Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Sauronas ramiai palaukė, kol visi išsirėkė ir nutilo. Tada vėl prašneko tokiu pat lygiu, nesujaudinamu balsu, lyg nieko nebūtų nutikę:
- Tavo teisybė, gerbiamas nykštuk, Khamul šiuo metu yra ištremtas. Kur jis, nežinau ir negaliu patvirtinti ar paneigti gandų apie paslaptingus žmones Kelyje. Tačiau, nors jis ir prarado valdžią, bet tarp pirklių ir amatininkų turi nemažai sąjungininkų, tad jo vardas atvertų kelią prie pagrindinių saugyklų su geriausiais brangakmeniais bei auksu. Tokia tad yra mano nuomonė, kurios jūs klausėte. Tegul valdovas Kelebrimboras taria lemiamą žodį,-tarė Sauronas, atsigręždamas į elfą.

Kalembrimboras taip pat tylėjo, apgalvodamas visus variantus.Saurono frazė tarytum pabudino jį iš minčių , jis atsistojo nuo savo krėslo ir ramiai prabilo:
-Mes kreipsimės Į Rūno žmonės. Taip, tai gali būt šiek tiek rizikinga, bet geresnių variantų neturim. Aš neabejoju, kad gamtos turtai pas juos yra tikrai geros kokybės. Kadangi plataus pasirinkimo neturime, priimu šitą variantą ,- čia jis griežtai nudelbė žvilgsniu Narvį, kuris jau norėjo kažką sakyt,- Vienintelis klausimas, kaip su jais susižinoti. Ar tu , Anatarai, žinai kokį būdą? Žygūnas geriausiu atveju pasieks juos per 3 menesius, o kur dar grįžimas. O mums brangi kiekviena sekundė.

Vargiai numanė valdovas Kalebrimboras, jog pasirašė pirmą raidę savo mirties nuosprendžio. Ir gal kartais jis būtų galėjęs pakeist lemtį, jei nebūtų susidūręs su jėga, didesne už savo;ar bent isiklausęs į kitų žodžius.

Sauronas net nesistengė paslėpti savo pasitenkinimo dėl Kelebrimboro sprendimo ir šyptelėjo pamatęs, kaip buvo nusodintas Narvis. Nėra ko ir sakyti, šis pasitarimas baigėsi visiška Saurono pergale. Tačiau reikėjo atsakyti į valdovo klausimą ir Anataras greitomis permetė visus jam žinomus būdus. Daugumą teko atmesti, mat jie greitai demaskuotų jį patį. Tai vis buvo triukai išgalvoti jo paties arba Melkoro, taigi šiai situacijai netiko. Tačiau liko dar vienas įtaisas - palantiras. Išties, tai juk elfų išradimas. Koks įtarimas galėtų kristi ant jo ir šios idėjos? Sauronas susimąstęs linktelėjo tarsi pats sau ir kreipėsi į Kelebrimborą:
- Taip, valdove Kelebrimborai, išties žinau vieną būdą. Tavo saugykloje kadaise esu matęs vieną iš septynių palantirų, o sklinda gandai, kad Rūne taip pat yra vienas iš jų. Nesigilinau, kaip jis ten atsidūrė ir dabar neketinu to daryti. Dėl šito jaudinsimės vėliau. Svarbiausia dabar mums yra tai, kad turime galimybę paprastai susisiekti su Rūnu ten nekeliaudami. Jeigu tu, valdove, nori kiek įmanoma greičiau gauti trokštamų prekių, palantiru reikia pasinaudoti nedelsiant.

Paminėjus Palantirą, Eregiono valdovo veidu nuslinko šešėlis. Šis kūrinys, iš juodo akmens ir keistos nemirtingos šviesos ,jam galėjo primint nedaug gero. Grąžino į prisiminimus apie kruviną pėdsaką Viduržemės istorijoje, kurią paliko jo giminės. Kita vertus, jie išgarsėjo, kaip ir buvo norėję. Bet Kalebrimboras visais tais laikais bandė atsiriboti nuo to, ir kurti šviesesnę - savo - liniją. Jis nemėgo Palantirų, jie jam atrodė kažkokie neaiškūs, nei geri, nei blogi . Pavojingi, nes juose taip pat slypėjo stipri galia, galinti pavergti silpnadvasio valią, jei tik surinkti reikiamoje vietą reikiamus asmenis .

Trumpasis susirinkimas buvo baigtas . Retas kuris drįso abejoti Anataro žiniomis , todėl nusprendė tiesiog nekvaršinti sau galvos ir , gavę ženklą , paliko dirbtuvę. Valdovas ir Anataras pasiliko vieni , Narvis išėjo gana nenoromis ir paskutinis.
Kalebrimboras atsiduso,ir pasiėmė nuo stalo savo raktų ryšulį. Šiek tiek pažvagino juos , ieškodamas vieno vienintelio. Galop ištiesė mažą sidabruotą raktelį Vyriausiajam Meistrui.

