Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Sauronas nusišypsojo ir uždėjęs rankas Chamūlui ant pečių, įsisiurbė jam į akis.
- Galbūt mums iš tiesų nereikia jokių pasižadėjimų, jei tenorime dirbti kartu vieną kartą. Tačiau... - čia jis stabtelėjo ir, patildęs balsą, toliau kalbėjo, nenuleisdamas žvilgsnio nuo Chamūlo akių ir su piktdžiugiška šypsena lūpose,-aš nenoriu, kad mūsų keliai taip greitai išsiskirtų... Todėl siūlau tau pasirinkimą: gali pasilikti nepriklausomas, su mano pagalba atgauti sostą ir pasilikti jame, kol koks seniai pamirštas pusbrolis tavęs vėl nuo jo nenutrenks. Bet tada bijau, kad būsiu per daug užsiėmęs ir tau teks kapanotis pačiam nuo pradžių. Arba gali pasirinkti kitą variantą ir man prisiekti. Už tai aš tau padovanosiu vieną iš Galios Žiedų, kuriuos pats nukaliau ir jo padedamas nugalėsi visus, kurie tik tau pasipriešins. Bet už tai, kaip jau minėjau, noriu, kad atsilieptum į mano kvietimą kada tik man tavęs beprireiktų.

- Galios Žiedai ?-Chamūlas bandė išlaikyt žvilgsnį iki galo, bet nebepajėgė , jo beveik juodų akių žvilgsnis nuklydo kažkur į kitur, ir tylomis nuslydo palapinės sienomis, apkabinėtomis margais žvėrių kailiais. Jis tyliai atsiduso, ir tarė nejučia kažkokiu kimiu balsu:
-Aš asiliepsiu į tavo kvietimą, kur aš bebūčiau; idėja ilgiau laikytis kartu man atrodo gera, nes pastovi pagalba ir valdžia yra geriau nei vienas kartas ir likusi nežinomybė.
Jis išitiesė, ir uždėjo ranką ant kalavijo rankenos, akis žybtelėjo lempos atšvaituos:
-Regis, nuo priesaikos neišsisuksiu; būtų kvaila atmesti tavo siūlymą dabar ; sakyk man, kuo turiu prisiekt, Meistre.

Sauronas paliepė Chamūlui atsiklaupti ir uždėjęs ranką jam ant galvos tarė:
-Chamūlai iš Rūno, prisiek man savo ištikimybę ir palaikymą savo fea, už tai aš įsipareigoju ir pasižadu sugrąžinti tau sostą ir taipogi duodu tau šį Galios Žiedą, kaip tavo priesaikos garantą,-užbaigė, ištiesdamas Chamūlui ranką, su delne žybčiojančiu žiedu.

Arta ilgai vartėsi patogioje Mirkvudo elfų rūmų lovoje, bet niekaip nesugebėjo užmigti, Matyt pagrindiniams istorijų veikėjams iš anksto lemta neturėti poilsio naktimis, kuriomis vyksta svarbūs dalykai. Ji atidarė langą, kaip rodos tą naktį irgi elgėsi beveik visi ir spėjo pamatyti tarp pirmųjų medžių už proskynos šmėkštelint tamsų vedlio apsiaustą. Keista, kad jie iki šiol taip ir nesugebėjo sužinoti jo vardo. Nors Mirkvudo elfai rodosi visiškai juo pasitikėjo, bet Arta niekaip negalėjo atsikratyti prastų minčių apie šį žmogų. Laikas parodys...

Vedlys niekada nebuvo iš tų, kurie sėdi kampe, kai šalimais vykstantys įvykiai kreipia istorijos tėkmę. Ne, jis naudojosi savo nuojauta, kuri jo niekuomet neapgaudavo, kad atsidurtų tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, kad atsidurtų visų besiklostančių įvykių epicentre. Mat nuotykiai yra toks dalykas - juose atsidūrus trokšti kuo greičiau iš jų pasprukti, tačiau vos tik jiems pasibaigus pajunti tuštumą ir skubi ją greičiau užpildyti. Ir taip ratas kartojasi iš naujo...

