Fantasy

Paskaityk Pratchet "Magijos spalva". Noras vėl atsiras.

Dėl viršelių pritariu: šitaip tyčiotis iš knygų (nesvarbu, kad man jos nepatinka) tiesiog negalima. Paskui žmonės ima įsivaizduoti, kad tikras fantasy herojus turi atrodyti kaip Arnoldas Švarcnegeris

Pritariu - "Eridano" viršeliai yra pasityčiojimas. Amberinių neatsimenu, čia tiesiog bendras įspūdis.

Pirmoji Ambero knyga buvo įdomi, bet leido atsitraukti nuo serialo keliems mėnesiams. Antrajai knygai galiu padėkoti už penkias naktis po 5 val. miego (na, bet tai - dar ne Forward to Foundation, nes pajėgdavau ne vien skaityti, o ir dar ką nors veikti). Jei teisingai supratau, Starlin norėjo pasakyti, kad stilius gal dar tiktų pirmajai knygai, bet vėliau - nebe. Deja, apie stilių nieko pasakyti nebegaliu, nes maždaug nuo vidurio siužetas "užvežė", tad stiliaus ėmiau nebematyti (beje, taip atsitinka su visomis įdomiomis knygomis). Tiesa, jokių "šedevriškumo" užuomazgų neįžiūrėjau iki pat pabaigos, nors tas ratas ir Juodasis kelias neabejotinai darė įspūdį (gi Vilniaus pietuose yra toks plentas(?) ). O pabaigoje - įžiūrėjau, ir tikrai ketinu klausyti Exon ir perskaityti visas penkias, net jei akys prie vaizduoklio prilips 😉

Pirma Ambero kronikų knyga skaičiau lietuviškai, buvau pasiėmus iš bibliotekos. O vat sekančias iš interneto išsitraukiau, ir angliškai ir rusiškai. Bet angliškai tai jau labai sunkiai einas

Užvakar perskaičiau tokią juokingą knygutę- "Rudens lapinas" vadinasi... Autoriaus jau neprisimenu, bet kažkas su slaviška pavarde.
Na, ką galiu pasakyti... kai vienoje knygoje maišosi Geraltas; vikingas, kiekvieną proga prisiekinėjantis Odinu, kitame puslapyje staiga pareiškia, kad jo kirvis, deja, ne Torino ir ne Dvalino nukaltas... ir žiurkės, apskui dūdelę sekančos kartu su vaikučiais...
Vienžo- akivaizdu, kokios knygelės veža autorių Bendrai paėmus- smagu, nors ir... hm, kaip čia švelniau išsireiškus? Viena iš tų kvailų knygų, kuris skaitai iš inercijos, kol nepabaigi- net jei užverti 4 valandą ryto (kaip man ir buvo). Taip lengvai, kad lengviau jau neįmanoma.
Bet pasitaikė ir pora visia nieko vietų- labai smagūs buitiniai vaizdeliai (rauginti kopūstai rulez).
Smarkiai nerekomenduoju priekabiems, o kas nori pasakos prieš miegą- Lapinas bus pats tas.

Aiquen rašė:Užvakar perskaičiau tokią juokingą knygutę- "Rudens lapinas" vadinasi...

Autorius - Dmitrij Skiriuk. "Rudasis lapinas" turi ir tęsinį - ""Kalavijo sutemos" (Eridano PFAF numeracija -313, 314)

Ir kaip tas tęsinys? Toks pat smagus? 😉

kovo 7, 2005, 9:46
Baigiau pirmąją „Ambero kronikų“ penkiaknygę. Girdėjau, jog antroji prastesnė? Įspūdžiuose (subjektyviuose ir nukrypstančiuose į lankas – o kaipgi kitaip išreikši amžinąjį protestą prieš mokykloje kaltą draudimą vertinti kūrinį pagal „patiko – nepatiko“?) gali būti GADIKLIŲ.

