Keisti dalykai

:shock: Oi, negąsdink. Hm, vaikas jaučia...

Balsas girdėjosi kuo aiškiausiai, dėl to neabejoju. Jau antrą sykį gyvenime taip- prieš 10 metų esu girdėjusi iš radiatoriaus giedantį chorą.
Šiaip logiškai paaiškinti galima viską, bet kad taip tokie sutapimai pasipiltų urmu...
O kaip šuns elgesį suprasti?

Kad šunys ir katės jaučia daug daugiau, nei žmonės, matome iš Lukjanenkos "Dozorų", taigi čia net aiškinti nelabai ko yra
Choras iš radiatoriaus - radiatoriai tikrai labai gerai perduoda garsus per visus aukštus. Netgi stebėtinai gerai.

Blokiniame name ir iš radiatorių, ir duše girdisi tiek ir tokių dalykų... Tarkim, aukštu žemiau gyvenančios kaimynės TV prie radiatoriaus galiu klausyti kuo puikiausiai. O duše garsai išsikraipo ir juos gali palaikyti bala žino kuo.

O dėl lėkščių - tai dar gerai, kad tik su bulvėm ir tik ant stalo. Man kartą visas kolbos su išlydyta agaroze dugnas "tiesiog", t.y. dėl karščio, nukrito, gerai, kad ne ant manęs.

Beje, visokius "keistus" dalykus žmogus dažnai pastebi vakare, jau būdamas apsimiegojęs ir pavargęs - tiesiog "gliukai" iš pasąmonės ar kur jie ten veisiasi tada lengviau išlenda. Juokingiausia, jog gali tikėti kuo nori, o patamsy kartais tikrai gali apimt šiurpuliukai. Nuo jų man padėdavo (prisipažįstu, ne tik būtuoju laiku...) ne priminimas sau, kad visu tuo netikiu, o savitaiga "tuo pačiu stiliumi". Vaikystėje mintyse vaiduokliams paprasčiausiai paaiškindavau, jog čia vaidentis draudžiama, aišku!?

Hm, o gal toks padidintas jautrumas turi ir evoliucinę prasmę - juk labiau apsimoka naktį palaikyti krūmą tykojančiu plėšrūnu nei ramiai užmigti, kai čia pat šnopuoja liūtas.

Laiqualasse rašė:radiatoriai tikrai labai gerai perduoda garsus per visus aukštus. Netgi stebėtinai gerai.

Ypaš vieno aukšto kaimo trioboj, kur aš ir girdėjau.

Rezonansas. Radiatorius gi pritvirtintas prie namo. Vėjas pučia ar mašina kur nors važiuoja - ir ima vibruoti girdimu dažniu.

Cormare^ rašė:...lyg kokia moteriškė skerdžiama žviegtų...

Ir tu dar nežinai kaip tokį GĖĖĖRĮ panaudoti? Įsteik firmą "Naktis aštrių pojučių mėgėjams". Anglų - neatsiginsi

Tiesą sakant, pati juk netikiu jokiomis anomalijomis. Nežinau, ko noriu labiau- viską paaiškinti moksliškai, ar suversti kaltę Papiruso Poltergeistui.

P.S. Šiandien jokių gliukų.

Čia tai jau tikrai nuotykiai ir kai viskas krūvoj, tai gali šiurpuliukai prabėgt per nugarą Daug kas paaiškinama mokslu, bet ne viskas - gal ir gerai, lieka šiek tiek vietos lengvai baimei ir vakaro istorijoms (viena tokia istorijėlė ir aš savo bendrabarbius pašiurpinau prieš savaitę - graži reakcija ). Tikiuosi tai iš tiesų tik švelnus vėjėlis prasibėgo per kambarius (nors šuns reakcija labai jau keista :shock: )... Drąsi tavo Beatričė 😉

viena mūsų šokių mokytoja persikraustė gyvent į butą, kur prieš kiek laiko mirė šeimininkė. Jos duktė ėmė dažnai su kažkuo šnekėt, nors nieko kambary nebuvo. Kai paklausė, su kuo šneka, mergaitės atsakymas buvo - "ai, kažkokia boba..". Po to, kai mergaitė detaliai nupasakojo moters išvaizdą, pasirodė, kad ji atitinka buvusią šeimininkę.
Po kiek laiko ji nustojo šnekėt su vaiduokliais, o dabar, jei neklystu, su jais šneka jos jaunesnioji sesutė

Mhm, vaikai dažnai nebijo to, kas suaugusiems varo aparpalį.

Beje, mano namas ir vėl tvarkoj. Kad ir kas tai buvo- dingo. Šiaip ar taip, jaučiu savo urvą kaip gyvą padarą, ir galiu pasakyti, kada viskas gerai, o kada ne. Žinau kurios sienos kaip praleidžia garsą, pažįstu savo daiktus. Kažkoks gliukas tikrai buvo. Dabar išėjo, apdovanojęs mane naktiniais košmarais atsisveikinimui. Beveik įtariu, kas tai buvo. Po sesijos reiks nusipirkti gėlių ir važiuoti į kapines atsiprašyti- dėl visa ko.

