O aš, tiesą sakant, būtent visiems užkliunančiame “epizode Prahoje” neįžiūriu ypatingo antiamerikoniškumo. Įsivaizduokite, sėdite jūs, ramiai sau alų gurkšnojate, ir staiga prieina kažkoks jaunuolis degančiomis akimis ir tokia veido išraiška, lyg jam ne čekiško alaus, o acto būtų įpilę ir patetiškai klausia: “Ar turi nors ką švento?” (ar kaip ten… Whatever…). Bijau, kad iš mano atsakymo apie musiškį jaunimą galima būtų sudaryti dar neigiamesnę nuomonę (“Orlando Blumas” būtų variantas ypatingai blaivaus proto atveju

).
Iš kitos pusės, postsovietinės nostalgijos Lukjanenkos kūryboje tikrai netrūksta; ir iš vis jo konformistiškos pažiūros bei eilė kitų faktų man nekelia simpatijos. Tačiau tas tikrai netrukdo man gerbti jį kaip talentingą rašytoją, o “Sargybos” yra vienas geriausių mano pastaruoju metu skaitytų fantastikos kūrinių. Maloniausia, kad nepaisant visų intrigų skirtumas tarp Šviesiųjų ir Tamsiųjų visgi IMNSHO išlieka, Lukjanenko nesumėta gerio ir blogio į vieną krūvą
(“сила ночи, сила дня – одинакова х**ня” © Pelevinas. Atsiprašau cenzūros, bet čia yra tiesioginė citata iš šiolaikinės literatūros šedevro), kas, kažkodėl, jau apie dešimt metų daugeliui rašytojų atrodo labai originalu ir novatoriška.
<hr>
Grįžtant prie “Ambero Kronikų”: ką besakytumėte, man “AK” visada liks šedevru (gal todėl, kad tai buvo viena pirmųjų mano perskaitytų fantastikos knygų. Gal, tačiau šioji psichologinė vaikystės trauma ypatingų nepatogumų man nekelia

). Pasaulio modelis tikrai išskirtinis, tačiau ir veikėjai yra aprašyti nuostabiai. Kaip jau esu minėjusi, skirtingai nuo didžiosios daugumos mano skaitytų fantastikos (ir ne tik) kūrinių, “AK” veikėjai yra
asmenybės, iš vienos pusės, kiekvienas pasižymi tam tikrais būdingais bruožais, turi savo stilių, iš kitos, yra išvengta šablonų, jų mąstysena ir poelgiai kaip taisyklė nėra vienareikšmiški. Rašymo stilius, taip, nėra kažkoks aukštai literatūrinis, tačiau atitinka kūrinį ir veikėjo būdą: kad ir ŽV stiliumi mąstantis Korvinas nebūtų Korvinu, prarastų savo “paprastumą” (kableliuose, kableliuose, tikrai nėra jis toks paprastas, kokiu norėtų pasirodyti esas

).
Antroji penkiaknygė iš esmės tikrai nusileidžia, bet, žinoma, nėra kažkokia prasta.
[biški gadikliai]
Iš privalumų paminėčiau tikrai įspūdingą “kitos pusės” - Chaoso Rūmų ir jo papročių aprašymą, iš dalies – siužetą, iš trukumų – padaugėjusi giminių kiekį (tikroji Santa Barbara

), išvaizdumu nusileidžiančių vyresniesiems, Pattern’o ir Chaotiško atitikmens – Logruso – dalinį suasmeninimą ir ilgainiui vos ne mano nemėgstamą visą ko sumetimą į vieną krūvą. Daug magijos – šiaip, gana smagu, tačiau kažkiek ir atbosta.
[/biški gadikliai]
Dar iš Zelazny rekomenduočiau būtinai perskaityti “A Night In The Lonesome October” (labai smagi pasakaitė, kai kurių vertinama net aukščiau už “AK”, “Roadmarks” (iš dalies panaši į “AK”, bet tikrai ne klonas), “Lord Demon” (Feng shui ir truputėlis kinų mitologijos

). Man dar patiko “Donnerjack” (absoliuti mitologijų ir kitokios fantazijos mišrainė, priedo dar realiame bei virtualiame pasaulyse) ir “The Black Throne” (kūrinėlis su Edgaro Po motyvais), tačiau kiek teko bendrauti, tai nėra itin populiarūs kūriniai. Pirmuosius du turiu komp.variante, angliškai, kitus – ant popieriaus, rusiškai, išversta neblogai.
“Creatures” – gardus kasnelis, man tai labiausia patiko žaliasis poetas-pofigistas. Ir agnostiko malda irgi šauni.
O čia ne Zelazny, bet susipažinti būtina

.
http://castle.kulichki.net/zelazny/amber/word.shtml
http://castle.kulichki.net/zelazny/ambe ... tnik.shtml
http://castle.kulichki.net/zelazny/amber/house.shtmlMergaitė Gyvatė
[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]