Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Arta supykusi pašoko ir degančiomis akimis įsispitrijo į Dimą.
- Kiek kartų tau reikės kartoti, kad tai ne tavo vieno darbas ir kad aš dalinsiuosi visais kelionės pavojais po lygiai? Nebranginu savo gyvybės taip, kad dėl keleto pavojų sukčiau atgal. Be to grįžti atgal vienai būtų dar pavojingiau nei kartu eiti į priekį. Kertu lažybų, kad daugiau iš miesto manęs nebeišleistų. Todėl aš eisiu kartu, o kelią rodys šitas vyras,-Arta parodė ranka į žmogų. - Nors negaliu pasakyti, kad jis man kelia didelį pasitikėjimą, bet argi mes turime iš ko rinktis?

Dimaitoras prunkštelėjo:
-O, aš gi nesakau, kad tau kažkur nereikia dalyvaut, nebūk tokia jautri. Aš tik bandau primint sveiką protą, bet kadangi nei aš , nei tu (speju) perdaug jo neturim, keliausim ten visi kartu.
Jis irgi įsmeigė į ją savo akis, vos stengdamasis nesusijuokt, nes toks staigus jos pyktis, deja, atrodė labai vaikiškai ir mielai.
Ji atrodė kaip mergaitė, kurią tėvai staiga pagąsdino sunkia užduotimi ir tik dar labiau sužadino joje ryžtą.
Atgavęs ramybę Dima atsisuko į žmogų.
-Jei jau taip, tai gal bent jau pasakytum , kaip tave vadint? Tau sugalvot kokį vardą nebūtų sunku, bet čia nelabai tam tinkama aplinka. Jei jau sutikai mums parodyt kelią, tai kokia bus to kaina?,-iškart perėjo prie dalykinės reikalo pusės.
''Be to , keista.Nejaugi ji visais žmonėmis taip iškart pasitiki? ..O gal čia jos plano dalis'' Dar praūžė kelios mintelės jo galvoje.

Nepažįstamojo akyse suspindo panieka ir jis atrėžė:
- Jei būčiau norėjęs ką nors iš jūsų gauti, būčiau pasakęs iš pat pradžių, tačiau juk sakiau, kad esu pasiruošęs vesti judu kur jums reikia. Nemėgstu būti kam nors įsipareigojęs.
- O dėl vardo, man visiškai nerūpi kaip mane vadinsit. Galit ir visai nesikreipti. Nemanau, kad dėl to daug neteksiu,-pridūrė pašaipiai.

Arta tik dar labiau susierzino, pamačiusi juoką Dimos akyse, ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės, atgręžė nugarą abiem vyriškiams.

Dimaitoras šyptelėjo , pamatęs įsižeidusį žvilgsnį pas Artą. Ir vylėsi, kad tai netruks ilgai.Nors kita vertus, ''nelaukite gailestingumo iš moterų'' .Apgalvojęs nemandagius bevardžio žodžius, kietai suspaudė lūpas, kad vėl nemesteltų netyčia kokios ironiškos frazės.
''Gali būt, jog tai normalu žmonių tarpe.Gal jiems įprasta elktis kaip....kaip žmonėms'' .
Jiems besikalbant, už nepažįstamojo nugaros kaip pavasarinis grybas kažkas staigiai atsirado.
Jūna, koketiškai mirktėjusi jam akį, atsuko jam nugarą ir priturseno prie elfės ir Dimos.
-O , svečiai, o į smuklę neužsukot..? Kaip čia dabar? - Ji lyg su nerimu plaukštelėjo rankomis, žiūrėdama į šiek tiek sutrikusius elfus; ji atrodė kažkaip svetingai ir ernergingai, kaip niekad nerimstanti tetulė.,- Ak, ak, tas senas kelmužis jums užskąst pas mane nepasiūlė?,( Dima tik neaiškiai papurtė galvą),-ne? Jį reikia pamokyt svetingumo!
-Vaikai sakė, arkliukas susižeidęs?
Ji pažiūrėjo į Artą,- Gal kuo padėt galėčiau? Pas mane ir tepalų, ir vaistų atsirastų.Žinoma, jūs , Šviesieji, išmintingesni, bet gi neasisakykit pagalbos ir draugiškumo !....
Ji nusišypsojus šiltai paėmė Artos ranką ir norėjo vesti link smuklės.
Ideja gi nebloga, kas prieš kelionę nepietauja?

Žmogus visiškai ignoravo Jūną, galėjai pamanyti, kad jos nė nepastebėjo. Jis staigiai apsisuko ir nuėjo, dar mestelėjęs per petį:
- Lauksiu jūsų rytoj auštant prie arklidžių. Patarčiau nevėluoti.
- O kas bus, jei ir pavėluotume? - gūžtelėjo pečiais Arta.
Nepažįstamasis atsigręžė ir rimtai tarė:
- Manau, kad vėliau jūs tikrai niekur nebeišvyksite.
Arta palydėjo jį akimis, kol žmogus pradingo gatvelių raizgalynėje ir leidosi nuvedama Jūnos į smuklę, vargiai bematydama į kurią pusę eina, mat mąstė apie gana dviprasmiškus nepažįstamojo žodžius, Ar jie reiškė, kad juodu su Dima yra sekami ir kad rytojaus dieną jiems gali kažkas nutikti? Arta atsiduso ir nusprendė apie tai nebegalvoti. Bent jau ne šįvakar.