-Štai raktas nuo tos saugyklos. Ten tik jis vienas, ir aš neabejoju, kad pasinaudot juo mokėsi net geriau už mane ,- ištarė šyptelėjęs. Dar kartą pažvelgė į Anatarą pratesė ,- Aš turiu per daug reikalų, juolab kad tu Runo žmones pažinojai dar iš ankščiau. Paklausk jį ,ar juos apie pelningo sandėrio abiems pusėms sudarymą,ir jei jie moka protaut, tai turėtų sutikti .Be to, spėju, jog tau tikrai nebus sunku juos įtikinti.,- pridūrė, akys kažkaip keistai blykstelėjo.

Sauronas ištiesė ranką ir paėmė nedidelį raktelį iš Kelebrimboro rankų.
- Džiaugiuosi dėl jųsū pasitikėjimo, valdove Kelebrimborai,-ramiai atsakė, nekreipdamas dėmesio į pasikeitusį elfo toną. Juk, pagaliau, jis nebe mokinukas, kad kreiptų dėmesį į tokius niekus. Kelebrimboras taip lengvai neišsivaduos iš jo įtakos...
Sauronas atsirėmė alkūne į stalą ir žvilgsniu palydėjo išeinantį valdovą. Tada ėmėsi apžiūrinėti mažytį sidabrinį raktelį. Jo veide pamažu atsirado klastinga šypsena. Sauronas greitai įsikišo raktelį į kišenę ir skubiu žingsniu išėjo pro duris. Ost-in-Edilio saugyklos buvo vos už kelių žingsnių nuo kalvių, kad reikalingos medžiagos būtų po ranka. Atsidūręs prie nedidelių sidabru apkaustytų durų, Sauronas vikriai įkišo raktą į spyną ir įėjęs į vidų, atsidūrė tamsiam koridoriuj. Tačiau tai jam nesudarė problemų, mat kaip buvęs Melkoro Juodasis Kapitonas, Sauronas galėjo puikiai matyti tamsoje. Tiesa, netrukus koridoriaus gale pasimatė ir pats palantiras, skleidžiantis blankią, virpančią šviesą. Anataras neskubėdamas priėjo ir pasilenkė prie masyvaus rutulio. Nuodugniai apžiūrėjęs iš visų pusių, švelniai uždėjo ant jo delną ir įsakmiai ištarė tik vieną žodį:
-Khamul.

Lygus rutulio paviršius akimirkai susidrumstė.Šviesa jo viduje lyg prislopo, galbūt protestuodama prieš tamsią valią, kurios naudai turės lenktis.
Palantire iš pradžių matėsi vien tik miškai ir plynės.Galima buvo atspėti, jog tai paukščio skrydžio takas nuo Lorieno ( matyt, paskutnį kartą akmuo buvo nukreiptas būtent ten) link Runo . Bet užuot nuolankiai rodęs Runo jūros pakrantę ir Užrūnę, vaizdas sustojo.
Po keistos laukimo minutės Sauronas išvydo nepažįstamą vietą : aukšta žole apaugusę eglyno pamiškę.Tolumoje subolavo keliolika tamsaus audeklo palapinių , šalia jų šmėžavo neryškūs žmonės. Netoliese girdėjosi ir žirgų žvengimas. Staiga viskas suvirpėjo , pasigirdo lyg trumpas triukšmas, vaidas pagaliau pasidarė ryškus.
Palantire matėsi žmogus apsirėdęs rytietiškais drabužais, susisupęs į purpurinį apsiaustą; jis sedėjo ant žolės priešais švytintį apvalų riedulį. Vyriškis krūptelėjo , pamatęs Sauroną akmenio paviršiuje, ir nejučia griebėsi už ginklo. Paskui jo juodose akyse blykstelėjo abejonė ir smalsumas '' Negali būti...? '' ir įdėmiai įsistebilyjo į rutulį, kurio natūrali vieta tikrai nebuvo miške.

Chamulo stovyklavietė buvo laikinai įsikūrus prie amžinojo miško. Isterlingai , jo tautiečiai, nebuvo rami tauta; kur čia būsi ramus, kai visa valstybė sudaryta iš atskirų giminių ir klanų, susietų kraujo , vieno tikslo arba keršto saitais. Jaunas valdovas buvo apkaltintas ir ištremtas, bet jam, kaip turtingos giminės , leido kartu pasiimti šiek tiek savo žmonių. Ir truputį turto. Deja, jo konkurentai buvo neteisūs galvodami, kad nuvertus jį nuo valdžios, jis praras norą toliau gyventi ir kovoti.Gal prisidėjo aplinka , kurioje jis augo, ar jo įgyta išmintis, bet nuleisti rankų jis nieku gyvu neketino. Mitriai apsisukęs, prisigriebė iš iždo daug vertingų daiktų ( tam tarpe buvo ir palantiras, nežinia kodėl žynių nutrenktas į šalį) ir dabar jį jau vedė link tikslo ne tik valdžios troškimas, bet ir keršto ir įžeisto išdidumo kartėlis.
Sauronui įsakius Palantirui, vieną iš jų palapinių staiga nuožmiai ėmė drąskyti vėjas, vos nenuplėšdamas audeklo.Ten nubėgę patikrinti keli kariai rado jos viduje skrynią, su brangesniais jų valdovo daiktais. Palantiras , padėtas ten, švytėjo ir ryškiai spinduliavo keista šviesa .Bijodami magijos ir nenorėdami kišti prie jos nagų, jie kuo skubiau atnešė rutulį pas Khamulą.