Chamūlas atsiliepė:
-Aš ,Chamūlas iš Rūno, prisiekiu savo ištikimybę ir palaikymą savo Fea. Iki paskutinių Viduržemės dienų-, tie paskutiniai žodžiai atėjo savaime ir vargu ar iš jo pačio minties.

Jis paėmė žiedą, ir užsimovė ant kairės rankos - sandėrio sutvirtinimas žiedu nebuvo neįprastas dalykas jo gimtinėje. Bet vos tik žiedas atsidūrė ant rankos, rodos lyg kažkokia migla trumpai uždengė jo akis, o sunkumas užgulė širdį.Jis nulenkė galvą, nesuprasdamas tokio keisto pojūčio, o ranką , kaip įpratęs, uždėjo ant kalavijo rankenos. Bet jei Chamūlas būtų žiūrėjęs, būtų išvydęs trumpą blyksnį, lyg juodos liepsnos gyvatėlę, perbėgančią ginklo ašmenimis. Laimė , visa tai akimirksniu praėjo, ir Chamūlas greit atsitokėjęs atsistojo prieš Sauroną.
----------------------------------------------------------------------
-Svečių fligelis, kur jis galėtų čia būti ? - eidamas tyliais , snaudžiančių rūmų koridoriais sumurmėjo nepatenkintas Dima, iš dalies keikdamas savo išsiblaškymą, iš dalies - rūmų painumą.
''Koks gi ten numeris ? Ar tik ne 413 ? Regis, šis koridororius turėtų vesti tiesiai link mūsų kambarių''pamanė jis, ir pradėjo greičiau eiti. Jis šiek tiek abejojo dėl numerio, mat per pastaruosius metus rūmuose vyko daug pakeitimų, ir jis nebuvo tikras, ar ten nueis.Gal prie šito prisidėjo ir Rivena, be perstojo lyg tyčia minėjusi įvarius skaičius

Dimaitoras galų galė žengtelėjo pro atviras paskutinio koridoriaus duris. Tai buvo tvarkingas nedidelis koridoriukas, iš abiejų pusių uždaromas sunkiomis durimis.Vienoje sienoje buvo kelios durys, kitoje pro didelius langus matėsi tamsūs medžių siluetai. Jis dvejodamas sustojo prie vienų durų, kai išgirdo kažkokius greitus žingsnius visai prie savęs.

Vos spėjo atsisukti - ir pamatė kelias tamsias figūras, jau apsupusias jį ir tyliai artėjančiais .Blyškioje prietemoje niūriai blizgėjo kardai , po sekundės be garso užsivėrė dvi ažuolinės durys.Patalpoje skaidėsi jau kažkada nesenai jaustas kvapas, nekeliantis gero įspūdžio.
''Spąstai?'' šmėkštelėjo mintis ir Dima nustėro čiuptelėjęs už šono, kur šiaip būdavo jo kardas. '' Kad jus kur Morgotas , šitaip nesąžininga ! '' iškošė pro dantis elfas, atsiminęs, jog svečių ginklai - kažkur kambariuose. Aiškintis nebuvo kada, mat dabar buvo aišku,kad tai žmonės su gana aiškiais tikslais.
Vos išsilenkęs pirmo įgudusios rankos mosto, jis suprato , kad būtina šauktis pagalbos, bet iškart pajautė beveik švelnų brūkštelėjimą kažkur netoli kaklo . Dima, nekreipdamas į tai dėmesio, keliais judesiais pabandė nuginkluoti stovinti arčiausiai jo, ir pasigriebė trumpą kardą.Turėdamas jį, nebesijautė toks beviltiškas ir pradėjo kovoti, kaip buvo pratęs dar senuosiuose laikuose.
Kai 3 iš šešių nukirto, o keli gulėjo pasliki ant žemės ,Dimaitoras, staiga palietęs sau kaklą ,suprato, kad jam greit bus šakės, jei ne pasitrauks,nes perėžtas kaklas dažnai nesibaigia gerai. Atsigręžęs į paskutinį, išgirdo žodžius, tariamus ramiai ir su neslepiama pagieža:
-Na, štai kaip negerai išėjo...... Ir tau ir mums.Mes užpuolėme ne tą, kurį reikėjo, bet ir tu nieko nelaimėjai, kad čia atklydai. Ir nors Elfai yra stipresni nei Žmonės, bet ne nemirtingi; o laikas parodys , kad mano žodžiai teisingi.