Jūna piktokai kažką murmtelėjo nueinančio nepažįstamojo adresu, ir greit nuvedė Artą į smuklę, rūpestingai pasodino už ažuolinio stalo tokią retą viešnią iš Aukštosios giminės. Pasisukusi vijurku apie virtuvę, kaip mat padėjo priešaisi Artą gerą porciją maisto.Ką gi, čia retai kas užklysdavo , todėl Jūna gamindavo valgyt visiems iš karto, todėl tik kelis kartus per dieną. Tai buvo gerai pagamintas maistas, dar šiltas . Ji atnešę ir elio butelaitį, ir padėjo, idant elfei, kurią matė esant užsigalvojusią ir ne itin patenkintą, nieko netruktų. Aiškiai matėsi , kad moteriškė norėjo šiek tiek paplepėt su Arta.

Arta pasistengė patogiai įsitaisyti ant medinio suolo ir šiek tiek pavalgyti. Deja, bet po visų dienos nuotykių, ji vargiai galėjo ką nors nuryti. Šiek tiek paknaibiusi maistą, elfė apsidairė, akimis ieškodama Dimos, bet vietoj to, sutiko smalsų šeimininkės žvilgsnį, smeigte įsmeigtą į ją. Arta linktelėjo jai, tuo tarsi duodama sutikimą jos klausinėti.

Jūna kaip mat susigėdo, nes prisiminė tą savo būdo bruožą, kuris pasireiškia tuo, jog ji į visus labai įdėmiai žiūri. Ji tyliai susijuokė :
-O, atleisk. Aš tokia smalsi...žinai, čia gyvenenat tas būtina. Retai pas mus apsilanko tokie kaip jūs.. Išvis, ką jūs čia veikiat, tokiam užkampy? Jūs keturiese - pirkliai ? Ar...? -Ji krenkštelėjo, - Giminės?

Artai akimirksniu sukilo įtarumas, bet ji pasistengė jį užgniaužti. Išties juk nebūtinai visi, ją klausinėjantys, yra Saurono šnipai. Du elfai, atsidūrė tokiame užkampyje, savaime sukelia smalsumą. Taip save nuraminusi Arta atsakė:
- Ne, mes nesame giminės. Mano bendrakeleivis yra Ost-in-Edilio sargybos kapitonas, paskirtas lydėti pirklius, mat šis kelias - mes patys turėjome progos tuo įsitikinti - nėra labai saugus. O aš paprasčiausiai pasinaudojau proga nukeliauti aplankti savo draugus, gyvenančius prie Pietinio Kelio.

-A, mat kaip. Jūsų kelionė bus sunki. Kelio atkarpa iki pietinio dabar ypač nerami.-Ji pradėjo kalbėt šiek tiek tyliau,- Užvakar prajojo žygūnas, sakė, jog ten dabar ištisi būriai vilkų , nusileidę nuo ūkanotųjų kalnų, ir...ten netgi sklando gandai, jog ten matė kelis į žmones panašius baisius pabaisas, kaip jie ten....Orkus.,- Ji net pasipurtė. -Žinoma, tai gali būti tik žmonių ir kalniečių pasakos. Maža kas slepiasi po tamsiais miškais. Kas gero Ost -in -Edilyje? Prie pusmetį netoli matėm į tą pusę traukiančią sunkią gurguolę...Nauji darbai?

Arta net krūptelėjo, išgirdusi apie orkus. Jeigu tai tiesa (o taip labai gali būti, ypač po paskutinių įvykių), tai juodviem su Dimaitoru, reikėtų kuo greičiau nešti iš čia kudašių, kol Sauronas dar jų nesusekė. Tuomet ji prisiminė nepažįstamojo žodžius, kurie staiga pasidarė tokie teisingi. Ar gali būti, kad jis žinojo apie Sauroną? O gal jis pats buvo jo šnipas?

Moteriškė tarė :
- Jei reikia , galėčiau parduot vieną arklį.Jis nėr labai puikus, bet tokioms kelionėms tinkamas. Sargybinės viršininkas kažkodėl nenori jums duoti žirgų, nors spėju, jų kaip mat atsirastų. Na, o aš galiu daryt su savo turtu, tai, ką noriu..- nusišypsojo. -Ir jūs ten atsargiai su tuos vyriškiu, man jis nelabai patinka, geriau jūs jau jo pasisaugokit.,- Jūna susimąstė, ir kažką prisiminė.- Ir neikit miegot visi iš karto...nors jūs ir taip esat atsargūs.
Ji atsikėlė nuo stalo, nunešė indus ir dar tarstelėjo :
- Tai va, viskas.Tu atrodai gera mergelė, norėjau perspėt. Savuos namuos visi išminčiai . Jei reiks arklio, ateikit vakare apie 8 valandą pas mane.
Ir linktelėjo išėjo, paliko Artą smuklėje vieną.