Sauronas susiraukė pamatęs Rivendeilo apylinkes. Kas žino, kas ir kada žiūrėjo pro palantirą? Galbūt jis nepakankamai prižiūrėjo šią saugyklą... Na, bet tai bus galima ištaisyti. Jis ir vėl nukreipė dėmesį į rutulį, kuriame vaizdas jau buvo spėjęs gerokai pasikeitęs: aiškiai matėsi, kad rodomos žemės yra toli rytuose. Sauronas negalėjo atplėšti akių nuo šių, jam taip brangių, vaizdų. Miškai keitė pievas, šias vėl miškai, kol rutulio paviršiuje išryškėjo nemaža palapinių stovyklavietė ir prie palantiro sėdintis vyriškis.

Sauronas pažinojo Chamūlą dar nuo tada, kai šis buvo vaikas ir visada troško jį matyti savo pusėje. Tuo būtų galima paaiškinti dažnas jo keliones į rytus per paskutinius dvidešimt metų. Kaip visada puikiai mokėdamas palenkti esamas aplinkybes savo naudai, Sauronas labai greitai tapo faktišku jaunojo isterlingo auklėtoju, kas suteikė galimybę iš jo formuoti būsimą sąjungininką.

Anataras šyptelėjo pastebėjęs jį besigriebiant ginklo ir tarė:
- Sveikinimai, lorde Chamūlai.

Vyriškis krūptelėjo, paskui ramiai paleido iš rankų kalaviją ir sukryžiavo jas ant krūtinės. Tyliai dzigtelėjo keletas raudono aukso apyrankių and riešų, pasleptų po tamsiu apsiaustu.
- Lorde Sauronai...,-jis akimirkai nutilo, paskui sveikindamas taip pat nulenkė galvą, - Tai tikra likimo dovana, tokiu būdu Jus pamatyti.

Chamūlas iškart jį pažino.Kurgi ne pažinsi, jei jis išliko atminty kaip viena ryškiausių asmenybių , jam skyrusių laiko ir dėmėsio, kai dar jis buvo beveik vaikas. Tėvo rūmuose ,tarp begalės meilikaujančių ir klastingų giminaičių , tarp pastovios kovos dėl įtakos , tai buvo asmuo, kuris nieko nebijojo ir nesiekė.Paslaptingas svečias, turįs didelę Galią. Jis visada laukė Saurono apsilankant, kaip ir -beveik- visi rūmai. Jaunas lordas nedaug apie jo praeitį žinojo, bet tai jam nemaišė jo klausytis ir klausinėti. Jis žinojo, ar bent jau numanė, kad Sauronas buvo ne žmogus ir net neašku ar elfas, bet kažkas kito, ir buvo išmintingiausias jo aplinkoje.
Regis, apie magišką akmenį jis taip pat iš savo auklėtojo sužinojo.Todėl dabar neišsigando, kaip jo kariai, o apsidžiaugė, nors ir to neparodė.
Pats ištremtasis Rūno valdovas taip pat atrodė gerokai pasikeitęs nuo paskutinio karto, kai jie buvo susitikę. Anuomet jaunas isterlingų princas žibančiomis tamsiomis akytėmis ir dažna šypsena buvo dingęs.

Priešais Palantirą esantis vyriškis jau buvo aukšto stoto karys ; įdęgęs rytų saulėje veidas su gana aštriais skruostikauliais buvo neįžvelgiamas, bet akyse matėsi tyli drąsa ir ryžtas. Galbūt Sauronas jį mokė ne veltui.
-Mokytojau, kuo galėčiau pasitarnauti?,-veide blykstelėjo siaura šypsena.

