Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Pirkliai paragino arklius, vežimas pradėjo judėti greičiau nelygiu akmėnuotu keliu.
Dimaitoras praleido vežimą į priekį, kad jei kas, galėtų apsaugot iš užnugario.

Vos spėjo pakelt akis - žirgas pasibaidė, kai ant jo iš krūmo šoko didelis pilkas žvėris. Geltonos vargo akys degė žiauria liepsna, iššiepti nasrai grasino skaudžia mirtimi.
Arklys baidydamasis pasistojo piestu, vos nenumesdamas Dimaitoro. Blykstelėjo aštrus plienas, perverdamas žvėrį;
Žirgas su raiteliu šoko į šoną.
Dima atsitokėjęs su kruvinu ginklu rankoj staigiai apsidairė - aplink juos tankėjo geltonų akių ratas.

Arta su siaubu žiūrėjo į aplinkui mirksinkčias piktas geltonas akis. Ji negalėjo galvoti, negalėjo gintis, tik iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti ant arklio. Tačiau pamačiusi, kaip Dimaitoras nudūrė vieną žvėrį, susigėdo ir išsitraukė strėlę. Po akimirkos vienas drąsesnis vargas susirietė, gavęs taiklų šūvį ir dingo migloje. Arta leido stėlę po strėlės ir pamažu jai grįžo pasitikėjimas. Tačiau vilkų, rodos, nė kiek nemažėjo. Jie vis plūdo ir plūdo iš visų pusių. Artos žirgas staigė pasibaidė, tiesiai jam prieš snukį iš rūko išnirus vargui. Ji nukrito ant žemės ir prarado sąmonę. Tespėjo sušukti:- Deglus, uždek deglus!-ir pajuto, kaip vienas vargas ją tempia šalin. Prieš visiškai panirdama į tamsą, ji dar jautė karštą vilko alsavimą...

Sargybos kapitonas dar spėjo nuręsti galvas keliems vargams, kai išgirdo žvengiant Artos žirgą.
Staigiai atsisukęs pamatė elfę krintant nuo arklio ; norėjo šokti prie jos ir padėti , bet keletas žvėrių pyktybiškai šoko skersai tako. Nebežinodamas, ką daryt, pavarė žirgą tiesiai ant vargų; nelaukę tokio veiksmo , jie akimirkai pasitraukė nuo praėjimo, ir Dima šoko prie vežimo.Kaip tik tada išgirdo šauksmą apie deglus ir prisiminė apie ugnį , ir dar pastebėjo, jog jo bendražygę tempia į rūką pilkas žvėris!
Mintyse nusikeikė, griebė vienintelį savo durklą, ir sviedė į vilką, melsdamas, kad tamsoj nepaitaikytų Artai.
Pasigirdo kauksmas, vargas, matyt sužeistas, laimingai paliko ją gulėt ant žemės ir kuriam laikui nėrė į mišką šalimais.
Dimaitoras, prijojęs arčiau vežimo , staiga stvėrė nuo kablio aliejinį žibintą, kuriuo pasišviedavo kelyje ir kuo stipriau metė į žemę.

Plykstelėjo liepsna, pabiro šukės, ir ištiškęs ant žemės aliejus pagavo ugnį. Šalia esantis sausas žolių kupstas taip pat suliepsnojo.
Vargai, kurie ir šiaip nemėgo šviesos, buvo priversti šiek tiek pasitraukti, kad ir labai laikinai .Dima, paskubomis iškapstęs kelis deglus, uždegė juos ir metėsi prie pusės, kur matė Artą. Ačiū eru, ji dar buvo ten . ''Atrodo, ji be sąmonės'' nusigando elfas.