Deklaruoju, kad gilesnis susipažinimas su fentezi mane vis labiau įtikina, jog Tolkinas buvo geras rašytojas (tegu ne toks kaip Tolstojus), o jo menamoji tikrovė – labiausiai užburianti iš visų iki šiol sutiktų. Dabar – apie „Amberą“. Serialas – toks dalykas, prie kurio pripranti, pamėgsti veikėjus, tad, net jei jis objektyviai prastėja, to gali beveik nepastebėti – kaip buvo „Raganiaus“ atveju. Tačiau vis labiau patikti kone eksponentiškai ėmė tik „Ambero kronikos“. Pirma knyga – įdomu, bet nieko ypatingo. Antra – kaip sakė protas, irgi nieko ypatingo, tačiau atsiplėšti baisiai sunku. Toliau – nebeįmanoma. Matau, dėl kokių priežasčių prie knygų galėtų kibti literatūros kritikai. Kaip jau kalbėta, stilius nėra puikus. Tarkim, rusiškų Sapkovskio vertimų (deja, originalo nesuprasčiau) kalba buvo kur kas vaizdingesnė ir taiklesnė. Antra vertus, to stiliaus, kuris yra, pakanka pasakyti tam, kas sakoma. Knygos gali pasirodyti ne itin mielos ir dėl veikėjų, kurių dauguma pagal psichologinį tipą yra tikrų tikriausi bjauraus charakterio noldos. Korvinas tapo malonesnis, kai pagaliau ėmė daryti šį tą neracionalaus, bet ir ne egoistiško. O visiškai mano simpatijas užkariavo tik penktosios knygos viduryje, paaiškinęs, ką galvoja apie Absoliutą bei dvasinį tobulėjimą. Šis dialogas, ypač jo finalas, – tikras perliukas.
Patrauklus dalykas – siužetas. „Kas ką“ istorijos nėra itin svarbios. Jos išlaiko prikaustytą skaitytojo dėmesį, bet pats įdomumas – sukurtasis pasaulio modelis. Ypač, jei ir gyvenime vieta yra toli gražu ne tik koordinatės, ėjimas – gerokai daugiau, nei patekimas iš A į B, jei žingsniavai (neapsimetinėkim...) begalines galimybes, gal jau egzistuojančias, o gal sukuriamas stebėtojo, siūlančiomis Laiko Medžio šakomis (irgi nežinia – modeliu ar tikrove) po „Gluosnio“ smukle – negali nesidžiaugti Ambero šešėlių žaismu ir hellride (mėgstu įsimenančius žodžius... Kaipgi jį išvertė?), vis naujais atskleidžiamais pasaulio struktūros klodais (o kaip išvertė visos darnos esmę Pattern: angliškasis žodis reiškia daugiau, nei pavieniai mūsiškiai atitikmenys?). Trečioji veiksmo srovė – veikėjų kitimas – irgi nesudomino taip, kaip Pasaulio nagrinėjimas. Kada Starlin rašė apie „literatūrinį eskapizmą“ – ne itin gerą dalyką, kai rašytojas užsižaidžia savo pasaulio detalėmis, labai greitai sutikau (JRRT, suprantama, žaidė tik tiek, kiek būtina ). Hm, „Ambero kronikoms“ teoriškai galima tai pritaikyti. Todėl sakau: reikia skirti „žaidimą dėl neturėjimo ką pasakyti“ ir modeliavimą, hipotezių plėtojimą. (Hipotezių kūrimas lyg laikomas SF, ne F, prerogatyva – tai viena iš priežasčių, kodėl SF man rodėsi esanti įdomesnė). Kokia nauda iš modeliavimo, kuris greičiausiai netiktų realiam pasauliui, o įvairūs filosofai jau seniai išsakė panašias mintis? Ar ne geriau tai daryti rimtai, o literatūrai palikti žmonių santykių narpliojimą? Pirma, realiam pasauliui tinkantis modeliavimas turėtų būti pagrįstas matematika. Tai yra gražu ir svarbu, bet, deja, suprantama ne kiekvienam. Filosofija – irgi ne kiekvieno sritis. O pasaulio modelius kurti gali užsimanyti ir kiti. Kadaise tai ir darė ne matematikai – taip gimė mitologijos. Rašytojas gali ypač išryškinti estetinę tokio modeliavimo pusę, gali jį nuspalvinti emociškai. Skaitytoją – gal ne tą, kuriam „fantastika“ yra nelabai gražus žodis – gali praturtinti tiek literatūrinė rašytojo technika, tiek perteiktos etinės idėjos, tiek sukurtasis Modelis – Raštas – Ženklas – Darna. Thanks, Roger Zelazny.

tikrai gadiklis iš humoristinio suamberėjimo simptomų sąrašo: "Прочтя Хроники в одиннадцатый раз, вы заметили, что Ребма – это “Амбер” наоборот." Well... trečios knygos viduryje, kaip tai bebūtų juokinga...

