Kaip jau turbūt matosi iš mano parašo, nuėjau pasižiūrėti lietuviškai pavadinto "Galaktikos gido", nors man daug mieliau būtų ant knygos besipuikuojantis "Keliautojo kosmostopu vadovas po Galaktiką". Žodžiu taip,
GADIKLIAI
Sėdžiu, ir nepalieka manęs labai keistas jausmas: atrodo, suprantu visas juokelių subtilybes ir man išties kažkur giliai giliai juokinga (tuo labiau, kad pirmą knygą iki seanso perskaičiau ir jau gaudausi situacijoje), tačiau iki "tikro" juoko kažkaip netraukia... Bijau, kad su britišku humoru visada taip

Iš tiesų "dvasinio peno" pernelyg daug nepasisemsi (nors, besilaikydama savo taisyklės "dalykas vertingas, jeigu iš jo ko nors išmoksti", turiu pripažinti, kad man beveik ašarą išspaudė finaliniai vaizdai... be to, išmokau suprasti biurokratijos nekenčiančius žmones

). Tuomet kokia tokio filmo prasmė? Tik po kelių valandų grįžusi supratau, kad panašus jausmas buvo apėmęs ir per "Užversti bobutę": šmaikštu, bet nesijuoki. Tačiau "Gidas" kažkuo stilingesnis, gal todėl, kad sėkmingai naudojasi kalbos žaidimais. Žaidimai žaidimams - kaip menas menui? Homo ludens, tiesiog taip, be jokių prasmių? Tokia beprasmybė irgi turi prasmės, kad ir kaip bebūtų apmaudu tokiai knygų žiurkei kaip aš
Dalykėliai, kurie patiko: anekdoto "aš galvoju..." iliustracija su musiapliauškiais; robotas Marvinas; vogonų biurokratija; žvaigždžiakarinis peiliukas; megztos lėlytės ir kt. Labai geri aktoriai, gal nesuklysiu pasakiusi, kad vaidino "iš idėjos". Giliai smegeninėn įstrigo Arturo išraiška pamačius dirbtinę Žemę...
TAISA: o "Didysis Lebovskis" - labai puikus filmas! Bent jau man įspūdį paliko. Beje, "Kosminius kiaušinius" kažkada bandžiau žiūrėti, bet man tie juokeliai pasirodė pigūs... jau geriau subtilieji britai.