Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Jiedu ėjo link miesto.Elfė su ryžtinga, elfas su ramia išraiška. Dimaitoras jau norėjo pradėti baimintis, bet gret išvaikė tokias mintis. ''Šiaip, Ardos mastu, tai nėra jau ir taip blogai.Dabar atvargsim, po to žiūrėsim.Žūsim - tai kas čia tokio? Vis vien kada nors teks, tai jau geriau suspėt dar prieš tai nuveikt ką nors gero.'' Su tokiomis mintimis jis pralinksmėjo .
Greit jie jau žengė pro kalvės duris.
''Dar, ačiū Eru, aš ne vienas šitam reikale; vargu ar be Artos čia išvis būtų kas nors prasidėję'' pagalvojo.

Anataras atsisuko į juos ir šyptelėjo. Iš pasikeitusių išraiškų išsyk suprato visą tiesą. "Vadinasi žaidimas prasideda. Ką gi, dar pažiūrėsime kuris kurį. Bet lapelį vis tiek sunaikinsiu, kad jie neturėtų prieš mane jokio įkalčio."
- Iš jūsų veidų matau, kad jau galiu nusimesti kaukę,-pašaipiai šypsodamasis prabilo Anataras arba Sauronas, kaip nuo šiol jį ir vadinsime.- Bet negi nesuprantate, kaip labai rizikuojate atskleidę šią paslaptį? Tačiau man nerūpi jūsų nutildyti, nes jumis niekas nepatikės, kaip nepatikėjo pasiuntiniais iš Lindono. Be to, ir jūsų pagrindinis įkaltis,-šiuos žodžius jis ištarė paniekinamai,-jau kelios minutės, kaip dega ugnyje.
Arta nepatikliai kyštelėjo ranką į kišenę ir apstulbo - pergamento ten iš tiesų nebebuvo, o juk Sauronas nė nebuvo prie jos prisiartinęs.
- Elfas, metantis man iššūkį, turi ir galių turėti tiek pat kiek aš,- tarė jis.- Turbūt jau supratote, kad negalite niekuo man pakenkti, Ir vis tik man nelabai malonu žinoti, jog yra kažkas. paslapčia nuodijantis Kelebrimboro ir visų garbingųjų
Ost-in-Edilio gyventojų protus,- pridūrė, klastingai šypsodamasis.- Todėl jūs dingsite iš miesto tą pat akimirką, kai tik aš sužinosiu, jog kam nors atskleidėte mano tikrąją tapatybę. O sužinosiu aš tikrai greitai,- tarė žvilgtelėjęs į židinį.

Dimaitoras įžengė pro duris ir sustojo.Klausydamasis pašaipaus Saurono balso, visom išgalėm bandė nuspęsti, ką daryt. Gal apsimesti nieko nesupratusiais? ...Žema. Bandyti užmušti štai dabar jo kūniškajį pavidalą būtų beprotybė..turbūt. Jis atsisuko į Artą tylėdamas, įdėmiai žiūrėdamas į akis, kad ji, jei norėtų, galėtų perskaityt mintis.

Arta taip pat atsisuko į Dimaitorą. Perskaičiusi jo mintis susimąstė. Kaip jiems pasitarti? Ji dar niekad nebandė perduoti savo minčių kitam asmeniui, tačiau dabar tai vienintelė išeitis, todėl verta pabandyti. Arta ėmė įdėmiai žiūrėti Dimai į akis ir mintyse su juo kalbėtis. "Nemanau, kad jį nužudyti būtų problemos sprendimas, net jei mums tai ir pavyktų. O tai labai abejotina... Bijau, kad teks sutikti su jo sąlygomis ir pasilikti pasyviais įvykių stebėtojais. Aš nebijau mirti už kilnų reikalą, bet mirti be priežasties nenoriu. O vėliau gali ir pasitaikyti kokia proga..."

