Fantasy

Ačiū, shly, bandysiu Gal tik po to, kai perskaitysiu "Avalono miglas", kurias man paskolino Indraja... Labai įtraukianti knyga, reikia pripažinti, ir gerai parašyta.

Jap, "Raganius" tikras gėris. Kai knygyne pamačiau, tai pašiurpinau apsauginį parpuolusi ant kelių O kas belieka daryti, kai tokį veikalą vaikiškos literatūros skyriuje padeda apatinėje lentynoje. Kaina irgi šiurpinanti. Bet ne tiek, kiek viršelis.
Gaila, kad išleistų 30 Lt užteko tik vienam vakarui. Nors malonumas skaityti Sapkovskį žinoma neįkainojams.

Gal teko girdėti kokių pletkų, apie kitų knygų išleidimą lietuvių kalba?
Beje, ar tik man vienai pasirodė, kad "Likimo kalavijo" vertimas geresnis?

Klausykit, aš ten tam tinklapy paskaičiau, kad Sapkowskio "raganiuje" vienas apsakymų rinkinys yra "likimo kalavijas"... o ten tas pats likimo kalavijas kuris jau seniau, pries kokius aštuonis metus, buvo išleistas lietuviškai? Nes jei taip, tai skaiciau... nebloga knyga. Dabar net nežinau ar apsimoka pirkt jeigu pusę knygos jau skaites...

Norėjau jį įsigyti rusiškai iš rusiško knygyno-čia mano mamos pasiūlymas, bet dabar esam susipykusios ir ji manęs net matyti nenori, tad knygos pirkimą teks atidėti Gaila.

Aš tai visdėlto bandysiu pats pirkt... 😉 bet kadangi man su pinigais visais laikais buvo nelengva, tai kol susitaupysiu praeis nemažai laiko... bet be šitos Sapkowskio knygos negyvensiu... nors, kiek supratau, maždaug puse jos jau skaičiau, bet vistiek negyvensiu...

Gal teko girdėti kokių pletkų, apie kitų knygų išleidimą lietuvių kalba?

Kiek supratau iš "Skaitytos", tai lyg turėtų dar antra knyga pasirodyti, o trečiai pranašauja nebuvimą dėl tų dviejų neišpirkimo.

Taip kad mokykitės, vaikai, užsienio kalbų.

le_golui: taigi Kalėdai artėja. "Subtiliai" užsimink draugams ir giminiečiams, ko norėtai.

Buvau vakar Gedimino pr. knygyne... Guli ta plyta prie naujienų (!), galvojau, pirkt - nepirkt, pirkt - nepirkt... Nusprendžiau pakolkas nepirkti, nes pradėčiau skaityti, o dabar sau to negaliu leisti (skaitymo), be to, kai velnias brangi... Tai ir atidėjau... Kalėdoms ar panašiai...

Pirkti visai verta (tik pati nė neketinu). Viršelį galima aplenkt. Vertimas, sako, nėra baisus (patikrinti negaliu, lenkiškai nemoku, tik žinau, jog rusiškojo kalba labai patiko). Be to, niekas su šautuvu nelieps nusipirkti ir kitų penkių knygų - gal jų nė neišleis; jos, kuklia nuomone, nėra tokio meninio lygio, kaip pirmosios dvi (kurios, rodos, šiame leidime ir yra); pirmosios - apsakymai, ne romanas, tad nėra mirtino reikalo sužinoti tolesnį siužetą. Apsakymai - labai šauniai suregzti. Ir įdomu, ir smagu, ir ne vienas sluoksnis yra - galima spėlioti, kur kokia citata slepiasi (bet pati tik JRRT ir kažkokį senovinį zoologinį kūrinį atpažinau). Sakyčiau, komercija, bet labai aukšto lygio.

Bus galima padiskutuoti.

Ja ja. Pvz.: rodos, sutartume, kad nusaldintai teigiami veikėjai - blogai, tai kodėl negerai, kai veikėjų charakteriai tikroviškai nemalonūs?

shlykshtukui: galvoji, kad aš iškęsiu iki kalėdu??? :shock: na jau ne... Arba tegu perka kaip išankstinę dovaną, arbateks apvogt knygyną...

Na, dar yra išeitis tečiui apie šitą knygą pasakyt, nes tas be Sapkowskio gyvent negali... teks bandyt paveikt jo protą Sapkowskinėmis vizijomis...

