[Laiškai iš lopšio]
Sauskelnės
Savo gimdytojus kartais išvarydavau iš proto – turėjau neblogą gerklę. Kaimynė pasakojo, kad dieną naktį girdėdavo mano ožio dainas (šios kaimynės namo garsinė izoliacija buvo žymi visoje apylinkėje; ji žinojo, kas mėgsta duše dainuoti „Užu Saulės“, kieno šeimoje barniai, kas žaisdamas nenaudoja ausinių; sakyčiau, visiška mistika). Aš jai už tą pasakymą atleidžiu su kaupu, nes gera gerklė nebūtinai reiškia gerą klausą – bet apie tai kitame skyriuje. Pirmiausia pašnekėkime apie buitiškesnius dalykus.
Tėtukai niekad nesamdė auklės, prižiūrėjo vaikus pasikeisdami. Tai nebuvo taip sudėtinga, nes darbe visgi buvo patys sau viršininkai, tačiau, kita vertus, kartais tekdavo abiems išvykti neatidėliotinais reikalais, ir kūdikis gaudavo nykiai spoksoti į spalvotas lubas. Ne, spalvotų lubų iš tiesų nepamenu – pirmasis atminties blyksnis yra vyresnioji sesuo, kabinanti į spintą drabužius. Mano sesuo anuomet turėjo ypatingą požiūrį į gyvenimą. Visi jos apatiniai buvo juodos spalvos; tai, kas virš apatinių, - kartais juoda, kartais balta. Įspūdingas derinys; kai jau turėjau vaikščioti galinčių draugų, jie ateidavo paspoksoti į Mariną, besiruošiančią miestan.
Bet tai buvo gerokai vėliau nei pats tas sauskelnių metas. „Sauskelnės, mano miela, - seseriai pasigimdžius pirmąjį vaikelį, rėžė moralą mama, - yra pats svarbiausias dalykas vaiko auginime. Tu pažiūrėk: bandė ir tokias, ir anokias, ir visokių brudų pridėdavo, bet liko tas, kas geriausia. Per amžių amžius mamos turėdavo šluostyt vaiko užpakalį, ir nieko tu čia nepakeisi.“ Kaip atsitikdavo su daugeliu mano mamos pasisakymu, šis ne visai atitinka realybę – man užpakalį dažniau šluostė Marina. Be to, sauskelnės taip pat patyrė pakankamai ilgą evoliuciją, taigi išradėjų „brudai“ ne visi nuėjo šuniui ant uodegos... Vienas kolega darė tyrimą šia tema, gaila, taip ir neišleido žadėtosios studijos. Be galo įdomūs dalykai.
Marina yra pasakojus, kad mama labai laukė mergaitės (dėl labai paprastos priežasties: ji taip ir neišmetė senų Marinos drabužėlių), tačiau gimus sūnui, pernelyg nenusiminė (nors labiausiai apdovanotas jautėsi tėtis). Kaip ir daug kas mūsų šeimoje, mano gimimas buvo išpūstas iki maksimumo: mama norėjo važiuoti į kaimą ir gimdyti ežere, bet senelė pareiškė daugiau ten nesimaudysianti, tad buvo apsiribota ligoninės vonia. Nuo vieno tėvas nesugebėjo mamos atkalbėti: gimdydama ji nenorėjo naudoti nė lašelio nuskausminamųjų, tad pats tėvas nusprendė nesikankinti ir nedalyvauti procese (vietoj savęs pasamdė antrą seselę – gyvą). Nepataisoma romantikė mano mama seniai buvo susiplanavus užsigesinti šviesą, prisistatyti žvakių ir visokiausių smilkalų, tačiau, jos nelaimei, gimdymo kambaryje buvo langas su kaiptyč sugedusiu temdymu, o smilkalus ligoninės reikalavimu teko pakeisti paprastais aromatizatoriais. Kaip ten bebūtų, šios kliūtys neužkirto man kelio į pasaulį.
Nukirpus bambagyslę mama, regis, prarado pirmykštį susidomėjimą manimi. Aš, nors dar net negalėjau pakelti galvos, jau buvau laikomas asmenybe, kurios vienintelė bėda – darymas į kelnes ir nemokėjimas nulaikyti šaukšto. Auklėjimo ėmėsi tėvas: anot sesers, nuo maždaug metų amžiaus jau sėdėdamas ant jo kelių keliaudavau panardyti po tinklą – paradoksalu, kad kai pats išmokau juo naudotis, man buvo uždrausta tais pačiais auklėjimo sumetimais. Be tinklo, dar buvau mokomas pažinti raides ir atskirti K-60 nuo K-42 (deja, tėvo viltys padaryti iš manęs erdvėlaivio kapitoną nepasiteisino – bet ką čia slėpti: patys retas kuris daugiau nei vieną kartą buvęs tikrame erdvėlaivyje, kiekvienas doras tėvas slapčia viliasi, kad jo sūnui tai jau tikrai pavyks).
