Fantasy

Perkelta iš Legolas I gijos "Eragonas":
Gal kas skaitęs šią knygą?Man tai patiko,tik įdomu kada antra dalis bus..


Legolasai Pirmasis, ši knyga nėra kažkuo aktualesnė tolkinistų forumui nei visos kitos fantasy knygos. Todėl reikėtų žiūrėti į šią giją.

<hr>
Indraja:

Vis dar tik pradedu "His Dark Materials", bet jau labai sužavėjo kalba - ne tik kitokie tarptautiniai žodžiai, bet ir įdomiai sukonstruoti veiksmažodžiai. Įdomu, ar ir išvertė taip savitai... O eksperimentinė teologija tai iš vis preved.

Aš skaičiau "Eragoną". Visai nieko, antra dalis tikiuosi, kad bus neužilgo, nes kitose šalyse jau seniai yra išleista. Mažai atsiliko Lietuva su pirmos išleidimu, tai neturėtų ir su antra vėluot.
Bet nėra ji ten kuo nors ypatinga... Vaikiška kažkokia šiek tiek.

gerai kad perkėlei Indraja
Hm..tai kad jau senokai neišeina ji.Pats metas,nors man knygos kur yra žemėlapis tai visai nieko..Dar kalba įmesta nykštukų,senoji..

Oooooooo, "His dark materials"... Unreal
Spoileris/gadiklis
Pabaiga liūdna, po to visą dieną kaip apdujusi vaikščiojau...
Bet gera istorija , gera.


O "Eragonas" man visai patiko, tikrai šiek tiek vaikiška, bet nieko čia blogo. Tik nepatiko panašumai su ŽV. Kažkaip labai daug jų ten... Kad ir elfai.

nu taip,bet kad tų elfų ten nebuvo,tik viena ,,elfė,,

Aha, man irgi jaučiasi ŽV... Bet šiaip patiko, istorija intriguojanti 😉
GADIKLIS: Nors iškart supratau kad Bromas yra Raitelis...

Filmą kiek žinau kuria,už pusės metų bus jau...Bet iš parengiamojo fimlo,tai ne ką geriau už Robin Huda

Buvo elfai. Miške gyveno ir pirmoj knygoje daugiau jų nepasirodė, kiek atsimenu 😉

nu,bet veisvien pirmoj knygoj visai nedalyvavo,tik truputi apie juos šnekėjo

Mhm, pasiaiškinsiu, kodėl apleidau įvairias pareigas pastaruoju metu... Ačiū Exon už knygą.

Philip Pullman „His Dark Materials“

Turbūt tai trys iš tų knygų, kurias galima skaityti jau vaikystėje, bet dar smagiau skaityti jaunystėje. O taip, tai gerai suregzta istorija apie užaugimą ir t.t. Netikėtos, kartais ganėtinai nevaikiškos detalės. Stiliaus yra būtent tiek, kiek reikia. Pradžiugino kalbiniai žaidimai – kitaip išvesti tarptautiniai žodžiai, kitaip sudaryti veiksmažodžiai. Bet malonumo iki kojų pirštų galiukų priežastis – pasaulio modelis. Ir koks tas modelis, ir iš ko jis sukonstruotas. Filosofinis knygos lygmuo susideda iš daugybės labai, labai gerai pažįstamų kruopelių. Tik niekada nežinojau, jog iš jų galima suregzti mitologinę fantastiką. Iš krikščionybės – taip, iš Indijos mitologijos – taip, bet iš to, ką gali pasakyti agnostikai ir ateistai? Pasirodo – taip. Pasaulio modelis agnostiškas, ir, rodos, idėjų be materijos ten nematyti. Tai darbas, skirtas išnagrinėti kuo daugiau su tuo susijusių klausimų ir aspektų, tačiau jis nė iš tolo neprimena filosofinio traktato, nes visos detalės puikiai įkomponuotos istorijon. Suprantu, ne vienas Vakaruose perskaitęs turėjo pasijusti taip pat nejaukiai, kaip ir po pirmųjų „feministinių“ fantastikos kūrinių. O man šios knygos, kur laisvamaniškas pasaulėvaizdis aiškinamas ne tik menine, bet ir mitologiškos fantastikos forma, buvo tikra dovana.