Sapkovskis vaikų literatūros skyriuje valdo . Ypač po to, kai Skaitytoje perskaičiau komentarus, atseit labai gera meilės istorija, kaip tik 12-13 metų vaikams... Turint omeny tolimesnes knygas...

Haa, mano Kaledu dovana-HP6 rus. ir "Raganius" . Prarijau greitai, likau sužavėta. Beje, mintyse labai megstu kurti fanfikus pagal skaitytus kūrinius, tad pastebėjau-"Raganiaus" rašymo stilius kažkoks kitoks..kažkoks labai savotiškas...tarsi eilutės būtų netokios, kaip visų kitų knygų...
Prie dovanų dar yra 100lt kuponas į Baltas lankas...Reikia pažiūrėti, ką dar verta perskaityti...

Man būtų tikra garbė susipažinti su tokiais savo reikalo žinovais, kaip PR profesionalai, kurie organizavo "Da Vinčio kodo" ir "Eragono" reklamą. Iš tokio š…(šlamšto, sure ) padaryti bestselerį!
Taigi, "Eragono" įveikiau apie pusę knygos. Jau po pirmų dviejų puslapio susidariau gana skeptišką nuomonę, kuri beskaitant toliau tik blogėjo. Aukštas liesas Šešėlis raudonom akim ir plaukais ryškiai asocijavosi su pankuojančiu jaunuoju Voldemortu. "Kardas, pakankamai plonas, kad praslystų tarp šonkaulių poros," - pabandykite įsivaizduoti kardą, kuris negalėtų praslysti tarp šonkaulių; įdomu, ar autoriui niekad neteko matyti nelarpinio kardo, ar krūtinės ląstos modelio (veikiausia antras variantas, juk varškelis net studijas koledže paaukojo vardan savo Knygos rašymo). Tipiski neištariamieji juodieji užkeikimai, panašūs į automatinius spamerių adresus. Šiužetas vystosi pagal klasikinę "mažo tipinio rinkinio fentezi žanro kūrinių rašymui" (©49) schemą, apstu štampų iš JRRT, Le Guin ir "mokinių" (iš serijos "aš Oksforde nesimokiau, bet profesorius man parašė dvejetą"(© Raimondas ?)).
Žodžiu, tegaliu prisidėti prie ankstesnių pasisakymų. Neskaitykite, bendrabepročiai, "Eragono".
P.S. Turbūt, neverta minėti, jog su HP, priešingai, nei rėkia reklamos, tai nelygintina.

Aš Eragoną įveikiau sąžiningai visą, man buvo įdomu. Bet ne daugiau-tai pasaka, nors nekvaila ir ne itin talentinga. Vidutinybė- ne daugiau ir ne mažiau. Bet kalba visgi padarė įspūdį, ne taip jau lengva ją sugalvoti. Ir vardai bei pavadinimai tinkami, aiškiai matyti kuriai rasei priklauso.

Nesenai perskaičiau "Peterburgo sargybą"

Įspūdis - atrodo, kad atsitiko taip, kaip šiais laikais pasidarė daryti madinga... Luklajenko (tiksliai nežinau, kaip rašosi ), Vsilijevas ir gal dar koks rašytojas keliese parašė "sargybas"... Nusprendė pasakyti, kad parašė Luklajenko, o po kiek laiko Vasilijevas nusprendė knygą pratęsti...
man taip pasirodė, nes "peterburgo srgyba" savo stiliumi labai jau primena ankstesnes sargybas, nors autorius - jau kitas

nukryptemė: dvi savaites neturėjau ineto! Pagaliau jis atsirado... nors ko norėti, kai turiu kompiuterį kurį jau seniai reikia nešti į antikvariatą...

shlykshtukas rašė:Vansi, kai perskaitysi, pasidalink įspūdžiais? Bus galima padiskutuoti.

Dalinuosi

Baigiau skaityt "Miglas", paskutinius du šimtus smulkiai prirašytų puslapių suvalgiau per dvi dienas... Na, toks trumpas reziumė būtų: patiko. O nelabai trumpas - su labai nedideliais GADIKLIAIS.

Pirma, knyga moteriška ir įtariu, kad stipriosios lyties atstovams atrodytų nuobodi. Šia prasme Bradley yra Tolkieno priešingybė ir atsvara jam.

