Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

- Malonėk,-sausai atsakė Sauronas ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės, atsirėmė į stalą, pasiruošęs klausytis.

Arta paskutinį kartą apžiūrėjo arklio koją. Kraujavimas buvo sustojęs, tačiau porą savaičių jis vis tiek negalės tempti vežimo. Elfė atsiduso. Kiek daug vargo dėl vienos vienintelės žaizdos...

Gathadas sausai nusikosėjo nusisukęs, ir prakalbo:
- Ryšuliukas pas Dimait'horą ir Ar'thą ( Jam niekaip liežuvis neapsivertė ištart svetimų vardų normaliai) .Jie dar nežino, kas viduje. Vienas iš dviejų vežimo arklių gerai sužeistas, jiems būtina gaut trečią arklį, jei nori kažkur judėt. Vienas nepažystamasis sutiko juos palydėt geresniais keliais link pietinio kelio už garbės žodį; regis, jis jiems nelabai patinka. Smuklininkė, mano draugužė, pastoviai apie juodu trinasi; pakabino virš smuklės durų apynasrį;
Jis nutilo ir įsmeigė akis į Sauroną, laukdamas jo reakcijos.Dar pridūrė :
-Jie iškeliauja su tuo keistu žmogum rytoj aštuntą; Plius, elfai kalbėjosi, jog eis į smuklė velokai vakare ''tartis'' dėl kažko.

Sauronas įdėmiai žvelgdamas vargui į geltonas akis, atidžiai klausėsi jo kalbos. Pamažu jo veide atsirado vylinga šypsena. Sauronas lėtai atsisėdo už stalo ir pagaliau prabilo:
- Labai gerai, Gathadai. Ir tavo draugužė, atrodo, moka vikriai suktis. Gali jai perduoti, kad aš tokių dalykų neužmirštu. O tavęs tenoriu paklausti dar vieno dalyko: ar nesugebėjai sužinoti, kas toks tas žmogus, pasisiūlęs elfams į vedlius?

Gathadas irgi šyptelėjo tokia vilkiška šypsena, bet staigiai vėl surimtėjo :
- Vardo nežinau. Atrodo kaip koks vakarietis, pedsekys.Bet iš veido nelabai.Kaip pasakyt, kažkokia tamsa jaučiasi. Išdidus, kažkuo keistos tamsokos akys. Nežinau, gal savas? Kas jau kas, bet į gerietį neužneša.
O dėl tos smuklės...čia ne mano reikalas, bet kaip aplink daug mūsiškių, gal būtų galima padaryt ten jiems pasalėlę vakare? Arba ne, jeigu jums reikia jų gyvų ....
-Čia jau kaip jūs norite.Kokie tolesni nurodymai?

- Ne, jau turėjau progos įsitikinti, kaip jums sekasi su pasalomis. Aš niekada nekartoju tos pačios klaidos du kartus. Be to, dabar mane domina kitas dalykas. Tavo kita užduotis bus sekti paskui tuodu elfus ir nutaikyti progą prisigretinti prie jų vedlio. Aš noriu žinoti, kieno jis pusėje. Pasiimk su savimi kelis kitus vilkus, kad galėtum pranešinėti, kas vyksta.

Vilkas šyptelėjo, nusilenkė ir žengė pro šiek tiek praviras duris lauk.

Virstelėjo durys,tik iš lauko pusės ir kažkas staigiai įęjo, vos vos nesusidurdamas kaktomuša su Gathadu. Pastarasis krūptelėjo, to nesitikėdamasis , bet ryžtingai ir beveik ramiai , neatsukdamas elfui veido, išėjo pro duris , lyg skubėdamas. Greit pradingo tamsoje.
Tylėdamas valdovas Kalebrimboras praleido jį pro duris ir klausiamai pažvelgė į Anatarą. Vargas neatrodė kaip elfas, nors ir jis nespėjo gerai įsižiūrėt, atrodė kaip koks žmonių plėšikas . Situacija mažų mažiausiai buvo šiek tiek keista.