Tai taręs ,žmogus nusijuokė, ir šoko pro langą . Dima dar pabandė pamatyt ,kur jis nušoko ,bet tai buvo bergždžios pastangos.
Kažką pamatyt ar eiti buvo beviltiška, ir tamsa aplink , rodos, dar sutirštėjo; vaizdas pradėjo suktis .Lyg to būtų to negana, skausmas kažkur nugaroje pradėjo stiprėti balrogišku greičiu, vos kovos įkarštis nuslopo.
Dimaitoras, pagaliau likęs vienas, nuslydo palei langą, mintyse pabandė šūktelti Artą.Apžvelgęs kritusius žmones šalia, prarado sąmonę.

Sauronas su neperprantama šypsena stebėjo Chamūlą, jam atliekant visas jo primestas sąlygas ir šiam baigus ir atsistojus, ištiesė ranką pabučiuoti.

***
Arta vis dar vartėsi nuo šono ant šono, kai tolumoje, galbūt kitame koridoriaus gale pasigirdo duslūs gargesiai ir tylus metalo skimbčiojimas. Elfė staigiai išsivertė iš lovos, užsimetė apsiaustą ir išsprūdo pro miegamojo duris, basa ir išsitaršiusiais plaukais. "Ir kurgi ritasi pasaulis, jei net elfų rūmuose nebegali jaustis visiškai saugus?!" - karštligiškai galvojo ji. Arta prisispaudė prie kolonos, nugirdusi atidaromas duris ir pajudėjo tik žingsniams nutolus. Tuomet kaip vėjas įsiveržė į įsidėmėtą kambarį ir suklupo prie parpuolusio Dimos. Na ir kaipgi šitaip galėjo atsitikti? - murmėjo ji be paliovos, šluostydama srūvantį kraują ir bandydama prisišaukti pagalbą.

***
Vedlys ėjo vis toliau ir toliau į mišką, kol išgirdo balsus ir prisispaudė prie medžio kamieno. Taip, tai ir buvo, kas jį darė tokiu pavojingu - sugebėjimas sekti pagrindinius istorijos veikėjus ir niekada neišleisti jų iš akių. Nors tai, deja, ne visada padeda išvengti tragiškos atomazgos...

Už geros minutės koridoriuje pasigirdo tylūs, melodingi balsai ir tarpduryje išdygo keletas elfų su jaunuoju princu priešakyje.
-Gi sakiau, man galėjo tik pasigirsti, - nerimastingai sumurmėjo vienas sargybinis, gniauždamas rankoje vaiskų deglą ir kelsteldamas jį aukštyn.
-Galėjo, bet dar niekas neaišku.Klausyki, žvangejimas ir kažkoks šauksmas koridoriuje prie mano durų....tai truputį įtartina, aš negaliu į tai nekreipt dėmesio, juolab, kad mano tėvas dabar išvykęs, o tai yra-....
-Kas čia per dūmai?! Kas ten ?- šūktelėjo aukštas sargybinis, ir visi kaip vienas nustėrę sustingo prie durų, įsmeigę akis į neaiškius siluetus ant grindų ir prie sienos .
Jauniausias iš jų, elfų jaunuolis sidabriškai gelsvais plaukais, žengtelėjo žingsnį į priekį ir mostelėjo ranka prie save , blaškydamas baltų dūmų sruogas, tingiai besisupančias ore tarytum švelnutis tiklas.
Staigiai apžvelgęs visą siaurą koridorių ir kruvinas grindis, ir sumetęs, kas per velniava čia dejosi, puolė prie dviejų asmenų.

