<center>...omeny</center>
Nusišypsojusi tuščiai tamsai, pirštais braukdama per pupų stiebus, ji ėmė tolti giraitės link. Eisena buvo nelygi, atsipalaidavęs plaukų raištis plakėsi į šlaunis, viena ranka gniaužė sijono klostę.
- Ti-dė-ja, - pašnibžda pasivijo, susirangė kažkur prie ausies, įsakmiai suskambo dar kartą: - Ti-dė-ja!
Ji neatsisuko – ir toliau klupčiodama judėjo tarp pupų eilių, tarsi niekas nebūtų atsiuntęs paslaptingo ilgesio – tikrojo troškulio ženklo.
<center>***</center>
„Ke ke ke“, - trečiąkart įkyriai sukrykė antis, debesis apsiniaukęs ir paniuręs patraukė savais keliais. Ant plikos žemės pabiro ledo karoliukai. Vėjo ratas dar greičiau šimtąjį kartą apsisuko apie nejudančią pasaulio ašį, suvėlė plaukus, įsuko vieną ir nunešė tolyn, į nepažįstamą tolumą. Drėgna ranka vėl pamėgino pabudinti iš šio pakvaišusio reginio, tačiau viskas, kas buvo aplink, atrodė nebetekę prasmės, netgi savo kontūrų, spalvų, svorio, skonio ir kvapo. „Viskas... netikra...“ Šnabždesys sklido lyg ir iš jo lūpų, tačiau tos tik nejuntamos krutėjo vis giliau įtraukiančiame sapne. „Viskas... tikra...“
„Ja!“
Perbraukė per pupos stiebą vėsus merginos purvina suknele pirštas.
„Si!“
Krūpčiodama prasivėrė šventykla. Aplink siaučiantis viesulas nuo gumbuotos aslos šluote nušlavė palaidas žemės kruopeles. Gilumoje užsiliepsnojo pintinė.
„Nau!“
Ant tos pačios pupos susiūbavo du Sargai. Švelniai prisilietė Pagimdžiusiosios ranka, galinga jėga nubloškė atgal į upelį, kur ieškojo tinkamo akmens su tinkama skylute.
„Lo!“
Visa troba su lova, stalu, langais, sijomis ir ant jų kabančiais žolių ryšeliais, su piestomis ir grūstuvėmis, šviesulu, kojaraiščiais, kilimėliais, mylimos moters, žento, vaikų ir vaikaičių rankomis, laikančiomis kriutų pieno pilnus kaušus, su nei iš šio, nei iš to lovūgalyje nutūpusia antimi, - atsiduso, suvaitojo ir nutolo, nunešta didžiojo viesulo.
O gal tai jis – jis nuskriejo, palikęs tą save, kuris niekada nebuvo vientisas, pagaliau supratęs, jog viską, ką darė, darė gerai ir atliko iki galo? Jog gyvenimas pernelyg sudėtingas, kad jį bandytum išaižyti lyg pupų ankštį?
Viesulas rimo, ir šįkart atsiduso jis pats. Jis, o gal ji. Tai, kas negęsta.
<center>***</center>
Aikštelėje ant kalno susirinkę vaikai delnais prisidengė akis ir vienu balsu ėmė skanduoti:
Eni beni, šmiki šmaki,
Tik nebėki lyg patrakęs,
Aus, baus, bus medaus –
Tau dantis visus išraus!
Kai jie atsimerkė, Kira jau stovėjo aikštelės vidury, didingai iškėlusi rankas į viršų. Aplink ją ritmingai tipeno Ti be galo rimtu veidu, tačiau su siausmo ugnele akyse.
- Kiira, Kiira, - pratisai suūbavo vaikai, dabar susibūrę į didelį ratą.
- Kol aš čia, jūsų niekas nepalies! – tai turėjo paliudyti mergaitės į dangų nukreiptas medinio durklo smaigalys. Neskubėdama ji nuleido durklą ir suriaumojo, kiek leido plaučiai: - Aš jums tai sakau!
Vaikai pritariamai sukliko, ir staiga malda virto iš džiaugsmo spygaujančių, viens ant kito griuvinėjančių, nesavais balsais kvatojančių vaikigalių šurmuliu. Nusimetusi žynei tinkantį rūstumą, Kira puolė vaikytis Ti, kuri savo ruožtu bandė pačiupti už skverno No-ni, skuodusį ne lėčiau už kalvų mašyrą.
- Aus baus bee! – parodęs nosį, No-ni įsiropštė į medį ir toliau erzino mergaites. Greitai šioms nusibodo, ir No-ni nulipo. – Turbūt šiandien – ne mano diena, - rimtai linktelėjo pats sau.
Kitoje aikštelės pusėje Ti reikalai klostėsi ne ką geriau. Kriutą vaizduojantys berniūkščiai užspeitė mergaitę ir nenorėjo pasiduoti jokiems kriutus turintiems paveikti žodžiams. Kira iš už nugaros sustugo, kad taip nesąžininga, tačiau Žuvies Sparnas ir Lo, piktai dėbtelėję į ją, nugrūdo Ti dar giliau į krūmus. Mergaitė greitai visa apsibraižiusi išlindo kitoje pusėje ir, laiminga ne tiek ištrūkusi, kiek pamačiusi pažįstamą veidą, nukurnėjo žemyn šlaitu pasitikti vaikų būrio link kopiančio žmogaus.
- Sakalo dantie! – išsišiepęs rankas plačiai išskėtė ateivis.
- Broli, - staiga paniurusi burbtelėjo Ti ir santūriai paėmė jį už rankos.
- Ti! – tyčia pabrėždama vardą, nuo krūmynų šūktelėjo Kira. – Pasimatysime vėliau.
Ti pamojavo ir drauge su vyriškiu nušlepsėjo žemyn.
- Vėl žaidėte šventyklą? – pasišaipė brolis. – Tavo draugužė, - mostelėjo galva dyglius iš kojų traukančios Kiros pusėn,- dedasi labai jau protinga, - sukikeno.
- Ji ten buvo, ji žino - dar labiau susiraukė mergaitė.
Vyras nusikvatojo:
- Jeigu tikrai būtų buvus, taip nesielgtų.
Bet Ti nesiklausė.
<center>***</center>
Lauke, už keliolikos žingsnių nuo palapinės, kažkas jau ruošėsi kurti laužą: matyt, po nakties neprižiūrimos žarijos visai išblėso, todėl prireikė iš naujo laužyti šakas, versti rąstų likučius, ieškoti krepšyje titnago. Sudzingsėjo metalas – ne, turbūt ne peilis, o paprasčiausiai ant iš žemės kyšančios plikos uolos nukritusi žvėrių švilpynė. Į katilėlį pylė vandenį.
Naulo pasirąžė ir nusimetė nuo kojų ten sumestus drabužius. Atnarpliojęs miegamaišio raištį, susiprato patikrinti, ar be jo palapinėje dar ko nors esama. Tuščia. Kad Manu ir Ri-ti-nuo šiąnakt trauks prie upės, Naulo žinojo, o kiti trys jau turbūt atsikėlę ir rengiasi medžioklei. Tegu – jis savo darbą jau atliko.
Berniokas tyliai iššliaužė iš miegamaišio, užsitempė drabužius; tada stipriai papurtė galvą ir užsimerkęs iškėlė rankas viršun, kiek leido palapinė. Ramiai įkvėpęs ir iškvėpęs, iš palapinės kišenėlės išsitraukė Sargą, pasikabino ant kaklo, ėmė lūpomis nebyliai kartoti giesmės žodžius:
O mano švenčiausieji Lo,
Aš iš vandens ir žemės atėjęs,
Esu augalo ir gyvio užtarėjas,
Ačiū už ugnį ir už orą
Ir išmintį, galybę, dorą,
Ačiū už išradimą, kaip gyventi,
Kaip pagarboj romiai pasenti –
Lo, Lo, Lo.
Triskart suplojęs, Naulo atsimerkė ir negaišdamas išlindo iš palapinės. Prie laužavietės kuitėsi jau sugrįžęs Ri-ti-nuo.
- Pabudai! – plačiai šypsodamasis pasakė Ri-ti-nuo.
- Švento ryto, broli! – atsiliepė Naulo. – Ką ruoši?
- Kol kas dar tik laužą, - nusišaipė vyriškis. – Išalkai?
Naulo linktelėjo.
- Vakar grįžome vėlai, ir nieko nebebuvo likę.
- Cha cha, - skaniai nusikvatojo ką tik užgimusią ugnelę nuo stipresnio vėjo dangstantis Ri-ti-nuo. – O ko tu tikėjais? Jie tyčia taip toli jus nuvedė, norėjo pagąsdinti, atseit, negana iškęsti nuovargį, skruzdėles, pavakarės lietų ir mašyrų smarvę, dar ir iš bado pakentėsit! – džiaugsmingai plojo per kelius vyresnysis.
