Indraja rašė: galima ieškoti panašumų su Mačernio poezija
A, tai va iš kur nuplagijavau tas eilutes, kurios man labai girdėtos!
Žemiau - dalis vieno kūrinio, kuris niekaip nenori baigtis. Jis atrodo pabiras, nes toks ir turi būti. Jeigu kada nors baigsis (taip sakant, laukite tęsinio), visi pabirumai susijungs į vieną sistemą. Nieko ypatingo, bet užtat su fantazės elementais (beje, už įkvėpimą turiu dėkot... filmui "Gladiatorius" :shock: ). Pavadinimas darbinis.
<center>...omeny</center>
Nusišypsojusi tuščiai tamsai, lengvais pirštais braukdama per pupų stiebus, ji ėmė tolti link giraitės. Eisena buvo mažumėlę nelygi, atsipalaidavęs plaukų raištis plakėsi į šlaunis, viena ranka gniaužė sijono klostę.
- Ti-dė-ja, - pašnibžda pasivijo, susirangė kažkur prie ausies ir įsakmiai suskambo dar kartą: - Ti-dė-ja!
Ji neatsisuko – ir toliau klupčiodama judėjo tarp pupų eilių, tarsi niekas nebūtų atsiuntęs paslaptingo ilgesio – tikrojo troškulio ženklo...
***
Aikštelėje ant kalno susirinkę vaikai it susitarę abiem delnais prisidengė akis ir vienu balsu ėmė skanduoti:
Eni beni, šmiki šmaki,
Tu nebėki lyg patrakęs,
Aus, baus, bus medaus –
Tau dantis visus išraus!
Kai jie atsimerkė, Kira jau stovėjo aikštelės vidury, didingai iškėlusi rankas į viršų. Aplink ją ritmingai tipeno Ti be galo rimtu veidu, tačiau su siausmo ugnele akyse.
- Kiira, Kiira, - pratisai suūbavo vaikai, dabar susibūrę į didelį ratą.
- Kol aš čia, jūsų niekas nepalies! – tai turėjo paliudyti mergaitės į dangų nukreiptas medinio durklo smaigalys. Neskubėdama ji nuleido durklą ir suriaumojo, kiek leido plaučiai: - Aš jums tai sakau!
Vaikai pritariamai sukliko, ir staiga ceremonija virto iš džiaugsmo spygaujančių, viens ant kito griuvinėjančių, nesavais balsais kvatojančių vaikigalių šurmulynu. Nusimetusi žynei tinkantį rūstumą, Kira puolė vaikytis Ti, kuri savo ruožtu bandė pačiupti už skverno No-ni, skuodusį ne lėčiau už kalvų mašyrą.
- Aus baus bee! – parodęs nosį, No-ni įsiropštė į medį ir toliau erzino mergaites. Greitai šioms nusibodo, ir No-ni nulipo. – Turbūt šiandien – ne mano diena, - rimtai linktelėjo pats sau.
Kitoje aikštelės pusėje Ti reikalai klostėsi ne ką geriau. Kriutą vaizduojantys berniūkščiai užspeitė mergaitę ir nenorėjo pasiduoti jokiems kriutus paprastai paveikiantiems žodžiams. Kira iš už nugaros sustugo, kad taip nesąžininga, tačiau Žuvies sparnas ir Lo, piktai dėbtelėję į ją, nugrūdo Ti dar giliau į krūmus. Mergaitė greitai visa apsibraižiusi išlindo kitoje pusėje ir, laiminga ne tiek ištrūkusi, kiek pamačiusi pažįstamą veidą, nukurnėjo žemyn šlaitu pasitikti vaikų būrio link kopiančio žmogaus.
- Sakalo dantie! – išsišiepęs rankas plačiai išskėtė ateivis.
- Broli, - staiga paniurusi burbtelėjo Ti ir santūriai paėmė jį už rankos.
- Ti! – tyčia pabrėždama vardą nuo krūmynų šūktelėjo Kira. – Pasimatysime vėliau.
Ti pamojavo ir drauge su vyriškiu nušlepsėjo žemyn.
