Apie religiją (ir kitką) MANDAGIAI

Malda yra pokalbis su Dievu. Sakykime, tu apie geriausią draugą žinai viską, bet jis su tavim metų metus nesišneka. Čia tas pats.

Tas pats paminėtas žmogaus nuoširdus kalbėjimasis su Dievu jau yra meldimasis . Man, asmeniškai, malda ir reikalinga tiesiog ryšiui su Dievu palaikyti, jam padėkoti ar paprašyti pagalbos sunkiu gyvenimo momentu . Kažkada ilgesnį laiką nebesimeldžiau vakarais, bet po kurio laiko vėl pradėjau - dvasinio gyvenimo kokybė tiesiog nepalyginamai pasikeičia ir tai aiškiai po to karto pastebėjau.

meh tai turbūt keistokai jaustųsi kalbėdama maldas vakarais, pas mus tas neįprasta. Kažkaip nepažįstų nieko, kas bent kiek į religiją būtų linkęs, net keista. Bet labai palaikau žmones, kurie nori melstis ir sugeba melstis.
Mano manymu tas meldimasis tai tam tikra prasme įsigilinimas į savo ir apsivalymas nuop visokių negerų minčių ir šiaip visokio viduje tūnančio blogio.
Nelabai į temą, bet kilo tokia mintis, kad kartais net nebūtina tikėti, kad galėtum melstis O.o

YourBestNightmare rašė:Nelabai į temą, bet kilo tokia mintis, kad kartais net nebūtina tikėti, kad galėtum melstis O.o

Nematau tame nieko keisto.

Kalbant apie maldas... Me laikosi principo "jei neturi ką pasakyti - tylėk". Nesikreipiu į Šefą be ypatingos priežasties, ir jau tuo labiau nematau prasmės lįsti jam į akis su rytynėmis/vakarinėmis/priešpietinėmis maldomis. Kurių galų? Argi Jis ir taip nežino, kad dedasi mano šidyje, galvoje, sieloje ir visur kitur? Na taip, jei pokalbį mintyse galima laikyti malda... Bet standartizuotos formos burblenimai panosėje man atrodo kvailai. Dažnas kalbėdamas Tėve Mūsų juk ir negalvoja net apie tai, ką sako. Argi ko nors vertas toks "bendravimas"? Aišku, kiekvieno reikalas. Kaip kam patogiau. Aš labiau jaučiu Dievą ravėdama savo prieskonių lysvę, nei besistumdydama su bobulėmis bažnyčioje.

Na aš su Juo pasišneku veik kasdien, nes taip įpratau, ir šiaip gera
Nepaisant šito, visiškai pritariu Aiquen, dėl tų maldų kartojimo, net nesuprantant reikšmės.

Kaip YourBestNightmare rašė, jog "nebūtina tikėti, kad galėtum melstis", taip galbūt ir nebūtina melstis , kad galėtum tikėti...

Taip, kartoti tėve mūsų, nežinant maldos reikšmės yra beprasmiška. Kartais geriau apgalvoti ką nori pasakyti. Juk tėve mūsų burbenimas po nosim ir negalvojimas apie tai ne malda. Jei šneki su Juo, kaip su draugu - tai malda

Kaip su draugu... o kaip kitaip dar įmanoma? Man kažkaip nėra moralinės traumos ir pajuokauti su Juo, ir apie Jį - Šefas gi ne koks rukšna seneliokas, laidantis žaibus nuo debesėlio. Jei jau suteikė žmonėms jumoro jausmą, tai, manau, ir pats "prie bajerio". Galų gale, žmogus jau pats savaime yra vaikščiojantis anekdotas, kaip bepažiūrėtum...
Mane visuomet juokino posakis "Bijok Dievo!".

Degčiau aš ant laužo viduramžiais, oi degčiau. Ir dabar keista, kad bažnyčios negriūna, kai pro šalį einu.

Turiu tokį slaptą jausmą, kad ne tik tu degtum viduramžiais
Tokių ir daugiau atsirastų

Aiquen rašė:Man kažkaip nėra moralinės traumos ir pajuokauti su Juo, ir apie Jį - Šefas gi ne koks rukšna seneliokas, laidantis žaibus nuo debesėlio. Jei jau suteikė žmonėms jumoro jausmą, tai, manau, ir pats "prie bajerio". Galų gale, žmogus jau pats savaime yra vaikščiojantis anekdotas, kaip bepažiūrėtum...

nu šiaip jau vien tai, kad jis sukūrė žmones buvo gan neblogas 'bajeris'
naaah, dievo nereikia bijoti, jei jam reikėtų, kad jo bijotų, čia 90 procentų žmonijos laužuose keptų ar kaip kitaip kentėtų

Ir Morta teisingai sakėti, kad nebūtina melstis, užtenka tik tikėti. Su tuo visiškai sutinku

Na, Aiquen, kad bažnyčios negriūva tau einant pro šalį, tai visai nesistebiu - geras humoro jausmas yra vienas iš šventumo bruožų.