- Baik, broli, - nuraudo Naulo. – Juk taip reikia, ar ne?
- Reikia, broliuk, - surimtėjo Ri-ti-nuo, - viskas tik tavo labui.
Pakabinęs katilėlį virš ugnies, Ri-ti-nuo iš šalimais gulėjusios rezginės išsitraukė įspūdingo dydžio morką.
- Nepyk, Naulo, bet ir šiandien pusryčiams sriuba.
Naulo linktelėjo.
- Tu ją pjaustysi... neparuošęs? – truputį sutrikusiu žvilgsniu palydėjo spėriai peiliu besidarbuojančio vyresniojo ranką.
Ri-ti-nuo tylėdamas su atlaidžia šypsenėle lūpose atkišo morką Naulo:
- Tai gal geriau tu, naujavyri. Šiandien, regis, esi tam nusiteikęs, ir nenuostabu. O dar geriau – visą rezginę iškart.
Naulo pajuto, kaip kaista veidai. Suniurnėjęs, neva „dar trūksta šio to“, akimirkai drovėdamasis priglaudė prie rezginės delnus ir tuojau pat vėl atitraukė, šnipštelėjęs žodį. Ri-ti-nuo smalsiai stebėjo vaikino judesius, tačiau daržoves paėmė neprataręs nė žodžio.
- O tu dar nesiprausęs, brolau, - prabilo po pauzės.
- Vai... – visiškai nuraudonijo tas ir lyg įgeltas nuskuodė žemyn prie upelio.
<center>***</center>
Kad užkaistum katilėlį, reikia pakurti ugniakurą: atnešti sausuolių, kiek jų dar likę sukrautų vaikų, įžiebti kibirkštį taip, kad sausuoliai liepsna apglėbtų didesnę malką, pastatyti katilėlį su vandeniu ant lankainių ir laukti, kol įkais. Tada galima mesti žoleles, uogas, medų – daryti viralą savo namų vyrui: dabar jau nebe sutuoktiniui, ne žentui, o žento sūnui, pirmąsyk išsiruošiančiam į medžioklę švilpynėmis.
- Nau-ti-de, motuše, - patenkintas pabučiuoja šeimininkę į kaktą vaikinas. Gėrimas labai skanus.
Nau-ti-dė baigė vynioti į kuodą ilgą žilą kasą ir dar sykį stipriai krestelėjo gertuvę.
- Tik negerk po daug. Užteks ir lašo, kad galva prašviesėtų.
- Motuše, - surimtėjo vaikaitis, - tai bus pirmas sykis, kai keliausiu su broliais.
- Taip, - paglostė jam galvą Nau-ti-dė. – Būk budrus ir mokykis iš kitų. Žinai, tas švilpynes ne taip paprasta išpūsti.
- Tai kad aš ne tą didžiąją pūsiu.
- Vis vien.
Dar sykį perbraukusi ranka kuodą, Nau-ti-dė grįžo prie darbų. Kubile trūko vandens. Pasiėmusi naščius, moteris išlingavo šaltinio link. Jau temo, iš visų kaminų rūko pilki dūmai, vaikai klegėdami kurnėjo nuo kalvos žemyn į slėnį.
Iš šventvietės išėjo Ka-ma-ni. Mergina tik neseniai pirmąkart į ją įžengė ir vis negalėdama atsigauti kas vakaras eidavo ten prašluoti aslos. Nau-ti-dė palingavo galvą.
Šaltinis buvo vėsus, viliojantis savo drėgnu alsavimu, neįšildytas per dieną plieskusios saulės, nes jį saugojo palinkusios krūmynų šakos, kas pavasaris surišamos moterų.
Vanduo subėgo į kibirėlį, naščiai sunkiai nusviro ant Nau-ti-dės pečių. Moteris giliai atsiduso, sudiržusios rankos tvirtai apgniaužė grandines. Lėtai dėliodama pėdą po pėdos, Nau-ti-dė takeliu pasuko atgal. Reikės išvirti dar viralo, Si-lo-jai, tik silpnesnio. Jam įsiskaudėjo sprandą.
Takas ėjo pro kučkarų lauką. Moteris nusistebėjo, kad eidama pirmyn į kučkarus net nepažvelgė. Augalėliai stiebėsi dar gležni, bet jau ryškėjo gumbai – gerai bus šiemet patręšę. Ką tik išsipūtusius šviežių kučkarų gumbus dėl jų saldumo labai mėgo vaikai, todėl reikėdavo jiems tyčia išskirti plotelį – kad neimtų maknoti po visą lauką, nepaisydami nuolat drėgno, nes laistomo molio, vedami vienintelio troškimo – pirmam tais metais paragauti kučkaro. Regis, kai buvo maža, ir pati tikėjo, kad tokiam pirmajam seksis ligi pat derliaus nuėmimo.
Naščiai nuslydo nuo Nau-ti-dės pečių, jai sustojus pailsėti vingyje, kol aukšta tujų, saugančių nuo piktos akies žmonių puoselėjamą lauką, siena dar uždengia gyvenvietę. Nuo kaktos vandennešė nusibraukė vienišą prakaito lašelį. „A, pavargau! – širdyje suvaitojo amžinai jaunas priekaišto balsas. – Pavargau… Ir kučkarų stebuklais nebetikiu…”
- Kur dabar pasidėjo mano medinukai, o tavo akmenys?- nė pati nepajutusi balsu paklausė Nau-ti-dė ir atsiduso. Tujos jai neatsakys.
Parėjusi namo, suruoš vaikaitį į kelionę – teps vožtinį paviržiui, suvilgys rankas kvapiu aliejumi; išvirs vakarienę; baigs siūtis suknią; sugirdys Si-lo-jai raminamojo gėralo; ilgai tamsoje su juo kalbėsis. O paskui, pačiam užmigus, kaip ir kas vakarą išvarvins vieną šykščią ašarą – už neseniai pasitraukusią savo kvapo motiną, o gal ir dar už ką nors, ko nebepamena, bet vis dar ilgisi ir slapčia laukia, bene sugrįš. „Diena buvo graži“, - nusišypsojusi užmerks akis dar gražesnei nakčiai.
Bet dabar dar kol kas vakaras, o namie visi jau pasigedo vandens. Nau-ti-dė vėl užsikrauna dviejų sklidinų kibirų svorį ir pasuka vingiu, šone palikdama daržus su būsimu derliumi. Prieš akis nusidriekia ramus žemiau gulinčio slėnio vaizdas, ima žiebtis pirmosios žvaigždės, mėnulio pjautuvas pakimba prieš akis ryškesnis ir įkyresnis. Nau-ti-dė nugena vėl puolančią niūrią mintį ir peržengia namų slenkstį...
<center>***</center>
„Kriutai – žolėdžiai gyvūnai, teikiantys mūsų slėnių kaimams ne vieną naudingą dalyką. Atpažįstami lengvai: dėl ypatingų gyvenimo sąlygų kriutams kai kurių organų bei kūno dalių išsivystė po du: dvigubas kepenis ir šlapimo pūsles pastebėti, žinoma, nelengva, tačiau dvi galvos su savais kaklais ir du stuburkauliai matosi ryškiai. Iš esmės kriutą galima palyginti su jūsuose paplitusiais šunimis, tik kriutai gerokai didesni, jų ausys neturi aiškiai matomų kaušelių, o iš kiekvieno stuburkaulio auga po mažytį sparnelį. Įdomiausia tai, kad išgirsti kokius nors garsus leidžiantį kriutą beveik neįmanoma. Todėl juos medžioti sudėtinga. Mes tam naudojame patobulintas žvėrių švilpynes. Pačių kriutų, savaime suprantama, mūsų žmonės nevalgo kasdien, tačiau per šventes visuomet pasigauna vieną kitą. Paprastai iš prisivilioto kriuto atimami jo sparneliai (jie linkę greitai ataugti) bei primelžiama pieno. Kartais pakarpoma nagų – tvirti ir ilgi kriuto nagai tinka įrankiams darytis. Vaikai mano, kad kriutas, jų šaukiamas dviskaita – kriutu, - kadaise buvęs dievų karvute. Pristatytas saugoti Aukso olos, vieną savo šoną jis paliko lauke, o kitą – viduje. Krentanti olos užsklanda ir padalino karvutę į du kriutu... Šiaip ar taip, pienas išties skanus...“
<center>***</center>
Sunkus krepšys slėgė Nau-si-lo pečius, taip norėjosi rasti kur nors aukštesnį medelį ir sustoti atsikvėpti – tikrąja šio žodžio prasme, mat oro tokioje tvankumoje trūko. Vokų pusiau užgriūtomis akimis vaikinas atsigręžė į iš paskos kopiančią Ti-dė-ją. Ši buvo visa išraudusi, tačiau, pastebėjusi Nau-si-lo žvilgsnį, nusišypsojo, lyg būtų kupina jėgų ir ryžto kabarotis uolynais toliau. Nau-si-lo atsiduso. Dar ne metas – viršūnė netoli, ten atsisės, atsirems į uolą, kuri iš šiaurinės pusės visad būna vėsesnė, patrauks vandenėlio iš gertuvės...