-Iš Eregiono ?! - nustebęs šuktelėjo jis, pamatęs abu elfus, matytus per vakarienę šalia valdovės .Taip, tai tie patys sargai atlydėję čia pirklius. Be ką gi jie čia veikia ? Ir kas juos užpuolė ? Klausimai tarsi uodų debesis apgulė princui mintis , bet nerimas ir rūpestis buvo stipresni - jis skubiai pasilenkė prie Dimos, bandydamas suprati, ką dabar turi daryt ir kaip sunkiai jis sužeistas ( ir slapta vildamasis , jog nieko baisaus )
Žvilgtelėjęs į šalia klūpančią basą merginą išsitaršiusiais plaukais ir išsigandusiomis akimis, atsitiesė ir greitakalbe išbėrė sargams, kurie dabar bandė bent sukraut negyvus žmonių kūnas į vieną vietą:

-Sirdirai , atvesk į mano kambarį kuo greičiau kažką, kas galėtų jam pagelbėt, bet kad nė šuo nesulotų; Erytora, padėk man nunešti jį į kambarį,- jis parodė į Dimos pusę ir savo kambario duris, esančias prie pat .
Tada atsisuko į paskutinį sargybinį ir Artą :
-O jūs, prašau, kaip galėdami greičiu sutvarkykite netvarką koridoriuje,kol ne velu. Atleisk,-jis tarė Artai, -kad elgiuosi keistai ir nekeliu pavojaus rūmuose, kaip reiktų. Bet tuo atveju čia kiltų baisus chaosas, o tai neatneštų gero nei man, nei jums - juolabiau, kad aš jums dėkingas.
Blausioje ir sumišusioje mėnulio ir deglų šviesoje matėsi akivaizdus paradoksas - princo drabužiai iš ties nebuvo prabangūs, ir atrodė beveik indentiški su Dimaitoro...

Arta pasižiūrėjo princui į akis ir, matyti, taip pat sumetė kodėl vargšas Dima, nielad nesileidžiantis į ginčus, taip staiga buvo užpultas ir vos nenužudytas.
- Panašu, kad jūs, prince, turite už ką dėkoti mano draugui, bet patarčiau jums nebevaikščioti vienam net ir dieną. Neklausinėsiu kodėl, bet matau, kad jus kažkas nori nužudyti.
Tarusi tai, Arta išėjo kartu su Dimą nešančiais elfais, "kad Dima dar daugiau neprisidirbtų" ir paliko princą su keliais palydovais, prieš tai dar vieną kartą atsisukusi pažiūrėti į jį.

***
Vedlys, užsiglaudęs už medžio atidžiai klausėsi kelių, jį pasiekusių pokalbio nuotrupų. Jis atsargiai išsitraukė peilį ir įrėžę tris gilias įrantas and kamieno prie kurio stovėjo. Netoliese kalbantys du vyriškiai nutilo, vienas iš jų patraukėį miško gilumą, o kitas pasiliko stovėti. Vedlys beveik nustojo kvėpuoti, iš pastangų neišsiduoti. Jis užmerkė akis, pajutęs vyriškį artinantis į jo pusę.
-Vis dar stengiesi mane šnipinėti?
-Kiekvienas turi savo tikslą, kurį nori įvykdyti. Juk tokį turi ir tu, - žmogus stipriai suspaudė durklą, bet paliko jį nuleistą.
Vyriškis patylėjo.
-Tiek to, ši kartą eik, bet kada nors mano kantrybė baigsis.
-Įdomu kodėl ji vis dar nesibaigė.
Vyras atsiduso.
-Žinai dėl ko, todėl geriau manęs neerzink.
-Būtent dėl to tai ir darau, - atšovė vedlys ir įsikišęs peilį į makštis, dingo miško gilumoje.

Princas sugavo Artos žvilgsnį, bet greit nusisuko, nes mintyse praūžė mintis, ir jis norėjo ją pasilaikyti sau.
''Kaip negerai išėjo, jog sargybos laiku paskirti nespėjau, dabar štai pasekmės - atstovai iš Eregiono užpulti.. '' Jaunam princui pranyko nuotaika, kaip nebūta : jei apie tai visi sužinos, kils daug bereikalingų kalbų, o ir santykiai tarp Eregiono ir Gūdžiagirės nėra visiškai tvirti - prekybos saitai dar nieko nepavertė ištikimais sąjungininkais .Dar, pagalvojo jis, žiūrėdamas į tyliai prie žmonių kūnų plušančius kelis savo tarnus, Noldorai ir Sindarai niekad perdaug gerai nesutarė.Aišku, Sindos - jokie talerai.Bet visgi, konfliktai yra nieko gero, ypač dabar , kai mes visi prdaėjome daug geresnį ir taikesnį gyvenimą nei Belerijande.
Po gero pusvalandžio koridorius buvo kaip naujas, ir trejetas elfų tyliai išsiskirstė po savo kambarius.
------------------------------------------------------------------
Chamūlas pabučiavo Saurono ranką ar atsitiesęs ramiai paklausė :
-Regis, formalumai yra baigti.Metas spęsti, kokie bus mūsų veiksmai.Ką įsakysi savo vasalui, mano Meistre?