Sauronas gerokai susierzino dėl tokio netikėto vizito. Tai buvo vienas iš labiausiai nervinančių Kelebrimboro bruožų: niekada nepranešti apie savo pasirodymą iš anksto. Sauronas nujautė, kad dabar jam teks pasiaiškinti, bet dėl to nė kiek nesijaudino. Vis dėlto Kelebrimboras pasitikėjo juo, kaip niekuo kitu, o jei vis tik jam kiltų abejonių, visada galima pasinaudoti ir burtais.
Taigi, nutaisęs nustebusią veido išraišką, Anataras nuėjo prie durų pasitikti elfo.
- Nelaukiau jūsų taip vėlai, valdove Kelebrimborai. Kokie reikalai jus čia atvedė?

Kalebrimboras nustębęs pažvelgė pro langą.
-Dar tik pusė septynių. Nuo kada toks metas yra velus? Nors dabar ruduo, gal dėl to tau taip pasirodė, kad tamsu.
Narvis su keliais meistrais buvo užėjęs, - tęsė jis,eidamas prie krosnies ir apžiūrinėdamas vieną žaizdrą,-sakė, nuo karščio labai suskeldėjusi pakūra; pasidarius skersvėjui, dar gali ugnis persinešt ant medinių daiktų ar dežių su materialais. - Jis atsitiesė ir atsisuko į Anatarą.
-Ir jie nemelavo. Suodžių taip pat daug prisirinkę, gali nukentėt gaminių kokybė. Mums puikiai sekasi su tais žiedais, galim ir pasidaryt sau laisvą dieną. Tokia dirbtuvė ne viena, ryt nedirbsim, tegul čia viską kaip reikiant sutvarko.Tau tiks?

- Aš manau, kad Narvis šiek tiek perdeda, - ramiai atsakė Anataras. - Bet jis visuomet man pavydėjo ir aš nenustebčiau, jei jis ir dabar kažką rezga prieš mane. Bet mums visai nebūtina skirti tiek daug laiko paprasčiausiam tvarkymuisi. Juolab, kai darbas taip gerai sekasi.
Sauronas priėjo šiek tiek arčiau krosnies ir vos vos mostelėjo delnu. Žaizdre akimirksniui blykstelėjo žviesa ir tuoj pat užgeso, tačiau suodžių nebebuvo likę nė pėdsako, o pakūra stovėjo be jokių įtrūkų.

Pro Kalebrimboro akis nepraprūdo šitas blykstelėjimas. Jis šyptelėjo:
-Na, čia jau jūsų asmenins reikalas.Jei manai, kad turim negaišti laiko ir sugebi susitvarkyt puikiai pats, tai ką tada - galiu tik džiaugtis.
Jis dar paėmė nuo stalo raštelį su informaciją, kokių medžiagų reikia, ir palinkėjęs labos nakties, išėjo.

Sauronas išlydėjo Kelebrimborą su nepastebima šypsena lūpose. Visi įvykiai klostėsi jo naudai. Ir jis neleis, kad tuodu elfai sugadintų jo taip kruopščiai parengtą planą...

Arta sėdėjo viena nedideliame kambarėlyje, smuklės priestate ir nenuleido akių nuo tiksinčio sieninio laikrodžio. Pagaliau jis išmušė aštuonis kartus. Arta kaipmat pašoko ant kojų, griebė nuo kėdės apsiaustą ir išlėkė į koridorių. Patamsyje susiradusi gretimas duris, tyliai pabeldė ir sušnibždėjo:
- Dima, eime, jau laikas.

Iš kambarėlio pasigirdo kažkoks murmesys,ir neaiškus šlamėjimas. Dima , vienoje rankoje nešdamasis kardą, kaip įprastai, o kitoje ant dilbio užmestą apsiaustą tyliai išėjo pro duris. Jis buvo spėjęs nusnūst valandėlę, todėl dabar daug geriau jautėsi; net keli nuo vargų pelnyti įdrėskimai taip pat buvo ne be tokie skaudūs.