Dimaitoras perskaitė jos mintis'' Tai tada einam'' ir nusisuko , žvilgtelėjęs į Sauroną.''Gal ji ir teisi. Teks pabūti nuolankiais ;'' jis pagiežingai pagalvojo. Visų Morgoto tarnų neapkentė, o šis dar buvo ir jo leitenantas.''Nieko, geriau jau dabar palauksim, kad kada nors atsirastų progą jį visiškai sunaikint.''
Jis vos nenusilenkė prieš einant, kaip buvo įpratęs.
Staiga pro duris kažkas įėjo.
Kalebrimboras, nieko nežinodamas, ramiai įžengė į kalvę. Faktiškai , Anataro neturėtų čia dabar būti, dar per anksti. Ir dar, Sargybos viršininkas su tokia keista išraiška ; Arta..Ką jie čia tokiu laiku veikia ?...
Jis kiek nustębęs įsmeigė akis į juos tris.Iškart pajuto, jog kalvėj sklaidos degančio popieriaus kvapas .

Arta net krūptelėjo iš nuostabos pasirodžius Kelebrimborui. Ji žvilgtelėjo į jį, tada į Sauroną. Lūpos prasivėrė, tarsi ji būtų norėjus kažką pasakyti, tačiau tuoj pat užsičiaupė. Arta paraudo iš pykčio, pajutusi įsmeigtą pašaipų Saurono žvilgsnį ir įtūžusi taip pat pasižiūrėjo į jį. Tai buvo pirmas kartas, kai ji turėjo puikią progą perskaityti kokią nors jo mintį. Arta sutelkė visą savo valią. Sauronas visai nesitikėjo puolimo iš tos pusės ir nespėjo apsisaugoti. Kaip žaibas blykstelėjo žodis: "Žiedas". Sauronas su neapykanta pažvelgė į ją ir susilaikė nieko nepasakęs tik dėl šalia esančio Valdovo. Artos lūpomis nuslinko šypsena ir ji tyliai, bet aiškiai ištarė:
- Priimu iššūkį.

Kalebrimboras nelabai suprato šios gan keistos situacijos esmės, ir išvis, ką jie ten veikė.
atsisuko į Dimaitorą :
- Ką TU čia veiki?
-Aš atėjau pranešti meistrui Anatarui , jog persigalvojau ir atsisakau pas jį mokytis; turiu ir taip mažai laiko, gal kada kitą kartą.
-Penktą ryto?
Dimaitoras tik tyliai skėstelėko rankomis.
Po to pažiūrėjo Į Artą. Būtų galėjęs lažintis, jog ji kažką norėjo pasakyt. Iš įtūžūsių žvilgsnių sprendė, jog tie trys toli gražu ne geruoju sutarė.
- Anatarai, kas per keistas susitikimas čia? Iš veidų matau, jog jis nebuvo malonus.

Sauronas atsisuko į Kelebrimborą.
- Tai buvo tik nereikšmingas apsibarimas, kurio net ir priežasčių neverta minėti.
Jis dar kartą įdėmiai nužvelgė Artą, staigiai apsisuko ir išėjo iš kalvės.
Arta rodos vienintelė nenustebo dėl tokio jo poelgio, bet greičiau susirūpino. Tai buvo tolygu karo paskelbimui. Mintyse vis skambėjo Saurono žodžiai: "Elfas, metantis man iššūkį, turi ir galių turėti tiek pat, kiek ir aš.", o prieš akis sukosi degančio Finrodo pergamento vaizdas. Ar neatsitiks taip ir jiems, išdrįsusiems susirungti su majaru? Ji atsiduso. Vis tiek nieko nepakeisi. Matyt toks jos likimas...

Dimaitoras nusilenkė žemai Kalebrimborui ir išėjo pro duris ir atsisėdo ant suoliuko prie to lango .Jam papraščiausiai reikėjo apsiramint.Ne kasdien tenka išgirsti, jog meistras ir antras toje šaly yra buvęs Morgoto Leitenantas
''Į ką, po perkūnais, mes įsivėlėm? Ji prįmė jo įšūkį...į kova su Maironu-Sauronu-Anataru...ar tik nebus tai kova su vėjo malūnais? ...Aš ir nestovėsiu nuošaly ;jei jai reiks pagalbos, ji jos sulauks''
Jis pasirėmė ranka galvą ir atsiduso.''Joks aš ne strategas, ar išminčius. Aš karys ir ginklakalys.Tiktai.'' Mąstė nelinksmai. ''Gal reiktų duoti žinią Gilgeladui, Galadrielei? Juolab, kad dar Sauronas čia veda reikalus su tom ''galiom'' žieduose.''