- Nau-si-lo, o gal pailsim? – atsklido nuo akmenų balsas.
Vaikinas su palengvėjimu nusimetė krepšį, atsitiesė, nusikabino nuo diržo gertuvę. Saulėn nugarą atsukusi Ti-dė-ja godžiai gėrė iš savosios. Nau-si-lo apsidairė. Taip, kalnelis neaukštas, tačiau šitas šlaitas... Nejau tikrai reikėjo eiti ilgesniuoju keliu? Užvedė vargšę merginą, kaip paskui jie leisis, ar taip pat sunkiai?
Vargšė mergina baigė gerti ir tvarkėsi sandalus. Nau-si-lo priėjo.
- Duok, padėsiu.
Ti-dė-ja staigiai atitraukė pėdą.
- Nereikia. Dėkui.
Nau-si-lo gūžtelėjo pečiais.
- Kaip nori. Eime toliau?
- Pavargau... – priekaištingai į viršūnę pažvelgė mergina ir atsisuko atgal į slėnį.
Ant liemens ji pajuto šiltą plaštaką. Nau-si-lo apglėbė Ti-dė-ją ir žvelgė į kaimus drauge su ja. Ti-dė-ja pajuto, kad jai linksta keliai. Rankos šiluma pasklido po visą kūną, ji staiga panoro atsigręžti ir nieko nesakydama paglostyti jam plaukus, kad suprastų – andai kvietimą išgirdo ne šiaip sau, o taip, kaip turi būti girdimas, kaip nuo senų senovės buvo girdimas šitoks šauksmas. Bet ji tik išsigandusi nuleido akis. Tada lėtai lėtai Nau-si-lo ranka atsiplėšė nuo jos liemens ir siektelėjo susitaršiusių, sulipusių nuo karščio merginos plaukų. Ti-dė-ja apmirė. Jai glostė galvą... Dar niekad anksčiau...
...kažkas čia ne taip. Suspurdėjo merginos širdis – KAŽKAS NE TAIP. Ką čia veikia Kira? Kodėl ji stovi kaip vaikas, išsišiepusi taip džiaugsmingai džiaugsmingai, tarsi Nau-si-lo ranka liestų vis dar jos viršugalvį, kaktą, ausis? Ti-dė-ja išgąstingai atsigręžė. Už Nau-si-lo kvatodamasis stovėjo nepažįstamas brolis.
- Seserie, - šiltai nusišypsojo Nau-si-lo.
Jo veidas ėmė keistis. Vietoj paprasto rudaplaukio vaikino atsirado kažkas kitas... Ri-ti-nuo... No-ji-ni... Ma-la-nu... jos pačios kraujo brolis... brolis!
- Ne! – pratisai sukliko Ti-dė-ja, trenkė besimainančiam mylimajam kumščiu, galva nuriedėjo medinėmis grindimis ir sudužo, atsitrenkusi į šulinį.
„Reikia plaukti“, - būdraudama pagalvojo mergina ir išsyk atsirado ant tilto, šoko į gilų gilų niekad nematytą ežerą, plaukė panirusi, kol iškilo iš vandens visai kitur – aplink driekėsi tuščia stepė...
<center>***</center>
Motina pakėlė nuo žemės kučkaro stiebą. Nubraukusi smėlį, tvirtu rankos judesiu ėmė lupti geltonąją žievę, pamažu pasirodė droviai rausvas valgomos kučkaro mėsos paviršius. Gerai išgaląstas peilis suskirstė stiebą į tris dalis, galiausiai nupjovė plonojo likučius, o storus gumbus sumetė į didelį katilą su švariu vandeniu.
- Šitaip - visus, - sausai ištarė motina, tiesdama peilį No-ni. - Ar kas nors žadėjo ateiti padėti?
Berniukas linktelėjo.
- Daugiau peilių rasit pintinėje prie gumbų. Tik nusiplaukit. Paskubėkit, ir taip užgaišom.
No-ni liūdnai atsiduso. Kaugė kučkarų, kuriuos reikėjo nulupti, supjaustyti ir sumesti vandenin, jo visai neviliojo, tuo labiau kad nemokėjo darbuotis peiliu taip spėriai kaip motina. Paėmęs stiebą, berniukas pamažu jį lupo, vildamasis, kad tuoj pasirodys Tija su Šaltąja Ugnimi.
Šios dvi ateiti netruko. Kučkarų kaugė ėmė mažėti, katilo dugną uždengė gumbai. Šaltoji Ugnis paklausė, kas neš šitokią daugybę per visą kaimą. No-ni atsakė nežinąs, tačiau motina turbūt apie tai pagalvojusi.
- Jeigu katilas neina į kaimą, kaimas ateis pas katilą, - nusijuokė Tija. - Ko dar jos deda į šitą viralą?
- Nemanau, kad tau ar man pasakytų, - pakraipė galvą Šaltoji Ugnis ir nedrąsiai pridūrė: - Nebent No-ni...
- Kodėl? - nepakeldamas galvos šaltai paklausė berniukas. Atsakymą jis jau žinojo, bet negalėjo nepaklausti.
- Na jau, No-ni… Mudviejų neprileidžia prie bendrų reikalų. Tave... Tu gi kitoks. E, No-ni, o kada nors matei, kaip jos visus šituos kučkarus paruošia prieš pjaustydamos? Kodėl mes niekad nematom, kaip ruošia, a?
- Šaltoji Ugnie! - įspėjamai sušnypštė Tija.
- Tokie kaip jis nieko nebijo, juk žiū, vyresnieji visada iškeliauja, kai atsitinka TAI...
- Nežinai, tai nepliurpk, - lyg kirviu nukirto No-ni. - Kvaila mergiotė.
Šaltoji Ugnis užsičiaupė.
- Motin! - pašaukė Tija.
Motina lyg tyčia nepasirodė. Tija pasijuto nejaukiai. Pagriebusi nuluptą gumbą iš katilo, jį prakando ir susiraukė - seniai nebe šviežias.
- No-ni.
- Ką?
- O tu nepyk.
<center>***</center>
Taigi ji buvo tokia. Visada stovėjo po akim, tik niekada šitaip arti ir taip aiškiai. Šventyklos vaizdas Kani truputį baugino. Gal ne tiek pati Šventykla, kiek ją gaubiantis pasakojimų, potyrių, prabėgusių metų debesis. Garai, kurių - jautė mergina - kažkas pripūtė tyčia. Bet kodėl? Nejaugi ji išties nėra sena ir didi? Taip, Kani žino, prašalaitis būtinai pasakytų ką nors kandaus apie "paprasčiausią akmens luitų krūvą prasto darbo stogu", kaip ne kartą buvo nutikę. Tačiau jau šimtai, na, bent dešimtys kart yra šitaip stovėjusios prieš Šventyklą ir į ją žvelgusios, besirengdamos pirmąsyk praskleisti užsklandą ir savomis akimis išvysti Rato Vidurį.
Kani pajuto nebežinanti, ką ten viduje ras. Pastarąją žiemą nieko ir neveikė kaip tik rausėsi atminty, ieškodama kokios užuominos ar kabliuko, leisiančio atspėti, iš kurgi apskritai sužinojo apie tokią Šventyklą. Ji tiesiog buvo, visada - tikras galvasopis. Kuo toliau, tuo dažniau Kani pasivaidendavo, jog iš Šventyklos kitų netgi šaipomasi. Bet ko? Kas drįstų? Ne, turbūt tai koks neišmanėlis... ar dar vienas prašalaitis...
O, tėve, motin, - norėjo atsidusti, bet atminė, kaip motinos su ja pastarosiom savaitėm elgėsi. O ypač kvapo motina: vis žiūrėjo tokiom keistom, sakytum, užjaučiančiom akim, sumurmėdavo, leisdama suprasti, kad Kani nepasirengusi ir kad neišvengiamai skils... Skils! Juk to ji ir laukė nuo pat tada, kai su pirmu kvėptelėjimu gavo dvivardį! Bijojo, tas tiesa. Matė, kad kažkas nutinka skilusiems per anksti – palikę vaikystę, prie suaugusių dar negali pritapt. Tačiau visi skyla. Nepasiruošusi! Tam ji ruošėsi visą gyvenimą, kad ir kas tai iš tiesų sukelia.
