shlykshtukas rašė:Vansi, kai perskaitysi, pasidalink įspūdžiais? Bus galima padiskutuoti. 
Dalinuosi
Baigiau skaityt "Miglas", paskutinius du šimtus smulkiai prirašytų puslapių suvalgiau per dvi dienas... Na, toks trumpas reziumė būtų: patiko. O nelabai trumpas - su labai nedideliais
GADIKLIAIS.
Pirma, knyga moteriška ir įtariu, kad stipriosios lyties atstovams atrodytų nuobodi. Šia prasme Bradley yra Tolkieno priešingybė ir atsvara jam.
Antra, skaitau skaitau aš tą knygą (vienas iš tų atvejų, kai skaitai iki vėlumos/ankstumos, nes negali atsitraukt, niekaip nesibaigia "patogioj" vietoj) ir kartkartėm pabundu: nugi skaitau paprasčiausią romaną, kuriame daug meilės trikampių, daug politinių intrigų, šiek tiek kraujo ir apskritai viskas taip tragiška, kad tragiškiau ir negali būti. Vienžo, "ką aš čia veikiu?!!" Bet tas trunka geriausiu atveju minutę, nes tuomet vėl pasineri į knygą, ir vėl: skaitai, skaitai, skaitai... Esmė ta, kad ją reikia skaityti ne mąstant, o
pasineriant. Nėra čia racionalumo ar logikos tokios, kokios tarsi tikėtumėmės iš vakarietės rašytojos. Čia savi dėsniai. Todėl net ir akivaizdūs kartojimaisi - netgi pažodžiui atsikartojantys konkretūs sakiniai (ne, čia nekalbu apie tokias ritualines leitmotyvines frazes kaip ta, kuri dabar mano paraše: what of the King Stag when the young stag is grown; kalbu apie tiesiog paprastus sakinius) ar žodžių junginiai, jau neminint siužeto detalių - taigi tie akivaizdūs kartojimaisi iš tiesų yra knygos (ir pasaulio, kuris piešiamas knygoje) vidinių dėsnių dalis. Taip, kai bandydavau pažvelgti iš šono, tai man Morgaine amžini kartojimai sau pačiai, neva "šis vyras vienintelis iš visų ją tikrai nuoširdžiai mylėjo", arba Gwenhwyfar (ar kaip ji ten rašoma) nepaliaujami teologiniai ginčai atrodydavo lyg aiškiausi autorės fantazijos trūkumo įrodymai. Tačiau kai numeti tas mintis į šoną ir vėl skaitai, tai puikiai supranti tiek Morgeiną, tiek Gvineverę -
taip yra. Jeigu reikia literatūriniu pavidalu išreikštos amžino gyvenimo rato idėjos - "Avalono miglos" yra puikiausias pavyzdys. Beje, shly, įtariu, kad galbūt tau nepatiko siužeto nebuvimas būtent dėl to, dėl ko jis man patiko: tai, kas man yra siužeto cikliškumas, žmogui, labiau linkusiam į logiką, galėjo pasirodyti esąs begalinis štampavimas.
Trečia, knyga įtraukia ir dėl to, kad autorė turi gerą ranką. Ne visada, bet daugeliu atveju. Vėlgi, pasižiūrėjęs iš šono, "racionaliai", teišvysi paprastą meilės romaniūkštį. Bet kai skaitai, negali nesižavėti... Vienu momentu buvau pagalvojusi, kad malonu būtų tokį stilių versti. Knyga vaizdinga, nesunku viską įsivaizduoti. Be to, negali nesižavėti tuo, kaip Bradley sujungia įvairius iš nuotrupų žinomus Artūro legendos fragmentus. Ir ne tik jo - čia yra netgi Tristanas su Izolda... Žavu atpažinti, smagu atspėti.
Ketvirta, ką jau minėjau "Būsi trečiam": per tas paskutines porą dienų pajutau, kad knygos "formatas" - pasakojimas, kuriame prabėga daug daug metų ir pagrindiniai herojai stebimi nuo vaikystės iki senatvės - man kažką primena. Šiandie sugalvojau, kad galbūt "Karą ir taiką". Tokios knygos paprastai man palieka įspūdį ilgam (nesvarbu, gerą ar blogą), o šitai tokia forma tinka dar ir prie tematikos - vėlgi to paties gyvenimo cikliškumo bei kaitos.
Mano draugė iš Estijos, kuri šiaip skaito daug artūriadų, sakė, kad jai šita nelabai patiko, nes, ypač pabaigoj, pernelyg susikoncentruoja į religinius dalykus. Deja, negaliu palyginti su kitom interpretacijom, bet kad knyga persmelkta religijos tai jau tikrai. Nežinau kaip kitiem, man Bradley įsivaizduojama "senoji religija" patiko - tiesiog ji limpa... man... Kartais net patikėdavau, kad taip iš tiesų buvo. Taip pat labai ryškiai jauti Morgeinos tragediją, jos blaškymąsi tarp sveiko proto, kuriam atstovauja Kevinas, bei būtinybės ir pareigos išlaikyti išdidumą, kaip Vivijanai. Klausimas, kas teisesnis, taip ir lieka neatsakytas - išties, paaiškėja, kad tokio klausimo iš esmės ir negali būti. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Ir praradimo jausmas, toks ryškus "Žiedų valdovo" pabaigoje, čia taip pat yra, tik jis suskamba kitaip - nežinau, gal moteriškai... bet gražiai. Ir liūdnai.
Taigi grįžtant prie religinių dalykų. Vis tik scenos, kurios man labiausiai trukdė įsijausti, buvo būtent tos, kuriose be jokių ceremonijų iškart pradėdavo draskytis krikščionys ir nekrikščionys. Na, iš serijos, ateina septynmetis berniukas ir, užuot klausinėjęs normalių dalykų, tiesiai klausia: teta, o tu burtininkė? Mama sako, kad Avalone visi yra nelabieji... Na, netikiu tokiom scenom, ir tiek. Kita vertus, gal išties mum, gyvenantiems gerokai sekuliarizuotam pasauly, tokie ekscesai neišvengiamai atrodys neįmanomi, nes mes patys taip nedarytume - mums, net jei ir esame religiniai žmonės, pasaulis jau atrodo kitaip. Galbūt aprašomame laikotarpyje išties viskas buvo sakralu, tiksliau, riba tarp sakralaus ir profaniško buvo plonytė. Mums tiesiog tai neįsivaizduojama: neįtikima, kad klausimas, ar moteriškė burtininkė, ar ne, yra lygiai toks pat natūralus kaip klausimas, ar, tetulyt, man atvežei dovanų. Galbūt dėl to...
Vienas žiauriai juokingas momentas: kai pradedama kalbėti apie karmą
Tai tiek turbūt (kol kas bent jau). Visai norėtųsi paskaityti knygas, kurios buvo iki šitos. Pažiūrėsiu, gal British Council netyčia turi, nors abejoju. Tik kad jos irgi tūkstantinės... ką gi, pagyvensim - pamatysim.