Skaityta neturi apžvalgos??? Hm, bet aš tik šias jo knygas teskaičiau. Ką labiausiai verta? Girdėjau, kad "Lord of Light" ir "Creatures of Light & Darkness"? Kad jau stilius ne itin stebuklingas, tiks ir iš lib.ru (valio - Lord of Light ten angliškai). O: ką radau - kaip kažkas tvirtina, tai yra agnostiko malda iš "Creatures of Light & Darkness":

Insofar as I may be heard by anything, which may or may not care what I say, I ask, if it matters, that you be forgiven for anything you may have done or failed to do which requires forgiveness. Conversely, if not forgiveness but something else may be required to insure any possible benefit for which you may be eligible after the destruction of your body, I ask that this, whatever it may be, be granted or withheld, as the case may be, in such a manner as to insure your receiving said benefit. I ask this in my capacity as your elected intermediary between yourself and that which may not be yourself, but which may have an interest in the matter of your receiving as much as it is possible for you to receive of this thing, and which may in some way be influenced by this ceremony. Amen.

***
kovo 9d.

"Creatures of Light & Darkness" - visiškai kitokia knyga (tikiuosi, rusiškas vertimas ne itin skiriasi nuo originalo). Paskojimo būdas kvepia modernizmu, kalba neretai virsta eilėraščiu proza. Ir dargi viskas esamuoju laiku. Veikėjai - Egipto dievai ir pan., sakyčiau, itin schematiški ir negyvi (kaip ir dera mitų personažams). Laimei, yra porelė įdomesnių, vienas jų - šventikas agnostikas, kurio maldelė pacituota aukščiau. Pasaulio modelis detaliai paaiškinamas iš karto. Skaityti įdomu, siužetas įtraukia. Visame tame norint būtų galima ieškoti visokiausių simbolinių prasmių. Taigi, autorius, matyti, sugeba rašyti įvairiais stiliais; ši knyga ir įdomiausia tuo, kad stiliaus požiūriu nėra tokia, kaip dauguma kitų fantastinių.
Apie patikimą: įdomu, bet - Škėma gražiau
Apie "Ambero kronikas" iš naujo: dabar matau, koks geras dalykas yra "komercinis įpakavimas", detektyvo elementai, veikėjai - asmenybės... Pasaulio modelis šioje serijoje yra parodomas daug įdomiau nei "Šviesos ir tamsos tvariniuose". Kaip minėjau - todėl, kad modeliavimas įgyja emocinį atspalvį. Esminiai siužeto posūkiai priklauso nuo to, ką naujo veikėjas sužino apie pasaulio struktūrą, tad tos detalės įdomios ne tik savaime.

Vakar naktį baigiau "Chaoso rūmus". Taigi.

Прочтя Хроники в одиннадцатый раз, вы заметили, что Ребма – это “Амбер” наоборот."

:shock: Nesupratau šito. Žiopliukė. Gal todėl, kad skaičiau lietuviškai, tai man neatėjo į galvą mintis numesti Ambero galūnę...

Korvinas tapo malonesnis, kai pagaliau ėmė daryti šį tą neracionalaus, bet ir ne egoistiško.

Tikra tiesa. Beje, man paskutinė knyga patiko labiausiai. Šiaip pastebėjau, kad iš pirmosios knygos sąlyginės tvarkos ir "įprasto fenteziškumo" pamažu pereinama prie paskutinės knygos keliasdešimt puslapių trunkančio chaotiškumo ir maišalynės. Labai pasipiktinau dviem dalykais (su Zelazny nesusiję): vertimu (reikės kada originalą kompe paskaitinėti, bet lietuviškas vertimas, įtariu, man labai pagadino nuomonę apie patį kūrinį) ir bibliotekos lankytojais ("Oberono rankoje" trūko keliolikos puslapių, nemažaikitų buvo pradeginti cigarete Teko knygą baigti skaityti knygyne...).

Na, baigusi visas penkias knygas didelio susižavėimo nejaučiu, tačiau reikia pripažinti, kad maždaug nuo trečios knygos galo man visai pradėjo patikti. Dėl pilnos laimės trūktų aiškesnio "tvarkingumo" pradžioje, nes ir tas pats atrodo gan chaotiškai, tuomet truputį dingsta galutinis įspūdis. Taip pat mano nepolitiškai galvelei truputį per daug politikos, kovų "kas ką" ir t.t. Indraja sakė, kad tai nelabai svarbu - žinoma, taip, kai supranti, apie ką čia iš tiesų, bet nori nenori reikia į visa tai įsiskaityti, kad suprastum "detektyviškąją" kūrinio pusę.