Jis šiek tiek prasimarkstė, bandydamas įžiūrėt prietemoje Artą . Nejučia pagalvojo ''Pala, kaip ji mane pavadino? Dima? Aš dar turbūt miegu, reiškias''.
Esmė buvo tame, kad jį tik artimi draugai taip vadindavo, o dabar - Arta. Kažkaip keista buvo, todėl jis nusprendė, kad jam pasigirdo. Kita vertus, pastąrąsias kelias dienas, jie, galima sakyt, viens nuo kito beveik nesitraukė, tai tas buvo, tai anas. Ir tiesa, du kartus susipyko.
Dimaitoras persibraukė per plaukus ranka, ir tarė:
- Eime, kad jau reikia.

Arta skubiai užsimetė apsiaustą ir pirma nuėjo koridoriumi. Nesustojo, kol nepasiekė pagrindinio užeigos pastato. Atsidūrusi priešais Jūnos kambarių duris, atsargiai į jas pabeldė ir ėmė nerimastingai laukti.

Po mintutės durys atsargiai prasivėrė. Jūna kyštelėjo galvą pro tarpdurį ir įsispitrijo į elfus.
-Aa, tai jūs? Puiku, užeikit.- Ji gretai stvėrė Artą už rankos ir įsitraukė į vidų, Dimaitoras kaip šešelis įėjo paskui ją. Durys be garso užsidarė.
Prieš jų akis buvo paprastas ,ne per daug ištaigingas smuklininkės kambarys. Lova šalia lango, stalas su pora kedžių viduryje, spinta kampe. Ant stalo degė nemaža žibalinė lempa, o ant sienos kabejo senas sukryžiuoti kovos kirvis ir lenktas kardas. Buvo gana jauku.

Dimaitoras nieko nesitikėdamas giliai įkvėpė ir kaip mat užsikosėjo. Pakėlė akis aukštyn .
Kambario palubėjė sklaidėsi šviesūs , keisto kvapo dūmai.Nešė į stiprius smilkalus , bet piršosi mintis, jog čia kažkas pažystamo.
Kai pagaliau suprato, numaldęs kosulį, prisidengė ranka burną ir nejučia žvilgtelėjo slenkstį.
Šalia slenksčio prietemoje bolavo balta druskos riba.
Jūna, apsimesdama nieko nepastebinti , nusišypsojo ir tarė :
- Tai ką, lygsimės dėl arklio, taip?

Arta iš netikėtumo vos nesuklupo, pėda pajutusi aštrius druskos gabalėlius. Išpūtusi akis, ji įsistebeilijo į ploną baltą juostą, išsidarkiusią nuo jos suknelės sukelto vėjo šuoro, veltui stengdamasi įspėti, kam ji čia reikalinga. Kambaryje tvyrojęs salsvas kvapas buvo keistai malonus ir kartu erzinantis. Apskritai, Artai viskas darė gana neigiamą ir nemalonų įspūdį ir, atrodo, taip natūraliai jai prie pat ausies nuskambėjęs klausimas, tik sužadino elfės įtarumą ir ji prigavo save besiaiškinančią, ką reiškia vienas ar kitas Jūnos balso virptelėjimas. Arta netvirtai nusijuokė, mėgindama save padrąsinti, bet išgirdusi savo pačios drebantį balsą, pasijuto tik dar blogiau. Atsigręžusi per petį, ji maldaujančiai pažvelgė į Dimaitorą.

Nepažįstamasis stovėjo turgaus pakrašty, nerūpestingai valgydamas obuolį. Vakaras buvo ganėtinai tamsus, bet, rodos, jam tai buvo nė motais. Staiga jo dėmesį patraukė du tamsūs šešėliai, slenkantys link po aikštę išsidėsčiusių namų. Durys atsivėrė ir dėka šviesos, pasklidusios tarpdury, žmogus galėjo įžiūrėti į vidų neryžtingai įžengiančius du šįryt jo sutiktus elfus. Žmogaus veide pasirodė paslaptinga šypsenėlė, jis mestelėjo obuolį į orą, vikriai pagavo ir įsikišo į kišenę.