Nebuvo laiko delsti , jis greit ją paėmęs įkėlė į vežimą, ir supliekė arklius. Atrodo, pirkliai irgi turėjo lankus, nes traukiantys vežimą arkliai stovėjo nesudrąskyti, o aplink rūke bolavo keletas pilkų kūnų. Sužvengę arkliai pasileido taku, traukdami dardantį vežimą. Sargybos viršininkas šoko ant žirgo ir mosuodamas deglais, metėsi paskui. Atrodo, antro žirgo šalia nebuvo.
Vilties išsigelbėti beveik irgi, bet Dima dar nesiruošė čia žūti ir nusprendė bet kokia kaina prasiveršti.

Arta atsipeikėjo nuo aštraus skausmo rankoje. Atrodo, kad Dimaitoro durklas šiek tiek užkliudė ir ją, nors ir nepavojingai. Labai nekraujavo, bet trukdė pakankamai stipriai įtempti lanką. Arta apsidairė, ieškodama savo žirgo. Nepastebėjusi, tyliai švilptelėjo. Kažkur po krūmais tyliai sušnarėjo - Artai net širdis apmirė, bet tą pačią akimirką pamatė kyšančią savo žirgo galvą. Po akimirkos ji vėl sėdėjo ant jo nugaros.
Žaizdą vis dar peršėjo. Arta atsiplėšė skiautę medžiagos nuo savo drabužių ir šiaip taip susitvarstė. Pramankštinusi sustingusius raumenis, sukandusi dantis, ji vėl ėmėsi lanko. Keletas vargų kaukdami dingo krūmuose su strėlėmis kailyje.
Šiaip taip atsigynusi nuo pačių įžūliausių, Arta pažvelgė į šoną, bandydama surasti Dimaitorą ir sužinoti, kaip jam sekasi.

Greitai ir jisai pasirodė ant savo žirgo, be perstojo lėkdamas aplink vežimą iš nugaros ir vaikydamas aršiausius vargus nuo vežimo , neleisdamas jiems prieiti prie arklių. Ore sklaidėsi baisi degančio kailio smarvė.
Jis pats atrodė lyg ir nesužeistas, vienok per juodą besiplaikstantį jo apsiaustą ne kažin kiek ir pamatysi.

Atrodo, ugnis buvo iš tiesų veiksminga priemonė. Dima, apsiginklavęs deglu ir kardu gana efektyviai kovojo su vargais. Vieną kartą buvo nutemptas nuo arklio ant žemės, todėl jautėsi šiek tiek apdraskytas, keistai maudė petį, bet jo būklė jam buvo dabar ne tokia svarbi. Už valandos turėtų pradėti aušti rytas, bus šviesiau.Be to, mąstė jis,'' ir kelio į pirmo punkto liko nebedaug.''
Netikėtai išgirdo pradūzgiant strėlę visai netoli, atsisukęs pamatė Artą ir apsidžiaugė, kad ji vėl ant savo žirgo;

Tuo tarpu Artą viskas jau pradėjo erzinti. Jautėsi tarsi sustingdyta, tvinkčiojo sužeista ranka. Be to, jai dar įkando vienas vargas, o kas žino, kokių nuodų yra ant jų ilčių.
Ji jau leido strėles vien iš pykčio, tetrokšdama, kad viskas greičiau baigtųsi. Vargai taip aršiai puolė, kad Arta net negalėjo pasižiūrėti, kaip sekasi Dimaitorui. Ji tik stengėsi nesileisti nutempiama nuo arklio, nes tuomet tikrai būtų galas.
Rytuose dangus jau pradėjo šviesėti. Negi jie tikrai kovėsi visą naktį? Šiaip ar taip, vežimas vis dėlto judėjo į priekį. Lėtai, bet užtikrintai. O ir iki tikslo nebetoli. Jie privalo prasiveržti, nes būtų kvaila žūti per porą mylių nuo saugios vietos.

