Oksforde, dabartinės Britų salų autonomijos teritorijoje. Tolkienas buvo vienas iš tų santūrių padorių britų, kurie giliai širdyje puoselėtas svajones baiminosi atskleisti ir taip sugadinti savo reputaciją (šią hipotezę iškėlęs Mao Li susilaukė aštrios kritikos, tačiau ji niekada nebuvo visiškai paneigta), todėl pradžią ankstyvajai tolkinistikai, dažniau vadinamai tolkinizmu, davusios idėjos ilgą laiką buvo užrašinėjamos slapta, atskleidžiamos tik artimiausiems žmonėms. Be to, reikia pabrėžti, kad šių idėjų istoriniu teisingumu pats Tolkienas nebuvo įsitikinęs, tačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Lūžis atėjo 1937m., kai, ilgai įkalbinėtas pažįstamų leidėjų, Tolkienas sutiko išleisti savo literatūrinę pasaką vaikams pavadinimu „Hobitas“. Susižavėjimas knyga buvo didžiulis, skaitytojai, pajutę, kad tai šis tas daugiau nei Tolkieno literatūrinio talento apraiška, iškart ėmė reikalauti tęsinio. Kol tęsinys, 1954-1955m. išleistas kaip „Žiedų valdovas“, buvo rašomas, Tolkienas kūrė ir ne „Hobito“ tematika (jo grynai literatūriniai bandymai ir šiandien mielai skaitomi literatūros mėgėjų), tačiau jam artimiausias (kaip pastebėsime, ši trauka nebuvo atsitiktinė) darbas buvo įvairių pasakojimų (Turambaro, Bereno, Gondolino, tremties ir kt.) plėtojimas ir gilinimas. Šie pasakojimai nebuvo išleisti iki pat 1977m., kai, praėjus ketveriems metams po tėvo mirties, juos į knygą „Silmarillion“ surinko ir susistemino Tolkieno vyriausiasis sūnus Christopheris. Jis vėliau padėjo pagrindą tolkinistikos mokslo formavimuisi išleisdamas dvylika tomų vadinamosios „Viduržemės istorijos“, taip pat „Nebaigtąsias sakmes“, kur puikiai atsiskleidė Tolkieno kūrybinis procesas ir buvo galima atsekti gilesnį pasakojimų sluoksnį nei buvo matyti iš galutinių publikuotų didžiųjų veikalų versijų.
Visi šie leidiniai skatino daugelio žmonių susižavėjimą. Pamažu pasirodo pirmosios literatūrinės studijos, kur analizuojami Tolkieno kūriniai, atsiranda Tolkieno gerbėjų, jau vadinamų tolkinistais, draugijos, paties Tolkieno kūryba įvairiai varijuojama ir interpretuojama savotiškose inscenizacijose arba „vaidmenų žaidimuose“, taip pat kituose pagreitį įgavusio fantazijos žanro kūriniuose. Kitaip tariant, prasideda tolkinizmo stadija. Šį reiškinį į priekį varė talentas, su kuriuo buvo parašytos istorijos (o gal ir jų pačių pobūdis – dabar jau sunku atsekti pirmines priežastis). Žmonės ilgainiui ėmė nujausti, kad už viso to glūdi šis tas daugiau, taigi buvo daug spėlionių, svarstymų, ir „Silmarillion“, „Nebaigtosios sakmės“ bei vėlesni kūriniai susilaukė didžiulio tolkinistų dėmesio.
Drauge su literatūrinių šaltinių tyrinėjimu būta ir bandymų pavaizduoti tai, ką Tolkienas aprašė. Iškyla svarbiausieji tolkinizmo epochos dailininkai, pasirodo net keletas dvimačių animacinių filmų pagal „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“, rašoma muzika, dramos. Tačiau tikroji interpretacinė stadija atėjo XXa. pabaigoje – XXIa. pradžioje su Peterio Jacksono režisuotais gigantiškų apimčių vaidybiniais kino filmais „Žiedų valdovas“. Tuo metu būta labai daug ginčų dėl to, ar apskritai įmanoma ekranizuoti tokį sudėtingą literatūros kūrinį, ir po filmų pasirodymo tolkinizme išsiskyrė dvi ryškios grupuotės: puristai ir interpretacionistai. Pirmieji Tolkieno raštus laikė savotiška šventenybe ir manė, kad filmai iškraipė Tolkieno potekstes. Antrieji pripažino Jacksono teisę į savitą literatūros šedevro interpretaciją arba „pritaikymą savo suvokimui“, kaip būtų pasakę ir tie patys puristai. Likę tolkinistai buvo tarsi tarp šių dviejų srovių, kurios ilgainiui, vis stiprėdamos, sudarė pagrindą atsirasti tolkinistikai. Būtina pastebėti, kad čia daug įtakos turėjo Peterio Jacksono reklaminės komandos darbas. Filmas buvo taip gerai išreklamuotas ir taip gerai perkamas, kad apie jį buvo kalbama ne metus ir ne dvejus. O paskui įsiūbuota švytuoklė jau tapo varikliu daug sudėtingesniam procesui.
