Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Tada

Taigi, antrasis amžius.
Laikas, kai pabėgėliai iš Beleriando pagaliau įsikuria mums visiems gerai pažįstamoje Viduržemės dalyje.Vieni elfai keliasi į Uostus, antri - Į Harlindoną, treti apsigyvena Eregione, ketvirti - dar kitur.
Eregionas, arba Holinas, buvo bugieniais apaugęs slėnis šalia Marajos sienų. Ten daugiausia apsigyveno Noldorai - elfų giminė, kuri ypatingai pasižymėjo didele meistryste savo amatuose ,kalvystėje, ypač darant kūrinius iš įvairių metalų ir brangiųjų akmenų, todėl jie greit surado bendrą kalbą su Marajos dvorfais.Jie ėme mokytis vieni iš kitų, tarp jų užsimezgė platūs prekybos ryšiai.Apie jų draugystė byloja ir senieji Morajos vartai.
Eregioną valdė Calebrimboras, Kurufino sūnus.Jis buvo didis meistras kuriant gražius ir stebuklingus papuošalus ar apdirbant brangakmenius.Galų gale Holino elfai pasiekė tokią meistrystę, jog atkreipė net išorinį viduržemio dėmesį...
Neilgai trukus pas jau prisistatė niekam nežinomas elfas, vardu Anataras.Jis niekam apie save daug nepasakojo, bet jo darbai kalbėjo patys už save ; jis geriau už visus mokėjo daryt gražius dalykus. Kalebrimboras neužtruko su juo susibendrauti ir remdamiesi jo neišsemiama patirtimi Eregiono elfai dar labiau patobulėjo savo amate.Kartu su jo pagalba jie pradejo kalti įvairius žiedelius, turinčius kokią nors nedidelę galią.
---------
Dabar
Šiuo metu meistras Anataras yra kažkur trumpam dingęs, bet niekas dėl to per daug nesuka galvos, jis ir ankščiau kartais keliom savaitėm kažkur dingdavo; sakė, turi reikalų kažkur Rytuose. Gyvenimas Eregione eina sava vaga; prekiaujama su nykštukais, kartais - ir su kitomis elfų givenvietėmis . Kalebrimboras užsiėmės naujais žiedų gaminimo vargais.Artimesni jam elfai kalba, jog jis turi sau kažkokių didelių planų su žiedų kaldinimu; gabūt jis nori nukalt išties galingą žiedą?
Atrodo, ore tvyro grėsmė .Kažkur giliai mintyse tūno nuojauta; Naujauta, jog tuoj tuoj įvyks kažkas baisaus. Bet dauguma elfų numoja į tai ranka.Et, kokia ten grėsmė, ar pavojai? Gi Morgoto nebėra, pagaliau čia gyvensim ramiai, kaip ir sakė Antaras . Nėra jokio pagrindo bijoti ar ruoštis karui, nes priešų tai neliko?....Lyg tai...

Arta tingiai pasirąžė ir nusižiovavo. Ji ir vėl užmigo ant medžio. Bet juk tai malornas, jis tarsi sutvertas patogiam poilsiui. Na, bet ilgai miegoti negalima - visi elfai gulasi patekėjus mėnuliui ir keliasi su aušra. Arta atsisėdo ant šakos ir nuleido kojas. Tuomet pažvelgė miesto link ir susiraukė. Jau kuris laikas ją kamuoja nerimas: ore sklinda kūjų garsai, niūresni ir garsesni nei anksčiau ir ne visi jie atsklinda iš Celebrimboro kalvių... Atsidususi, ji išsiropštė iš medžio. Arta niekada nemėgo miestų, nes buvo gimusi Valinoro miškuose ir nors labai greitai tėvai ją iš ten išsigabeno, tačiau prisiminimai retkarčiais grįžta, tik kaskart blankesni... Ji greitai pasipurtė, nuvydama šalin sunkias mintis ir patraukė link Senųjų Metraščių archyvų. Daugumoje aprašytų ir ten saugomų istorijų, Arta ir pati buvo dalyvavusi, taigi jai rūpėjo visai ne tai. Ji ieškojo ir atidžiai skaitė visų Ardos priešų aprašymus. Visi tuo stebėjosi: kam kelti į šviesą tas pabaisas, juk jų jau nebėra?
Tą rytą Arta ir vėl norėjo pratęsti vieno neseniai rasto rankraščio studijas.