Sauronas linktelėjo atsakydamas į sveikinimą, bet prieš tęsdamas, veriančiu žvilgsniu apžvelgė viską aplinkui Chamūlą. Tipiška bėglio manta. Tačiau Saurono planui tai netiko. Jis norėjo pastatyti savo auklėtinį į Rūno valdovo vietą, kad galėtų veikti visos Viduržemės mastu atrištomis rankomis, juk Chamūlas niekada nepasielgtų prieš jo valią. Didžiulių Rūno teritorijų kontroliavimas, galėjo nulemti artėjančio karo baigtį ir Sauronas tai puikiai žinojo. Galbūt todėl jis praleido tiek daug laiko besistengdamas pelnyti jaunojo princo pasitikėjimą. Žinia apie ištrėmimą, išgirsta iš Narvio, Sauronui buvo netikėta, nors jis to ir neparodė, ir be galo nemaloni. Nuo tada susisiekimas su Rūnu jam tapo dar labiau pageidautinas, ne tik dėl prekybos (iš tiesų, tai tebuvo priedanga), bet ir dėl noro išgirsti apie padėtį iš pirmų lūpų. Sauronas mintyse perkratinėjo visus Chamūlo giminaičius ir varžovus, kurie galėjo jį išvyti. Susitvarkyti su bet kuriuo iš jų jam nebuvo problema. Nors tai ir pridės papildomų rūpesčių, iš tiesų Sauronui taip buvo netgi geriau: kam pasirodytų neteisėta už tokią paslaugą pareikalauti vasalo priesaikos?
- Taigi, Chamūlai, gal pirmiausia galėtum paaiškinti, kur tu vėl, kaip visada įsipainiojai? - Saurono balsas nuskambėjo šaltokai.

-Aš ? Įsipainiojau? Na, nieko ypatingo ir šį kart.-Jis visai be kaltės jausmo pažvelgė į Sauroną. Tada žvilgtelėjo per petį į atokiau stoviniuojančius karius, kurie visi buvo pilnai ginkluoti, lyg lauktų staigaus išpuolio , ir tarė :
-Žinai, aš ten su daug kuo nesutariau nuo pat mažumės . Aš buvau vienas iš penkių sosto paveldėtojų, kurių vardus žinai.Taigi, kai mano globėjas ir dedė, tuometinis valdovas , kovoje susižeidė, pasidarė tikrai karšta. Po jo mirties aš greit pašalinau tuos keturis bernaičius, jie niekuo negalėjo sau padėti ..
-...ir taip atėjau į valdžią. Penkis metus viskas ėjosi puikiai.Bet tada ant manęs atsibudusi užsirovė vieno iš jų, nužudytujų, žmona, Tanichi. Ta sena ragana ''užkūrė laužą , ir pradėjo žarstyt žarijas '' ant manęs. Sukėlė ir visus mūsų žynius. -Chamūlas tyliai atsikvėpė, bandydamas atsiminti.-Ir tada mane apkaltino ''Suokalbiu su elfais '' ir mano maištininko tėvo nuodėmėmis. Ir susitarę ištrėmė.Tam tikromis pastangomis pasiekiau, kad manęs gyvo neužkasė,-jis nelinksmai šyptelėjo,- ir dar sugebėjau sveikas pasitraukti su savo karių daliniu.Nesakau, kad buvau švelnus valdovas, o ne. Bet bereikalingai nebaudžiau. Ir su elfais taip pat neturėjau ryšių. Ta moteriškė baisiai nemėgsta elfų, kad tu žinotumei; ji net bandė įtikinti kitus, kad mane auklėjo elfas. Laimė, niekas nepatikėjo. Jos giminė tiesiog keršijo ir buvo nepatenkinta, kad į mane žmonės žiūri su pagarba ir kad aš pradėjau atstatynėti uostus ir rimčiau žiūrėjau į kariuomenę.

-Ką galvoji apie tai,nejau smerki mane?, paklausė, jausdamas šaltį Saurono balse ir numanydamas, jog nepagirs.Jis nesiekė globos ar įtikimo, bet gerus patarimus vertino.

Chamūlas pabaigė paprastą jo akimis pasakojimą ir nutilo, lyg ir nieko ryškesnio nepraleidęs.Rūno liaudis jį spėjo greit pamėgti - jis atrodė rūpestingesnis nei jo pirmtakai, dosnus žmonėms. Ir dėl tų keleto sudegintų kaimų Isterlingai per daug nesirūpino.

Sauronas nusijuokė.
-Ne, kodėl gi turėčiau tave smerkti. Ir vis dėlto tu turi nepaprastą polinkį įsivelti į nemalonias situacijas. Kurių galų iš karto nenusikratei visų giminaičių? Juk turėjai suprasti, kad taip bus.
Jis gūžtelėjo pečiais ir pagalvojo: "Nieko ypatingo, kurgi ne... Tik praradai sostą, vargais negalais išsaugojai galvą ir pasmerkei save valkatos gyvenimui."
Prisimerkęs, kritišku žvilgsniu Sauronas įvertino ir savo auklėtinį. "Išdidus, kaip ir anksčiau... Su juo lengva nebus, bet nesvarbu, tokia pergalė man tik malonesnė."
Mintyse jis jau matė kokį lemiamą vaidmenį turės Chamūlas ateinančiame amžiuje. Jis bus jo pusėje arba niekieno. Sauronas pernelyg vertino savo auklėtinį, kad jį paleistų likimo valiai, ar dar blogiau, leistų prisidėti prie Vakarų tautų. Nors tai menkai tikėtina, blogiausiu atveju Mordoro užnugaryje kurį laiką gyvuotų erzinanti ir visaip trukdanti savarankiška karalystė. Žinoma, ji ilgai neliktų savarankiška, tačiau Chamūlo Sauronas netektų. O jam be galo norėjosi matyti jaunąjį lordą tarp savo artimiausių patikėtinių. Juk daug maloniau, ką nors įtikinti nusilenkti nei priversti...
-Prisipažinsiu, man labai įdomu, ką tu dabar ketini veikti? Žinau, jog ne tavo būdui sėdėti rankas sudėjus.

