Įveikiau ir aš gausiai išdiskutuotas
“Avalono miglas”. Šiaip Artūro ciklo legendomis (Tristano ir Izoldos istorija, beje, irgi į jį įeina) domiuosi senokai, teko skaityti ir matyti visokių interpretacijų. Bradley interpretacija – pagonybės ir krikščionybės dialektinė vienybė ir kova

) – konceptualiai įdomi, tačiau literatūrine jos realizacija nesu visiškai patenkinta.
Ech…
Gadikliai gadiklėliai…
Visų pirma manęs netenkina ideologijos perteklius. Žinoma, religinių fanatikų būta visais laikais, tačiau V. a. Britanijos žmogus, koks išprusęs bebūtų, tikrai nesuvokė religijos tokiais bendrais bruožais, nuošaliai, kaip neretai aprašoma, mąstymas buvo labiau mitologizuotas. Gausiuose veikėjų svarstymuose aš įžvelgiu ne ankstyvųjų viduramžių žmogų, o šiuolaikinį ideologijos stokos kamuojamą vakarietį.
Nors Bradley simpatijos be abejo priklauso pagonybei (sprendžiant iš to, kad nepastebėjau ne vieno įdomesnio ir teigiamesnio krikščionio), knyga tikrai nėra vien pagonybės šlovinimas ir krikščionybės peikimas. Nereikia pamiršti, jog didžioji pasakojimo dalis vyksta moteriškių pagonių vardu. Bet iš istorijos labai gerai matosi, kad nei teisuolių, nei visiškų pabaisų nėra abejose pusėse.
Iš dalies negaliu nesutikti su Shly knygos apibudinimu “Diedai – mazgotės, bobos – kalės”. Ta-aip, vietomis susidaro įspūdis, jog jei veikėjų nekamuotų nelaiminga meilė, nevaisingumas bei kitokios moteriškos problemos, tai artūrianos nebūtų buvę. Ir angsto tikrai padauginta. Suprantu, gal tai ir yra labai realistiškas psichologijos aprašymas, bet IMNSHO toks realizmas neskoningumu prilygintinas detaliajam aprašymui, kaip veikėjai po tris-keturis kartus į dieną vaikšto į tualetą.
Štai kas patiko, tai pabaiga, kas literatūros kūriniui yra itin svarbu. Ir Mordredas, pagaliau atsirandantis veikėjas su stuburu (tiesiog kraujomaišos propaganda

). Nudžiugino religijų susitaikymas ir išvada apie Artūro karaliavimo periodo prasmę. Už gerą (ne laimingą, bet gerą) pabaigą nurašyčiau bent pusę priekaištų knygai.
P.S. Tik jokių lyginimų su Tolkinu ir paralelių vyriška-moteriška proza! ŽV nėra nei kruopelės AM būdingų fiziologinių išgyvenimų ir bent per eilę mažiau psichologinio realizmo, ir ačiū Eru! ŽV pagrindiniai veikėjai yra net gi savotiškai aseksualūs, archetipiškesni; man nesunku įsijausti į praktiškai bet kurio jų vaidmenį, tačiau, manyčiau, retas vyras (ir net ne kiekviena moteris) galėtų pasakyti tą patį apie Bradley personažus.
Mergaitė Gyvatė
[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]