Arta ramiai išėjo iš kalvės ir prisėdo prie Dimaitoro.
- Dabar mes turim laiko apsispręsti kaip elgsimės. Arba tiksliau tu gali apsispręsti. Aš privalau tęsti šį reikalą, nes Sauronas manęs ramybėje jau nepaliks. Aš jam per daug pavojinga, nes perskaičiau vieną jo mintį, kuri man dar neturi jokios reikšmės, tačiau jam, atrodo, turi. Tarp mūsų jau prasidėjo lenktynės: ar jis spės įvykdyti savo planą, ar aš jį atspėsiu anksčiau ir jam sutrukdysiu. Tačiau tau nebūtina į visa tai veltis. Nemanau, kad galėtum kuo nors pagelbėti.

- Atleisk už mano skeptiškumą, bet kuo gi tu jį negalėsi? Nebent rasi dar kokių įrodymų prieš jį ir įtikinsi Eregiono gyventojus. O jei ir atspėsi, kas tavim patikės? Aš tai jau nusprendžiau - šiandien išvykstu,lydėsiu vežimą su prekėmis iki Gūdžiosios girios , ir po to užsuksiu pas valdovę Galadrielę. Ji žinos, ką šitame reikale galima dar padaryt. -Jis atsistojo nuo suoliuko pasirengęs eiti ,- Ir dar, Arta. Nepamišk, kad su Sauronu yra ir valdovas, to nežinodamas. Jei bandysi per daug ryškiai kabinėtis prie jo draugo ir geriausio meistro, greit gali būti iš čia išsiūsta; taip jau yra buvę.

Dimaitoras , nelaukdamas jos atsakymo, nusilenkė ir nuėjo keliu link miesto centro nuo kalvės.''''Nemanau, kad galėtum kuo nors pagelbėti'' šit kaip...?
Gerai, bus įdomu stebėti, kaip ši išdidi ir protinga elfiukė rungsis su galinga Melkoro Maja. Geriau jau man nesikišti, tai dar sutrukdysiu.'' pagalvojo ironiškai šyptelėjęs.

Arta nustebusi pažiūrėjo Dimaitorui įkandin. Dar niekada ji nematė jo tokio. "Visiškai neketinau jo įžeisti, tiesiog tą akimirką atrodė, kad tai mano kovair nenorėjau, kad jis ten nukentėtų. Bet galbūt aš suklydau?"
Vieną akimirką Arta jau norėjo pasivyti Dimą, bet nugalėjo išdidumas ir ji pasiliko stovėti vietoje. "Nesvarbu, juk jei mano planas nepavyks, jis nebūtų pavykęs nė su jo pagalba". Ir Arta išmetusi iš galvos visus jausmus ir abejones, patraukė link savo malorno. Dabar ji priklausė nebe sau...

Dimaitoras pats gerai nežinodamas kodėl, nužingsniavo link pamėgtųjų ginklų kalvių .Jų pastatų nebuvo daug, ir iš esmės jos nemažai kuo skyrėsi nuo ''blizgučių gamyklėlių''. Jos stovėjo skirtinguose miesto galuose. Retas elfas dirbo abiejuose.
Jis tyliai įėjo į vieną iš jų, pasisveikino su ten buvusiais. Kurie visai nenustębo, jį išvydę.Matė, kad jis šiek tiek susierzinęs.
Jis atsisėdo peržvelgti kelių naujų kalavijų kokybės ir iškart susimąstė.

''Gal visgi aš pasikarščiavau? Nereikėjo įsižeist dėl tokių niekų. Ir nereikia kištis ne į savo reikalus.''
Įsmeigė akis į šviesos spindulius, žaidžiančius ant melsvo glotnaus metalo.''Kas būtų, jei....jei...aš galėčiau kalti ginklus, tokios pat galybės kaip ir senųjų laikų meistrai? Papuošalai, žiedai...jie tik tai gražūs niekučiai. ''O štai kardas...turintis galią, būtų nuostabus dalykas. '' pagalvojo gerėdamasis.