Chamūlas šyptelėjęs atitarė :
-Nenužudžiau visų?...Ai, tiesiog pagalvojau, kad man jie netrugdys, kelios moterėlės ir senukai.O pasirodo, moteriškės gali būti labai aršios.Na nieko, bus pamoka.Pravers, kai sau kokios ieškosiuos.Žinosiu, kokių neimt ...
Isterlingas ramiai kalbėjo, nors matė, jog Sauronas dabar jį tiria. Iš primerktų akių suprato, jog kažką rimtai mąsto, ir jis taip pat į tai įeina. Pro ausis praskriejo paskutinis klausimas, kuris nebuvo Chamūlui toks jau malonus.Menkas gėris pripažint, jos dabar jų padėtis ne pati geriausia ir reikia rimtai spręsti, ką daryti.

- Su manimi keturiasdešimt karių, jie aprūpinti keliems mėnesiams, , tiek pat žirgų .Jei kas, yra ir kitų variantų išgyventi. Taip pat turiu nemažai brangių daiktų; Matantis akmuo - viens iš jų, taip pat keliolika stambių briliantų, dar kažko. Sakau , dabar reiktų keliauti arba pas mūsų brolius Haradiečius, jie mane priimtų, arba...pas nykšukus ...arba elfus, man tos brangenybės brangios, bet aš galėčiau už jas pas kuriuos nors gauti tikrai labai ne mažai. O kai suirutė Rūne nutyks, vėl atgal traukti .Harade aš rasiu paramos, galbūt ir kažko aštresnio. Kitur traukt nėr kur - nebent į tuos keistus miestus prie amžinojo miško, bet ten tai jau paskutiniu atveju .Likę perdaug laukiniai, gi dabar tų elfų dvasių metas,- padarė išvadą ir nutilo. Pats gerai suprato, kad gali jam blogai baigtis, bet nustoti vilties neketino.
-O jūs ,Mokytojau? Kuo užsiimat? Gandai ėjo, kad Morajoje dirbate?

Sauronas nusikvatojo.
-Išties, daug laiko turės praeiti, kol mane įleis į Moriją. Tie nykštukai manimi visiškai nepasitiki. Na, bet man tai nelabai terūpi. Šiuo metu dirbu prie vieno labai svarbaus projekto. Kartu su elfais, beje. Tačiau grįžkim prie tavo reikalų. Sakai, keliausi pas brolius haradiečius? Ar gerai viską apgalvojai? Iš tavo pasakojimo matosi, kad su giminaičiais sutari nekaip... O pas nykštukus... Jie juk mėgėjai knaisiotis ne tik po žemę, bet ir po atvykėlių praeitį. Vos sužinoję, kad aš buvau tavo auklėtoju, iškart išgrūs pro duris, nesvarbu - būsi tam pasiruošęs, ar ne.
-Aš turiu tau vieną pasiūlymą. Ost-in-Edilio elfų valdovas ir aš, kaip sakiau, dirbame prie vieno didelio reikalo, tačiau mums iškilo išteklių problema. Jeigu tu sugebėtum parūpinti tauriųjų metalų ir brangakmenių, aš pats juos iš tavęs nupirkčiau ir dar turėčiau malonumą susitikti su tavimi asmeniškai. Be to,-pridūrė suktai šypsodamasis,-aptartume, kaipaš galėčiau tau pagelbėti..
Be jokios abejonės, Sauronas labai norėjo, kad Chamūlas sutiktų pas jį atvykti. Turėdamas jį šalia savęs, galėjo jam įteigti bet ką, kas jam atrodė naudinga.