Nors Mao Li, Ger Romez ir kiti tolkinistikos ekspertai tolkinistikos pradžią labiau linkę sieti su Corperono atradimu, tačiau ir jie sutinka su dauguma, kad lūžis tolkinizmo istorijoje, lėmęs jo virsmą į tikrąją tolkinistiką, buvo genialaus žmogaus – Fermeno Kurosawos – netikėta, tiems laikams labai neįprasta ir pavojinga koncepcija. Kurosawa buvo žinomas japonų antropologas, augęs Didžiojoje Britanijoje ir nuo mažumės turėjęs polinkį fantastinei literatūrai, ypač – tolkinizmui. Šį savo pomėgį jis buvo priverstas slėpti nuo kolegų, nes moksliniame pasaulyje į panašius ekscesus žiūrėta neigiamai. Todėl savo teoriją F.Kurosawa paskelbė viename vietinės tolkinistų organizacijos žurnale ir pasirašė slapyvardžiu Kurenas Fermesawa. Savaime suprantama, bet kuris antropologas būtų atskleidęs apgavystę, tačiau Kurosawai pasisekė – pasisekė dar ir todėl, kad žurnalas pakliuvo į rankas Britanijos Tolkieno draugijos pirmininkui, kuris pasiūlė Kurosawai publikuoti straipsnį oficialiame draugijos tinklalapyje. Ginčijamasi, ar jis tai padarė įžvelgęs straipsnyje glūdinčią tiesą, ar laikė tai paprasčiausiai įdomia manipuliacija Tolkieno tekstais, tačiau Kurosawos straipsnis, atsidūręs prestižiniu laikomoje žiniatinklio svetainėje, sukėlė ažiotažą tarp pasaulio tolkinistų. Straipsnyje nagrinėjami Tolkieno pasisakymai apie „Hobito“, „Žiedų valdovo“, Pirmojo amžiaus pasakojimų kūrimo procesą. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į tai, kad Tolkienas teigė ne galvojęs, o paprasčiausiai rinkęs idėjas, kurios tarsi tvyrojo ore. Kurosawa akcentavo jo legendą apie Erijolą, kuris iš elfų gavęs žinių apie tikrąją pasaulio istoriją, ir priminė užuominas apie tai, kad dabar gyvename septintajame – aštuntajame amžiuje. „Tai, - rašė Kurosawa, - giliai jaudina bet kurį fantazijų literatūros ir pasakų gerbėją. Šitaip genialiai ir įtikinamai susietas mūsiškis ir literatūrinis pasaulis – ne originali Tolkieno koncepcija, juk ir anksčiau būta spėlionių, interpretacijų (neretai religinės kilmės) apie tai, kas buvo iki pasirodant pirmiesiems raštams, tačiau kažkodėl būtent Tolkienas patraukė tūkstančius (jei ne milijonus) žmonių visame pasaulyje.“ (Kurosawa, 5p.) Daug kas tuo metu Kurosawą kritikavo už smarkų reiškinio pervertinimą: tarkime, evoliucijos teorija tikėjo daug daugiau žmonių, nekalbant jau apie minėtus religinius aiškinimus. Tačiau tolkinistams šie teiginiai širdį paglostė, o ypač dažnai cituojami buvo paskutiniai straipsnio žodžiai: „Kaip Tolkieno gerbėjas ir istorijos specialistas esu tarp dviejų ugnių: kuo tikėti – archeologiniais įrodymais ar širdimi? Protas įrodinėja tai, ką seniai žinau ir kas daugeliui nekelia abejonių, tačiau fantazijų išsiilgusi širdis vilioja nors akimirką pasiduoti gundančiai eskapizmo traukai. Ir dar vienas velniukas, tupėdamas tiesiai ant viršugalvio, neduoda man ramybės: ar tikrai tai eskapizmas?“ (Ten pat, 24p.) Ši subtili užuomina iš mokslo pozicijų žiūrint buvo visiškas fantastinis nonsensas, ir tą suprato netgi fantazuoti linkę tolkinistai, tačiau Kurosawos straipsnį internete netikėtai aptikęs Corperonas (yra legenda, kad paieškos sistemoje jis vietoj populiaraus produkto tolkeino pavadinimo įvedė žodį „tolkien“ ir pirmoje vietoje rado būtent šį, tuo metu itin populiarų, rašinį), kaip tik ruošęsis keliauti į Didžiąją Britaniją atostogų, užuominą suprato. Ar nebus tai dar viena „ore tvyrojusi idėja“, dar viena tuo metu visiškai nepaaiškinama paveika?
