Recenzijos, rašytos KP konkursui 
Gerų žmonių tykus gyvenimas
Jia Zhangke, "Sanxia Haoren / Tykus gyvenimas"
Naujausias Jia Zhangke filmas prasideda nuo pavadinimo, – ar, tiesą pasakius, pavadinimų. Tarptautiniu pasirinktas angliškas „Still Life“ turinį apibūdina ne mažiau taikliai nei originalusis „Sanxia haoren“ – „Gerieji žmonės iš Trijų Tarpeklių“. Nors lietuviškojo varianto „tykus“ - išties tinkamas vertimas, tačiau praranda dalį angliškojo „still“ prasmės – sąstingio, nejudrumo atspalvį. Lėtas filmo tempas, ilgi kadrai, kruopštus visko išžiūrėjimas; ir užsistovėjęs pagrindinių herojų gyvenimo vanduo. Jie – gerieji žmonės: gal kažką nuskriaudę, bet visų pirma – patys nuskriausti, lig šiolei pasidavę srovei, o dabar mėginantys irtis prieš ją. Į nejudantį peizažą pavirtusių Trijų Tarpeklių fone – žmonės, tyliai bandantys ištirpdyti savo pačių sąstingį.
Shen Hong – jauna moteris, Fengjie mieste ieškanti prieš dvejus metus pradingusio sutuoktinio. Han Sanming – vyras, kadaise nusipirkęs žmoną iš šios vietovės, vėliau ją paleidęs įsikišus policijai, o dabar atvykęs norėdamas susirasti paauglę dukrą. Abiejų herojų istorijos susidėsto į įdomią asimetriją – filmo pradžioje susidarę įspūdį, kad Shen Hong siekia atgaivinti santuoką, o Han Sanmingas paprasčiausiai ieško dukros ir nenori turėti nieko bendro su savo buvusiąja, gauname priešingą rezultatą: tai Han Sanmingas pasiryžęs susigrąžinti žmoną, o Shen Hong jau seniai padariusi sprendimą – reikia skirtis. Analogiškai režisierius žaidžia veikėjų charakteriais. Moterį už kelis tūkstančius juanių nusipirkusio vyro lyg ir nevadintume „geru žmogumi“, tačiau vienas po kito aiškėjantys faktai atskleidžia Han Sanmingo charakterį: su žmona elgėsi neblogai, kai policija liepė ją paleisti – paleido, šešiolika metų nedrįso ieškoti, ko gero, nenorėdamas kištis į jos laisvę ir (gal?) laimę, pasisiūlo grąžinti skolas, už kurias ta atidirbinėja. Galų gale, apsiima tinkamai palaidoti (pagal tradicijas grąžinti į gimtąją vietą) kitų po plytomis pakištą jauno savo draugo kūną.
Užkonservuoti jausmai, nenoras keisti status quo, nusileidimas išorinėms aplinkybėms – tokioje būsenoje pagrindiniai herojai gyveno viena porą, kitas – keliolika metų. Pasakojimą ir jų surambėjusią kasdienybę įrėmina keturių dažniausiai naudojamų buitinių produktų pavadinimai: arbata, cigaretės, alkoholis, cukrus (arba saldainiai). Arbatžolės apkartina nuolat ištroškusios (jausmų?) Shen Hong vandenį – beveik tiesioginė užuomina į kinų posakį apie gyvenimo vargus: „valgyti karčiai“. Saldainiai pasirodo nesantys saldūs mirtinai primuštam vaikinukui; brangios degtinės, atvežtos dovanų, nepriima; cigaretės, rūkomos dideliais kiekiais, tik atskleidžia, kiek iš tiesų šiame tykume daug įtampos.
Filmo laikas – pagrindinių herojų tylaus perversmo pradžia; nėra dramatiškų raudojimų, pykčio ar nusivylimo proveržių, tačiau jauti: kažkas privertė Han Sanmingą ir Shen Hong atsistoti, pakovoti už gyvenimą tokį, kokio nori jie patys. Tik vieną kartą ekrane išvystame Shen Hong ašaras, ir tas – užspaustas, šykščias. Visos dramos kunkuliuoja viduje, po apgaulingai ramiu siužetiniu paviršiumi, - nepavykusiam jų įžvelgti kino teatre bus nuobodu. Porąkart užslėptas situacijos absurdiškumo suvokimas iššoka į paviršių skraidančios lėkštės ir namo-raketos pavidalu – subtilios detalės, paįvairinančios realistinį filmą. Kita vertus, psichologinės charakterių raidos mažai, atrodo, kad visi sprendimai jau padaryti, tikslas žinomas, belieka rasti priemones jam pasiekti. Shen Hong dar dvejoja, ar skyrybos – geriausia išeitis, tad tikrina vyro jausmus pameluodama, jog turi naują mylimąjį. Vyrui nesureagavus, viskas stoja į savo vietas, ir iš tiesų jau filmo pradžioje apsisprendusi Shen Hong galiausiai žengia paskutinį žingsnį.