Elva rašė:Po kiek laiko ji nustojo šnekėt su vaiduokliais, o dabar, jei neklystu, su jais šneka jos jaunesnioji sesutė

Hm... "Narnijos Kronikose" protingų minčių nelabai daug, bet yra viena, tinkanti šitai temai - visada labai lengva kažko nematyti, jei tik nenori. Maži vaikai nežino, ko "negalima" matyti/girdėti/jausti, todėl ir pasišneka su visokiais vaiduokliais ir pan. Suaugusieji, tai pastebėję, paaiškina jiems, jog vaiduokliai - tik pramanas, nes patys taip buvo išmokyti savo tėvų ir bendrai visuomenės nuomonės, ir vargšai vaikai turi palikti savo geriausius draugus bei nustoti su jais turėti ką nors bendra.

'tleiskit, truputį pasikartosiu - nu o ko blogai, jei pramanas? Gi kartais svarbu, kad kažkas yra, ir ne esmė, ar yra kaip molekulių visuma, ar kaip neuroninių impulsų visuma, ar memų (kultūrinės informacijos vienetų) visuma. Bet ne, kai kurie akcentuojantieji "dvasinę" pusę yra tokie (nors ir pseudo) materialistai, kad būtinai reik visokių astralinių kūnų, virpesių ir kt., gryna idėja smegenyse netinka.

Žiūrint iš filosofinės pusės- nematau skirtumo tarp idėjos smegenyse ir šmėklos kampe.

Šaukšto nėra.

O kai kurie mato, šmėklas fotografuoja... Jei filosofiškai - tai skiriasi tik tai, ar manai, jog šmėklos idėja įlindo į tavo smegenis ir privertė jas matyti šmėklos atvaizdą, ar manai, jog tavo smegenys susigeneravo tą atvaizdą ir jam paaiškinti iškapstė šmėklos idėją (na, bet ryškai matomos šmėklos visgi per rimtas atvejis pliurpimui, pliurpt geriau apie tik tas kurios "atrodo, kad yra").

Tarkim, Arda man - memų kompleksas, nemanau, jog kokioj paralelinėj visatoj egzistuoja ar kad kokia siela iš ten gali įlipt į mano kūną, bet galiu apie ją fantazuot (ir ne tik "pramogai", bet ir "labai rimtai"), nelaikydama savęs kvaile. Juk Arda visgi yra 😉

O čia jau teisingai pasakė Orvelas (laisva citata): "Realybė yra tai, ką mes suvokiame kaip realybę". Jei visus įtikinsi, kad šaukšto nėra, jo ir nebus, nepriklausomai nuo to, ar ten kokia nors daugiau mažiau objektyvi molekulių sankaupa ir guli ant stalo. Juk ir tas pats molekulių bei kitų, plika akimi matomų, dalykų egzistavimas lygiai taip pat abejotinas, kaip ir šmėklų.
Oops, visai nusifilosofavau... Shame on me

Mhm, kasdienybėje net ir ne apie šmėklas, o apie paprastą istoriją ir politiką kalbant būna svarbu ne tiek tai, kas yra, o tai, kaip žmonės tai įsivaizduoja. Ir tą įsivaizdavimą, kaip pastebėjo Orvelas, neretai švelnesnėmis ar šiurkštesnėmis priemonėmis bandoma pakeisti. Et, kaip gaila, kad Baltarusijos TV neberodo

Bet čia mums gana į temą - man kartais atrodydavo, jog netikėjimas laumėmis ir bendravimas su jomis tuo pat metu yra tikras dvejamintės pavyzdys, kol galiausiai radau pa(si)aiškinimą, jog tikrovė yra ir tai, ką sugalvojai, nors ir kitokios formos.

[quote="Laiqualasse"]"Realybė yra tai, ką mes suvokiame kaip realybę".
Na, mintis tikrai įdomi. Tik aš dar drįsčiau galvoti, kad egzistuoja ir tai, ko mes nesuvokiame. Iš to kyla visokie tyrinėjimai atradinėjimai visokiausių iškeltų hipotezių. Gal yra kažkokia nuojauta to, kad šalia apčiuopiamos realybės yra ir kažkas ko dar nenučiupome .
O vaikai tai tikrai labai stebinantys žmogučiai - kai pasako ką, tai nežinai iš kur jiems tai ir kaip sureaguoti Ypač tie, kurių tėvai nuo vaikystės į aiškias formeles nesukiša.

Mmmm... Man tik siaubai baubai šiandien... Prasidėjo turbūt nuo to, kai ryte norėjau išeiti iš vonios. Atidariau duris ir tuo pat metu mama išlindo iš kambario. Dieve, ko infarkto negavau Po to važiuojant mašina radija grojo normaliai, tik staiga dainininko balsas pradėjo žemėti ir lėtėti. Galvojau kokis Bildukas į radiją įsivogė. Taip ir neišsiaiškinau, kodėl taip įvyko. Po kelių sekudžių viskas vėl buvo normalu, bet tuo metu pasijaučiau kaip kokiam "siaubeke" Ruošiuosi skaityti knygą apie Indigo vaikus. Draugė rekomendavo, sakė labai įdomu 😉