- Kol kas laikykis prieš tai mudviejų aptarto plano, - atsakė Sauronas. - Gali iš anksto pranešti savo vyrams, kad jokio plėšikavimo ar tuo labiau žudymo elfų gyvenamose žemėse aš nepakęsiu. Nebent jei tu nori dar labiau sukomplikuoti savo padėtį ir nukelti sosto atgavimą į dar tolimesnę ateitį, - nerūspetingai pastebėjo.
- Kai atvyksi į miestą, manęs ten nebus, taigi turėsi suktis pats. Pasistenk manęs nenuvilti. Aš grįšiu, kai tik sutvarkysiu reikalus kitur.

***
Vedlys iš visų jėgų bėgo mišku, nardydamas tarp medžių, tartum bandydamas pats save pralenkti. Jis uždusęs įšoko atgal į rūmų koridorių pro langą ir kaip viesulas įsiveržė į Dimos kambarį. Jame ant lovos gulėjo Dima, šalia ant kėdės sėdėjo Arta. Ji nustebusi ir kiek susierzinusi pažvelgė į žmogų, kuris sunkiai alsavo pasirėmęs į kelius. Nespėjęs atgauti kvapo, jis iškošė:
- Jums reikia iš čia dingti.
- Bet... - pradėjo Arta. Vedlys ją čia pat nutraukė:
- Jūs sekami ir jei iš čia kuo greičiau neišsisnešdinsite, gyvi negrįšite visai!
Dabar jau Arta užsiplieskė.
- Ar nematote, kad Dima sunkiai sužeistas?! Jo negalima judinti, antraip vėl prasivers žaizda!
- Galit nesirūpinti, aš puikiai nusimanau apie žaizdas, bet taip pat žinau, kad kitą rytą jis jau bus negyvas, tikėtina, kad jūs abu, jei ilgiau čia pasiliksite.
- Kaip tai gali nutikti elfų rūmuose ypač po šiandienos įvykio, kai visos sargybos bus sustiprintos? - suabejojo Arta.
Vedlys lėtai apurtė galvą.
- Jūs Jo dar nepažįstate taip gerai.
Arta krūptelėjo ir drebančiu balsu paklausė:
- Kur siūlote vykti?
- Į Lorieną.

Beveik po sekundės kažkas pravėrė kambario duris, ir žvilgtelėjo vidun.
Tranduilas, pabaigęs darbus ir vargus, kaip tik nuėjo patikrint, ar viskas pas atvykėlius gerai.Ir ką jis mato ? Kažkokį neaiškų vyriškį, pridususį nuo bėgimo, ir tuodu. Jis skubiai įžengė vidun, ir prabilo, nieko nepaisydamas, net susinervinusių žvilgsnių :

-Atsiprašau, aš nugirdau jūsų pokalbį - nesupraskit blogai, bet aš iš tiesų galiu patvirtint nepažystamojo siūlymą,- jis mostelėjo ranka į vedlį ,- kad čia jums nebėra saugu ! Aš nežinau, kas po perkūnais čia vyksta, bet sakau faktus : jūsų arklių arklidėse nėra, juos kažkas išvedė( ten pilna baltų dūmų) , ar kitur pradangino ;o prieš porą minučių man pranešė, kad kažkur prie kiemo sienų matė keistas figūras, galbūt žmonių.

Jis akimirkai nutilo, suprasdamas, kad jie turi pilną teisę juo nepatikėti, bet matė, kad rūmuose dedasi kažkas blogo, ir negalėjo nepranešti; juolab, visa tai niekaip neatneš gero.
-Aš nežinau, kas jūs, ir kodėl kažkas linki jums blogo.Bet čia jums gresia rimtas pavojus, ir regis, šešėlis krenta tik ant jūsų. Aš ,-jis po pauzės pridūrė , apsiniaukusiu žvilgsniu nužvelgdamas Dimaitorą,-galiu bandyti jums padėti, kol neatsitiko dar kažkas baisesnio.