Corperonas, kraudamasis lagaminus, nepamiršo įsidėti kastuvėlio, mentelės ir šluotelės – būdamas archeologas, jis visada mėgo vežiotis šiuos daiktus su savimi, kur bekeliautų. Labiausiai jį domino ankstyvųjų viduramžių ir ikikrikščioniškosios Europos tautų statiniai, būtent todėl atostogoms pasirinko Britų salas, kuriose būdamas studentas atliko praktiką. Nesigilinsime į Corperono biografijos detales, tačiau negalime nepaminėti, kad to meto Jungtinėse Amerikos Valstijose jis buvo pakankamai autoritetingas mokslininkas, Harvardo universiteto profesorius, taigi keista, kad Kurosawos straipsniui jis apskritai gaišo laiką. Šiaip ar taip, Corperonas galų gale atsiduria Škotijoje, kur vieną šviesią naktį vaikščiodamas atšiauria pakrante randa akmeninio bokšto liekanas. Tai tėra išsibarsčiusi akmenų krūva, aiškiai kažkada stovėjusi ratu (o įgudusi Corperono akis todėl ir nusprendžia, kad tai buvęs bokštas). Praeidamas pro šalį Corperonas ant vieno akmens pastebi nusitrynusį bareljefą ir, žinoma, pasilenkia jo patyrinėti. „Keisčiausia, - rašo Corperonas savo atsiminimuose, - kad kai pasilenkiau, bareljefas tarsi išryškėjo. Palaikiau tai optine iliuzija arba svaiguliu, sukeltu gryno oro, tačiau dabar manau, kad tas raštas, kurį išvydau, buvo jautrus mėnulio atspindimai šviesai. Kaip tada būtume pasakę, magiškai Vasaros saulėgrįžos mėnulio šviesai, bet juk tuo niekas nebūtų patikėjęs.“ (Corperon, 106p.) Tai, ką matė Corperonas, buvo ne kas kita kaip mėnulio runos. Aišku, jis iškart atpažino runas ir mėgino jas perskaityti, remdamasis visomis žinomomis germanų rašto interpretacijomis, tačiau viskas, ką gaudavo, atrodydavo kaip beprasmiai raidžių kratiniai arba nebuvo panašu nė į vieną pasaulio kalbą. Corperonas parsinešė akmenį į viešbutį ir tyrinėjo, anot jo paties, „per naktį ir iki kitos dienos vakaro. Niekaip negalėjau suprasti, ko tas akmuo iš manęs nori.“ (Ten pat, 108p.). Laimingo atsitiktinumo dėka Corperonas gavo dar vieną šifro raktą: jo dvylikametis sūnus (dėl tėvo užsispyrimo dieną turėjęs praleisti su motina) susidomėjo akmeniu ir prisiminė runas matęs Tolkieno „Hobite“. Corperonas laiko negaišo: greitai jo rankose buvo Tolkieno runų lentelės, pagal kurias jis gavo... dar vieną beprasmių raidžių kratinį. Tačiau šįkart jis buvo įsitikinęs, kad tai – kalba, o ne neaiškus germaniškas-anglosaksiškas hibridas su neįmanomomis galūnėmis.