Žiemą praleido, kaip pridera, apmąstydama visą save, atsidėjusi melsdama Ka užtarimo, tvarkydama vidų, kad tas neskiltų drauge su kevalu. Viskas taip, kaip ji nuo vaikystės žinojo. Iš kur - ir vėl tas galvasopis. Tomis paruošos akimirkomis, kai kvapo motina, jai vis uoliau valantis išmintį bei visa kita, pašaipiai nužvelgdavo kaip neišmanėlę, Kani apskritai imdavo abejoti, kad motina jai kada būtų ką tokio sakiusi. Tai atrodė neįtikima, nes kaip gali perskelti kiautą tik su iš kitų tokių pat kaip tu – tokių pat vaikų – gauta išmintimi, be motinų pagalbos, jau nekalbant apie tėvus? O Rato Vidurys? Tik motinos, tėvai, broliai, seserys žino ir gali papasakot... bet ne dar... nebuvę viduj... Ar ta paslaptis buvo jai pasakyta taip tyliai, kad dabar jau nugrimzdusi gelmėn, iš kurios bepasiekia aidas?
Kani pažvelgė į boluojančią angą.
- Ka! - mintyse šimtąjį kartą sušuko brangųjį žodį. - Aš pasitikiu.
<center>***</center>
Saulė už nugaros jau ėmė šildyti žemę pirmais skaisčiais spinduliais, dangus buvo giedras giedras, koks ten, žemai slėnyje, pasitaiko rečiau nei pakilus akmenuotu šlaitu virš užsilaikiusių debesų ir iš pirčių virstančio garo. O gal tiesiog būdamas po medžiais, savo kieme, nejauti noro pakelti galvą ir apsižvalgyti, smalsiu žvilgsniu įvertinti, kas dedasi virš tavęs, atsidusti, prisidengti nuo spiginimo... "Koks gi tu mažas!" Ir koks menkas tavo slėnis... Žvelgi, nelyg pirmą sykį kopęs aukštyn, perėjos link, tarsi niekad dar nematęs šito reginio. Vienas skirtumas: dabar eini taikus, ramus ir susitaręs su visais bei su pačiu savim. Nebesineši ausy pykčio, kaip pasakytų senolis, - o pirmąkart nešeisi. Ilgam tada išėjai... Kur šiandien? Keleriems metams? Ar vėl pas tuos, kurie anąkart klausinėjo apie kriutus? Metalų ir burnoj tirpstančių saldėsių žmones... Nebepažins: per tuos keletą metų spėjai sutvirtėti, negrįžtamai įrust, plaukai išretėjo, nagai aptrupėjo. A, bala jų nematė, tų nagų. Metalų žmonės turi puikių daikčiukų, jie kaipmat įtaisys tau naują dantį, gal net plaukus dirbtinius užkerėplys... Smagu su jais. Kaip ir su visais, žinoma, bet šitie širdžiai artimiausi, o ir dar niekas kitas iš slėnio pas juos nebuvo nuėjęs.
Si-lo-ja pasijuto jau persiėmęs reikiamu nusiteikimu. Ištiesė nugarą, perbraukė plaštaka per pakaušį, mintyse nusišypsojo ir žengė pirmyn. Slėnis paliko už nugaros.
<center>***</center>
Kad ir kaip įtemptai mąstė, kiek bekratė atminties sąvartyną, Nau-si-lo niekaip negalėjo prisiminti, kur ir kada į Ti-dė-ją pirmąkart pažvelgė ne kaip į žaidimų ir vakaronių draugę, o kaip į Moterį - jauną, sirpstančią, pasirengusią. Manė, kad tai įvyko jau po žengimo į Rato Vidurį. Taip, išties. Būdamas Naulo, jis dar nematė Tijos - ar jau Ti-dė-jos? Kuris ten žengė pirmas?
Tiesą pasakius, dabar jam tai nebebuvo taip reikšminga kaip prieš porą savaičių, kai dar vis kaupė ryžtą ir stengėsi išnarplioti susidariusią padėtį taip, kad vilkas liktų sotus, o avis sveika. Tada žūtbūt norėjo iškapstyti Pirmąją Akimirką, tą "smūgį", trenkusį į galvą visu pamišėlišku stiprumu. Niekaip, niekaip nenorėjo suprasti, jog tokios akimirkos nebuvo, nes iki to subrendusio žvilgsnio, nors ir nelydimo aiškios minties, eita pamažu visą gyvenimą. Nebūtų buvę Ti-dė-jos, būtų pakliuvusi kita - kad ir visus pasaulio stebuklus neva išmaniusi Kira, kuria kadaise buvo vaikiškai susižavėjęs. Nesvarbu. To reikėjo. Taip turėjo būti.
"Turėjo būti" - įsikandęs kaip maldą (maldą!) kartojo Nau-si-lo, nors dabar jau puikiai suprato: tokie žodžiai neturi anei krislelio tiesos. Nėr tvarkos. Nėr "turėjo". Kas žino, ar išvis yra "būti". O Ti-dė-ja? Ji yra, tokia pat tikra kaip ir jis, ir koks dabar skirtumas, nuo ko visa tai prasidėjo. Pradžia tebūnie tai, kas išliko atmintyje - nes, kaip keista, nepamenamo dalyko negali laikyti pradžia - pupų stiebas, vakaras, ranka, suknelė. Pašnibžda. Ji suprato, nes irgi ėjo - ar kalti jie, kad keliai susikirto, vietoj, ne vietoj? Ne, ne "turėjo būti", o "atsitiko".
Atsitiko ir dar vienas dalykas, kurį Nau-si-lo prisiminė kaip šiandien, nors ir nebeįstengė paaiškinti. Rato Vidurys... Šventykla, kuri nuo kūdikystės jam atrodė tokia baugiai uždara, praskleidė savo uždangą ir paslaptis... kurių nebuvo. Iš pradžių manė, kad tai pasityčiojimas, paskui, idant nusiramintų, sumąstė, jog šventykloje būsią apsilankę vagys. Bet kai paklausė jį lydėjusio senioko, tas tik kreivai šyptelėjo ir tarė:
- Viskas, ką matai viduje, čia turi būti. Ko nėra, to ir nebuvo.
Šventyklos uždanga nieko neslėpė. Tik pliką gumbuotą aslą. Pintinę kampe. Šluotą kitame. Keletą voratinklių. Vieną tuščią ąsotį. Viskas. Nau-si-lo prisiminė suklupęs Rato Vidury ir paklausęs senojo palydovo, ar turįs ką nors padaryti. Ano abejingumas pribloškė:
- Jeigu nori, - gūžtelėjo pečiais, - bet aš neturiu kada.
Tada paliepė greičiau sakyti naująjį vardaskambį.
- Tai aš... skilęs? - naiviai paklausė jaunasis Naulo.
Seniokas neatsakė, bet Naulo ir taip viską suprato. Gyvenimas nebebus toks kaip anksčiau - visai nesvarbu, kad šventykla buvo tuščia (o gal būtent dėl to?). Vardaskambį pasirinko si... motinos garbei...
Nuo to laiko į šventyklą nebekreipė dėmesio - išmoko to nedaryti. Tad keista bus dabar vėl į ją įžengti drauge su Ti-dė-ja. Nebematė didelės prasmės, bet šventykla vis tik buvo, ir reikėjo ją kam nors naudoti. Atrodė, lyg ji būtų reikalinga tik vaikams ir vardų mainytojams, bet niekam nekilo ranka ją nugriauti ar pakeisti: nuo neatmenamų laikų kiekvienam žmogui bent dukart per gyvenimą ten kas nors atsitikdavo, o tai - jau pakankama priežastis stovėti.
"Darna, - mąstė Nau-si-lo, - neįmanomas daiktas, bet aš gyvenu vien mintimis apie ją. Ar galėtų būti atsitikę, kad dar žingsnelį prie jos priartėsiu, sumainydamas vardus su Ti-dė-ja?" Nė pats nepajuto, kad dabar mąsto ne apie pačią Ti-dė-ją - jos balsą, odą, akis - o apie tai, kur nuves jų sąjunga. Tikra buvo ne balsas ir žodžiai, o tai, kad atsitikimas sakyte sakė: štai ten - eik ir nepasiklysk. Net nesusimąstydamas Nau-si-lo patarimą priėmė ir pasinaudojo juo. Kaži, ar Ti-dė-jai buvo taip pat? Nau-si-lo nebejautė noro išsiaiškinti: visa kas staiga tapo taip painu, kad jokio ryšio įžvelgti nebegalėjo. Turbūt ir nereikėjo - svarbu buvo žinoti, ką turi dabar ir ko tau dar trūksta, ir eiti pirmyn, bandant pasiekti pilnatvę su mintimi, kad dar nė vienam tas nėra pavykę.