Tamsūs viduržemės šešėliai buvo priversti trauktis - dangūs pražydo purpine žaros ugnimi.
Lėtai, lėtai traukėsi nakties padarai. Gal taip ir buvo visais laikais... Išaušus naujai dienai, baimė ir neviltis pranykdavo, užleisdama vietą vilčiai ir didiems darbams.

Dimaitoras pažiūrėjo į tolį , kur dabar jau matėsi nedidelis bokštelis, iškilęs virš miško lapijos ir gana aiškus kelio fone. Tai buvo laukta vieta, sargybos punktas, saugantis kelio dalį, dabar jau išišakojusią į kelias skirtingas puses. Patekėjus saulei, vargų ataka smarkiai susilpnėjo.Matėsi, kad per visą naktį jie iš kailio nerdamiesi bandė juos nužudyti.
Ikyriai piršosi mintis, jog jie čia ne šiaip sau. Baisūs dykiosios šalies vilkai galėjo mąstyti; jie nedarydavo užpuolimų, nesitikėdami naudos. Kokia nauda iš keturiu elfų ir tiek pat arklių, kai vargų žuvo gerokai daugiau? Priešas, ne kitaip.

Dima apsisuko ir pažvelgė į Artą.Ji atrodė susierzinusi ir pavargusi. Neskaitantį to, leido ilgas strėles į vilkus taikiai ir užtikrintai, kaip ir pradžioje. Susižavėjęs pamanė, kad pats taip tikrai nesugebėtų.
Bendrai, būtų baigęsi blogai be jos. ''Ir jai mes kažką žinom, tai tik jos dėka.''

Arta pagaliau ištaikė akimirką pailsėti, mat vargų puolimas pastebimai prislopo. Išdidžiai apžvelgė aplink tysančius tuziną užpuolikų, su jos strėlėmis kailyje. Atsitiktinai susitiko jos ir Dimaitoro žvilgsniai. Arta pastebėjo jo akyse susižavėjimą ir sutrikusi nusisuko. Paraginusi arklį nušuoliavo šiek tiek toliau keliu ir ilgesingai nužiūrėjo tolumoj dunksantį bokštą. pasinaudojęs proga, iš krūmų iššliaužė dar vienas milžiniškas vilkas ir grybžtelėjo žirgui per kojas. Tačiau šį kartą Arta buvo pasirengusi netikėtumams. Ji mintyse kokius tūkstantį kartų prakeikė taip ne laiku pasirodžiusį plėšrūną, juk ji tokia pavargusi. Žirgas krūptelėjęs iš skausmo, atšoko į šalį. Arta griebė lanką, ranka siektelėjo už strėlinės ir nustėro. Mūšio įkarštyje ji išlaidė visas strėles. O visai čia pat iššiepęs nasrus, grėsmingai artinasi vargas. Arta pasidavė impulsui ir nušoko nuo žirgo. Išsitraukusi durklą, ryžtingai žengė žvėries link, įsmeigusi į jį įniršusį žvilgsnį. Keletą akimirkų juodu taip ir stovėjo, tarsi norėdami įvertinti vienas kitą. Tuomet vargas staigiai prigludo prie žemės, ruošdamasis mirtinam šuoliui. Arta taipogi sustingo, tvirtai spausdama rankoje ginklą ir stengdamasi laikyti, kad lemiamą akimirką neužsimerktų. Vilkas skardžiai sukaukė ir šoko ant jos. Tačiau šokdamas jis atidengė krūtinę. Arta, abiem rankom laikydama durklą, spėjo jį susmeigti iki rankenos tiesiai vargui į širdį, kol jo letenos dar nepartrenkė jos žemėn. Ji taip ir liko ten stovėti, kol iš sargybos punkto pagaliau neatskubėjo pagalba. Jie galutinai pribaigė nespėjusius pasprukti vargus ir susirūpino užpultaisiais.

Sargybos punkte buvo keletas elfų ir keliolika žmonių. Pastarieji buvo jau nebejauni patyrę kariai, daugiausia iš Gondoro. Regis, jie neblogai sutarė su elfais, jei jos keliasdešimt metų šia saugojo; kaip kurių čia laukdavo ir paskutinė kova.