Antra, skaitau skaitau aš tą knygą (vienas iš tų atvejų, kai skaitai iki vėlumos/ankstumos, nes negali atsitraukt, niekaip nesibaigia "patogioj" vietoj) ir kartkartėm pabundu: nugi skaitau paprasčiausią romaną, kuriame daug meilės trikampių, daug politinių intrigų, šiek tiek kraujo ir apskritai viskas taip tragiška, kad tragiškiau ir negali būti. Vienžo, "ką aš čia veikiu?!!" Bet tas trunka geriausiu atveju minutę, nes tuomet vėl pasineri į knygą, ir vėl: skaitai, skaitai, skaitai... Esmė ta, kad ją reikia skaityti ne mąstant, o pasineriant. Nėra čia racionalumo ar logikos tokios, kokios tarsi tikėtumėmės iš vakarietės rašytojos. Čia savi dėsniai. Todėl net ir akivaizdūs kartojimaisi - netgi pažodžiui atsikartojantys konkretūs sakiniai (ne, čia nekalbu apie tokias ritualines leitmotyvines frazes kaip ta, kuri dabar mano paraše: what of the King Stag when the young stag is grown; kalbu apie tiesiog paprastus sakinius) ar žodžių junginiai, jau neminint siužeto detalių - taigi tie akivaizdūs kartojimaisi iš tiesų yra knygos (ir pasaulio, kuris piešiamas knygoje) vidinių dėsnių dalis. Taip, kai bandydavau pažvelgti iš šono, tai man Morgaine amžini kartojimai sau pačiai, neva "šis vyras vienintelis iš visų ją tikrai nuoširdžiai mylėjo", arba Gwenhwyfar (ar kaip ji ten rašoma) nepaliaujami teologiniai ginčai atrodydavo lyg aiškiausi autorės fantazijos trūkumo įrodymai. Tačiau kai numeti tas mintis į šoną ir vėl skaitai, tai puikiai supranti tiek Morgeiną, tiek Gvineverę - taip yra. Jeigu reikia literatūriniu pavidalu išreikštos amžino gyvenimo rato idėjos - "Avalono miglos" yra puikiausias pavyzdys. Beje, shly, įtariu, kad galbūt tau nepatiko siužeto nebuvimas būtent dėl to, dėl ko jis man patiko: tai, kas man yra siužeto cikliškumas, žmogui, labiau linkusiam į logiką, galėjo pasirodyti esąs begalinis štampavimas.

Trečia, knyga įtraukia ir dėl to, kad autorė turi gerą ranką. Ne visada, bet daugeliu atveju. Vėlgi, pasižiūrėjęs iš šono, "racionaliai", teišvysi paprastą meilės romaniūkštį. Bet kai skaitai, negali nesižavėti... Vienu momentu buvau pagalvojusi, kad malonu būtų tokį stilių versti. Knyga vaizdinga, nesunku viską įsivaizduoti. Be to, negali nesižavėti tuo, kaip Bradley sujungia įvairius iš nuotrupų žinomus Artūro legendos fragmentus. Ir ne tik jo - čia yra netgi Tristanas su Izolda... Žavu atpažinti, smagu atspėti.

Ketvirta, ką jau minėjau "Būsi trečiam": per tas paskutines porą dienų pajutau, kad knygos "formatas" - pasakojimas, kuriame prabėga daug daug metų ir pagrindiniai herojai stebimi nuo vaikystės iki senatvės - man kažką primena. Šiandie sugalvojau, kad galbūt "Karą ir taiką". Tokios knygos paprastai man palieka įspūdį ilgam (nesvarbu, gerą ar blogą), o šitai tokia forma tinka dar ir prie tematikos - vėlgi to paties gyvenimo cikliškumo bei kaitos.

Mano draugė iš Estijos, kuri šiaip skaito daug artūriadų, sakė, kad jai šita nelabai patiko, nes, ypač pabaigoj, pernelyg susikoncentruoja į religinius dalykus. Deja, negaliu palyginti su kitom interpretacijom, bet kad knyga persmelkta religijos tai jau tikrai. Nežinau kaip kitiem, man Bradley įsivaizduojama "senoji religija" patiko - tiesiog ji limpa... man... Kartais net patikėdavau, kad taip iš tiesų buvo. Taip pat labai ryškiai jauti Morgeinos tragediją, jos blaškymąsi tarp sveiko proto, kuriam atstovauja Kevinas, bei būtinybės ir pareigos išlaikyti išdidumą, kaip Vivijanai. Klausimas, kas teisesnis, taip ir lieka neatsakytas - išties, paaiškėja, kad tokio klausimo iš esmės ir negali būti. Atsitiko taip, kaip atsitiko. Ir praradimo jausmas, toks ryškus "Žiedų valdovo" pabaigoje, čia taip pat yra, tik jis suskamba kitaip - nežinau, gal moteriškai... bet gražiai. Ir liūdnai.