Ir pavojingas. Tame nėra nieko blogo, ar ne? Kas, kad tai žudimo įrankiai, skirti sukelt skausmą..
Dėl Saurono...kol kas jisai pavojaus nekelia.O jei Jis man padėtų....
....Ne, aš dar neišsikrausčiau iš proto.'' Sugavo save su keistomis mintimis ir šūktelėjo pameistriui, jog atneštų pašluostę.

Visiems pagaliau pasitraukus iš kalvės, Sauronas vėl ten sugrįžo. Jis matė, kaip išsiskyrė Arta su Dimaitoru ir atkreipė dėmesį į tai, kad juodu nuėjo į skirtingas puses. "Ką gi, atrodo bičiuliai pykstasi",-pamanė, nusišypsojęs. "Kvailiai, jie nežino, kad man kaip nors pakenkti gali tik susivieniję. Tad man tereikia pasirūpinti, kad nesusitaikytų ir į juos apskritai galėsiu nebekreipti dėmesio".

Tuo metu Arta sėdėjo ant malorno šakos ir taip pat mąstė. Mąstė apie Beleriando karus. Į galvą įkyriai lindo viena mintis: "Jie nugalėdavo tik tada kai susivienydavo... Bet kodėl aš buvau tokia įsitikinusi, kad turiu tai atlikti viena? Galbūt vis dėlto tai buvo klaidinga mintis?"

Įsidienojus Dimaitoras patraukė link sargybinių posto iš kalvės.Sutvarkęs ten reikalus ir pasikalbėjęs su Koldiru, antruoju sargybos vadu, pats nuėjo pakeist pamainos saugantiems vartus. Dar buvo ir vieta prieš miško, bet Dima nelabai norėjo ten eiti, nes ten galėjo susitikt Artą.
Nei jis labai ant jos pyko, nei buvo labai įsižeidęs, bet kol kas nusprendė nesikišti ir užsiimt savais darbais.Kita vertus, jei nebūtų apsipykę, būtų pakvietęs Artą kartu joti iki Gūdžiagirės ir paskui - į Lorieną, gal ji būtų kažką radusi ten saugomuose rankraščiuose. Bet yra kaip yra, gal taip dar geriau.
I saugojimo postą šalia miško jis pasiuntė kitą sargybinį.

Arta nusiropštė nuo medžio ir patraukė link miško pasivaikščioti. Ji nenorėjo eiti į miestą, kur galėjo netyčia susitikti Sauroną. "Jis pamanė "Žiedas". Ne žiedai, bet žiedas. Kodėl? Juk ir valdovas Kelebrimboras ir pats Sauronas sutartinai kalba apie bent kelis galios žiedus. Čia tikrai kažkas negerai.." Arta toliau ėjo miško keliuku. Ji stengėsi sutelkti mintis ties Sauronu, bet į galvą lindo tik viena mintis: Dimaitorui gresia pavojus. Bet koks pavojus jam galėtų grėsti? Nebent tik tuo atveju jei jie būtų kartu. Vis dėlto ji niekaip negalėjo nustoti apie tai galvoti..

O Dimaitorui jokios baugios mintys nelindo į galvą.Švietė saulė, elfai užsiimė savais darbais, kas gali blogo nutikti.'' Gal mes į viską` perdaug stipriai reagavom? Melkoro tai nėra, gal be jo Sauronas nedarys kažko blogo? '' Jis atsirėmė į geležinį vartų stulpą ''Jei jo šeiminką Valarai įkalino, tai gal ir iš jo galias atėmė?..''
Ši mintis jam visai patiko.
Paskui atsiminė Artą ir jos žodžius. ''Tai taip išeina, jog ji mano, kad yra už mane galingesnė ..ir stipresnė? Ne veltui ''išdidžioji''. Nesakau, gal ji ir ieško , ir rado informacijos , bet ji tai daugiau ir neturi ką veikt.''.