Vedlys nepalankiai dėbtelėjo į princą (jam aiškiai nepatiko, tas mostelėjimas ranka, kaip į visiškai pašalinį žmogų) ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės, žengtelėjo atgal, trokšdamas parodyti, kad Tranduilo paneigimas ar pritarimas juo nuomonei, jam, deja, jokios įtakos nedaro ir nedarys. Arta atsisukusi, suraukė antakius ir nebyliais gestais pabandė sugėdinti savo kompanioną, kas jai, beje, nekaip pasisekė, mat žmogus tiesiog ir toliau įžūliai nekreipė į ją dėmesio, spoksodamas priešais save arba retkartėmis švysteldamas porą žaibų princo link (netiesiogine prasme, aišku). Arta netekus kantrybės šį kartą kreipėsi į princą:
-Mes būtume labai dėkingi, jei mums padėtumėte. Nes,-čia jos akyse trumpam švystelėjo neviltis,-mus kelyje visada persekios pavojai ir neaišku, tikrai neaišku, ar sugebėsime tą patį kelią sugrįžti atgal, jei jodami pirmyn jau tiek kartų vos nežuvom!
-Niekas ir nekalbėjo apie tą patį kelią,-burbtelėjo vedlys, bet į jį niekas nebekreipė dėmesio, todėl jis tylutėliai išslinko iš kambario ir prisiglaudė prie koridoriaus sienos.
-Kokia prasmė mintinai gaudytis visuose Eregiono takeliuose ir ten, kur jų nėra, jei tavęs vis tiek niekas rimtai nevertina?-sušnibždėjo žmogus. Ir tarsi staigus atsakymas į jo vidinį klausimą, ūmai galvoje iškilo neseniai kažkieno ištarti žodžiai: "Kada nors vis tiek turėsi pripažinti, kad tavo sugebėjimai geriausiai bus įvertinti tik tau dirbant pas mane. Kai tai suprasi, žinai, kur mane rasti".
Vedlio veidas persikreipė iš neapsakomos įtampos. Galų gale jis dusliai ir sunkiai iškvėpė orą.
-Ne dabar, ne dabar, aš tikrai negaliu...

***
Arta pastebėjo, kaip vedlys išslinko už durų, bet nesistengė jo sustabdyti. Kaip ten bebūtų, šiandien jis tikrai elgėsi gana bjauriai, o ir reikalus su princu bus lengviau aptarti be jo. Panašu, kad vedlys dėl kažko labai susierzino ant Tranduilo...

Tranduilas akimirkai nutilo, su nuostaba žvelgdamas į nepatenkintą žmogų priešais jį. Suprantama, visi susinervinę,ir dabar vėlus metas, bet kokią teisę turi žmogus rodyti kaprizus Elfų rūmuose ? Elgiasi taip, lyg būtų visų svarbiausias.
''Ir įžeidus perdaug, kad ir kas jis bebūtų'',dar pagalvojo jis, regėdamas, kaip nepažįstamasis užtrenkia paskui save duris. Atrodė, jį su elfais rišo kažkokie ryšiai, mat Arta visą laiką žvalgėsi į jį, tarpais tarytum supykusi, tarpais -net su nerimu.

-Padėsiu ,kuo tik galėsiu.Bet pirma aš turiu žinoti , kur jūsų kelias veda....arba, bent kur jus žada šis žmogus ''vesti'' ,-tyliai užklausė princas, smalsiai žiūrėdamas į akis.-Keista šiek tiek matyti elfus ,keliaujančius su žmogumi.Neskaitant to, kad tu tvirtai įsitikinus , jog jums visados nesiseks kelionėse ? Juk jūs iš Eregiono. Keliai tiesūs, na, viena kalnų perėja,ir Brunenas.Jau daug laikų gurguolės atvyksta tuo pačiu keliu, ir viskas gerai.Tai kas jums nutiko, kad reikėjo imti vedlį ? Nuo ko taikiai laikais jūs bėgate? - tai pasakęs , jis nutilo, ir vylėsi, jog viskas yra gal geriau nei atrodo ir girdisi iš jų balsų.''Tarytum jų keliais balrogas vaikšto..''