- Aaa, kalvininkystė?...Na, beveik aišku.Nesistebiu, kad Tu jau ten su elfu valdovu išvien, Tu gi greit pasieki savo tikslų. O aukso, sidabro ir gal mitrilo - jei pasiseks, greit susiveiksiu ir atvešiu.Dėl brangakmenių taip pat nepavesiu, šito gero turiu.Jie rinktinės kokybės ir jų yra pakankamai . Ir kodėl aš jiems silpnybės nejaučiu?..Nesvarbu .Jūs kur ten, prie Morijos? Kaip nors rasiu, juk turbūt gandai plačiai apie jus sklinda...Tik tikuosi, kad mūsų neužklups koks žmonių ar elfų patrulis . Nežinia, ką jie pagalvotų, pamatė Isterlingų Karinį dalinį tykiai keliaujantį per savo brangias žemeles, -čia jis nesusilaikė plėšriai nenusijuokęs,-gi mano išdidūs kariai nesutiks persirengti medkirčiais ar valstietiečiais. Bet mes bandysime elgtis gražiai,-pridūrė su keista gaidele balse.
-Nykštukai turtingi, ir su jais kartais galima rast bendrą kalbą. Greičiau negu su elfais, nes kiek atsimenu, Avarių elfai su mumis niekad nesutarė.Ką padarysi, jie gana žiaurūs ir gana atsiskyrę nuo civilicacijos...Koks skirtumas.Atvyksiu taip greit, kada galėsiu.Mes visi raiti, neturėtume užtrukti.
-O iš tavo pusės būtų visai gerai, jei praneštumei Elfams apie mus. Nesinorėtų būti sutiktiems kaip šunims, kas ten žino, kaip ten į mus dabartiniu laiku jie žiūri. Ir jei aš atvyksiu - tai atvyksiu su savo kariais, - jis mostelėjo į stovyklavietės pusę,- ne vienas. Iki, Mokytojau Sauronai.
Tada jis atsistojo, ir pasiėmė raudoną apsiaustą į rankas, stovėdamas visu ūgiu priešais palantirą. Dar pats sau sumurmėjo :''Ir niekas nežino, ar manęs po dviejų dienų neras su kokiam griovy su giminaičių strėle kakle. Jie gali ir užmirši, ką pažadėjo. Aš niekur nebesu saugus, Rūno vyrų rankos ilgos.'' ir pagarbiai uždengė rutulio paviršių audeklu.
Vaizdas patamsėjo , spinduliavimas prigeso.Kalebrimboro saugykloje įsivyravo nyki tyla ir šėšėliai.

Sauronas atsilošė krėsle ir susiraukė. Jam nepatiko įžūlus Chamūlo tonas. "Jis per daug savimi pasitiki. Mano, kad kai viskas nurims, su savo keliasdešimčia kareivių sugebės atgauti sostą. Ką gi, netrukus jis turės pripažinti, kad be mano užtarimo, jis nesugebės išsaugoti net savo varganos gyvybės ir ateis pas mane ant kelių, maldaudamas pagalbos. Taip, jam dar teks pažaboti savo būdą, kol taps mano ištikimu patikėtiniu. Man bus malonu stebėti šį jo pasikeitimą..."
Jis žvaliai atsistojo su pasitenkinimo šypsena lūpose ir uždengė palantirą su juodu audeklu ir pasuko link sunkių ąžuolinių durų. Išėjęs pro jas ir užrakinęs Kelebrimboro raktu, pasuko link savo kalvės. Jis visai nesijaudino dėl to, ką pasakys valdovui: Kelebrimboras nieko neįtartų net jei Sauronas atvestų į miestą visą armiją. Per daug jis pasitikėjo Sauronu ir būtų laidavęs už kiekvieną jo žodį...
Sauronas įžengė į savo dirbtuves. Dabar teliko palaukti Kelebrimboro.

Kelebrimboro neteko ilgai laukti. Kur buvęs, kur nebuvęs jis atsirado pas Sauroną kalvėje.Dabar jo galva buvo užgrūsta žiedais ir meistrais, ir jis tyliai džiūgavo širdy, nes matė, jog jų kūriniai atrodo gražūs ir kokybiški, ir jiems neprilygo iki šiol daryti kūriniai šioje jūros pusėje. Galbūt kada nors jis pasieks Didžiojo Feanoro lygį.
Ir jam neatėjo į galvą, bent jau kol kas, kad didi garbė turi ir didelę kainą, ir laikas geriausiai tai parodo.
Jis matė ir Anataro pasitikėjimą savimi ,ir kartais žodžiuose girdimą pašiepiamą toną ; bet jis nemanė, kad šis puikus meistras, žinantis tiek paslapčių, būtų savanaudis.''Jei jis geriau kažką išmano, tai kodėl to ir neparodyt?'' todėl ir stengėsi jį palaikyt, juolab kad matė jo protą, kuriam surasi varžovą taip pat ne bet kur.
-Na, tai kaip reikalai su Isterlingais? Ar jie sutiko vesti prekybines derybas su mumis? -Ramiai paklausė, ir stabtelėjęs pažiūrėjo į vyriausiąjį meistrą.