Šie keliasdešimt žmonių priiminėjo pirklius, sudarinėdavo gurguoles per pavojingesnes vietas ir aišku, imdavo muitą iš keliaujančiųjų.

Dima šyptelėjo, išvydęs Artą sutrinkant. Ką gi, sunku ją išmušti iš pusiausvyros , kad ir sekundės daliai.

O po kelių minučių jis tyliai pašiurpęs stebejo, kaip ji žaibiškai susidoroja su vargu. Jis net nesuspėjo kaip nors jai padėt, kaip vargas jau gulėjo su perverta širdimi. Visai netoliese kelis likusius vargus naikino atskubėję į pagalbą kariai iš punkto.
Dimaitoras žvilgtelėjo į Artą ir sarkastiškai kilstelėjo antakį, pasukdamas galvą .'' Matosi, kad ji dalyvavus Beleriando karuose, nieko nepasakysi.'' pagalvojo.

Arta ramiai nušluostė savo durklą į žolę, įsikišo į makštis ir vikriai užšoko ant žirgo. Visi praėjusios nakties įvykiai atrodė, kaip nemalonus sapnas. Laimei, jis jau praėjo. Likusi kelio dalis praėjo be nuotykių, mat juos lydėjo sargybiniai, nusprendę klausinėjimus atidėti vėlesniam laikui.

Sauronas susinervinęs vaikščiojo pirmyn atgal. Kiti meistrai jau buvo išsiskirstę, nusprendę atidėti darbus kitam rytui. Kampe susigūžęs stovėjo Ethir.
- Kažkodėl nėra jokių žinių iš vargų... - sau garsiai ištarė Anataras ir atsisukęs į šnipą, paklausė:-Kaip manai, kas atsitiko?
Ethir iš netikėtumo krūptelėjo, mat Sauronas į jį retai kreipdavosi ir tik kažką neaiškiai numykė.
Sauronas priėjo prie lango ir susimąstęs pažvelgė Pietinio Kelio link.
- Ne, tai nepanašu į vargus. Jei viskas būtų pavykę, jie tikrai būtų atėję pasigirti...
Jis susiraukė. Nejaugi jie susimovė?
- Ethir!- šūktelėjo ir palaukė, kol jis prieis,-Bėk kuo greičiau Keliu į priekį iki pasalos vietos, surask vargų vadą ir liepk jam tuoj pat prisistatyti pas mane.
- Jei pasakysiu jam tokius žodžius, jis gali mane sudraskyti.
- Nežinau, kas tau gali atsitikti, bet žinau kas atsitiks, jei pasiliksi čia.
Ethir kaipmat spruko iš kalvės. Pietiniu Keliu jam neteko toli eiti - vos už poros kilometrų pastebėjo į jo pusę atlekiantį pilką žvėrį. Netrukus jį jau buvo galima matyti visai aiškiai. Vargų vadas atrodė baisiai - kailis susivėlęs, aplipęs sukrešėjusiu krauju ir daugybė žaizdų įvairiose vietose.
Ethir nurijo seiles ir susivaldęs ištarė:
- Sauronas liepė tau tuoj pat prisistatyti pas jį.

Didžiulis vargas įsmeigė akis į drebantį Ethir. Vilkas jautė elfo baimę .Rodos, tik laiko skirtumas, kada jam griebs už gerklės ir nutrauks jo egzistenciją. Kas , kad sužeistas, vistiek prireiktų tik vieno smūgio iš tokio atstumo.
Žvėris suurzgė.Geltonose akyse kaip voratinklis pynėsi mintys. Kažką sumąstęs, susivaldė ir sugergždė neapykantos pilnu balsu:
- Aš ateisiu pas jį. Aš nenoriu būti papjautas prie jūsų šlykščių kalvių.Todėl dabar Dink, ir nesirūpink, aš ateisiu tuojau .
O jau kokiu pavidalu - tai jau ne tavo reikalas.
Ir vargas dingo miške.Deja, jis buvo vargų vadas, o tokie kaip jis greitai nežūna.