Sauronas po pokalbio su Kelebrimboru, nebesėdo pailsėti, bet išėjo pasivaikščioti į miestą. Jo galvoje sukosi per daug minčių ir reikėjo laiko jas tvarkingai sudėlioti. Vakarinis horizontas dar tebebuvo šviesus, tik ką nusileidus saulei, ir degė raudona spalva. Sauronas nė pats nepajuto, kaip užsisvajojo. Valinoras. Palaimintasis Krantas. Nemirtingosios Žemės. Kiek daug vardų buvo duota Vakarams, besistengiant perteikti amžiną jų grožį. Staiga Saurono akys susiaurėjo, atmintyje iškilo žodžiai, netyčia nugirsti Eonvės palapinėje, dar tada kai buvo vilties pakeisti praeitį: "Suimk jį, Eonve. Jis prakeiktas, kaip jo Šeimininkas ir jo laukia ta pati lemtis." Sauronas iš pykčio sugriežė dantimis. Lemtis. Tuštuma. Tie žodžiai jam kartojami nuo to laiko, kai pabėgo iš Valimaro. Bet jis vis dar čia. Jis vis dar Ea. Ir jis vis dar gali pakeisti savo likimą. Vis dar...
Sauronas ryžtingai apsisuko ant kulnų ir atsigręžė veidu į rytus. Kai Vakarai atstūmė, Rytai priims. "Teįvyksta, kas turi įvykti",-sušnibždėjo jis ir tarsi atsiliepdamas į ištartus žodžius, tolumoje grėsmingai sužioravo Orodruinas...

Dimaitoras , pagaliau atgavęs kvapą, išsitiesė, laikydamas už tamsios durų staktos. Giliai įkvėpė. Tada pamatė į jį įsmeigtas Artos akis. Jo akyse , kuriose taip keistai atsispindėjo geltonai rusva lempos šviesa, nebuvo baimės, greičiau tik sutrikimas ir smalsumas. Jis taip norėjo suprast , kam ta druska ir dūmai, bet saugiau buvo patylėti.Mintyse blykstelėjo ''Nejau kokia ragana, o gal tai apsisaugojimas nuo dvasių?''. Jis ramiai nusišypsojo abiems moterims, ir pratarė šiek tiek kimstelėjusiu balsu :
- Lygsimės, nes atėjome, kaip ir buvom sutąrę. Kiek reikalaujant?

Jūnos veide visiškai neliko emocijų. Kol elfai tyrinėjo akimis aplinką, juokėsi ar duso, ji tykiai stovėjo prie stalo, kartkartėmis žvilgtelėdamas pro langą. Atrodė, kad ji kažko klausėsi.Kažko, ko niekas negirdėjo.Kažką pastebėjusi lauke, ji greit užtraukė užuolaidą .
- Ar devynetas,-čia jos balsas keistai virptelėjo ir nuskambėjo atšiauriai,- ir dešimt auksinų nebus per daug? -Ji maloniai paklausė, žiūrėdamas į Artą. Lempos dagtis, nors ir nebuvo kambaryje jokio vėjo, sulingavo, liepsna akimirkai pradėjo plaikstytis stikliniame gaubte.

Dima kažkodėl nežymiai krūptelėjo, išgirdęs tokį keistą skaičiaus išsakymą.Kas gi šitaip įkainoja žirgą? Staiga prisiminė sapną, kuris taip dažnai jam kartodavosi, košmarišką sapną , kuris užsimiršdavo iškart vos tik pabudus, ir likdavo kaip šešėlis mintyse.