Dar ankstus rytas , o mieste jau girdisi triukšmas iš kalvių ir aukštakrosnių.Visi ši savaitė atrodo kažkokia nelemta ; tai prekių gurguolė pavėluoja,nes kažkas naktį pavogė arklius , tai kažkoks itin vertingas brangakmenis ima ir pradingsta.Dimaitoras atsiduso.Visa laimė, kad problemos tokios juokingos...čia tau ne koks drakono išpuolis . Jis šią naktį net nemiegojo, turėjo joti pasitikti kelių elfų iš uostų, nežinia kaip sugebėjusių pasiklysti netoli Tarbado. Suradęs juos ir atvędęs juos per naktį iki Holino, dabar jis turėjo šiek tiek laisvo laiko iki kasdienių karių, ehem, tiksliau sargybinių treniravimo valandos.Gal nuet į kalvę, ar dar kur....Dabar visi lyg pamętę galvą dėl tų žiedų...ir dar tas Anataras...Taip begalvodamas jis nuėjo metraščių salę, kur kitoje pusėje nuo archyvų tyliai dirbo keletas metalo graviruotojų.
Dima metraščius ne itin mėgo.Jie jam primindavo senus įvykius, kurių dauguma buvo nesmagūs ir pilni kartėlio. Šyptelėjo.Nieko keista, juk istorija atrodo daug gražesnė, kai joje nedalyvauji.
Jis užsigalvojęs paėmė pirmą pasitaikiųsį durklą iš dežės ir pradėjo raižyti.''Anataras?''....Kažkodėl jis nėjo jam iš galvos.''Tas tipas keistas, galėtų jis ir nesikišti tiek daug į mūsų reikalus''
Tuo metų lyg tyčia rėžtukas slystėlėjo , ir nežymiai pradrėskė ranką.

Tuo pat metu Artai, nematomai už didžiulės rankraščių krūvos, į galvą lindo ta pati mintis. Nuo skaitymo jau ėmė raibti akys ir galiausiai ji neapsikentusi tėškė ant žemės storą tomą, pasakojantį apie Rūstybės Karą. Knygai sunkiai dunkstelėjus ant akmeninių grindų, iš jos iškrito nedidelis užantspauduotas pergamento ritinėlis. Ant jo buvo užrašas: "Morgoto tarnų ir sąjungininkų išsamus sąrašas, sudarytas Finrodo Felagundo". Arta atidžiau pasižiūrėjo į antspaudą ir atpažino Barahiro žiedą, kurį tiek kartų buvo mačiusi pas Bereną. Jos rankos pradėjo drebėti, o akys, įsmeigtos į ritinėlį, ėmė skleisti blankią šviesą. Pirštai jau patys tiesėsi nuimti antspaudą (nes jis per daug vertingas, kad tiesiog sulaužytum), kai staiga, kažkur už knygų krūvos pasigirdo tylus aiktelėjimas, toks tylus, kad tik Arta tegalėjo jį išgirsti. Ji lėtai ir atsargiai iškišo galvą ir pamatė sargybos viršininką Dimaitorą, kurį iki šiol pažinojo tik iš matymo. Jų akys akimirkai susitiko, bet Artai ir to užteko perskaityti vieną žodį - "Anataras".

Dima mintyse išreiškė porą ne itin mandagių žodžių kreivų rėžtukų adresu, ir pažiūrėjo į ranką.Nieko baisaus, tik įdrėskimas, gal tik šiek tiek netikėta.Paprastai jis retai susižeisdavo su tokiais menkniekiais. Staiga kažkur už archyvo lentynos pasigirdo sunkus trenksmas, pagal garsą kokia neplona knyga. Kai tylą šitaip kažkas sudrumščia, nejučia krūpteli, ar žmogus, ar elfas būtumei. Dunkstelėjimą lydėjo lengvas šlumštelėjimas.Jis lėtai pasuko galvą garso link.''Kas čia dedasi, pagalvoji apie Anatarą, iškart susižeidi, tuoj dar ir knygą kas nors paleis'' Šmėkštelejo greita mintis.Jis atsargiai atsisuko ir pamatė už knygų stirtos kažkur jau matytą veidą . Ar tik čia ne ta, kuri ryte ant malorno snaudė? Lyg tai...
Jis nustębęs atidžiau pažvelgė į akis, kažkuo neįprastas.Iš sąmonės iškilo tylus supratimas, jog jos blankiai švyti..Mintyse jau ryškiai blykselėjo vardas ''Anataras'' .Jis akimirkai nusisuko, nes suprato, jog jo mintį perskaitė, ir vylėsi, jog daugiau ji nieko nesuprato.Kitaip, galimas daiktas, jo lauktų nemalonumai, nes dauguma elfių labai žavėjosi dosniu ir galantišku Anataru.