Po ketvirčio valandos kažkas įėjo pas Anatarą į dirbtuvę. Laimei, meistrų jau nebuvo, kitaip...
Bet gal jie ir nebūtų ko nors keista pastebėję?
Tas kažkas buvo kresnas , tamsiaplaukis žmogus, apsirėdęs juodai. Žmogus kaip žmogus, pusamžis; bet su daugybę randų .Kelios šviežesnės žaizdos matėsi ir ant kaklo.Jis be garso įėjo į kalvę ir atsargiai apsidairė. Gelsvos akys blykstelėjo, išvydę ateinant Sauroną.

Sauronas pastebėjo įeinantį vargą, bet kurį laiką tyčia nekreipė į jį dėmesio. Pagaliau, vis dar į jį nežiūrėdamas, prabilo:
- Kažkodėl neskubėjai man pranešti naujienų. Nejaugi visą naktį buvote užsiėmę su pora elfų?
Pagaliau jis atsisuko į vilką ir įsmeigė į jį grėsmingą žvilgsnį. - Tikiuosi, kad jūs manęs nenuvylėte. Na, kalbėk pagaliau, teisinkis. Panašu, kad jums nepavyko susitvarkyti su vienu kariu, mergina ir pora ištižusių pirklių. Tu turėsi sugalvoti tikrai įtikinamą pasiaiškinimą, - Saurono akys piktai blykstelėjo.

Arta su Dimaitoru buvo palydėti pas sargybos punkto vadą. Jis kiek įtariai nužvelgė atvykėlius ir, nė kiek neslėpdamas savo nepasitikėjimo:
- Man buvo pranešta, kad jūsų gurguolę buvo užpuolę nemažas būrys vilkų. Kad taip laiku jums padėti atskubėjo mano kariai, turėtumėte būti dėkingi šiam jaunuoliui, - čia vadas mostelėjo ranka į atokiau stovintį jauną karį, kuris šiek tiek nuraudęs, droviai nusilenkė. - Bet padėkosite vėliau, - ryžtingu mostu, sustabdė beprabylančią Artą. - Dabar man labiausiau rūpi, kodėl jus užpuolė tie žvėrys. Jie pikti ir plėšrūs, tas teisybė, bet niekada nieko nepuola, nesitikėdami naudos. O iš jūsų jie negalėjo nieko laimėti...

Vargas atlaikė Saurono žvilgsnį ir pats prabilo:
-Taip, nejaugi aš tau turiu viską atsiskaityt? Aš nesu tavo vergas. Jie kelioliką vilkelių užmušė; tai tik menka dalis mūsų gaujų.-Jis nutilo ir drąsiai pažiūrėjo į Sauroną,-Būtų buvę puiku, jei jie nebūtų buvę PERSPĖTI. Jie turėjo Ugnies, deglų, ginklų.Paprastai žmonės keliaudami šitu tokių dalykų nesiima. Leisk man patarti : kitą kartą pirma juos išskirk, o jau po to bandyk nugalėt. Pavyzdžiui, jei ne tas ''karys'' mergą būtume ant žemės nusivertusią tikrai sudrąskę.
Jis pikdžiugiškai šyptelėjo.
-Jei tau jie taip baisiai kliudo, ko neužmuši jų pats? Nejaugi jie tokie stiprūs? Atlygis, kurį mums pasiūlei, šuniškai menkas už juos.

