Keisti dalykai

Aha, tai vadinasi jos mane ATPAŽĮSTA!!! :shock:

gholumme rašė:bet visdelto noretusi kartais su kokia dvasia paplepet

Su dvasiom bendrauju bent kokį kartą per savaitę, neretai ir dažniau.

Turbūt daugumai ne paslaptis, jog tikrai tikiu dvasių egzistavimu. Mano nuomone, dvasios yra visur, kiekviename gyvame ir negyvame kūne, tačiau jas pamatyti duota toli gražu ne kiekvienam. Bet pabendrauti - daug lengviau, o tai įrodo, jog jos yra greičiausiai visiškai nematerialūs padarai.
Atsakant į klausimą apie bildukus - jie juk taip pat dvasios. Tik gal šiek tiek artimesnės mūsų pasauliui, dėl to ir bilda spintose bei panašiose vietose

bendrauji su dvasiom?...kokiu būdu? :shock:

Medituodamas.
O kai kuriais atvejais tenka pasišnekėti ir balsu (bet taip būna beveik išimtinai tik tada, kai stringa kokia technika ar nenoriai juda mąstymo procesas).

Kita tema (gal irgi kartojuosi) - ar jus dažnai "aplanko" deja vu pojūtis? Man kartais būna net po keletą kartų per dieną...

Hm, "gyvam ir negyvam kūne" būtų lyg kalba apie nešiklį. O man atrodo, kad materialus nešiklis gali būti ne bet koks, o tik tam tikro sudėtingumo ir atliekantis tam tikras funkcijas. "Dvasia", beje, man būtų ne kiekviena idėja (kuriai šiaip užtektų ir lapo popieriaus), o idėjų kompleksas... Kaip asmenybė (deja, galiu labai nusišnekėti, bet, rodos, asmenybė yra nematerialus dalykas).

deja vu? Kartais būna, bet manau, kad dėl to nekaltos nei dvasios, nei matrica.

Aš irgi nemanau, kad deja vu priežastis - dvasios ar matrica, tačiau tai ne mažiau keistas dalykas

Mano supratimu (čia irgi galiu labai nusišnekėti, bet tokioje gijoje tai leidžiama ), "dvasia" yra maždaug tai, kas skiria tam tikrą atomų junginį nuo to, ką mes suvokiame kaip konkretų objektą ar netgi reiškinį. Taigi "nešiklis", kitaip sakant, dvasios "namai", nebūtinai turi būti sudėtingas ir daugialypis.

"Idėjų kompleksas"? Komunizmo šmėkla, klaidžiojanti po Europą, būtų geriausias tokio "idėjų komplekso" pavyzdys [no offense, jei ką]

Idėjų kompleksai tikrai yra ne tik asmenybės (būtent ta šmėkla ir yra normalus pavyzdys). Asmenybei apibrėžti reiktų dar šio to. Tam tikru būdu organizuotas kompleksas?
Ar tik ne "sąvoka" skiria atomų junginį nuo to, ką suvokiam kaip daiktą? Platono idėja?

Man dažnai būna deja vu, bet tik neseniai sužinojau kaip tas jausmas vadinasi ir kad jį jaučia daug kas, iki tol galvojau, kad taip yra tik man vienam ir kad aš kažkoks nesveikas

Indraja rašė:Ar tik ne "sąvoka" skiria atomų junginį nuo to, ką suvokiam kaip daiktą? Platono idėja?

Galbūt. Nesu susipažinęs su filosofų veikalais (dėl tam tikrų priežasčių ir nenoriu to daryti), taigi galbūt kartoju kai kurias jau žinomas mintis. Tačiau nemanau, kad didelis skirtumas, ar vadiname tą dalyką "sąvoka", ar "dvasia"

WE - o mes juk visi savaip nesveiki, taigi nėra čia ko jaudintis dėl tokių dalykų

Aiquen rašė:Koks skirtumas, iš ko jos mane atpažįsta Bet atpažįsta ar ne? Ar skiria mane, savo angelą sargą, nuo tų, kurie kėsnasi jas priploti su šluota? Ar GALI tokia...hm... menka ir sąlyginai neišsivysčiusi gyvybės forma jausti "kažką daugiau"?