Arta suvirpėjo pajutusi šaltį Jūnos balse. Plaukus pašiaušęs ledinio vėjo gūsis nutyko taip pat greitai, kaip ir pakilo. Ausyse pasigirdo vėlei švelnus moteriškės balsas. Tačiau elfei jis jau neberūpėjo. Kažkas dedasi labai blogo, netgi siaubingo. Kažkas dedasi, ko jie nesugeba užčiuopti, pajausti, sužinoti. Galbūt jiems nereikėjo taip skubiai išvykti iš Ost-in-Edilio (nes tai ką jie padarė, buvo panašu į pabėgimą). Bet vien pagalvojus apie tai, kad jiems reikės sugrįžti, Artai nenorom susukdavo skrandį.
Staiga ji susivokė mintimis nuklydusi nuo realybės. Jūnos klausimas tebebuvo tartum pakibęs ore, bet Arta niekaip negalėjo prisiversti sutelkti ties juo minčių. Jai teliko tikėtis, kad Dimaitoras nesijaučia toks sutrikęs ir atsakys už ją.

Žmogus, tebelaikydamas obuolį kišenėje, lėtai patraukė arčiau Jūnos buto durų. Jo akys tartum blizgėjo tamsoje, lyg jas iš vidaus būtų uždegęs koks nenumaldomas jausmas. Bet veltui kas nors būtų stengęsis įspėti, kas tai - smalsumas, pasitenkinimas ar neapykanta.

Sauronas kelias minutes tartum užkerėtas žiūrėjo į spindinčius lavos atšvaitus. Galiausiai jis nenoromis nugręžė žvilgsnį nuo Rytų. Sauronas ryžtingai sugrįžo į savo kalvę ir atsisėdęs krėsle, susimąstė. Jam būtinai reikėjo naujų pagalbininkų šiame reikale, ne tik vargų ir orkų. Ko nors, kuo galėtų visiškai pasitikėti. Ko nors kas negalėtų ir nenorėtų jo išduoti. Sauronas mintyse perkratinėjo visus savo buvusius sąjungininkus, lėtai vedžiodamas pirštu žemėlapyje nuo vienos rytinės karalystės prie kitos. Staiga jo veide atsirado nieko gera nelemianti šypsena, Sauronas lėtai ranka perbraukė didelę teritoriją, pačiuose Viduržemės rytuose su skersai einančiu pavadinimu juodomis raidėmis. Rhun.

Dimaitoras pajautė, kaip pašiurpo.Atrodo, jog tas šaltas gūsis yra jam pažįstamas. Kur jis buvo sutikęs panašų? Beriandas, kažkoks mūšis, netoliese stūksantys aukšti šlaitai, staigi liepsna... Bet mintis blykstelėjo ir užgeso, taip staigiai, kaip ir tas vėjo gūsis.
O Jūna kantriai pralaukė tas kelias minutes ,kol elfai tylėjo , atidžiai žvelgdama jiems į akis. Ir aiškiai pastebejo, jog jie sutrikę ir ...išblaškyti.Gal stiprūs smilkalai taip pat darė savo. Dima atsiduso ir trumpai apmąstęs, tarė :
- Sutinku,-dar pažiūrėjo lyg klausdamas į Artą, bet pamatęs jos žvilgsnyje leidimą spręst pačiam, tęsė pats , - Kadangi jau vėlu, arklį pasimsim ryt, o sumokėsiu dabar.
Tai buvo šiek tiek netikėta, bet Dima tikėjo smuklininkės sąžine.Jie dar ir pasiderėjo, kol ji nusileido iki 15.
Pagaliau išsitraukė iš vidinės kišenės nedidelį savo kapšelį ir atskaitė 15 auksinų Jūnai. Kaip jam, tai buvo daugoka, bet jis nebuvo linkęs taupyt, juolab, pasirinkimo laisvės nebuvo.
Nuo smilkalų jam šiek tiek apsunko galva, todėl tik atsisveikinę, jie greit išėjo iš ten.
Rytas jų laukė nelengvas.
------------------------------------------------------------------------
Eregione nauja diena išaušo kiek ūkanota. Bet nuo pat ankstyvo rytmečio prasidėjo darbai kalvėse, nykštukai ir elfai plušėjo ties savo darbais. Ką gi, Anataro kalvė buvo pagrindinė, todėl apie 11 valandą ryto į ją iėjo ir keli vyresni meistrai, neskaitant Kalebrimboro, ir prasidėjo nedidukas ''pasitarimas''.
Iškeltas klausimas buvo paprastas - iš kur imtis trūkstamų medžiagų? Siūstis iš Gandoro aukso pasirodė per brangu. O ir akmenų ne kažink kiek buvo likę, vargas buvo su jais : tai suskyla, tai neina apdirbti, tai dar kas. Valdovas norėjo likusiems žiedams paimti geriausius akmenis. Kaip susitarę, visi atsigrežė į Anatarą, laukdami jo vertingos, kaip visad , nuomonės.