Toliau įvykiai sekė vienas kitą dideliu greičiu: Corperono kalbinti lingvistai nė vienas kalbos neatpažino, tačiau parodęs jį tolkinistams (galų gale, šifras buvo paimtas iš Tolkieno kūrinio), jis sulaukė atsakymo, kad tai – neva dirbtinė Tolkieno kalba. Tolkieno kalbų mokęsi asmenys iš neilgo Corperono užrašyto fragmento išskyrė tik kelis pažįstamus žodžius, tarp jų – vardą Elendil. Bareljefo amžiaus nepavyko nustatyti, tačiau buvo aišku, kad tai – ne klastotė, o išties seno teksto fragmentas. Kokio teksto? Kuo čia dėtas Tolkienas ir Elendilis? Čia Corperonui į galvą pasibeldžia Kurosawos velniukas: pirmąsyk po trisdešimties metų į rankas jis paima „Žiedų valdovą“, vėliau kitus tolkinistikos šedevrus, kuriam laikui apsigyvena Škotijoje ir tyrinėja griuvėsius. Paaiškėja, kad bareljefas bokšto griuvėsių krūvai nepriklauso – tarsi jį kažkas būtų netyčia iškasęs ir palikęs arba specialiai numetęs, kad kas nors rastų. Daugiau bareljefo fragmentų rasti nepavyksta, tačiau Corperonas nepailsdamas lanko Britanijos ir Airijos fėjų kalnelius, poroje vietų atranda panašių runų ir tengvų, galiausiai nutaria pakeliauti po Skandinaviją ir iš naujo peršifruoja kai kuriuos mįslingus vikingų runų akmenis. Kalba vėl sindų, ir vėl tolkinistai supranta tik pavienius žodžius, tačiau tvirtina, kad gramatika taisyklinga. Profesinėje veikloje Corperonui, be abejo, ima nesisekti: jis priverstas palikti Harvardą, jo publikacijų apie runų šifravimą nepriima joks rimtas žurnalas. Bet neilgam: Danielis Bouvet iš naujo persvarsto Homo floresiensis atvejį ir atranda įrodymų (kurių dėl vietos stokos čia smulkiai neaptarinėsime), kad panašių žemaūgių būtybių galėjo būti ir Europoje. Maža to, Bouvet pabrėžia Indonezijos gyventojų legendą apie floresiensis valgumą ir padaro išvadą, kad Europos „hobitai“ galėję būti floresiensis giminaičiai. Kaip? Galiausiai šia problema susidomi visas mokslo pasaulis. Apie Tolkieną nebekalbama: yra tik nenuginčijami įrodymai ir prasmė, kuri po kruopščių etimologinių studijų ima ryškėti runų įrašuose. Atrodo, iki šiol germaniškais raktais neiššifruoti įrašai buvę padaryti visai ne vikingų ir ne germanų. O gal kas nors juos įkvėpė?
Šitaip atsiranda tolkinistika, taip pavadinta todėl, kad būtent Tolkieno kūriniai iškėlė galybę klausimų, sukėlusių ant kojų žymiausius istorikus, antropologus ir archeologus. Po pirminio karštligiško duomenų kaupimo etapo vėl iškyla Tolkieno figūra: domimasi, kiek dar tiesos galima rasti jo kūryboje ir kaip jis visa tai sužinojo. Šimtmečius mokslo atmetinėta „apreiškimo“ hipotezė dabar vėl prisimenama ir imama svarstyti, tik apreiškėjas šįkart darosi vis konkretesnis: „tas, kas paslėpta, kažkada egzistavo,“ – tvirtai pareiškia Li Chen (Li, 3p.). Toliau dėstyti vadinamosios apreiškimo doktrinos nėra verta, nes turbūt nėra skaitytojo, jos negirdėjusio. Trumpai galime priminti, kad Tolkienas buvo pripažintas nebe grožinės literatūros, o istorijos, tegu ir pagražintos, atstovu. Tapo aišku, kad daug jo aprašytų įvykių iš tiesų buvo ir kad vėlesni geografiniai pokyčiai panaikino beveik visus jų pėdsakus, tačiau minties raidoje būta jų liekanų. Nežinia, ar Erijolas – istorinė asmenybė, tačiau Li Chen, Ritty Barony ir kiti įrodė, kad panašių erijolų, nebūtinai turėjusių tiesioginį kontaktą (su išblėsusiaisiais tiesioginis kontaktas vargu bau būtų įmanomas), būta per visą žmonijos istoriją. Viena po kitos gvildentos mistikų, kabalistų, religinių lyderių teorijos. XXIa. pabaigoje Froda Whitemanas suformuluoja garsiąją tezę, tapusią šiuolaikinės tolkinistikos šūkiu: „Turime iš naujo pervertinti visą savo patirtį. Skamba patetiškai ir jau ne sykį buvo taip skelbta padarius kokį atradimą, tačiau šįkart faktai neapgauna. Turėsime pakeisti savo požiūrį ir į istoriją, ir į evoliuciją.“ (Whiteman, 298p.)