O dėl to, kad galima tikėti ir nesimelsti, tai nesutikčiau. Dievas gi ne kokia abstrakcija ar idėja, Jis - Asmuo. Jei tiki, širdim priimi, tai bendrauji, o jei bendrauji, tai jau ir meldies. Nebent Dievas pripažįstamas kaip kokia galimybė - yra kazkoks dievas (-ai), yra ateiviai, yra t.t. Tokiu grynai filosofiniu požiūriu, tai tada nesusitinki su Juo kaip su Asmeniu ir maldos nereikia, užtenka "pafilosofuoti" apie Jį.

Dėl laužų - manau, daugelis tų vargšų nelaimėlių buvo ne eretikai, o kaimynų įskųsti bėdžiai: nepatiko kas, nuėjai kur reikia, pasakei ką reikia ir pačiam rankų teptis nereikia...

Strėlė rašė: O dėl to, kad galima tikėti ir nesimelsti, tai nesutikčiau. Dievas gi ne kokia abstrakcija ar idėja, Jis - Asmuo. Jei tiki, širdim priimi, tai bendrauji, o jei bendrauji, tai jau ir meldies.

Na turėjau omeny tas tradicines bažnytines maldas. Nebūtina taip melstis, kad galėtum tikėti. Na jei apskritai bet kokį bendravimą su Dievu vadinti malda, tai suprantama jog jei tiki tai veik neišvengiama.

Tai taip. Kad ir "Prašau, padėk man rytoj, kad nekviestų atsakinėt per istoriją" yra malda. Tik kad galėtum melstis, reik pripažinti savo nuodėmes mano supratimu.

Kokia jums krikščionybės atšaka labiausiai patinka ir ar joje norėtumėt būti?

Man labiausiai patinka Liuteronai, jų pamaldose ir visam bažnytiniam gyvenime yra išmesta to ko per daug katalikybėj...Na visokių nereikalingų ir pompastiškų dalykėlių. Gaila, kad negimiau liuteronu...

Nimrodel: mano supratimu malda yra tada, kai tu Dievą garbini ir pan. na tais žodeliais, kaip garbė Dievui tėvui...(nekenčiu tokių dalykų) Man su juo daug smagiau pasikalbėti paprastai...

Tai aš tą ir sakau, bet pvz. tu negali kalbėti su draugu, kai esi su juo susipykęs ir dar jo neatsiprašęs. O dėl liuteronų.. Tai ateik į jų pamaldas, o ne į katalikų. Gi neišvarys iš bažnyčios, o esmė liks ta pati. P.S. pamaldos - sekmadienį, 11.00 h.

Hurinas rašė: Gaila, kad negimiau liuteronu...

Aš tai manau, jog mes negimstam nei liuteronai, nei kokie kitokie. Yra tik tėvų religija, bet vis viena kiekvienas renkamės patys, anksčiau ar vėliau. Taip, kad nėr ko čia gailėtis, pasirinkimas tavo.

Weeeeeee

Dėkoju už suteiktą informaciją

Buvau aš liuteronų pamaldose. Baisiai nuobodu. Sorry, bet būtent taip.
Me auklėta kaip katalikė. Ta kryptis man ir artimiausia, ba estetiškiausia. O apskritai tai apsieinu be religijos. Žmonių čia išmislas, o man patinka su Šefu bendrauti tiesiogiai, be jokių ritualinių fiti-miti. Nors aišku, nueiti pasiklausyti kalėdinių giesmių smagu.

Tikėjimą ir nesimeldimą aš palyginčiau su gyvenimu nevalgant - visiškai pritarčiau strėlei, kad tokiu atveju Dievas gali būti tik filosofinė abstrakcija. Tiesiog nesimelsdamas tu ir negyveni dvasinio gyvenimo, o tavo dvasia tik merdėti, neturėdama jokio ryšio su Kūreju. O kas kaip medžiasi, čia jau tikrai asmeninis reikalas. Man labai patinka maldos "Tėve mūsų" ir "Sveika, Marija", nes jų žožiais pasakau viską, ką iš tiesų ir noriu pasakyti. Ir jei vaikystėje negalėdavau įsigilinti į jų žodžius, tai dabar dažniausiai pavyksta tai padaryti, tad melsdamasis nejaučiu jokios "rutinos" . Tas susikaupimo į maldą lygis yra tikrai svarbus dalykas ir jis gali būti tobulinamas, tik tam reikia noro. Dvasiškai tobulėti galima ir asmeniniu keliu, tačiau, mano manymu, tai yra kelias per aplinkui.