Sauronas tikėjosi šio klausimo. Jis taip pat atsisuko į valdovą ir tarė:
-Kuo puikiausiai, valdove Kelebrimborai. Isterlingai mielai sutiko imtis prekybos su mumis ir turiu pagrindo teigti, kad jie jau kelyje į Ost-in-Edilį. Tiesą sakant, nemanau, kad jie užtruks ilgiau kaip keturias ar penkias savaites, mat jie patys neprilygstami raiteliai, turintys ištvermingus žirgus ir patys pripratę prie varginančių, ilgų kelionių.
Sauronas pasirėmė į stalą ir ranka persibraukė per plaukus. Lūpose pasirodė keista šypsena, akyse sušvito paslaptingi žiburiukai. "Žaidimas prasideda. Taip, tik dabar jis tikrai prasidės ir prisiekiu Valarų sostais, aš nesitrauksiu iki galo!".
Jo akyse jau degė grėsmingos ugnelės, kai jis pagaliau užslėpė savo jausmus ir pakėlė galvą.
-Jie atvyks su gana didele apsauga, skirta kroviniui apsaugoti, taigi tegul sargybiniai nesigąsčioja ir praleidžia juos. Prisiekiu, kad be mano žinios jie nieko nenuskriaus.
Šie žodžiai buvo ištarti ramiu, dalykišku tonu, be jokios užuominos į dviprasmiškumą, kuris juose tikrai slypėjo.
Saurono mintys ir vėl nuklydo į šalį ir jis susimąstė, pamitšęs apie šalia esantį Kelebrimborą. Jau laikas būtų pabaigti ir su tais dviem elfais. Įdomu, kur jie dabar? Ir kas tasai žmogus, apsiėmęs juodu vesti? Iš vargo pasakojimo, jis daugiau nei panašus į tamsai prijaučiantį žmogų... "Jei tik tas žmogus stotų į mano pusę, per jį galėčiau nuveikti daugiau nei su šimtu vilkų. Garbės žodis, šito reikalo aš taip nepaliksiu. Laikas tuo užsiimti asmeniškai...".

Atokioje sargybinėje ir šalia jos esančioje mažoje gyvenvietėje lėtai aušo rytas.Tiksliau, beveik. Nes gaidžiai giedojo, bet dangus dar buvo palyginus pilkas, dar aiškiai matėsi pakibusi virš gūdaus miško išblyškusi mėnulio delčia. Dimaitorui, kiek sutrikdytam vakaro įvykių, miegoti sekėsi nekaip. Jam nėjo iš galvos ta iš pažiūros maloni moteriškė, druska and slenksčio, dūmai...o ką jau ir kalbėti apie keistą vėją, atsirądųsi lyg atliepas ištartiems žodžiams? Ryte atsibudęs be didelių pastangų suprato, kad laikas į kelionę ir nėr kada mąstyt nesąmonių.Išėjęs į koridorių, sustojo prie Artos kambarių durų, jau pakėlė ranką belstis, bet po sekundės persigalvojo.'' Dar ankstoka.Kam ją kelti? Kita vertus, gal ji jau ir atsikėlus ir šmėklinėja po apylinkę, tai gana tikėtina ...''.Jis be garso , kaip moka elfai, perėjo per miegančią užeigą į lauką.

Atsidūręs kieme, apsidairė.Kiemas tylus, nė gyvos dvasios.Išskyrus kresną širmą arklį, atkakliai tampantį odinę virvelę, kuria buvo pririštas prie stulpo.Dar pastebėjo, kad buvo šalna. Prisiartinęs prie gyvulio, savo nuostabai suprato , jog aplink jį pilna pribarstyta baltų rupių dulkių...Druska. Štai ši arklį jie nusipirko...Kas toliau?
--------------------------------------------------------------------------------
Dienos šalia Rūno bėga greitai. Chamūlas su savo kariais ( ar banditais) veltui laiko nesnaudė. Pakeliui į Ereborą jo žvalgai užtiko nedidelę nykštukų gurguolę su jų geru, matyt, keliavo kur nors parduot. Isterlingų lordas greit sumojo, kur galima greit pasipelnyti. Pavakare jie tyliai apsupo barzdotojų būrį.
Gal taip jau atsitiko, kad sekmė nebuvo nekaltųjų pusėje. Pietiečių dalinys buvo geri savo amato žinovai ir sąžinė jiems nekliudė; nei ši kart, nei kada kitąmet; juos vedė į kovą ryžtingas ir negailestingas vadas, visada pirmas prieš juos .
Susirėmimas įvyko.Ir buvo aršus ir žiaurus, mat nykštukai niekad nepasiduodavo be kovos.

Kitą rytą Chamūlas ramiai sau apžiūrinėjo paimtą grobį ir galando savo jataganą, išteptą krauju, ir mąstė apie ateitį.Jis nemėgo žudyt be reikalo, bet šį kart jis buvo..nes surinkti brangenybių nėra paprasta.O nuostolių buvo, nors ir menkų. Keletas užmuštų jo karių, keliolika daugiau ar mažiau sužeistų.Bet paimtas turtas buvo to vertas. Jie nužudė visus , kadagi belaisviai buvo jam nereikalingi, o visą kitą, kas degė, papraščiausiai sudegino, taip sunaikindami savo pedsakus. Kitas jų žingsnis - Ereboras ir mainai. Isterlingai, jei jau ir įmasi ko, tai iki pat galo. Ir sustabdyti juos sunku. Chamūlas buvo atidus mokinys.