<center>***</center>
„Mūsų žmonės kitokie nei jūsų. Mes gyvename ramiau ir sėsliau, ne tiek daug keliaujame. Maistą auginame ir medžiojame patys. Kaimeliai išsidėstę gražiame slėnyje, kuriame visko pakanka, yra ežeras, upelių. Slėnį supa kalnai – nelabai aukšti, juos galima greitai ir nesunkiai pereiti. Medžiokliai, išsiruošę į kelių dienų žygį, neretai taip ir padaro, ypač jei gyvena pašlaitėse. Slėnio gilumos kaimai turi įveisę didelių sodų ir daržų. Visur einame pėsčiomis, jei kur toliau – keliaujame apžergę tanatą. Ką sakote? Ne, turbūt tai sutapimas. Tanatas – gyvas padaras, lengvai leidžiasi jodomas... Jei tik su juo gerai elgiesi, žinoma. O tokių įtaisų kaip jūsiškiai neturime. Ne, dėkui. Nors kai kas, ką anksčiau buvo atnešę iš už kalnų, mūsuose prigijo, kitkas taip ir rūdija rūsiuose. Matote, kaip jums būtų nenaudingas tanatas, kuris lėkdamas akmeninėmis gatvėmis atmuštų kojas, taip mums visiškai nepraverčia jūsų geležys...“
<center>***</center>
Alkūnės ant kelių, kaklas perkreiptas neįmanomu būdu - senukas suūbavo negailėdamas plaučių: "Jis tiek daug paprašė, šitiek daug paprašė!" "Pareikalavo", - norėjosi atsakyti. Ir Si-lo-ja atsiduso: "Mano mielas, - pasakė, kaip buvo įprasta tuose kraštuose, - ir kuo gi aš galėčiau padėti? - skėstelėjo rankomis. - Kuo, sakykit, kaip įmanydamas..." Sakinį nutraukė garsus sriūbtelėjimas, ir senukas įsistebeilijo Si-lo-jai į akis, staiga nustojęs verkti: "Nė nemanyk. Aš jau kaip nors." Ašara nuriedėjo iš akies ir įstrigo smėlėtoje raukšlėje. Si-lo-ja giliai įkvėpė, nežinodamas, ką pasakyti, paglostė jam veidą: "Na jau, aš... mes..."
Ėėėch - atsiduso pratisai senis. Iš jo viskas buvo atimta, viskas, kad ir kiek mažai jis turėjo. Atėjo, žiauriai sumušė - lyg tas būtų galėjęs kaip nors pasipriešinti - ir išnešiojo po kruopelę, po grūdelį, po skarmalėlį... Paprašė! Iš kur, iš kur toks žiaurumas?! Širdis drisko į gabalus vien nuo minties. Žiūrėdamas į dovanota nosine pirštą besivyniojantį žilių, Si-lo-ja negalėjo liautis galvojęs apie tai, ką jam per pastarąjį laiką teko patirti ir sužinoti: pamatyti tai, nuo ko Nau-ti-dei vietoj kvapas pro viršugalvį išlėktų, kuo ji visų pirma nepatikėtų, nes kas gi gali perprasti šitas begalvystes, a, prakeiktieji, nelaimingieji, a! Na ir prakéikti - iš jų išmoko. Ne patį blogo linkėjimą - keista būtų, jei slėnyje niekas niekam nesišauktų ko bloga, - o tą patį supratimą, kad va - imu ir keikiu tave, žinokis. Ką čia slėpt. Laikai tokie... Vietos tokios, žmonės kiti, atėjo metas priprast - ir priprato, kad ir kaip sunkiai pakeliama tai būtų atrodę. Vis tiek yra buvę ir kraupiau, o jie, visi tie žmonės, tiesiog tokie užgimę. Gana pavartyti jų metaraščius, kaip kad vadina. Šito gėrio Si-lo-ja spėjo prisižiūrėti sočiai, tyčiom ir žymas perprato, žinojo, kad dauguma tėvų iš savo klajonių po užkalnes grįždavo pažinę kalbą ar raštą, o dažniausiai - abu. Metaraščių nesupainiosi su niekuo, juos atsivertus iš pradžių nosį užkutena dulkės, o tada tik žvelgi, skaitai, ryji akim išraitytus juodus pavidalus bei margus atvaizdus - negali atsitraukti. Oi knietėjo Si-lo-jai grįžus paklausti tėvų, ar ir jie skaitė tą patį, ir ar tą patį jautė - knietėjo!
"Devyni ir trys dešimtys metų nuo Didžiosios Žvaigždės įsižiebimo. Pirmas mėnuo po Lygiavos. Aiseras nubaudė Oriką ir paėmė į žmonas jo pačią drauge su Oriko žemėmis. Medžioklėje pagautas baltas elnias."
"Devyni ir trys dešimtys metų nuo Didžiosios Žvaigždės įsižiebimo. Vartõs metas. Būriai paukščių nuniokojo salą ežere."
"Devyni ir trys dešimtys metų nuo Didžiosios Žvaigždės įsižiebimo. Žiemovartos metas. Valdovo arklidėse ant šieno rastas pamestinukas. Valdovo pati sutiko jį auginti savo menėse."
Ir taip toliau, ir taip toliau... Kas nors sumąsto, kad kitų žemių valdovas prastai elgiasi, nueina ten su būriais kitų, paima žemes ir žmoną... ima rodytis ženklai... Keistenybės! Užtat kaip įdomu stebėti, kai nesi viso to dalis. Juk jau šimtus žiemų ir vasarų jie daro vis tą patį, vis taip ateina ir atima iš kretančių pakelės senolių paskutinius marškinius. Vien dėl to Si-lo-ja džiaugėsi, kad jo namai saugūs, žemai slėnyje, kur kelią žino tik jis - ir niekam neišduos. Kad ir kaip būtų gera būvoti užukalnėj, keliauti vis toliau, vis dažniau pasakoti svetingiems žmonėms apie tą tolimą gyvenimą, kurio atvaizdą visada nešiojiesi sapnuose, kaip bespurdėtų širdis pirmąsyk į rankas paimant neregėtą įnagį, skirtą ne kriutam, o žmonėm medžioti, vis viena kartą reikės tarti: gana, apsisukti ir savom pėdom grįžti atgal... namo... kaip grįžo kiti tėvai. O paskui - paskui metalų žmonės galės įrašyti savo žymėmis:
"Ketvirtieji, penktieji, šeštieji ir septintieji metai nuo Ramiosios upės potvynio. Nirelės ir Angauto valdomis klajojo žmogus iš šešiakojų žirgų karalystės."
<center>***</center>
Pakalnėse, kitoje pusėje nuo palyginus aukštai esančio slėnio, gyveno nedaug žmonių - šlaitai buvo nemaloniai statūs, gausu uolų, bet užtat vietomis tinkama ganyti, todėl vasarą ten atgindavo bandas iš žemesniųjų priekalnių, kur išsibarstę stovėjo nedideli kaimeliai. Reikėjo nukakti gerokai toliau, kol atrasdavai pirmą didesnį miestą. Toliau driekėsi derlingos žemės, kurių gyventojai didžiavosi savo lygumomis ir kreiva akimi žiūrėjo į kalnus. Žmonės iš slėnio pas juos ateidavo dažnai, nes tai buvo artimiausias bei lengviausiai pasiekiamas gyvenamas užukalnės taškas. Žinia, tie keliautojai buvo jaunėliai, bet pasitaikydavo ir tėvų, kurie netroško eiti toliau. O toliau, už didelės upės, buvo kitos valdos ir kiti kraštai. Iš vaikystės Si-lo-ja prisiminė miglotus sugrįžusiųjų pasakojimus, kuriuose tikriausiai visada būdavo daugiau melo nei tiesos - vaikams palinksminti. Ir suprantama, nes tai, kas iš tiesų įdomaus nutikdavo užukalnėje, buvo neliečiami asmeniški prisiminimai, kurių kiti nė nebūtų bandę klausytis. Išėjęs pirmą kartą, Si-lo-ja tą pajuto pats.