- Atleisk, visai nenorėjau perskaityti tavo minties,-po pauzės ištarė Arta. - Tiesiog ji buvo tokia ryški. Turbūt tu ilgai galvojai apie Anatarą?-paklausė ir nelaukdama atsakymo parodė delną ant kurio gulėjo ritinėlis. Aš ieškau įrašų apie blogio tarnus Ardoje, nes...Na, tai nesvarbu..
Ji lėtai pasilenkė, pakėlė knygą nuo grindų ir padėjo ją ant stalo.
- Aš esu Arta, o tu tikriausiai esi Dimaitoras? Man reikia vienos menkutės paslaugos. Gal galėtum pasakyti, kur vėl dingo Anataras? Tu turbūt nesuprasi, bet, na, tai labai svarbu...

Jis atsistojo ''Malonu pagaliau sužinoti tavajį vardą.Gal tai skamba keistai, bet atrodo, jog aš tave esu sutikęs kitur...ir galbūt kitu vardu'' Jis dar kartą pažiūrėjo į ją.''Ir taip, teisingai.Mano vardas Dimaitoras.'' jis apžvelgė salę.Čia dirbo dar keletas mokinių, tolėliau kažkas kuitėsi pergamentuose.Jis buvo jau daug kart gyvenime aplinkybių pamokytas, jog nevisad elfais galima visiškai pasitikėti. Be to, asmuo, apie kurį eina kalba, sužinojęs kokį įtaresnį pakalbį, gali imtis įvairių sankcijų.
Keletas elfų ir dabar susidomėję, nors ir stengdamiesi to neparodyti, klausėsi trumpo jų pokalbio.''Manau, galėsiu tau su šitų klausimu padėti.''Jis nusišypsojo, ir žvilgtelėjo ir pergamentą rankoje.Akys užfiksavo kelis žodžius:''Finrodas Felagundas''. Rankų pirštai lyg prieš jo valią norėjo sugniaužti ritinėlį, gintarinės akys patamsėjo.Pirštai vėl atsipalaidavo.''Bet manyčiau , jog mums būtų geriau pratęst pokalbį lauke, kad netrugdytume čia dirbantiems''

- Manau, kad tai gera mintis,-taip pat žvilgtelėjusi į mokinukus, tarė Arta.- Nors ir nemanau, kad būtina imtis tokio atsargumo, bet jei taip nori šnekėtis slaptai, tuomet sek paskui mane, aš žinau gerą vietą,-mirktelėjo Arta ir pasileido vartų link. Greitai perbėgę pažįstamas vietas, neilgai trukus, juodu atsidūrė prie to paties malorno, ant kurio šakos Arta šiąnakt taip saldžiai miegojo.
- Na štai, dabar galime netrukdomi pasišnekėti,-nusišypsojo ji.- Bet tu turbūt nelabai pasitiki Anataru, jei turėjome taip toli nueiti nuo miesto, kad pasišnekėtume apie jį,-paklausė, įdėmiai žiūrėdama Dimaitorui į akis.

Greitai Artos vedamas Dima atsidūrė toje pačioje nedidėlėje giraitėje, per kurią šiąnakt grįžo iš miesto.
-Visų pirma, mano pareigos nereikalauja iš manęs, jog juo pasitikėčiau.Ir tai tėra mano paties pasirinkimas, pasitikėt juo ar ne, o gal tik perdėtas atsargumas, nieko asmeniško.- jis pratarė, žvelgdamas Artai tiesiai į akis. po to žvilgsnį greitai nukreipė į netoliese esančio miesto stogus ir virš jų kaip kur kylančius dūmus.''O ta Arta....žiūrėsim, pagal.Ji kalba paprastai , tik neaišku kodėl ir ji juo domisi..Ir ko jinai pastąrąsias savaites taip inirtingai senųjų tamsos padarų aprašymus skaito...?.'

-Valdovas Kalebrimboras pranešė, jog Anataras skubiai išvykęs dėl kažkin kokių rimtų reikalų rytuose.Kaip ir prėjusius kelis kartus,- ironiškai nusišypsojęs tęsė Dimaitoras.-Gal būtų galima sužinoti, dėl kokių priežasčių tau reikia jį surasti?
Jis dar pamąstė, jog čia turėtų būti kažkas rimčiau.Ne veltui ji pradžioje tai nesvarbu, tai svarbu minėjo.Ir ko galėčiau aš nesuprasti?''