Namie, prie lango, stovėjo lopšys – toks tamsžalis, labai senas, supdamasis imdavo girgždėti. Mama manė, kad čia tokia speciali funkcija, turinti sukurti jaukumo įspūdį, bet visi kiti daug lengviau atsipūtė, kai išsikvėpęs griozdas iškeliavo į šiukšlyną. Iš antklodžių prisimenu tokią melsvą su Baltazaro Nemirtingojo veideliais; kai vėliau paaugęs susipažinau su jo įstabiaisiais žygiais, supratau, kad antklodės rašto įspūdį itin gadino tarp baltazarų išsibarstę pieno buteliukai. Bet kokiu atveju už Šaunųjį Balzą mane labiau jaudino žavingoji jo padėjėja, kurios vardo šiandien nebepamenu.
O žįsti mane mama vis tik žindė pati. Buvo įsitikinusi, kad sveikam vaikui tas būtina. Jau paaugliui man pasakojo, kaip kartą, išgąsdintas su dideliu triukšmu įsiveržusio tėvo, įsikibau bedante burna į jos krūtį ir nieku gyvu nenorėjau paleisti. Iš visko, ką mama dėl manęs padarė, leidimas misti jos pienu buvo turbūt pati nesavanaudiškiausia dovana – jokiu būdu nesakau, kad mano mama visą gyvenimą buvo savanaudė. Paprasčiausiai vėliau prasidėjo vargai dėl gero išsilavinimo – anaiptol ne mano paties ambicija, - mėginimai įtraukti mane į savo verslą, įstumti visuomenėn, net drabužių ilgą laiką neleido rinktis pačiam, kad nenukrypčiau į šoną. Kita vertus, dažnai tokie pareiškimai ir ketinimai tebuvo nominalūs. Kad ir kokių keistenybių per savo gyvenimą nuveikė mano tėvai, kaip besielgė – mudu su seserimi jie mylėjo, ir, pradėję nuo sauskelnių, išaugino iš mūsų žmones.
Daugiau apie tą periodą turbūt nieko nebepapasakosiu – ir taip pavieniai trupiniai, surinkti ne iš paties, o iš aplinkinių prisiminimų. Keista kalbėti apie savo kūdikystę. Toks kalbėjimas niekad nebus subjektyvus... ir objektyvus nebus. Kai gerai pagalvoji, tas pats ir su kalbėjimu apie istoriją, brėžusią kryptį dar negimusio tavo kūno ateičiai. Ar tai, ko fiziškai neišgyvenau, suteikia man teisę vertinti? Dėlioti mozaiką iš detalių, pabarstytų tai šen, tai ten tiesioginių liudininkų, o gal net ne jų – seniai bibliotekon nugulusių vardų, įrašų, nuotraukų? Su sauskelnėm taip jau būna: kiekvienas turim praeiti šitą etapą. Gaila, kad išstypę nebežinome, kaip anuomet buvo gerai: ir suvysto, ir pamaitina, ir žaisliukų duoda. Kaip toj dainoj : "Palaiminga, mano miela, kūdikystė, palaiminga jau pranykus atmintis..."
Laikas, beje, gali persikelti kokiu pusantro tūkstančio metų atgal, nes viskas yra kūrimo stadijoje, mintis šovė kaipo žaibas ir galėjo pataikyt į truputį ne tą smegenies vietą 
Anyway, tik noriu perspėti ir paprašyti: perspėju, kad aš humanitarė, taigi net ir sci-fi bus kultūrinių spekuliacijų, bet nebus techninių; paprašau: kadangi aš humanitarė (:)), tose vietose, kur bus techninių spekuliacijų, būtinai atsiras daug klaidų. Visi techniačiai labai welcome jas nurodyti ir taip patobulinti mano rašliavą. Ačiū, kad skaitot 
Pasistengsiu padėti, kaip sugebėsiu 
Susiimsiu ir aš kada perskaitysiu ilgąsias dalis..