Arta papurtė galvą ir pasistengė atsikratyti sunkių minčių. Rodos, jau kelias savaites tik tokios mintys ir telenda. Ji nusprendė pasivaikščioti prie kalvių. Kodėl gi ne? Arta mintyse nusišypsojo, pagalvojusi kokia būtų Saurono išraiška, ją pamačius. Jau vien dėl to norėjosi jį susitikti.
Eiti teko ilgai, mat kalvės buvo įsikūrusios rytinėje miesto dalyje, o Artą visada traukė apsigyventi kuo toliau į vakarus. Ji žvaliai, netgi gana linksmai žingsniavo pagrindine gatve. Ost-in-Edilis jau seniai tapo elfų amatininkystės centru, taigi nenuostabu, kad pati didžiausia jo gatvė vedė link kalvių. Praeidama pro Saurono kalvę, Arta tyčia sulėtino žingsnį ir beveik tuo pat metu išgirdo prislopintus balsus. Ji susidomėjusi užsiglaudė už pastato sienos ir įsiklausė. Netgi jai buvo sunku suprasti apie ką kalbama.
- Iš pradžių mes nukalsim bandomuosius žiedus su visai nedaug galių,- Arta atpažino Saurono balsą. - Sakykim devynis. Paskui pagaminsim septynis, bet su jau trupučiu daugiau galių. O paskutinius nukalsim Tris Elfų Žiedus, galingiausius iš visų,- Artai pasirodė, kad Saurono balse nuskambėjo ironija.

- Gera mintis, Anatarai. Ir regis, nėr ko laukti - galime pradėti kalti bandomuosius žiedus jau šiandien. Mums į naudą išeis ir laikas. Po kelių savaičių bus ruošiama kasmetinė prekių, ginklų, jūvelyrikos gurguolė, kurios kelias eina per Lotlorieną ir baigiasi pas mūsų patikėtinius pas Tranduilą ; galėsime kelis nusiųsti vien dėl įdomumo, bus įdomu sužinoti, ką apie juos mano valdovė Galadrielė?...

Jis džiugiai apžvelgė kalvę.Kaip ilgai jis norėjo pasiekti dabar jau turimą meistrystę !...
- Neužilgo aš sukviesiu visus didžiausiausius meistrus Eregione čia; bus daug darbo, reikės ir daug žinių bei rankų.-Jis nusišypsojęs įdėmiai pažiūrėjo ir vyriausią meistrą.Jo ausys neišgirdo ironijos , mintys jau deliojo planus dėl ateities.- Visa, ko reikalinga, turime. Jei ko dar reikia, pasiprašysim pas Narvį. Jis irgi norės dalyvaut šiame reikale, nors atrodo, jog jis tavęs taip ir nepamėgo, a ?

Sauronas taip pat nusišypsojo.
- Ką padarysi, Narvis pavydi man mano sugebėjimų. Jis mano, kad tik nykštukai moka kalti gražius daikčiukus. Bet aš tikiuosi su juo susitaikyti. Manau, kad draugystės vardan galėtume padovanoti jam vieną iš septynių žiedų...
Arta sulaikiusi kvapą klausėsi kalbos. Kažkas jai kuždėjo, kad tai ką ji ką tik išgirdo yra nepaprastai svarbu. "Nežinia, ką atiduočiau, kad sužinočiau, kodėl Sauronas taip nori nukalti tuos žiedus." Juk tikrai ne kaip papuošalą. Kad taip būtų galima perspėti valdovą! Viskas, prie ko rankas prikiša Morgoto leitenantas, negali tarnauti gėriui.
Sauronas kalbėjo toliau:
- Nemanau, kad valdovei Galadrielei vertėtų siųsti bandomuosius žiedelius. Ne, ji turėtų gauti vieną iš Trijų. Todėl vertėtų pasispausti ir iki gurguolės išvykimo nukalti visus žiedus. Sukvieskime visus geriausius Eregiono elfų amatininkus ir pradėkime tuoj pat.
- Beje,-pridūrė, hipnotizuojančiu žvilgsniu varstydamas Kelebrimborą,-girdėjau, kad šiąnakt norite iš miesto išsiųsti kažkokį vežimą. Gal galėčiau apie tai sužinoti daugiau?