- Galiu ir paaiškinti, jei tavo menkas protelis neišneša, - nusišaipė Sauronas. - Deja, bet kol kas nėra būdo, kaip man neatkreipus į save dėmesio, tuodu pradanginti, todėl esu priverstas ieškoti kitų galimybių. Tikiuosi, dabar aišku? Puiku, eikime toliau. Taip, tu privalai man atsiskaityti ir nesvarbu, kad Melkoro nebėra, aš vis dar esu vilkų ir vilkolakių valdovas, taigi ir tavo šeimininkas. Aš priversiu yave paklusti, net jei reikės panaudoti jėgą, - Sauronas pervėrė vargą šaltu žvilgsniu ir toliau tęsė: - Ar tu išdrįsi stoti skersai kelio Melkoro Leitenantui, vienam iš Ainurų?
- Atlygis, štai kas tau rūpi. Nususę šuniūkščiai,jūs nesugebat pažvelgti į ateitį. Šį atlyginimą paskyriau tik tam kartui. Ar bent nutuokiate, kaip galėsiu atsilyginti, kai visa Viduržemė bus mano rankose? Tie du elfai gali sugadinti mano planus, todėl juos reikia pašalinti.
Sauronas paniekinamai gūžtelėjo pečiais.
- Nesvarbu, aš išmokysiu jus vykdyti mano įsakymus, net jei ir nepasiūlysiu už tai užmokesčio. Ir per daug nesipūsk, kad nesi vergas. Taip, tai tiesa. Kol kas...

Vargas krenkštelėjo ir susikryžiavo ant krūtinės rankas.Šitas pokalbis jo nebaimino, bet kėlė naujų rūpesčių.Ir kita vertus, jis jautė Saurono galią ir norėjo kažkada būti jos dalimi.Geltonose akyse dabar jau žaidė dvi kitos gijos, godumas ir atsargumas.

- Tu visada buvai ir būsi mūsų valdovas. Nors čia , Viduržemėje, viskas yra kebliau... Nėra Nei normalios armijos, nei saugaus prieglobsčio. Todėl ir aš esu priverstas būti atsargus.-Jis nusuko akis, lyg jam būtų nejauku.- Jei mes perdaug rodysimės, atkreipsim į save dėmesį , žmonės pradėtų mus medžioti kaip potencialius priešus, kaip orkus. Ir deja, kažkodėl nesitiki, jog tada Tu, Sauronas ,mus gelbėtum.
Mes nebūsim tau priešais, nes sėdim vienoj valtyje.Ir vergais netapsim, o ne; ištikimais sąjungininkais - turbūt teks.
-Ką gi, paaiškinai. Aš turiu savo būdų kaip juos bandyt kelyje užmušti.Bet mano nuojauta sako, kad juos daug efektyviau nukenksmintų klasta ir burtai, negu paprastas brutalus užpuolimas. Jie tau galėtų būti vertingi.Noldorų giminės, stiprūs, protingi . Palaužus jų protą ,tu įsigytum dar du vertingus pakalikus. Nes tas bailus triušelis kelia tik panieką, nejaugi jis dar gali pasitarnauti?,-Jis pašiepiamai vyptelėjo.

- Iš karto matyti, kad nieko apie tai neišmanai. Palenkti į savo pusę elfą yra beveik neįmanoma. To būtų galima pasiekti tik ilgą laiką palaipsniui nuodijant protą. Tačiau dabar jie manęs nebeprisileis ir nesiklausys.
Sauronas susinėręs rankas už nugaros ir giliai susimąstęs, vaikščiojo po kalvę. Pagaliau vėl atsigręžė į vargą ir ramiai paklausė:
- Kiek nori gauti už patirtus nuostolius? Duosiu kiek paprašysi, bet už tai turėsi man atlikti dar vieną darbelį...
Jis atsisėdo už stalo ir ištraukė iš stalčiaus kažkokiį ryšulėlį, suvyniotą į medžiagos skiautę. Tada pakėlė akis ir valdingu rankos mostu paragino vargą kalbėti.

