Nūūūū perskaičiau pagaliau garsųjį Raganių. Ir ką... ogi nieko.

Nei pasakojimo stilius apie kurį tiek kalbėjo Andrius užkabino, tiesa sakant jo beveik nepastebėjau, o tai ką pastebėjau pasirodė gana kičiška. Nei šiaip kažką įpatingo...
Tiesa pasaulis gan įdomus, tiksliau pasakius smagus, nes jame surinktos būtybės iš krūvos skirtingų tautų mitolgijų plius kelios sugalvotos. Vienintelės kurios iš jų užstrigo tai "Velnias" ir "Mimikas". Kitką jau kaip ir baigiu pamiršti...
Raganius... Čystai Sorbo

neįsižeiskit šio herojaus mylėtojai, bet būtent taip ir pasirodė. Arba Konanas... Vargšas stipruolis vienišius pusiau per prievartą, pusiau "iš pašaukimo", kurio niekas nemyli, o jis gi tik gero nori ir šiaip nelaimingas, ypač asmeniniam gyvenime. Ksenos kelios irgi painiojasi - žoždiu čia autoriaus fantazija siauroka

Pornografija... banali, galėtų būti ir mažiau.
Viena iš pagrindinių minčių - mitinių būtybių mažėjimas, žmonių įsigalėjimas pasireiškiantis gana didele netolerancija ir naikinimu... na tai neretai žavi daugelį bent kiek jautresnių sielų. Vienok detalesnis siužeto "atidirbimas" gana varganas, neįdedant per daug pastangų.
Žodžiu skaitalas kaip skaitalas... kokius du ar tris apsakymus gal ir perversčiau dar kartą, t.y. kelios neblogos mintys yra, bet dėl jų knygos antrą kartą tikrai neskaityčiau.

Raganauju –
Saulėj garuoja džiūdamos
žolelės nuo nemigos, širdies dieglių –
žolelės, kad pavirstum vilkolakiu –
žolelės, kad prašvistų aptemę akys,
žolelės, kad aptemtų šviestos akys,
žolelės, žolelės...
ir driežai.