***
Lauke, už keliolikos žingsnių nuo palapinės, kažkas jau ruošėsi kurti laužą: matyt, po nakties neprižiūrimos žarijos visai išblėso, todėl prireikė iš naujo laužyti šakas, versti rąstų likučius, ieškoti krepšyje titnago. Sudzingsėjo metalas – ne, turbūt ne peilis, o paprasčiausiai ant iš žemės kyšančios plikos uolos nukritusi žvėrių švilpynė. Į katilėlį pylė vandenį.
Naulo pasirąžė ir nusimetė nuo kojų ten sumestus drabužius. Atnarpliojęs miegamaišio raištį, susiprato patikrinti, ar be jo palapinėje dar ko nors esama. Tuščia. Kad Ma ir Ri-ti-nuo šiąnakt trauks prie upės, Naulo žinojo, o kiti trys jau turbūt atsikėlę ir rengiasi medžioklei. Tegu – jis savo darbą jau atliko.
Berniokas tyliai iššliaužė iš miegamaišio ir užsitempė drabužius; tada stipriai papurtė galvą ir užsimerkęs iškėlė rankas viršun, kiek leido palapinė. Ramiai įkvėpęs ir iškvėpęs, iš palapinės kišenėlės išsitraukė Sargą, pasikabino ant kaklo, ėmė lūpomis nebyliai kartoti giesmės žodžius:
O mano švenčiausieji Lo,
Aš iš vandens ir žemės atėjęs,
Esu augalo ir gyvio užtarėjas,
Ačiū už ugnį ir už orą
Ir išmintį, galybę, dorą,
Ačiū už išradimą, kaip gyventi,
Kaip pagarboj romiai pasenti –
Lo, Lo, Lo.
Triskart suplojęs, Naulo atsimerkė ir negaišdamas išlindo iš palapinės. Prie laužavietės kuitėsi jau sugrįžęs Ri-ti-nuo.
- Šventas rytas! – plačiai šypsodamasis pasakė Ri-ti-nuo.
- Šventõs dienõs! – linktelėjo Naulo. – Ką ruoši, broli?
- Kol kas dar tik laužą, - nusišaipė vyriškis. – Išalkai?
Naulo linktelėjo.
- Vakar grįžome vėlai, ir nieko nebebuvo likę.
- Cha cha, - skaniai nusikvatojo ką tik užgimusią ugnelę nuo stipresnio vėjo dangstantis Ri-ti-nuo. – O ko tu tikėjais? Jie tyčia taip toli jus nuvedė, norėjo pagąsdinti, atseit, negana iškęsti nuovargį, skruzdėles, pavakarės lietų ir mašyrų smarvę, dar ir iš bado pakentėsit! – džiaugsmingai plojo per kelius vyresnysis.
- Baik, broli, - nuraudo Naulo. – Juk taip reikia, ar ne?
- Reikia, broliuk, - surimtėjo Ri-ti-nuo, - viskas tik tavo labui.
Pakabinęs katilėlį virš ugnies, Ri-ti-nuo iš šalimais gulėjusios rezginės išsitraukė įspūdingo dydžio morką.
- Nepyk, Naulo, bet ir šiandien pusryčiams sriuba.
Naulo linktelėjo.
- Tu ją pjaustysi... neparuošęs? – truputį sutrikusiu žvilgsniu palydėjo spėriai peiliu besidarbuojančio vyresniojo ranką.
Ri-ti-nuo tylėdamas su atlaidžia šypsenėle lūpose atkišo morką Naulo:
- Tai gal geriau tu, naujavyri. Šiandien, regis, esi tam nusiteikęs, ir nenuostabu. O dar geriau – visą rezginę iškart.
Naulo pajuto, kaip kaista veidai. Suniurnėjęs, neva „dar trūksta šio to“, akimirkai drovėdamasis priglaudė prie rezginės delnus ir tuojau pat vėl atitraukė, šnipštelėjęs žodį. Ri-ti-nuo smalsiai stebėjo vaikino judesius, tačiau daržoves paėmė neprataręs nė žodžio.
- O tu dar nesiprausęs, brolau, - prabilo po pauzės.
- Vai... – visiškai nuraudonijo tas ir lyg įgeltas nuskuodė žemyn prie upelio.
***
Kad užkaistum katilėlį, reikia pakurti ugniakurą: atnešti sausuolių, kiek jų dar likę sukrautų vaikų, įžiebti kibirkštį taip, kad sausuoliai liepsna apglėbtų didesnę malką, pastatyti katilėlį su vandeniu ant lankainių ir laukti, kol įkais. Tada galima mesti žoleles, uogas, medų – daryti viralą savo namų vyrui: dabar jau nebe sutuoktiniui, ne žentui, o žento sūnui, pirmąsyk išsiruošiančiam į medžioklę švilpynėmis.