Kiekviena, net ir pati menkiausia (na, gal ne visai pati menkiausia, bet menkiausia iš tų, kurias sutinkame kasdienėje aplinkoje ir galime įžiūrėti plika trumparege akimi), gyvybės forma, gali jausti 'šį tą daugiau'. Tai instinktyvu - kaip sako šiek tiek aukštesnės (bet tik gabaritais, o išsivystymo lygiu - toli gražu ne visada) gyvybės formos, "duoda - imk, muša - duok atgal". Tai suprantama ir toms pačioms šelobytėms.

Hm, kažkur buvo tas būrimas iš tarakonų... Reikėtų ir iš šelobyčių? Manau, kad voras neatpažintų tam tikro žmogaus. Gi ir mums jie vienodi.
Va, idealistas galėtų pasakyti, kad mes sąvokas daiktams priskiriame todėl, kad kur nors yra tų daiktų idėjos. O materialistas - kad mes patys tas sąvokas sugalvojame.
Deja vu - visai įprastas psichikos veiklos reiškinys. Blogiau ne tada, kai manai, kad kažką jau matei, o kai niekaip neatsimeni, ar padarei, ką reikia. Visai neromantiška, bet veiksminga kankinimosi priemonė.

Laiqualasse rašė: "duoda - imk, muša - duok atgal". Tai suprantama ir toms pačioms šelobytėms.

Pala pala, bet priplota šelobytė nebegali kitoms pasakyti, kas ja priplojo. Ir iš kur jos gali žinoti, kad aš kada nors nemostelsiu šlepete? Bet juk žino- na, man toks įspūdis susidaro... Nes jų nuolatos daugėja (kas mane, tiesą sakat, džiugina). O kur dar šliaumai, vasarą tiesiog šniūrais traukiantys link mano namo... Gal kaltas namas ar vieta, kurioje jis stovi?

Gi ir mums jie vienodi.

Khem... vienodi, jei neįsižiūri. Aš saviškesaštuonkojes labai puikiai skiriu vieną nuo kitos.

šliaumai - tokios sraigės be kiautų, jei neklystu.

Gali būti, kad tavo namą šelobytės "pamėgo" dėl kokių nors geologinių anomalijų, esančių po juo. Jei taip, tai gali reikšti, kad kaip tik žmonėms (ir puselfėms, orkams bei hobitukėms) ten gyventi gali būti šiek tiek nesveika (gali netikėt, be to, vis tiek atsiras daug prieštaraujančiųjų, bet jei kokiu "keistu dalyku" tikiu labiau, nei dvasiomis, tai biolaukais ir žemės-kosmoso ryšių kanalais)

Va va, prašom apie tuos laukus su kanalais papasakoti iš fizikinio požiūrio taško 😉 Jau kalbėjom apie biolaukus, bet apie antruosius - dar ne. Turbūt nieks neims neigti, kad iš kosmoso gaunam visokių spindulių ir meteorų bei magnetinių audrų, tačiau kas per kanalai?

Niekas nesakė, kad tie kanalai - fizikiniu požiūriu išnagrinėtas ir suprantamas dalykas (galbūt ir yra išnagrinėtas, tačiau neteko apie tai girdėti). Žemės-kosmoso kanalai yra tam tikri taškai (tiksliau - skrituliai, tačiau gana nedidelio skersmens), kuriuose yra pastebimas didesnis kosminių spindulių ir magnetinių laukų intensyvumas. Juose mėgsta būti katės bei paukščiai (miestuose galima pastebėti tokių kanalų padėtis pagal paukščių išmatas), nemėgsta - šunys. Apie vorus nežinau. Viena aišku, kad žmogui ten ilgai būti (tarkim, dirbti sėdimą darbą ar miegoti) nėra gerai, bet ten lengviau medituoti.
Neprašykit protingo mokslinio paaiškinimo, nes tokio tikrai nežinau.

nu jog pagal pauksciu ismatas pirma kart girdziu.. idomu ..,nu ka zinosim 😉

Na, man pirmiausia kyla klausimas - o kaip žinoti, kad jie yra? Paukščiai kartais suka lizdus kolonijomis, todėl tose vietose priteršia. Bet ar kas nors žino, jog tos kolonijos susiję su stipresnės spinduliuotės vietomis? (Ogi tokį dalyką ištirti turėtų būti visai įmanoma). Ar kas nors bent kokius statistinius duomenis surinko? (Tiek to, kol kas apsieisiu be biologinių mechanizmų paaiškinimų).