Per tiek metų lyg jau turėčiau įprasti, bet kartais vis dar nustebina, kaip specifiškai dažniausiai suprantamas "dvasinio gyvenimo gyvenimas"... Ne ne, čia ne priekabės, bet manyčiau, kad į tą gyvenimą gali įeiti ir tam tikri potyriai, išgyvenimai, ne tik žodžiais formuluojama malda. Na, o kad tai siejama tik su religija - ką gi, irgi jau turėčiau įprasti. Bet toli gražu - ne nepaisydama patyrimo patikėti, kad tai įmanoma tik tokia forma

YourBestNightmare rašė:Nelabai į temą, bet kilo tokia mintis, kad kartais net nebūtina tikėti, kad galėtum melstis

Na, bent jau šiaudinis tikėjimas kokia nors "sėkme" gal ir reikalingas - jei tai malda "iš reikalo". Bet jei kalbam apie kiek kitokias situacijas ir Tikėjimą labiau religine prasme - taigis, melstis visiškai įmanoma ir nelaukiant, kol 100% įsitikinsi visomis dogmatinėmis smulkmenomis.

Aldarion rašė:Man labai patinka maldos "Tėve mūsų" ir "Sveika, Marija", nes jų žožiais pasakau viską, ką iš tiesų ir noriu pasakyti.

O man jų neužtenka. Kasdienės duonos duok mums šiandien? Ir ką, žmogui turėtų užtekti taikos pasaulyje, pilno pilvo, stogo virš galvos ir nekiaurų batų gyvenime? Iš viso "Tėve mūsų" pritariu tik daliai apie kalčių ateidimą. Tas, kuris nesugeba atleisti, yra nykus padaras, priklausomas nuo savo principų. Ant tokių net pykti neišeina. Ne kasdieninės duonos, ir ne tvarkos ant žemės prašyti reikia, bet galimybės atleisti. Ir trumpiau, ir konkrečiau, ir teisingiau. Visa kita yra tuščiažodžiavimas.
(Dėl "Sveika Marija" priekabių neturiu. Kas meldžiasi Motinai, meldžiasi ir Dievui. Taškas. Viena iš teisingiausių ir konkrečiausių kataikiškų maldų. )
Aldai, sorry, tu tai gal ir įsigilini į tai, ką sakai maldoje, ale kiek tokių kaip tu, a? Nykstamai mažai. Tai blogai, bet taip yra, ir nieko su tuo nepadarysi. Linkiu tik stiprybės, laikyk lygį Viešpaties akyse (čia ne ironija, čia nuoširdžiai. Tamsta vertas visokeriopos pagarbos už savo įsitikinimus, nors retkarčiais ir atrodo, kad tu garbini ne Dievą, o patį tikėjimą. Ale čia tik tarp kitko, atsitiktinė mintis, nevermind.)

Indraja rašė:Na, bent jau šiaudinis tikėjimas kokia nors "sėkme" gal ir reikalingas

Nu va, o kodėl broliams krikščionims nekliūna, kad tokie tikėjimai prieštarauja pirmam Dievo įsakymui, a?
Neturėk kitų dievų, tik mane vieną, jo? Pirma - tas pats, jei oras pasakytų "nekvėpuok nieku kitu, tik manimi". Nusiinterpretuoja žmonės ne tom kryptim, bliamba, ir gaunasi paskui kryžiaus karai. Juk pasakyta čia ne tai, kad žmogus neturėtų rinktis kitų tikėjimų formų, kaip ta viena "teisingoji". Budistai ar kokie afrikos džiunglių bumbajumbai puikiausiai apsieina be Jėzaus, o gyvena gi. Ir žaibai ant jų galvų nekrenta. Antra - čia, imho, galvoje turėta tai, kad garbinti reikia Kūrėją, o ne savo pačių kūrinius. Kol žiūri į viršų (čia metafora, nesikabinėkit prie žodžių), tai nėra skirtumo, kuriam dievui meldiesi, nes net teoriškai jų negali būti daugiau, nei vienas. Pinigai, valdžia, kietos tačkos, nauji skudurai ir kitos bliactvos - va tie kiti "dievai", kurių prisakyta negarbinti. Ale gi ne, žmogus viską supranta pažodžiui, kur jau jam tokios sudėtingybės. Nueisiu sekmadienį į bažnyčią, o namie atnašausiu savo naujai buitinei technikai. Pasimelsiu prieš miegą Marijai, o likusią paros dalį garbinsiu ir šlovinsiu savo Įvaizdį. Pagiedosiu hariramas su savo spalvotais draugeliais, o paskui melsiuos visagaliam Eurui, aleliuja.
Nu fu gi.


*tyliai niūniuoja panosėje "Jai Maha Kali, Jai Ma Kalika" ir nesuka galvos dėl to, ką apie tai pagalvos Šefas. Graži daina, o ką?*