Arta giliai susimąstė. Jai tas nepažįstamas žmogus irgi nekėlė pasitikėjimo, bet šeimininkė taipogi. Eiti pas ją aštuntą valandą vakaro? O kodėl ne rytoj iš ryto?
Arta liūdnai palingavo galvą. Išties, netrukus ji pradės ir save įtarinėti. Bet pirmiausia reikėtų paklausti Dimos nuomonės.

O Dima , likęs lauke, kalbėjosi su pirkliais, mąstė, iš kur gauti antrą arklį arba pagydyti tą sužeistąjį. Iki rytdienos dar buvo laiko, jis sedėjo netoli vežimo ir kartu ramiai valė nuo vilkų kraujo savo kardą. Kai atėjo Jūna, jis nėjo paskui jas, maydamas, kad geriau dar labiau nenervintų Artos ir pasiliko ten. Jam nepatiko tas žmogus, bet jis laukė ryto.Kaip sako, rytas už vakarą protingesnis.

Arta atsikėlė ir išėjo į lauką, kur manė surasianti Dimą. Pamačiusi jį besikalbantį su pirkliais, greitai priėjo ir paėmusi už rankos, nusitempė į šalį.
- Dima, smuklės šeimininkė mums pasiūlė ateiti pas ją šiandien aštuntą vakaro, jei norime iš jos gauti arklį.

Dima šiek tiek nesusiprątęs leidosi pavedamas į šalį. Šiaip, čia jau turbūt antras kartas kai Artą paima jį už rankos ir staigiai tempiasi kur nors.Sunerimęs jis išklausė Artą, žiūrėdamas tiesiai į akis ir atsakė :
- Čia aš kažko nesuprantu.Ir tai neatrodo kaip geras pasiūlymas , ateiti prietemoje į smuklę. Nors pala, čia gi žmonės, jie ne kaip mes.Gal tai jiems įprasta? Tu kalbėjei su moteriške, kaip tau jinai atrodė? Galimai pavojinga ar ne?

Arta abejodama persibraukė ranka per plaukus.
- Nemanau, kad ji atrodo pavojinga... - nutęsė ji. - Nors man ir sukėlė įtarimų jos klausinėjimas. Prisiekiu Iluvataru, visi tie įtarinėjimai išvarys mane iš proto!
Arta kiek ramiau tęsė:
- Mes galėtume ten nueiti, nes juk reikia viską ištirti. Tik imkimės tam tikrų priemonių, kad apsisaugotume, jei vis dėlto tai būtų spąstai. Reikia turėti omeny, kad žinios apie mus Sauroną galėjo pasiekti jau mažiausiai penkis kartus.

-Nueit tai reikės. Kažkodėl abejoju, jog į mus bandys kažkas pasikesinti, jie žino , kad mes ginkluoti ir patys šiek tiek pavojingi.-Jis atsiduso , ir atsirėmė į šalia buvusio pastato sieną,- Sakai, jau galėjo pasiekt penkis karus? Bet kas iš to? Mes gi ne silmarilus saugome.Suseks, tai suseks ir nužudys, mes vargu ar galim gelti rimtą grėsmę Sauronui. Spėju, kad mes tik atsitiktinai įsivėlėm į šitą istoriją, kaip pestininkai šachmatuose, ir mums nepavyks pakeisti įvykių vagos.

Arta linktelėjo.
- Tuomet eime ruoštis šiam vakarui.

Sauronas susimąstęs vaikščiojo savo kalvėje iš vieno kampo į kitą. Žiedų kalimo darbai ėjo spėriai, devyni iš jų buvo beveik baigti. Tačiau Juodajam Kapitonui tai kažkodėl nekėlė jokio džiaugsmo. Jis buvo gerokai susierzinęs ir nenusėdėjo vienoje vietoje.
- Tas vargas galvoja, kad su mano kantrybe gali žaisti nenusvilęs, mat jis man per daug reikalingas,-sušnibždėjo jis. - Tačiau, jei jis greitu laiku neateis padaryti ataskaitos, aš galiu ir pamiršti, koks jis nepamainomas,-pridūrė sau sarkastiškai.

Lyg pagal komandą, tyliai, beveik be garso, girgžtelėjo durys. Stojo tyla. Kalvėhe tokiu laiku buvo tusčia.Arba beveik.Be Saurono, šalia durų stovėjo kresnas vyriškis tamsiais plaukais.
Gathadas nusilenkė, ir kaip visad, atsargiai apsidairęs, tarė:
-O mano valdove, prašau atleidimo.Iki tos sargybinės nemažai kelio netgi ir vilkui. Raportuoti padėtį?