Nė nenumanė, kaip ir kodėl tąkart nuklydo šitaip toli. Broliai ir tėvai sakydavo, kad turi eiti priekin, sustodamas tai šen, tai ten, o kai jau pajusi, kad tavo kelias baigėsi, privalai sugrįžti; tarsi kiekvienam būtų pastatyta siena, kurią reikia paliesti, išlupti akmenį iš jos ir parsinešti namo kaip įrodymą. Si-lo-ja savosios sienos vis nerado, bet nuoširdžiai ieškojo, darydamas, kaip buvo pamokytas: ėjo, ir ėjo, ir ėjo. Nesigailėjo, kad neranda, tik kartais apimdavo rūpestis dėl namuose likusiųjų, ir užsimanydavo baigti klajones. Paskui jausmas pranykdavo, bet kelyje nuolatos lydėjo krūtinę šildantis prisiminimas apie tai, kad jo laukia ir ilgisi.
Tos žemės, kurias pamatė vis labiau toldamas nuo slėnio, buvo visos skirtingos ir savitos, tačiau eidamas jutai nuoseklų, kone nepastebimą kitimą, kol galiausiai atsipeikėdavai ir nebesuprasdavai, kada gi viena šalis pavirto kita. Si-lo-ja nebūtų galėjęs pasakyti, ar visose jo praeitose žemėse anksčiau buvo lankęsi kiti tėvai. Tose nelabai tolimose jų tikrai būta - šalis Si-lo-ja pažino iš slėnyje sklandžiusių pasakojimų. Patys vietiniai paprastai neatmindavo jokių prašalaičių - tiesą pasakius, atmindavo, visą aibę, bet atskirti, kur čia iš slėnio, kur iš kitur, buvo neįmanoma: slėniškiai daug nesipasakodavo. Galbūt todėl, toldamas į vis keistesnes vietoves, Si-lo-ja ėmė manyti, kad jose lankosi pirmas. Kartais, būdavo, atpažįsti nuobirą, neryškų prisiminimą iš kadais girdėtos keliautojo poringės, bet ne daugiau. Iš tiesų Si-lo-ja turbūt nebuvo toks neteisus, nes, kai pirmąsyk grįžęs namo papasakojo apie regėtus žmones, senoliai ir jaunesnieji tik stebėdamiesi kraipė galvas, negalėdami prisiminti nieko panašaus. Vien karšinčius Ge-na-tis prasitarė apie savo tėvo nuotykius labai tolimame krašte, kur žmonės iš įvairiausių metalų gamindavosi keistus įnagius: vežimus, dėžes, net indus - viską kitaip nei slėnyje ir artimosiose užukalnėse. Tąkart senolis Si-lo-jos užklausė, kurių galų jam reikėję belstis taip toli? Jaunuolis nežinojo.
Kai ėjo pirmą kartą, buvo labai suirzęs. Jam, vos apsiplunksnavusiam vaikėzui, buvo pasakyta: turi eiti, eik kuo greičiau, nes jau daraisi šeimai našta. Be abejo, pabėgti jis troško visa širdimi - atrodė, kad likęs namie uždustų ir susipainiotų ką tik į drugzus išlaksčiusioje savo esybėje. Pamažu tam rengėsi: anksčiau nesuprasdavo, kodėl netrukus po vardijimo apeigų visi broliai, niekieno neliepiami, kyla į aukštumas ir klajoja užukalnėse, tačiau dabar pats tai patyrė - tik vienas, netrukdomas gali surankioti pamestas savasties atplaišas. Nors gerai nežinojo, kodėl, bet visa kas gyvenime rodėsi be pagrindo, pranyko tai, kas anksčiau teikė viltį. Po susidūrimo su tikrove iš vidaus išsprūdusios smiltys dabar blaškėsi kažkur pasaulio vėtrų sūkuriuose. Bet kodėl šitaip: privalai išeiti, privalai privalai privalai? Žinoma, tais metais šeimai buvo sunku. Val-te-ra parsivedė vyrą, jiems gimė vaikelis, dėl nederliaus pritrūko maisto... Jauniausi dvyniai sunkiai susirgo, ir visi turėjo apie juos šokinėti... Nau-si-lo pats matė: reikia. Tik delsė ne todėl, kad būtų norėjęs dar mėnesėlį kitą pasišildyti prie gimtos krosnies, o todėl, kad kaupėsi ir mėgino išsiaiškinti, ko ir kur jam ieškoti. Bandė pasikalbėti su Ti-dė-ja, ši lyg ir suprato, bet niekaip negalėjo suvokti, kam reikia trenktis į pasaulio kraštą, - jos pačios smiltys buvo nugulusios slėnio takus, trobų stogus, kartis, ant kurių moterys kabindavo skalbinius. Vieną vakarą ji ilgai verkė, padėjusi jam ant peties galvą, paskui nurimo ir paglosčiusi pažadėjo laukti, kas benutiktų. Su tuo susitaikęs, Nau-si-lo beveik laukė dienos, kai anksti rytą atsikels ir išeis, pabučiavęs motinai kaktą. Jei tik brolis nebūtų to ištaręs garsiai, išspyręs - žodžiais - iš namų...
Prisiminęs pirmąjį ėjimą, Si-lo-ja neramiai vartydavosi prie savo laužo. Laimė, paskesni jau buvo savanoriški, ir niekas nebežiūrėjo pašaipiais žvilgsniais. Buvo vyras: suaugęs, subrendęs, ir kaip toks besielgiantis.
Kur ėjo, kai buvo piktas? Regis, pirmąkart susipažino su saldėsių žmonėmis. Apsigyvenęs pas juos, kokią savaitę kas vakarą pripusdavo rutulėlių, traškučių, ragaišių, geltono sviesto, šiltų meduolių, burnoje tirpstančių keistos spalvos uogų. Pradėjo baimintis, kad mylimoji nebepažins grįžusio - tačiau varginantis kelias namo grąžino buvusią išvaizdą.
Klajojo bent porą metų. Geležys... keblūs, nepatogūs įrankiai... Ir visa kita: neregėti gyviai, vešlūs įmantraus pavidalo vaisius vedantys augalai, aukšti, iš akmenų, glotesnių nei Šventyklos, sustatyti bokštai bei pilys, aplink juos - visas laukas menkučių molio trobelių; margaplaukės moterys, kurių glamonių nesusilaikė neparagavęs; šaltis, kokio nebūtų galėjęs įsivaizduoti, jei nebūtų reikėję patirti savo kailiu, - vėjas plyname lauke, gnaibantis ausis ir skaudžiai žeriantis į veidą ledo akmenėlius; paskui karštis, kai negali nei įkvėpti, nei iškvėpti, o panorėjęs atsivėsinti turi nerti į nemaloniai drungną, taršalais plaukiančią upę. Dienos ir naktys, ir žvaigždės - vėl priešais akis kalnai, norisi kuo greičiau nusimesti kelionės naštą, pasilikti sau prisipažinimą, kad taip nieko ir neradai, pulti į glėbį tiems, kuriuos palikai. Ne visus randi. Dvyniai pasimirė. Vyresnysis brolis vėl išėjo. Sesuo persikėlė gyventi toliau. Bet Ji - Ji laukia, ir jau pats metas bent trumpam pamiršti, kad esi davęs įžadą kažko siekti.
<center>***</center>
- Taigi kad. Esat visiškai teisus: jaučiuosi mažumėlę nepatogiai, kaip įsibrovėlis, nelauktai pradėjęs dėstyti savo tiesas – o juk būtent šitaip ir yra. Kita vertus, mainais gaunu ne ką prastesnį lobį. Prieš daugelį metų nežinojau, kodėl einu, taip tiesiog reikėjo. Dabar... dabar taip pat nežinau. Užtat jaučiu: turiu atsidurti čia, ar Pajūrėje, ar miško mieste, ar kur kitur, idant suprasčiau, kad nereikėjo išeiti.
Si-lo-ja giliai atsiduso, atsilošė krėsle, sunėrė rankas už galvos, užsimerkė. Priešais stoviniavęs žmogus iš užančio išsitraukė maišelį su žolėmis ir dūminę.
- Maran, vis dar bijai?
Si-lo-ja įbedė akis vyrui į veidą.
- Nebijau. Niekad nesakiau, kad bijau. Tai – ne baimė. Tie klausimai, kuriuos vakar uždavė, man pačiam kelia nerimą. Niekad nesupratau ir nesuprasiu, tad kaip galiu paaiškinti kitiems?
- Juk tai taip paprasta, - atlaidžiai nusišypsojo ir truktelėjo iš dūminės. – Niekas neprašo, kad tu suprastum, jiem tai mažiausiai rūpi. Papasakok, kaip atrodo durys, stogas, vidus, ir tiek.
- Būtent tai ir yra mažiausiai įdomu, - nukirto Si-lo-ja. – Nes viduj nieko nėra.
Vyras įdėmiai pažvelgė jam į akis ir ištiesė delną:
- Tiluoja maran, metas.