Taigi grįžtant prie religinių dalykų. Vis tik scenos, kurios man labiausiai trukdė įsijausti, buvo būtent tos, kuriose be jokių ceremonijų iškart pradėdavo draskytis krikščionys ir nekrikščionys. Na, iš serijos, ateina septynmetis berniukas ir, užuot klausinėjęs normalių dalykų, tiesiai klausia: teta, o tu burtininkė? Mama sako, kad Avalone visi yra nelabieji... Na, netikiu tokiom scenom, ir tiek. Kita vertus, gal išties mum, gyvenantiems gerokai sekuliarizuotam pasauly, tokie ekscesai neišvengiamai atrodys neįmanomi, nes mes patys taip nedarytume - mums, net jei ir esame religiniai žmonės, pasaulis jau atrodo kitaip. Galbūt aprašomame laikotarpyje išties viskas buvo sakralu, tiksliau, riba tarp sakralaus ir profaniško buvo plonytė. Mums tiesiog tai neįsivaizduojama: neįtikima, kad klausimas, ar moteriškė burtininkė, ar ne, yra lygiai toks pat natūralus kaip klausimas, ar, tetulyt, man atvežei dovanų. Galbūt dėl to...

Vienas žiauriai juokingas momentas: kai pradedama kalbėti apie karmą

Tai tiek turbūt (kol kas bent jau). Visai norėtųsi paskaityti knygas, kurios buvo iki šitos. Pažiūrėsiu, gal British Council netyčia turi, nors abejoju. Tik kad jos irgi tūkstantinės... ką gi, pagyvensim - pamatysim.

Na štai, simsai pagaliau ima atsibost, grįžinėsim į onlainą po truputį...


Starlin, dėl stipriosios lyties -- žinok, yra visaip. Vieniems netgi l. patiko, kiti pakęst negali, tačiau -- bent jau kiek pati susidūriau -- ne dėl nuobodaus siužeto, o dėl personažų (kaip vienas išsireiškė, "dar nė pusė knygos nepraėjo, o jau kyla nenugalimas noras padėti visiems tiems bekiaušiams šmikiams ir kalėms intrigantėms numirt, ir numirt negražiai bei skausmingai"). Dėl tos pačios priežasties "Avalonas" ir man nepatiko. Su lėėėėėėėėėėėėėėtai besivelkančiu veiksmu-paralitiku aš galiu susitaikyti, jeigu yra kas tai atperka, betgi Avalone nebuvo nieko.

O kuo mane taip užkniso personažai? Nugi absoliučiai viskuo, pirmiausia dėl to, kad nieko daugiau neveikia o tik "angstina" (nežinau, kaip šitą gerą terminą išverst) vaikščiodami ratais ir kontempliuodami apie savo liūdną likimą, norų neišsipildymą, etc -- bet nedaro absoliuč nieko, kad tą velnio likimą pakeistų. IMO, skaitant svarbu turėti personažų, su kuriais galėtum bent dalinai susitapatinti, o nė su vienų iš tų chliupikų tapatintis nesinori, 'lįsti į tokio kailį' būt malonu kaip į, atsiprašau, kažkieno kito prisysiotus apatinius.

(Šiuo atveju Tolkienas irgi yra totali MZB priešingybė vien tuo, kad jo personažai turi tokį dalyką, kaip stuburas, ir netgi elfai, rasė "priklausoma nuo likimo", kartais mėgsta parodyti tam likimui vidurinį pirštą. Konkretus pavyzdys - Turinas, kurį profesorius apdovanojo didžiausia nelaimių koncentracija visoj knygoj, bet nepaisant to, vaikinas ir plėšiku pabuvo, ir drakoną nukalė per savo gyvenimą, o ne visą laiką sėdėjo ant kelmelio ir verkė).