Arta abejodama pasižiūrėjo į Dimaitorą ir taip pat nusuko akis. Pagaliau užsikirsdama pratarė:
- Nežinau, netgi negaliu paaiškinti. tiesiog pastarosiomis dienomis niekaip negaliu nurimti. Kai tik pagalvoju apie Anatarą, kažkas pradeda gniaužti gerklę...Negaliu pasakyti kuo jį įtariu, jis juk elgiasi puikiai, tiesiog tai kažkoks nujautimas... Ar esi patyręs ką nors panašaus?,-paklausė pakėlusi akis.- Atsakyk man nuoširdžiai, kaip ir aš tau ir jei nesi išdavikas, laikyk mūsų pokalbį paslaptyje.

Dima tyliai atsiduso.Ką gi, jei jau pradėjo, tai reikės ir užbaigti.
-Gerai.Jei jau taip, tai ir aš kalbėsiu atvirai.Man Anataras nepatinka.Taip , elgiasi gražiai, maloniai, viską moka.Bet jam čia atsiradus, keisti sapnai neduoda man ramybės.Ir šiaip, nuojauta iš kažkur atsirado...kad kažkas mūsų laukia, ir kažkas rimtai negero...Ir atrodo, kad jis man irgi simpatijos nejaučia.Girdėjau, kai pas kitus apie mano kilmę teiravosi.Jis atsirado iš niekur, ir iškart čia puikiai įsitvirtino.Iš mano lūpų tavo žodžiai nepasieks priešo ausų, -Jis pridūrė seną Gondoline gyvavusį elfų pasižadėjimą.

Po šių žodžių Arta krūptelėjo ir sušuko:
- Štai kur aš esu tave mačiusi! Tu buvai Gondoline, tą dieną, kai jis buvo užgrobtas! Vadinas tikrai galiu tavimi pasitikėti. Klausykis. Aš turiu nuojautą, kad Anataras yra išlikęs vienas iš Morgoto tarnų.-ji parodė archyve rastą ritinėlį.- Čia yra jų visų sąrašas, sudarytas Finrodo. Jame gali slypėti atsakymas, o gal ir ne. Šiandien jo neatplėšime, nes jau vėlu ir tavęs gali pasigesti. tačiau rytoj susitiksime toje pat vietoje ir pamėginsime sužinoti tiesą.-Ji mirktelėjo.- Na, o dabar skirkimės.

Dimatoras linktelėjo.
-Taip.Tą baisią dieną aš buvau Gondoline, bet turbūt būtų gerai jog nebūčiau buvęs.Manau, jog aš ten ir tave esu matęs, tu man dar iki Eregiono atrodei kažkuo pažįstama .Kol kas laikykime visa tai slaptoje, dar niekas neaišku.Tą sąrašą geriau tu pasiimk , kad nedingtų iš archyvo netyčia.-Jis nusilenkė ir padavė jai tą raštelį.Ir pridūrė,-O dėl Anataro...geriau jo mums pasisaugoti.Jei jis tikrai yra tas, kas tau atrodo, tada jis yra realiai pavojingas mums, jei mes bandysime išsiaiškinti tiesą.Iki pasimatymo rytoj
čia .
Po tų žodžių jis greitai dingo miške, tik sau žinomu keliuku tyliai pereidamas į miestą iš kitos pusės.

Arta kurį laiką liko stovėti, žiūrėdama jam iš paskos, paskui įsiropštė į malorną ir užmigo. Visą naktį sapnavo košmarus ir nors rytą jų nebeprisiminė, žinojo, kad tai buvo kažkoks perspėjimas.
Kadangi Dimaitoras nepasakė, kuriuo būtent metu pasirodys, Arta atsisėdo ant savo pamėgtos šakos ir pasiruošė kantriai laukti. Į galvą ėmė lįsti mintys apie vakar rastą pergamentą: kas bus jei jis niekuo nepadės atskleisti tiesos? Kaip tada ją sužinoti, kai kas rytą apima jausmas, jog laiko lieka vis mažiau...