<center>***</center>
- Užkariavimo džiaugsmas! Tai – užkariavimo džiaugsmas! – iškriokė žmogus.
- Raaa! – užplėšė paskui jį gauja, ir Si-lo-ja drauge su visais puolė priekin, mostaguodamas vado įbrukta geležim.
Kirsk, pjauk, tvok! Pergalės džiaugsmas, koks didelis pergalės džiaugsmas! Nieko aplink nebematė, apsvaigę ir įkaitę murkdėsi, grūmėsi, šienavo kairėn ir dešinėn, pamiršę, kokio veiksmo ir gudrybių buvo mokyti. Ne tai, o kraujas – viena, kas varo priekin!
Nepailsdamas Si-lo-ja nardo tarp savų ir svetimų, išties jau nebeskirdamas, kas kur. Nebemato nei dangaus, nei žemės: tik kažkur per ištiestos rankos atstumą švytruojančią pilkumą. Išblankusi masė siūbuoja, artėja, prisiliečia, vėl atsitraukia, įgelta Si-lo-jos geležtės. Si-lo-ja griūva priekin, pats stebėdamasis savo smarkumu. Jam atrodo, kad šoka keistą šokį, gal su mirtim, gal su savim pačiu; aukštyn pėda, ranka į dangų, suklumpa, vėl stojas, metalo žvangesys aplinkui daugiau trukdo nei padeda užsimiršus linguoti drauge su širdies tvinksniais.
- Kirsk, kirsk, žudyk!
Pilkuma priartėja, regis, tuoj apkabins viesulu siaučiantį kūną, bet vėl nutolsta, nelyg banga, tuomet grįžta jau iš kitur. Žybsnis, krenta geležis, skrodžia kiaurai, į visas puses vartosi akys – žudantis vėl kelia kalaviją aukštyn ir smogia, kitam.
- Kirsk, negailėk!
Sumauroja, apsisuka ir visas užgula auką. Skerdikui darbo daug.
Įsitempęs, uždusęs Si-lo-ja mėgina atsidurti šienpjoviui už nugaros. Dabar jis pačioje audros šerdyje; kakta srūva prakaitas, nebežino, nei kas prieš jį, nei kam duria. Dar smūgis. Išnyra vėzdas, ranka: augalotas vyras stojasi, kažkieno parmuštas, atsisuka į Si-lo-ją ir kimba marškon. Nevaldoma kuoka beldžia į galvą, ištaikęs progą užsimoja, bet nepataiko. Si-lo-ja griebia jo kaklą. Karštas skausmas šone. Peilis, gal durklas. Nuostaba daug kainuoja: vėl sminga, ir vėl, ir vėl... Si-lo-ja susmunka, bando įsikibti užpuoliko kojos; kraujas plūsta iš liepsnojančios žaizdos, akimirka tįsta begalybėn; lėtai lėtai dulkės susimaišo su prieblanda.
Naktis. Veidas. Atodūsis virš tvenkinio: grįžk. Liūdnos liūdnos akys, ištiestum ranką – būtų tavo... Rūkas išsisklaido, šviesa. Akmenukai, akmenukai: mažas berniukas brenda upeliu, iškilmingai nešdamas du nugludintus, su skylutėmis. Jis vertas, jam – metas. Du. Vienas – tam, kurį jau turi seniau, nuo tada, kai senelis Da-lo-ba padovanojo jį paskutiniu kvėptelėjimu. Kitas – antram, kurį pats – pats – jau geba susirasti. Bet kodėl mergaitės drožia medinukus, kas per įdomumas – va rasti akmenį su skyle...
- Nau... – suvaitojo.
„Grįžk.“
Grįšiu. Betgi žinai: išeisiu vėl. Nes pasaulis tave pakeis tik jei galvosi apie jį, o ne apie save. Eisiu ir kalbėsiu, kad mane išgirstų, tačiau svarbiausia – sužinosiu, ko jie nori paklausti. Galbūt to paties reikėtų klausti ir man. Tačiau pirmiausia: grįšiu.
- Bunda. Ei, bunda! Vandens!..
<center>***</center>
Ji stovėjo tamsią naktį prie žvaigždėto tvenkinio nuleidusi rankas ir delsė nusimesti paskutinį rūbą. Kas iš to. Kaip ji, suskilusi, čia atsidūrė? Kas privertė ją patikėti, kad įsipjovusi mažąjį pirštelį gebės atsiverti tam, ko, žino, nėra? Tiktai aštrus, gyvent neduodantis ilgesys ir troškulys sužinoti galėjo atvesti klejojančią, kartojančią išsapnuotus žodžius, su išgaląstu peiliu dantyse.
Krenta skraistė žemyn, ir su jos šiurenimu vandens paviršiumi pereina moters atodūsis.
<center>***</center>
Berniukas gal būtų pakėlęs nuo žemės tuos du kažkieno paliktus medinius žaislus, į kuriuos bene pusdienį įtariai spoksojo – tarsi slėnyje niekas be reikalo žaislų nepalikinėtų. Mažasis trokšte troško, kad žaibas, septyni sakalai, netikėtai ištryškęs šaltinis ar bent jau žaislų savininkas, - neabejotinai, pakumpęs ilganosis senis - užkirstų kelią jo užmačioms ir sukliudytų ištiesti ranką medinukų link. O gal Tai atsitiks tik juos palietus? Prasivers žemė, viesulas įsuks ir nuneš toli toli, už kalnų, lig tos upės, kur kito kranto nesimato, plauksi plauksi neperplauksi?
Mintys kliudė apsispręsti: eiti, laukti ar imti. Visko juk, galų gale, būna. Net mėlynnosis Voro Uodega pasakojo matęs ant šlaito savaime užsiliepsnojant krūmą. Kuo jis prastesnis?
O vis tik, atsidusęs turėjo pripažinti mažasis, turbūt jam tiesiog nesiseka. Štai: ant vieno žaislų užšoko žiogas; juk visi žino, kad žiogai neina artyn Anokių daiktų. Tiek tos vilties. Taip taip, Šaltoji Ugnis pasakytų: šitaip elgtis nevalia, maždaug kaip erzinti alkaną mašyrą, nes kuo toliau klaidžiosi, ieškodamas bėdos, tuo greičiau ji pati tave suras, ir niekas jau nebeišgelbės. Ji teisi – Šaltoji Ugnis. Betgi alkanas mašyras – taip įdomu? Niekad, niekad nesitikėk rasti mašyro alkano. Kodėl tuomet žmonės šitaip pratę sakyt?
<center>***</center>
Visos jos pasakos prasidėdavo taip pat: „Kai buvau maža...“ Atsisėsdavo, parietusi kojas, paglostydavo sūnui galvą, pažvelgdavo į akis, priglaudusi po savo skara, tardavo: „Kai aš buvau maža...“ Anądien Ni neapsikentė:
- Papasakok ką nors apie dabar.
Ji akimirkai sustingo, prisimerkė, tada nusišypsojo, pradėjo iš naujo:
- Senelis yra sakęs, kaip būdamas vaikas matė...
- Ne! Papasakok apie dabar! Kaip pati ką nors matei. Arba kaip senelis matė, dabar.
- Sūnau... – atrodė, nesupranta, ko jis prašo. – Šito klausk didžiųjų brolių.
Ni papurtė galvą.
- Jie niekad apie Tai nepasakoja. Net kai paprašai. Tik juokiasi. Be to, jie grįžta iš už užukalnių ir nieko apie slėnį neišmano.
Motina vėl nusišypsojo:
- Tuomet nežinau, ką iš tiesų nori išgirsti.
Vaikas nutilo, pasukęs susimąsčiusį veidelį lango pusėn. Motina jį užklostė ir stojosi eiti, tuomet Ni dar sykį prabilo:
- Bet... Kodėl tai, ką matei, matei būdama maža? Ar dabar to nebėr? Turbūt nebėr, nes aš nematau. Ar niekad ir nebuvo, tiesiog apgaudinėja mus visus?
Klausiamas vaiko žvilgsnis susidūrė su moters akimis. Dabar ji nebesišypsojo ir, atrodė, žvelgė į jį suprasdama, nors ir negalėdama paaiškinti, nes pati seniai pamiršo, ką reiškia žodžiai, kurių jos klausia.
- Miegok, - pabučiavusi kakton, nuėjo prie girnų.
<center>***</center>
Pabudo visa iškaitusi. Maudė pėdas – lyg nuo akmenų; sugniaužtoje rankoje beveik tikėjosi rasti gniuožtą žolių iš ežero dugno; bet aplink buvo ne pievos, o tas pats senasis kambarys, kvepiantis dūmais.