X-post - LiveJournal

Apie "Eragoną" 12-tame šios gijos puslapyje esu gana neigiamai pasisakiusi. Nemėgstų tokios štampuotos fantazės.

Šeštadienį, vėlų vakarą užsukusi į parduotuvę vos iš klumpių neišvirtau pamačiusi Sapkovskio "Paniekos metą". Mano supročiu labai jau greitai į lentynas pateko.
Sukramsnojau tą veikaliuką iki sekmadienio popietės. Gadikliukai light: Veiksmas rutuliojasi toliau, ir toks įspūdis, kad niūriau jau nebegali būti. Ciri, kaip ir reikėjo tikėtis, tampa centrine istorijos ašimi. Su labai neaiškiu paveldimumu. Kažkas man yra sakęs, kad ta istorija išsivinios maždaug "jie visi ilgai ir laimingai gyveno". Bet Sapas rašo taip, kad rodos ilgai ir laimingai gyventi jo pasaulyje yra labai didelė anomalija. Ir dar labiau sustiprėjo įtarimas, kad visi gyvi padarai ten - arba apskrętę valstiečiai arba nenusakomo grožio žmonių ar elfų rasės gražuolės.

Na jau, Maja, kas ten tokie jau nenusakomo grožio? Geraltas? Taigi kad ne lygtai. Vėdrynas, kiek pamenu, simpatiškas, bet tikrai nusakomas, Ciri labiau keista, nei graži, Paveta simpatiška ir tiek, Jožas visai eilinis, Jenifer gi ir Merihold prisidariusios plastinių operacijų ir netikras visas jų grožis. Kas lieka iš tų nenusakomų? Kalantė nebent ir visokie antraeiliai elfai, kurių rasei by default priklauso dailiai atrodyti.


...sakai, niūriau nebegali būti? Nu nu.

Su pagrindiniais personažais tai taip. Bet visos sutiktos mergos dažniausiai verčia iš kojų. Tiesa, vyko burtininkų kongresas ir iš vyriškos pozicijos (ta prasme Geralto akimis) buvo nužiūrinėjamos dalyvės ir analizuojami jų aprėdai. Suprantama, visos pasigražinusios magiška chirurgija. Bet kaip suprantu vyriškiams tas negroja. Todėl truputį nusibosta skaityti apie n-tąją damutę bambą siekiančia iškirpte ir pūpsančiomis grožybėmis.

Indraja rašė: Philip Pullman „His Dark Materials“

Patiko kaip Indraja šią knygą apibūdino. Gal galit nurodyti iš kur internete ją galėčiau atsisiųsti? Nes, ieškojau, o neradau. Reikia prisipažinti, esu gana prasta iškotojas internete.

Taigi, Lukjanenko "Paskutinė Sargyba". Patiko labiau nei sargyba priešpaskutinė, kadangi daugiau detektyvinio elemento (nors ir nuspėjamo), kas Lukjanenko sekasi l. gerai, ir mažiau moralizuojančių pavirkavimų, kas jam sekasi l. blogai. Buitinio politikavimo irgi nedaug ir neįkyrus ans - na, visgi jis profas; ko galėjo būti mažiau, tai aliuzijų į filmą, būtų visiškai užtekę vienos.

"Gugį" pagaliau radau laiko perskaityt. Valio, intuicija nenuvylė! (Kad pirkau...). "Genomas 3000" tikrai kažkokių bėdų su stilium turėjo, o čia - puiku! Ir humoras geras (iš visokių žinomų posakių... Iš "mano mieliausias" net mama juokėsi, o scenelė su baltaplaukiu - ) Ir pasakojimai mieli. Taigi, Maumaz dabar mano akyse jau visai rašytojas

Įveikiau ir aš gausiai išdiskutuotas “Avalono miglas”. Šiaip Artūro ciklo legendomis (Tristano ir Izoldos istorija, beje, irgi į jį įeina) domiuosi senokai, teko skaityti ir matyti visokių interpretacijų. Bradley interpretacija – pagonybės ir krikščionybės dialektinė vienybė ir kova ) – konceptualiai įdomi, tačiau literatūrine jos realizacija nesu visiškai patenkinta.
Ech… Gadikliai gadiklėliai…

