Kaip kokiems. Aš asmeniškai nesu linkusi autentiškumo laikyti pagrindine savybe. T.y. aš naudojuosi senaisiais elementais, tačiau suvokiu, kad ta praeitis jau seniai nebe čia, kad mes nebejaučiame, nebemąstome kaip mūsų protėviai, ir daug kas pasaulyje pasikeitė. Man regis, Lietuvos neopagonys ("Romuva") taip pat tą supranta panašiai. Nors yra tąsos motyvas, t.y. kad tęsiama senoji tradicija, nevengiama abejotinų faktų klausimo: suprantama, kad kai kas yra nepatvirtinta, trūksta žinių ir įrodymų. Bet jeigu tai žmones veikia dvasiškai, emociškai, kodėl gi ne? Iš to, ką sužinojau apie Wicca, taip pat galėčiau pasakyti, kad yra visokių. Ta garsi knyga, kurios dabar pavadinimo neprisimenu, išleista XXa. apie vidurį, kurioje buvo rašoma apie tai, jog raganavimas buvo išsaugotas per amžius perduodant tradicijas iš kartos į kartą, vienų Wicca išpažinėjų vertinama kaip tiesa, kitų tik skeptiškai (ir, sakyčiau, blaiviai). Taigi apibendrinančios išvados "taip" ir "ne" pasakyti negalėčiau, bet manau, kad pats "neo" žodyje "neopaganism" ar "neopagonybė" jau rodo tam tikrą požiūrį. Įsitikinimas, kad esi kažkokios tradicijos tęsėjas, ryškus, tačiau tuo pačiu metu yra ir supratimas, kad to, kas išnyko, nebesugrąžinsi, todėl reikia griebtis kaip šiaudo to, ką turi, ir paprasčiausiai ieškoti savo dvasinio kelio, o ne teigti, kad esi toks pats druidas kaip ir prieš tūkstantį metų. Tų šiaudų tuomet gali būti prikuriama ir daugiau... Bet pasikartosiu: jeigu tai gražu, veikia emociškai, ar tikrai taip jau būtina žinoti, jog tas mitas tikrai išlikęs nuo akmens amžiaus? Nemanau. Aš ir į Tolkiną kartais pasižiūriu kaip į jaudinantį, todėl 'autentišką' mitą. Koks skirtumas. Galiu Aukščiausiąją Realybę ir Eru pavadinti, jeigu man tai prie širdies. Bet čia jau kiekvieno asmeninis skonis.