Dimaitoras greit atsirado mieste ir lyg niekur nieko užsiėmė savais darbais, nors jau buvo gana vėlu.Kaip sakant, sargybos vadui paros metas neegzistuoja. Nuėjo patikrino ar visi sargybiniai savo postuose, atsiuntė jiems dar ir kitą pamainą, tada patraukė link bendrojo valgomojo visiems dirbantiems ir šiaip gyvenantiems Eregione.Tai buvo gana gera vieta, jei neturi laiko, ir nemėgsti leist pinigų ant visokiausių įmantrybių. Vos pasiėmęs savo valgį, iškart prie jo beveik iš nežinia kur atsirado vienas jo draugų, Koldiras vardu.Jiedų greit įsišnekėjo, kaip visada.
-Tai kur buvai prapuolęs šiandien?Susiradai kokios įdomesnės veiklos, a?
-Ai, ką čia, žinai gi mane - aš tai ten , tai šen, visą laiką randu sau darbų..
-O man pasakojo kažkas, kad tu su kažkokia elfe išėjai.....Kaip ten buvo?
Dima pažiūrėjo į lubas.Kodėl gi tas Koldiras visada viską žino? Ir dar prigalvoja čia kokių tai nesamonių, tuoj ir apleis kalbomis, kad kokios ...
Naktį Dima beveik negalėjo užmigti.Sapnavosi ugnis, lyg kažkoks gaisras.Ir begalė vilkų. Krūptelėjęs atsibudo ir neužilgo išėjo į lauką.Nors dar buvo beveik naktis, mieste jau girdėjosi įvairus triukšmas. Virš kalvių ir namų stogų žibėjo blyškios žvaigždės, bet rytuose dangūs jau buvo pradėję šviesėti.''Nejaugi kai kurie iš mūsų visai nesiilsi?''Dar nusistebėjo.
Apsidairęs nuėjo per mišką link to malorno, prie kurio turėjo susitikti su Arta.

Arta taip pat išgirdo neįprastą triukšmą mieste ir nusistebėjo. Tada atidžiau įsiklausė ir atpažino bedunksinčius kūjus rytinėje Ost-in-Edilio dalyje. "O ne,-pamanė ji.-O gal tik pasivaideno?"
Arta dar sykį pasiklausė, bet garsai jau buvo nutilę.-Gal tik pasivaideno?-gūžtelėjo pečiais ir pasistengė nuvyti sunkias mintis į šalį, tačiau nerimo nepajėgė atsikratyti. Nejučia įkišusi ranką į kišenę, užčiuopė ritinėlį. Ak taip, jau buvo visai jį pamiršusi. Arta ėmė lėtai vartyti pergamentą rankose ir iš naujo skaityti užrašą.- Kad tik greičiau ateitų Dimaitoras, gal jis daugiau žinos apie tuos keistus garsus mieste?

Dimaitoras susimąstęs pagaliau priėjo prie to malorno, ant kurio sedėjo arta.Pažiūrėjęs į medį ir pamatęs ją, nusilenkė ir tare:
-Laba rytą, štai aš ir čia, kaip ir buvom sutąrę.
Jis atrodė nelabai išsimiegojęs, bet buvo gana žvalus.Paskui pagalvojo ''O gal per anksti atėjau? dar gi beveik naktis..''

Arta nudžiugusi nusliuogė nuo medžio ir priėjo prie Dimaitoro. Apsidairiusi tyliai paklausė:
- Ar tavęs niekas nepastebėjo ir nesidomėjo kur eini? Šiandien girdėjau (ar bent man taip pasirodė) kalvės garsus miesto rytuose. O ten vienintelė kalvė yra... Na, tu žinai kieno... Todėl ir norėjau paklaust ar nematei nieko įtartino ir ar jis šiandien negrįžo?

-Niekas.Dauguma iš šalia gyvenančių dar miega, ir aš atėjau kitu keliu, per mišką.Domėtis tai domėjosi, kur aš vakar buvau dingęs, bet nieko gera nesužinojo. Negaliu pasakyt tiksliai, bet ir man kažkas panašaus šį rytą pasigirdo, tik labai trumpai. Vienintelė kalvė čia yra....kaip ir....-Čia jis nutilo, ir jau daug tyliau pratarė,- Aš tikrai tikuosi , jog mums pasigirdo.
Užteko tik užsimerkti sekundei, kad pajaustum šaltą vėjo gūsį, akimirkai nuvilnijusį mišku.

- Taip, gal ir pasigirdo, bet būtų gerai, jei grįždamas pasiteirautum. Juk sargybos viršininkui tai bus lengviau sužinoti nei man. O dabar mums reikia atplėšti šį pergamentą.
Ji išsitraukė ritinėlį, bet prieš atplėšdama kelias sekundes palaikė jį rankoje. Pagaliau giliai įkvėpė, nuėmė antspaudą ir pažvelgė į sąrašą...