- Nau-ti-de, motuše, - patenkintas pabučiuoja šeimininkę į kaktą vaikinas. Gėrimas labai skanus.
Nau-ti-dė baigė vynioti į kuodą ilgą žilą kasą ir dar sykį stipriai krestelėjo gertuvę.
- Tik negerk po daug. Užteks ir lašo, kad galva prašviesėtų.
- Motuše, - surimtėjo vaikaitis, - tai bus pirmas sykis, kai keliausiu su broliais.
- Taip, - paglostė jam galvą Nau-ti-dė. – Būk budrus ir mokykis iš kitų. Žinai, tas švilpynes ne taip paprasta išpūsti.
- Tai kad aš ne tą didžiąją pūsiu.
- Vis vien.
Dar sykį perbraukusi ranka kuodą, Nau-ti-dė grįžo prie darbų. Kubile trūko vandens. Pasiėmusi naščius, moteris išlingavo šaltinio link. Jau temo, iš visų kaminų rūko pilki dūmai, vaikai klegėdami kurnėjo nuo kalvos žemyn į slėnį.
Iš šventvietės išėjo Ka-ma-ni. Mergina tik neseniai pirmąkart į ją įžengė ir vis negalėdama atsigauti kas vakaras eidavo ten prašluoti aslos. Nau-ti-dė palingavo galvą.
Šaltinis buvo vėsus, viliojantis savo drėgnu alsavimu, neįšildytas per dieną plieskusios saulės, nes jį saugojo palinkusios krūmynų šakos, metų metus rištos moterų.
Minkštas vanduo švelniai įbėgo į kibirėlį, naščiai sunkiai nusviro ant Nau-ti-dės pečių. Moteris giliai atsiduso, sudiržusios rankos tvirtai apgniaužė grandines. Lėtai dėliodama pėdą po pėdos, Nau-ti-dė takeliu pasuko atgal. Reikės išvirti dar viralo, Si-lo-jai, tik silpnesnio. Jam įsiskaudėjo sprandą.
Takas ėjo pro kučkarų lauką. Moteris nusistebėjo, kad eidama pirmyn į kučkarus net nepažvelgė. Augalėliai stiebėsi dar gležni, bet jau ryškėjo gumbai – gerai bus šiemet patręšę. Ką tik išsipūtusius šviežių kučkarų gumbus dėl jų saldumo labai mėgo vaikai, todėl reikėdavo jiems tyčia išskirti plotelį – kad neimtų maknoti po visą lauką, nepaisydami nuolat drėgno, nes laistomo molio, vedami vienintelio troškimo – pirmam tais metais paragauti kučkaro.
Naščiai nuslydo nuo Nau-ti-dės pečių, jai sustojus pailsėti vingyje, kol aukšta tujų, saugančių nuo piktos akies žmonių puoselėjamą lauką, siena dar uždengia gyvenvietę. Nuo kaktos vandennešė nusibraukė vienišą prakaito lašelį. „Ai, ir kuo mes pavirtome! – širdyje suvaitojo amžinai jaunas priekaišto balsas. – Lyg ir viskas po senovei – bet ne, žiūrėk, ima, pasikeičia, nebesugrąžinsi to, kas buvo. Saldaus pirmojo kučkaro gumbo antrąsyk neparagausi! Kur dabar pasidėjo tavo medinukai, o mano raištis, a, mielasai mano? Nejaugi niekad nebegalėsim būti vientisi!“
- Keisčiausia, kad šitos tujos tokius žodžius girdėjo, girdi ir girdės dar ilgus metus iš kiekvieno praeivio, - nė pati nepajutusi balsu ištarė Nau-ti-dė ir nusišypsojo pati sau.
Parėjusi namo, ji suruoš vaikaitį į kelionę – teps vožtinį paviržiui, pačiam suvilgys rankas kvapiu aliejumi; sugirdys Si-lo-jai raminamojo gėralo; paruoš vakarienę; baigs siūtis suknią. Eis miegoti. Ilgai tamsoje kalbėsis su sutuoktiniu. O paskui, jam užmigus, kaip ir kas vakarą išvarvins vieną šykščią ašarą – už neseniai pasitraukusią savo motiną, o gal ir dar už ką nors, ko nebepamena, bet vis dar ilgisi ir slapčia laukia, bene sugrįš. „Diena buvo graži“, - linktelėjusi tamsoje, užmerks akis dar gražesnei nakčiai.
