Apie HP3, kuriame buvau vakar:
Turiu pripažinti, filmas patiko labiau nei antrasis, bent jau nuobodu nebuvo. Gal dėl to, kad iš anksto žinojau, jog režisierius ispanas, akis užkliuvo už kai kurių kadrų, kažin kodėl taip priminusių visai kito ispano Almodovaro filmo "Hable con ella" stilistiką. Bet čia tik šiaip deja vu... Muzika labai patiko, bent jau ta trijų garsų klavesino temelė (o anksčiau ji buvo, ar čia tik šito filmo?), sėkmingai kurianti įtampą. Na, ir žinoma fleitos intarpėliai (nors jie ir vėl priminė, tik kitą ispaną - Saurą ir jo "Goją" su grakščia muzika). Kaip visada, Radcliffe'as ypatingo talento neparodė, o štai Ronas nors nepasakyčiau kad tobulėja, bet iš visų trijų man patiko labiausiai, kaip ir HP2. Kiti aktoriai - Dumbldoro skirtumo net nepastebėjau, Hagridas labai tinkamas, Sneipas - *swooon*

, Garry Oldman - puikus pasirinkimas (jau šinurkščioju pagalvojusi apie penktą filmą), o šauniausias atradimas - Lupinas (kodėl jį Lubinu išvertė? Juk čia užuomina į lotynų "lupus". Ar man tik pasigirdo, kad taria Lupin?). Daug perspaudimo: Durslių šeimynėlė, išpūstoji teta Mardžė, ypač šaržuotas Smirdžius (ir knygoje man jis nepatinka. Jeigu jau orientuojasi į paauglių auditoriją, bent jau vėlesnėse knygose, tokio paprasto niekšelio vaizduoti dideliu pavojingu asmeniu tiesiog negalima. čia viena iš Rowling nesėkmių). šiaip viskas, kaip pastebėjo Maja, "žiobariška", stebuklų vis mažiau. Bet -- taip ir turi būti. Viską matome tarsi Hario akimis. Pirmoje knygoje ir filme jis dar "viso to" nebuvo matęs, o paskui pamažu priprantama. Todėl HP3 daugiau imama gilintis į pačių herojų individualybes, o tokie stebuklėliai kaip Makgonagal, Dumbldoras, bjaurusis Sneipas tampa kasdienybe. Beje, iš naujovių hipogrifas šauniausias. O vilkolakį galėjo ir geresnį padaryti, tikrai Golumą primena. Psichų tiesiog neįmanoma padaryti nepanašių į Nazgūlus, taigi čia atleistina. Bučinys gražiai atrodė.
Tiek įspūdžių. Atrodo, ledai Poterio fronte pajudėjo...