Jia Zhangke gerieji žmonės praplaukia lyg ir nieko nepasakę, bet praplaukia per ypatingą vietovę – didžiosios Jangdzės upės užtvankos teritoriją, kur dalis ankstesnio gyvenimo jau užtvindyta, kiti griuvėsiai taip pat netruks atsidurti po vandeniu. Ar kartu paskęs Shen Hong ir Han Sanmingo praeitis? Per ją nepereis skafandrais vilkintys nuodytojai, tačiau tykus gyvenimas galbūt jau bus kitaip tykus.
<hr>
Ne filmas, o politika: „Vėjas, siūbuojantis miežius“
Jeigu mokykloje istorijos mokytojas nusprendė praleisti vadovėlio skyrių apie IRA ir visas Airijos politines peripetijas, galite nueiti pasižiūrėti Keno Loacho „Vėją, siūbuojantį miežius“ („The Wind That Shakes the Barley“). Beveik toks pat sausas ir plokščias kaip vadovėlis, šis filmas, nors ir labai stengiasi, neparodo nieko giliai emociškai sukrečiančio. Galima sakyti: ne filmas, o politika.
Garsiai rėkiantys britai, tyleniai airiai: žaidimas vyksta lyg šaškių lentoj, figūros persikvalifikuoja iš baltų į juodas, bet krūvio tame tiek mažai, kad suabejoji, ar tikrai veikėjai turi motyvų savo elgesiui. Motyvacija – viena silpniausių filmo vietų. Pagrindinis herojus neišvyksta į Londoną, pamatęs stotyje britų mušamą mašinistą, tačiau lūžio momentas nejuntamas, siužetas kaip stūmėsi į priekį taip stumiasi. Tas pats su vaikinuku, nusprendusiu atrakinti kalinius: siužetiškai viskas gražiai suplanuota ir sudėliota logiškai, tačiau arba aktoriai „neišvaidina“, arba režisierius nesudeda akcentų reikiamose vietose. Susidaro įspūdis, kad kūrėjai filmavo nosis sukišę į scenarijų, uoliai statė viską raidė po raidės, o visumos nepamatė. Nes išties yra gražių momentų – pavyzdžiui, filmui pavadinimą duodanti liaudies daina per laidotuves; išniekintos Sinead ašaros; gerai suvaidinta scena, kai airiai ginčijasi, paremti sutartį su Britanija, ar ne. Deja, momentų nepakanka.
Kai kurios scenos, regis, įdėtos dėl „Airijos kvapo“: kad žiūrovas pamatytų žalias kalvas, mistišką rūką su britų visai nebijančių žygiuojančių vyrų daina. Kitos – dėl formato: išžudę būrelį priešų, airiai kovotojai būtinai užuot kur nors toliau nuėję turi „nusikaltimo vietoje“ išklausyti šįkart jau ne brito, o airio vado išrėktą pamokslą apie pergalę. Sakykit, kur aš tai mačiau?..
Taigi filmas balansuoja tarp norų „daryti meną“ ir „parduoti filmą“. Yra daug palankių situacijų, kurios iki galo neišnaudojamos, pavyzdžiui, Teddy ir Damieno atsidūrimas skirtingose barikadų pusėse – tai lyg ir turėtų būti antrosios filmo dalies pagrindinė varomoji jėga, tačiau trūksta susikoncentravimo, blaškomasi neapsisprendžiant, ar lįsti giliau į personažų psichologiją, ar visgi akcentuoti politiką. Gaila, nes labiau išknebinėta psichologija čia būtų buvusi geras strateginis ėjimas.
Visa kita, žinoma, gražu. Gražūs žmonės, gražūs vaizdai, taip pat, išskyrus vieną britų kareivį, žiūrovui aiškiai parodyta, kas kurioje pusėje, ir už ką reikėtų „sirgti“. Kraujo ne per daug, jis epizodiškas, kad jautresnieji neišsigąstų. Laisvos žalios kalvos nelaisvoje šalyje. Keno Loacho filmas žiūrimas, tačiau būna geriau – daug geriau.
Nors pirmą eilutę nukelčiau į patį galą.
.
, žinau, kad reikia, bet ačiū, noriu ant popieriaus.