O jei visą litaniją išdėstyti keliais žodžiais, tai diedai - mazgotės, bobos - kalės. Fui.

Krikščionybės/pagonybės supriešinimas irgi nervino. Bloga darosi nuo klišių tipo "Vai vai vai, kaip buvo gerai prie pagonybės, vien tik ružavos gėlytės ir žydri drugeliai, o paskui atėjo pikta inkvizicija ir nužudė Grožį ir Gėrį!" Kažkodėl tokie pagonybės apologetai ružavais akiniukais pamiršta tokias smulkmenikes, kaip ritualinės žmogžudystės ir pan. Nesakau, kad buvo viskas atvirkščiai, beje - tik kad abi koncepcijos nėra vienspalvės, kaip ne kurie norėtų jas matyti.

Tai va tiek minčių prasikankinus su pusę knygos prieš metant ją velniop. Reziumė: mano ir "Avalono" vertybių sistemos yra priešingos viena kitai ir totaliai nesuderinamos, todėl draugystės tarp mūsų nebus niekaip ir antros pusės neskaitysiu net jei pasirinkimas bus tik iš "Avalono" ir Lenino raštų.

Matosi, kad visai priešingos vertybių sistemos, nes aš pvz. į tuos pačius dalykus visiškai kitaip žiūriu

shlykshtukas rašė:nieko daugiau neveikia o tik "angstina" (nežinau, kaip šitą gerą terminą išverst) vaikščiodami ratais ir kontempliuodami apie savo liūdną likimą, norų neišsipildymą, etc -- bet nedaro absoliuč nieko, kad tą velnio likimą pakeistų.

Tikra tiesa, taip man irgi vietom atrodydavo... Bet... Bet. Problema ir yra ta, kad kai kurie veikėjai tą likimą bando keisti. Visų pirma pati Morgeina, taip pat Vivijana. Tik nei jie, nei skaitytojai, nei turbūt pati Bradley nesupranta, kur baigiasi "likimas", kur prasideda, kaip čia pasakius, "laisva valia". Nesupranta ne todėl, kad kvaili būtų, o todėl, kad to suprast neįmanoma. Riba kažkur, bet kur - knyga į tai nesiekia atsakyti.

IMO, skaitant svarbu turėti personažų, su kuriais galėtum bent dalinai susitapatinti, o nė su vienų iš tų chliupikų tapatintis nesinori

Vėlgi - man asmeniškai buvo lengva perprasti Morgeiną. Ta prasme IMHO Bradley knygoj yra pasiektas "suspension of disbelief", nes aš patikėjau tuo, kas parašyta. Ir to užteko.

Bloga darosi nuo klišių tipo "Vai vai vai, kaip buvo gerai prie pagonybės, vien tik ružavos gėlytės ir žydri drugeliai, o paskui atėjo pikta inkvizicija ir nužudė Grožį ir Gėrį!" Kažkodėl tokie pagonybės apologetai ružavais akiniukais pamiršta tokias smulkmenikes, kaip ritualinės žmogžudystės ir pan. Nesakau, kad buvo viskas atvirkščiai, beje - tik kad abi koncepcijos nėra vienspalvės, kaip ne kurie norėtų jas matyti.

Ką gi, turbūt kiekvienas randa tai, ko ieško... Tu nesupyk, bet gal ne iki galo įsiskaitei, nes IMHO ružavų akinukų anei Deivės pasekėjam, anei krikščionim nebuvo uždėta. Na, galbūt Gvineverė ir kokia Ninijana kiekviena savo pusės fundamentalistams atstovavo. O visi kiti... Ritualinės žmogžudystės yra absoliučiai pateisinamos vaizduojamos religijos vidinėje sistemoje, todėl jų niekas ir neslepia. What of the King Stag when the young stag is grown? Taip yra, tokia sistema, toks pasaulis. Konfliktas kyla iš to, kad ateina kitas pasaulis, ir kol jie vienodai stiprūs, tol žaibais svaidomasi į abi puses. Galiausiai nugali naujasis - bet šiuo atveju, žinok, tau reikėtų paskaityti iki galo, nes būtent gale Morgeina susitaiko su savo pralaimėjimu ir paverčia jį savotišku laimėjimu. Ne triumfu, tiesiog laimėjimu. Pabaiga, sakyčiau, gražiai "užriša" visą įtemptą religinį dialogą.