Arta iš tiesų jau buvo išsprukusi iš kambario ir išėjusi pasižvalgyti po apylinkes. Be abejonės, vakar tokios nuotaikos, ji nelabai tekreipė dėmesio į kaimelio išvaizdą. Ji nemanė, kad kada nors, kas nors gali priklausyti nuo to, kaip gerai jis išmanys šios gyvenvietės skersgatvių geografiją. Ne, ji tiesiog norėjo leistis toliau į kelionę su prablaivėjusia galva, pasiruošusi kitiems netikėtumams, kurių tikrai bus. O, bent dėl šito ji buvo tikra. Net ir taip toli nuo Ost-in-Edilio, ji kažkaip galėjo jausti, kad Sauronas vis dar apie juodu galvoja, kad vargų užpuolimu jis nepasitenkins. Arta sunkiai nurijo seiles. Na taip, tokios mintys nelabai padeda prasiblaivyti. Reikėjo jas kuo skubiau nukreipti kur nors kitur. Ji pažvelgė į vakarinį horizontą ir užsisvajojo. Pamažu jos veidas pragiedrėjo nuo minčių apie Valinorą, visų elfų gimtinę ir nuolat viliojančią šalį. Arta negalėjo žinoti, kad vos prieš porą dienų, apimtas panašių jausmų, Sauronas žvelgė į rytus... O jeigu būtų žinojusi, ar tai būtų pakeitę jos nuomonę apie Morgoto Kapitoną?

Tuo metu, kai Arta žvelgė Didžiosios Jūros link, apimta palaimingos ramybės, nepažįstamasis vedlys įžengė pro arklidės duris ir pasirėmė į jų staktą. Šiandien jis turės vesti tuos du elfus aplinkiniais keliais. Ne, žemėlapio jam nereikėjo, nors vieni Valarai težino, kaip jis prisimindavo visų tų takelių, keliukų ir proskynų raizgalynę ir joje susigaudydavo. Ir visgi kaskart tai jam puikiai pavykdavo. Žmogus nusibraukė nuo kaktos garbanotus plaukus ir įsmeigė žvilgsnį į vieną tašką. Jo akyse pradėjo šokčioti švytinčių, baltų liepsnų liežuvėliai, nors šalia nebuvo jokio laužo ar židinio, nuo kurio jie būtų galėję atsispindėti. Nepažįstamojo žvilgsnis nuslydo grindimis ir įsmigo į ranką, nuo kurios bangomis sruvo silpnutis melsvas švytėjimas, veikiau blizgėjimas. Vedlys nusikeikė ir skubiai įbruko ranką į užantį. Švytėjimas nuslopo, akių liepsnelės užgeso ir tarpdury pasiliko stovėti paprastas, kukliai apsirengęs pėdsekys.

Dimaitoras nesuko galvos svajonėmis ir vylėmis apie Valinorą. Jis sau pripažino, jog dabar jo namai yra čia, ne kur kitur. Prabėgę metai Belerijande tik dar kartą įrodė jam, kad valarai retai kišasi į mirtingųjų bėdas.Ir kur tik jis buvo, ar Gondolino pragaišty, ar stovėjo prie išlaužtų Nargotrondo vartų , ta mintis jo nepalidavo.''Čia vien tik mes esam atsakingi už savo lemtį, ne valarai .Tik mes.'' Ir Valinoras jam atrodė tolimas ir nepasiekiamas, kaip kokia graži senovė.Jis norėjo kurti savo ateitį Viduržemyje, ir jis nebijojo pasekmių.
Jis greit atrišo arklį ir nuvedė jį prie vežimo.Pririšęs jį, patraukė link arklidžių, kur norėjo pasiimti sveikajį žirgą.Ką daryt su tuo sužeistu? Kelionėje jis tik kliudys...? Jis jau žengė taku prie durų, kai pastebėjo, kad kažkas ten jau stovi, atsirėmęs į durų staktą. Dimaitoras prisimerkė.Ai, tai tas jų ''vedlys''. Kitu atveju jis nenorėtų turėt su juo jokių ryšių, bet šį kart privalėjo. Išdidus ir nemalonus žmogus atrodė jis.Elfas spėjo, kad tai buvo tik apsauginė kaukė, gal jis su savais ir normalesnis . Išvis, kitokių būna?

Jis stabtelėjo prie jo ir pasisveikino:
-Labas rytas; gali nesijaudinti, vežimas tuo bus susiruošęs. Tikuosi, kad ir tu dar neapsigalvojai dėl mūsų vedimo, žmogau.
Žodžiai buvo ištarti dalykiškai, nesijautė dirbtinio draugiškumo prieskonio.Kažkodėl Dima visur buvo nuoširdus, gal tiesiog nekentė apgavimo ir klastos, todėl ir elgėsi taip, kaip galvojo.
Paskui susirado jų arklius arklidėje, ir prieš išsivesdamas vieną, nerimastingai žvelgė į kitą, kuris neatrodė geriau, nei vakar .