Arta, išėjusi į lauką, net užsimerkė iš palengvėjimo. Ką gi, nieko baisaus neįvyko, nors ir visąlaik atrodė, kad taip bus. Nors galbūt pavojus dar ir nevisiškai praėjo - Arta ir toliau širdyje jautė kažkokį sunkumą. O ir kaipgi nieko nejausi, jei žinai, kad kelio atgal nebėra? Kad ir kaip sunku, bet Artai teko pripažinti, kad vargu ar jie begrįš į Ost-in-Edilį, kur, be jokios abejonės, neišgyventų nė poros dienų...
Arta įsikando į lūpą. Na ir kodėl jie taip neatsargiai išsidavė Sauronui viską žiną? Jie būtų galėję ilgiau viską stebėti iš šono, o dabar Sauronas būtinai pasinaudos pirma proga juos pašalinti, ką jis jau įrodė kelyje link sargybinės. Elfė numanė, kad pasalai nepavykus, Anataras nerizikuos suklysti dar kartą ir naudos kitokias priemones. Ir vėl Artos mintys sugrįžo prie nepažįstamojo vedlio: kas jis, ar juo galima pasitikėti?


Sauronas atsistojo ir lėtai apžvelgė susirinkusius. Pagaliau neskubėdamas prabilo:
- Kadaise, grynai iš smalsumo esu lankęsis Rūno žemėse. Tai milžiniška teritorija pačiuose Viduržemės rytuose, turtinga aukso ir brangakmenių ir visokių kitokių gelmių turtų. Jie parduoda juos bet kam, kas tik pasiūlo gerą kainą. Be to, tos savo kelionės metu susipažinau su Rūno valdovu Khamul. Šios draugystės pagalba, galėčiau gauti geriausios kokybės prekių.

Nuskambėjus paskutiniui Anataro žodžiui, įsivyravo kapų tyla. Pirmas prabilo Narvis :
-Kodėl mes turėtume laukti iš jų pagalbos ar prekybos? Tai galinga tauta, bet ji žiauri ir karinga, kovojanti su visais. Ir aš abejoju jos santykiais su elfais. Beto, jie gyvena labai toli nuo mūsų...
Tada atsistojo Kalebrimboras :
-Kodėl kažko laukt? Už pinigus visi sąjunginikai. Tai yra gera įdeja, aš pats esu matęs Runo jūros deimantų ir perlų, jie nuostabūs.-jis apžvelgė asmenis kalveje,-Kaip su jais susisiekti kuo greičiau?
Čia vėl įsiterpė Narvis, metęs nepatenkintą žvilgsnį į Sauroną.
-Tai kvai-...neprotinga. Sklando gandai, jog dabar ten suirutė ...Man rodos, gerbiamasis Anatarai, tas Jūsų minėtasis valdovas turi daug problemų su valdžia.Tiksliau, jis ištremtas, kiek girdėjau.
Aišku, kilo šioks toks triukšmas, kiekvienas kalbėjo už save, kelioms minutėms nieko nejo suprast.
Plius, keli elfai , neseniai atvykę padėt iš Gūdžiosios girios, minėjo, jog netoli Kelio yra matę apsistojusius keistai apsirengusios ginkluotus tamsokus žmonės nemažam būryje. Gal tai ir buvo jie?