Visų pirma manęs netenkina ideologijos perteklius. Žinoma, religinių fanatikų būta visais laikais, tačiau V. a. Britanijos žmogus, koks išprusęs bebūtų, tikrai nesuvokė religijos tokiais bendrais bruožais, nuošaliai, kaip neretai aprašoma, mąstymas buvo labiau mitologizuotas. Gausiuose veikėjų svarstymuose aš įžvelgiu ne ankstyvųjų viduramžių žmogų, o šiuolaikinį ideologijos stokos kamuojamą vakarietį.
Nors Bradley simpatijos be abejo priklauso pagonybei (sprendžiant iš to, kad nepastebėjau ne vieno įdomesnio ir teigiamesnio krikščionio), knyga tikrai nėra vien pagonybės šlovinimas ir krikščionybės peikimas. Nereikia pamiršti, jog didžioji pasakojimo dalis vyksta moteriškių pagonių vardu. Bet iš istorijos labai gerai matosi, kad nei teisuolių, nei visiškų pabaisų nėra abejose pusėse.
Iš dalies negaliu nesutikti su Shly knygos apibudinimu “Diedai – mazgotės, bobos – kalės”. Ta-aip, vietomis susidaro įspūdis, jog jei veikėjų nekamuotų nelaiminga meilė, nevaisingumas bei kitokios moteriškos problemos, tai artūrianos nebūtų buvę. Ir angsto tikrai padauginta. Suprantu, gal tai ir yra labai realistiškas psichologijos aprašymas, bet IMNSHO toks realizmas neskoningumu prilygintinas detaliajam aprašymui, kaip veikėjai po tris-keturis kartus į dieną vaikšto į tualetą.
Štai kas patiko, tai pabaiga, kas literatūros kūriniui yra itin svarbu. Ir Mordredas, pagaliau atsirandantis veikėjas su stuburu (tiesiog kraujomaišos propaganda ). Nudžiugino religijų susitaikymas ir išvada apie Artūro karaliavimo periodo prasmę. Už gerą (ne laimingą, bet gerą) pabaigą nurašyčiau bent pusę priekaištų knygai.

P.S. Tik jokių lyginimų su Tolkinu ir paralelių vyriška-moteriška proza! ŽV nėra nei kruopelės AM būdingų fiziologinių išgyvenimų ir bent per eilę mažiau psichologinio realizmo, ir ačiū Eru! ŽV pagrindiniai veikėjai yra net gi savotiškai aseksualūs, archetipiškesni; man nesunku įsijausti į praktiškai bet kurio jų vaidmenį, tačiau, manyčiau, retas vyras (ir net ne kiekviena moteris) galėtų pasakyti tą patį apie Bradley personažus.

Mhm, kad ta ideologija labai jau iš kokio XX a., ir man truputį kliuvo, bet nutariau, kad čia tą ir norėta parašyti - pažiūrėti, kaip toks jos supratimas tiktų fantazėje. O fiziologija ten gi specialiai, tyčia, spėju, kaip reakcija į Tolkino ir ...pasekėjų aseksualius kūrinius (arba ir į "vyriškai", be analizės, seksualius), kad visi matytų, kaip užguitoji ir nepastebėtoji moteriškoji pusė turi ką... e... parodyti Nesu apsiskaičius, bet net iš "Tehanu" kai kurios tokios detalės labai jau matytos (tik saikingiau), čia turbūt tokia politika.

kad visi matytų, kaip užguitoji ir nepastebėtoji moteriškoji pusė turi ką... e... parodyti

Yra tokia mažumu problema (o moterys didžiojoje literatūroje yra kaip ir mažuma): dauguma iškelia bendras problemas, o prasimušusi į tribuną mažuma pradeda rėkti apie savasias. Tai be abejo yra normalu ir logiška, tačiau neretai lazda būna perlenkiama...

Su Le Guin irgi nevalingai vis palygindavau, bet Uršulė moka kažkaip subtiliau apie tas problemas rašyti. "Kairiojoje tamsos rankoje" ištisa visuomenės santvarka ir filosofija yra paremta fiziologija, tačiau man pasakojimas ne karto nebuvo atsibodęs ar sukelės bent kokį pasišlykštėjima.