Bet dabar kol kas vakaras, o namie visi jau pasigedo vandens. Nau-ti-dė vėl užsikrauna dviejų sklidinų kibirų svorį ir pasuka vingiu, šone palikdama daržus ir būsimą derlių. Prieš akis nusidriekia ramus žemiau gulinčio slėnio vaizdas, ima žiebtis pirmosios žvaigždės, mėnulio pjautuvas pakimba prieš akis ryškesnis ir įkyresnis. Nau-ti-dė nugena vėl puolančią niūrią mintį ir peržengia namų slenkstį...
***
„Ke ke ke“, - trečiąkart įkyriai sukrykė antis, debesis apsiniaukęs ir paniuręs patraukė savais keliais. Ant plikos žemės pabiro ledo karoliukai. Vėjo ratas dar greičiau šimtąjį kartą apsisuko apie nejudančią pasaulio ašį, suvėlė plaukus, įsuko vieną ir nunešė tolyn, link nepažįstamo horizonto. Drėgna ranka vėl pamėgino pabudinti iš šio pakvaišusio sapno, tačiau viskas, kas buvo aplink, atrodė netekę prasmės, netgi savo kontūrų, spalvų, svorio, skonio bei kvapo. „Viskas... netikra...“ Šnabždesys lyg ir sklido iš jo lūpų, tačiau tos tik nebejuntamos krutėjo vis giliau įtraukiančiame sapne. „Viskas... tikra...“
„Ja!“
Perbraukė per pupos stiebą vėsus merginos purvina suknele pirštas.
„Si!“
Krūpčiodama prasivėrė šventykla. Aplink siaučiantis viesulas šluote nušlavė palaidas žemės kruopeles nuo gumbuotos aslos. Gilumoje užsiliepsnojo pintinė.
„Nau!“
Ant tos pačios pupos sutilindžiavo du Sargai. Švelniai prisilietė Pagimdžiusiosios ranka, galinga jėga nubloškė atgal į upelį, kur ieškojo tinkamo akmens su tinkama skylute.
„Lo!“
Visa troba su lova, stalu, langais, sijomis ir ant jų kabančiais žolių ryšeliais, su piestomis ir grūstuvėmis, šviesulu, kojaraiščiais, kilimėliais, mylimos moters, žentų, vaikų ir vaikaičių rankomis, laikančiomis kriutų pieno pilnas gertuves, su nei iš šio nei iš to lovūgalyje nutūpusia antimi, - atsiduso, suvaitojo ir nutolo, nunešta didžiojo viesulo.
O gal tai jis – jis nuskriejo, palikęs tą visą save, kuris niekada nebuvo vientisas, pagaliau supratęs, jog viską, ką darė, darė gerai ir atliko iki galo? Jog gyvenimas pernelyg sudėtingas, kad jį bandytum išaižyti lyg pupų ankštį?
Viesulas rimo, ir šįkart atsiduso jis pats. Jis, o gal ji – Tai. Tai, kas negęsta.
Nemoku rimuot, jūs jau man atleiskit... Pačiai juokinga skaityt.
Gal tai ne Ores ar Aiquen dainuojamoji poezija,bet visgi tam tikras romansas..kad ir balade pavadintas 
(nors iš klausos sunkiai pagavau esmę, gavosi savotiškas malonus “plaukiojimas” paskirose asocijacijose). Vienintelis kliunantis dalykas – “skystas krištolas” (kaip, beje, ir prozoje kažkur pasitaikęs “minkštas vanduo” – irgi siejasi su šiolaikine terminija). Žinoma, suprantu, kad su skystaisiais kristalais tas neturi nieko bendro, tačiau pirma asocijacija visgi yra tokia. Patarčiau (ne privaloma tvarka, sure) pašlifuoti eilutę-kitą ](/static/media/smiley-32637f620fad01d0ba9912f20f887a7ba7beac09e51df78c6cbeb08d774aa283.gif){kind=small}
Procesas tęsiasi...