Nieko. Kaip ir bijojo – nieko. Tiesa, sugrįžta sapnai, kuriuos sapnavo prieš daugelį metų, sugrįžta seniai nematyta Kira, jos jis pats turbūt net nebepamena, tačiau kas čia žino – Kirą galėjo pakeisti kitos, kelyje daug ko pasitaiko. Ar tai to ji bijo? Betgi ne pirmas kartas, ir po anų jis grįžo pas ją.
Po nakties prie tvenkinio kas vakarą eidavo gult virpančia širdimi, laukdama kokio nors ženklo. Dieną pasivaidendavo, kad išgirdo vaitojimą, bet niekad negalėjo būti tikra, kas tai iš tiesų. „Aš kvailė“, - bardavo save šiltais saulėtais rytais, kad turi įžūlumo ko nors tikėtis, kai netiki pati. „Norėčiau vėl būti nedidelė mergiščia“, - atsidusdavo. Anuosyk buvo paprasčiau, nes atrodė, kad viskas įmanoma, kad pasaulis aplinkui – paslapčių pasaulis, daug daug pavojų, bet visada yra į ką atsiremt ir išsigelbėti, jei tik būsi uolus ir laikysies taisyklių. „Ti!” - norėdavo sušukti, nors žinojo, kad prasmės nėra. Pasaulio nėra. Yra tik gelsvos smiltys, nugulusios visą kaimą, ir ilgas ilgas laukimas.
Slėnis kaip niekad gyvas, tarškantis vaikų balsais, graži žalia vasara, aplink – lygiomis eilėmis susmaigstytos pupos, pievos, margos gėlių; tik laikas, viso to pilnas, atrodo apsunkęs ir negali judėti greičiau. Name, ant sienų, stogo, karo žolių ryšuliai, kampe paskleisti čiobreliai; Nau-ti-dė šluoja ugniakurą beržine šluota, viena akimi dirsčiodama į lovoje miegantį vaiką. Kitas kažin kur išbėgęs, matyt, vėl nugvelbė motinos uogų, manydamas jas padėsiant atlikti kokį negirdėtą neregėtą žygdarbį. Ir ko tik tie vaikai neprisigalvoja. „Suaugusieji irgi“, - atsidūsta Nau-ti-dė.
Šitaip bijojo tik patį pirmą kartą: tada dar gyveno su broliais ir seserimis, jis sakė, kad privalo išeiti, kaip ji beprašė. Labai nenorom prisiėmė ne vienos kartos neštą naštą; paskui priprato prie skausmo, ilgesio, antrąkart jau nebeverkė, išmojavo jį, laikydama ant rankų jųdviejų pirmagimį. Grįžo negaišęs... ir vėl išėjo, palikęs ją su antruoju. Nau-ti-dė priprato prie tokio buvimo, galų gale suvokė, kad tai, ko ji nesupranta jo ėjime, jis nesupranta jos romiame, vienodame gyvenime. „Visi galvojome, kad reikia surasti kažką, ką pametei, bet iš tiesų ieškome tik tam, kad ieškotume“, - gal tą pasakė kažkuri motinų, jau ir pamiršo.
Kraujas, kurį tarėsi kartą per miegus pamačiusi ant nuolatos sapnuojamo jo veido, išgąsdino ne juokais. Nau-ti-dė peikė save už tikėjimą sapnais, tačiau negalėjo atsikratyti jausmo, jog nutiko kažkas negero. Su peiliais nežaidė nuo vaikystės. Nutarė, kad pamėginti nepakenks; tai tik vienas mažytis pjūvis.... bet: nieko. Kas daugiau ir galėjo nutikti?
Su derliaus nuėmimu sugrįžo ramybė. Pareis ar nepareis – šitai ne nuo jos priklauso; ne ji viena patyrė tokių akimirkų, per amžių amžius moteris po moters, žmona po žmonos, motina po motinos – argi ne tas pats? Baisiausia būtų, jeigu taip ir neišmoktų laukti. Visa kita – smulkmenos.
Patiko suleisti pirštus į žemę, įkvėpti paskutinę nuo grumstų garuojančią šilumą, sijoti šakneles, traukioti iš jų gumbus sėkloms. Kažkas tame buvo: gal pavyzdys – augti kaip ir toms pupoms, vesti vaisius, kristi, augti iš naujo. Aplink nugelto medžiai. Žemė įšalo, pirštams beliko narstyti minkštus vilnos gniužulus. Nerimas pasimiršo, bet ilgesys – ne, ir kas vakarą, sužiūrėjusi vaikus, užkopdavo ant kalvos prie tuščio lauko pažiūrėti į kalnus. Balta balta, tujos sustingusios glaudžiasi viena prie kitos, iki pat slėnio krašto – pokšintis šaltis; išsibarsčiusios trobos, kur ne kur – namo brendantys susigūžę žmonės; augesni vaikai jau senų senovėj kur nors sulindę prie ugnies pasakojasi šios dienos nuotykius, moterys juos vaiko, norėdamos įmesti daugiau malkų; pamažu ir viduje, ir lauke sutemsta, dangų nusagsto žvaigždės, viena jų švysteli, kalnų nebesimato, tik Nau-ti-dė kažko stovi ir laukia, nebijodama speigo. Viduje tuščia tuščia, nes nesinori mąstyti, užtenka žvilgsniu aprėpti visą šitą pasaulį, kad suprastum, jog esi čia ir dabar, o visa kita – ne tavo galvai; kad visos smiltys, visos duženos taip ir liks pabiros, ką bedarytum; suvokti tai pačioje gilumoje, dar nežinoti, kas tai per mintis – iki pat pat galo neprisipažinti, kad žinai, o tada... Tada pagaliau atsimerksi.
Pavasarį – pačioje pabaigoje – parėjo jis.
<center>***</center>
Minkštas priegalvis pavirto į akmenį, lova – į tūkstančių pėdų numintą kietą kelią. Per visą kūną perėjo virpulys; kažkas prie lūpų pridėjo kaušą pieno, bet skonio jau nebejuto: anava, tai, kur niekada nebuvo, anava, žiūrėk!.. Kalno viršūnėj giedrą dangų sudrasko sakalas, rieduliai ima grumėti, o gal griaustinis, lyg ir ima lyt, bet nežinia, kuo. Pabandė pajudinti ranką, atrodė kaip medinė, širdy karšta, nieko daugiau nėra, tik noras užkopt ant viršaus ir pažvelgti, kas kitapus. Ar ne keista, niekada nesiveržė, o dabar? Kodėl, kodėl nepavyksta išskleisti sparnų?
„Nau!”
Tamsa pupų lauke, prieky linguoja dūstantys medžiai.
„Dė!”
Nosis įbesta žemėn, skruostais riedančios ašaros susirenka į lašus ant aslos, ir, padažydama pirštu, suka purvu ant skruostų ratus.
„Ja!”
Išlakus ir tvirtas, jaunas, kaip ir aš, žalias, kaip ir aš, palinksta dabar virš lovos – akmens? – ir vėl peiliu jam išlupa šerdį, dailina iki tobulybės, štai, du, nepamiršk, čia – tavo Sargai.
„Ti!”
Ant rankos atsitūpęs sakalas pažiūri tiesiai į akis, pražioja snapą ir atsigeria lietaus, pakelia sparną, glosto nebejudančią širdį, apglėbia, o gal tai buvo vaikas, purškia vandenį į burną, o gal tai buvo kaušas, sužydi mėlynai, o gal tai buvo pupos, iškedena pagalvę, o gal tai buvo marti, bado skaudžiai į kaktą, o gal tai buvo verdantis vanduo, sugniaužia tarp nagų, o gal tai buvo liga, pakyla, vėl grįžta, viskas ir visur – vien sakalo žvilgsnis, lyja, lyja šiluma ir dulkėm, priešaky – užukalnės, didelė graži plynė, kitam jos krašte – upė, plauksi plauksi neperplauksi, sakalas tūpia, išauga, sako, sėsk, pernešiu, pragysta, o gal tai buvo ji pati, skrenda, o gal tai buvo ji pati, krenta, o gal tai buvo ji pati, išnyksta, o gal...
...o gal tai buvo ji pati.
<center>***</center>
- Ti-dė-ja! – nesuprato, ar ištarė tai balsu; pats stebėdamasis, sušnabždėjo dar sykį: - Ti-dė-ja!
Pupos ištirpo tamsoje, bet jis jautė, kad ten, prieky, eina ateitis.
).
. Tuoj surinksiu visą epopeją ir eisiu analizuoti...
Prašau dar neskaityt epopėjos urmu, aš ją redaguoju, todėl atrodys truuuputį kitaip, pataisysiu ypač pirmuosius epizodus, nes stilius ilgainiui pasikeitė. Jei pasiseks, šįvakar ir pabaigsiu.