Pala pala, Starlin kažką gero apie "Nakties sargybą" sakė? Labai prašyčiau skaičiusių ir "Dozorus", ir "Atspindžių labirintą" paaiškinti, ar jų meninis lygis bei įdomumas už pastarąjį aukštesni, ar ne. Jei pastebimai aukštesni, tai būčiau dėkinga ir už nuorodą į rusišką tekstą (per Google po filmo ieškot net neverta... P.S. O filmas patiko, bet būtent kaip tyčia apykvailis filmas, ne dėl siužeto ar idėjų). (Jei reikia to "Labirinto" ir kitų serijų - galiu atsiųst).

"Atspindžių labirinto" skaityti neteko, tačiau su Lukjanenko kūryba susipažinau per prasčiausia tituluojamą jo knygą - "Svajų linija". Perskaitęs ją, ilgą laiką purčiausi ir spjaudžiausi, bet galų gale mane įtikino perskaityti "Dozorus" (aišku, išverstus specialiai Laiquilasui), kurie tikrai sužavėjo. Girdėjau atsiliepimų, kad "Sargybos" - geresnės knygos nei "Labirintas", tačiau tie atsiliepimai asmenine patirtimi tikrai nepatvirtinti.

O as visai noreciau paskaityt...Gal kas turi atsiust?

Tik prašom tai AŽ rašyt - tarkim, Indrajai, jei nori "Labirinto" ir tęsinių rusiškai.

Eowyna Baltoji rašė:Gal kas turi atsiust?

O knygos nusipirkt nenori? Akims sveikiau, nei kompinį tekstą skaityt

Zinau zinau...tik kad autoriaus vardo pilnai nezinau...



Сергей Лукьяненко. Griežtai prašau susimažinti avatarą ir parašą. - Cham.

Kažką gero apie "Nakties sargybą"? Baigiau vakar naktį Taigi. Na, tokios filosofijos kaip "Ambere" nerasi, čia tai faktas. Bet yra kitas privalumas - parašyta gerai. Vėgi, su VspL, taigi čia gali būti ir vertėjos nuopelnas, tačiau skaitydama iškart susidariau įspūdį, kad tekstas stiprus, gerai suręstas. Ir siužetas įdomus, įtraukiantis. Na, gelmės ypatingos, kaip sakiau, nelabai daug, bet juk geros ir tos knygos, iš kurių gauni skaitymo malonumą. Skaitymo malonumas - taip pat reikalingas dalykas. Beje, gerai dar ir tai, kad knyga palieka klausimų, neišspręstų įvairiai interpretuotinų dalykų. Ir dar: nepakartojamas specifinis humoras. Iš (GADIKLIS) "fantastikos prisiskaitė", t.p. kaip Antonui kažko Olgos kišenėse trūko žvengiau visą vakarą.

Jau minėjau, bet pasikartosiu - "Atspindžių labirintas" pasirodė "su pastangom", bet visgi ne itin gero stiliaus. Tačiau ten yra specialiai tolkinistams skirtas skyrelis 😉

Tai va, radau (www.litportal.ru). Tik už palyginimą visgi būčiau dėkinga.

Eridanas išleido Lois MacMaster Bujold "Sielos žiedus". Rekomenduoju net neskaitęs, nes ši autorė blogai nerašo, o knyga jau susirinkusi krūvelę apdovanojimų.

Indraja, norint pilnai suprasti atspindžių labirintą reikia per dieną prie dėžės prasėdėti po 6-8 valandas laiką dalijant per pusę tarp Interneto ir kokios nors kvailos šaudyklės-skerdyklės. Tada kiekvienas žodis toje knygoje tampa savas ir mielas. Gaila, bet tikras tolkinistas niekada to nesupras (tai komplimentas, ne įžeidimas).

Ką gi, perskaičiau "Dienos sargybą"... Pasirodė ne tokia vientisa, kaip "Nakties" (gal todėl, kad rašė du autoriai?). Šokinėjama nuo pasakojimo pirmuoju asmeniu prie trečiuoju asmeniu, šiek tiek klumpama ant veiksmų motyvavimo, bent jau ant vidinės logikos išaiškinimo tokiems žiopliams kaip aš. [GADIKLIS] Gal čia tik aš kažko nesupratau, bet man nelogiška pasirodė, kad kai tik Nagą pagrobė, visi maskviečiai iškart nusprendė, kad gabena jį tai tikrai Maskvon. O kodėl negalėtų kur nors kitur? Juk tamsiųjų esama ne tik Maskvoje? Bet šiaip - sumanymas tęsiamas gerai.