Vėliau tolkinistika vystėsi ramiau ir be drastiškų pokyčių. Iš esmės taip glaustai mūsų aukščiau atpasakotas laikotarpis buvo kupinas išties audringų diskusijų, spėlionių, įtakingų leidinių. Esu įsitikinęs, kad Kazanės tolkinistikos istorijoje jam bus skiriama didžioji dalis skyrių. Vėliau, tolkinistikai išsiskyrus į istorinę, archeologinę, lingvistinę, visuomeninę, kontaktinę ir kitas atšakas, diferencijuojasi ir veikalai, mažėja tolkinistiką apskritai nagrinėjančių monografijų, daugėja specifinių. Lingvistikoje iškyla Martenas Salo, sugebėjęs pagal atrastuosius runų įrašus atkurti nemažą dalį sindų kalbos gramatikos. Archeologė ir istorikė Chundara Gebels – Vought ankstesnes žmonijos raidos hipotezes lygino su tolkinistika ir nustatė apytikslį paskutinio didžiojo geografinio pasikeitimo laiką. Jos bendramintis Gi Gi Žubičius kėlė iki šiol neįrodytą hipotezę apie tai, kaip hobitai paraleliai išsivystė Šiaurėje ir Pietuose ir kaip pietiniai buvo atskirti didžiojo pasikeitimo (tai esą sustabdę jų civilizacinį vystymąsi). Į tolkinistikos bumą sureagavo ir religinės bendruomenės: nors tebėra nemažai konservatyvių, besilaikančių ankstesnių dogmų tikinčiųjų, atskilo nemažai sektų, lyginančių savo tikėjimą su tolkinistikos atskleista pasaulio istorija. Ypač čia klesti monoteizmas, aptikęs tolkinistikoje palankų sau Eru įvaizdį. Įdomiausia tai, kad užuot paskatinęs rasizmą (Tolkieno vaizduoti haradiečiai ir kiti rytiečiai įtartinai priminė musulmonus), šis mokslas suartino islamą ir krikščionybę. Dabar linkstama manyti, kad prie to didžia dalimi prisidėjo kai kurie tolkinistikos propagandistai, naudoję tam tikras Tolkieno raštų ištraukas žmonijos vienybei įrodyti.
Tolkinistikos svarbos vienareikšmiškai įvardyti negalima. Žinoma, šiuo metu tai yra dominuojanti pasaulio istorinė teorija, filosofinė doktrina, mokslo sritis ir literatūrinių spekuliacijų sfera ir nekyla abejonių, kad tokia ji išliks ir ateityje. Tačiau konkretesnes spėliones ir vertinimą geriau palikime Esteliui Kazanei bei „Tolkinistikos draugijos“ žurnalui. Kol pasaulyje ganėtinai ramu, turėtume džiaugtis, kad tolkinistika ne tik padėjo tautinėms kultūroms atlaikyti globalizacijos naštą, bet ir apsaugojo žmoniją nuo didesnių sukrėtimų bei pokyčių. Išskyrus vieną: pačios tolkinistikos stulbinamą poveikį.
Cituoti tekstai:
Corperon, Garry. „Mano magiškas gyvenimas“. Harvard University Press, 2026, 2 ed.
Kurosawa, Fermen. „Rinktiniai raštai“. Allen&Unwin, 2015.
Li, Chen. „Bendrosios tolkinistikos hipotezės“. Meiguo, 2012.
Whiteman, Froda. „J.R.R.Tolkieno pasaulio istorijos vizija: klaidos ir neatitikimai“. Oxford University Press, 2098.
(demaskavimuose) Juk ne? 
Bet labai isigilunus tai viskas ten normalu 
Jeigu manot, kad nukopijavau, sakykit, nuo ko, nes tikrai neturiu žalio supratimo.
Taigi Starlin 
Taigi - aklai...
Įvairių naktinių sumąstymų rezultatas, pagaliau baigtas šiandien.