-Gal ir nesuprantu. Mano galva užkimšta kitais dalykais; savo kely nedažnai susiduriam su tais elfais, nors mūsų valdos ir labai plačios.
Vargas nerimastingai persibraukė atgalia ranka per suveltus juodus plaukus ir pamąstė.Gal kažką skaičiavo. Nuojauta liepė jam iš čia bėgti, bet prigimtis įsakė pasilikti ir tartis,netgi paklusti. Saurono vardas buvo amžiams įrašytas į vilkolakių ir tamsesnių vargų pasąmonę dar nuo rūsčios senovės.Noras pasipelnyti irgi.

- Žuvo apie 17 mūsiškių. Tai yra apytiksliai, nes keli buvo sužeisti ir dabar yra nežinia kur; -Jis įtemptai galvojo, kiek čia paprašius.Vargams labiausiai reikėjo maisto.Už pinigus jis būtų jų parūpinęs.Jis atsikosėjo ir prabilo:
-Na, užteks penketo auksinių; tai nėra daug, bet pakankamai. Gal plačiau apie darbelį?
Jis atidžiai įsmeigė akis į ryšulėlį.

- Darbas nėra labai sudėtingas, svarbiausia jame bus greitis. Dabar devinta valanda ryto. Tu turėsi kuo greičiau pasiekti artimiausią sargybos postą, kuriame apsistojo elfai. To posto kapitonas yra labai įtarus ir ilgai juos užlaikys savo klausinėjimais. Mano manymu, jie ten turėtų išbūti iki vidurdienio, tačiau nebūtinai, todėl tau teks lėkti be sustojimų poilsiui, kad nepavėluotum.
- Šį ryšulėlį būtinai turi gauti tas elfas, tačiau jį turi perduoti visiškai neįtartinas žmogus, kuriuo jis pasitikėtų. Savaime aišku, kad tu tam netinki. Ten atsidūręs, manau, dar turėsi šiek tiek laiko, kad surastum kažką iš sargybinių, bent šiek tiek prijaučiantį mūsų pusei. Jis turės perduoti ryšulėlį elfui, nesakydamas iš kur jį gavo, o tiesiog linkėdamas sėkmės,- Sauronas ironiškai šyptelėjo. - Jei tau nepavyks suspėti ten laiku, turėsi sekti paskui juos iki sekančio posto ir viską padaryti taip pat. Tik atsimink: noriu, kad šį darbą atliktum tu pats, nepavesk jo jokiam kitam vargui.
Pastebėjęs įdėmų vilko žvilgsnį, Sauronas pridūrė: - Ir tau taip pat nebūtina, - jis pabrėžė šį žodį,- žiūrėti į ryšulėlio vidų.
- O dėl pinigų, tai tu pasidarei neįprastai kuklus, mano drauge. Kažin, kas atsitiko? Tau tai visiškai nebūdinga.
Ir nenuleisdamas nuo vargo klastingo žvilgsnio, Sauronas ištraukė iš apkaustytos skrynios kapšelį su dvidešimčia auksinių ir mestelėjo jį vilkui.
- Čia tam, kad nesakytum, jog aš jumis nesirūpinu.

Vargas staigiai sugavo kapšelį. Patyrusioje rankoj pasvėrė, ir tuojau įsitikino, jog ten daug. Pagarbiai nusilenkė :
- Valdove, esu didžiai dėkingas. Ir šito neužmiršiu; dabar darysiu viską,kas mano rankosse kad tik įvykdyčiau tą darbelį. -Jis greit paslėpė kapšelį užantin, ir tyliai sumurmėjo,-Man nieko neatsitiko.Tiesiog kuklumas visada yra savaime atlyginamas...

Jis įdėmiai klausėsi instrukcijos.Nelabai jisai suprato, kame čia reikalas su tuo ryšuliu, bet buvo nusprendęs klausyti. Mintyse greit apmetė, kas gali jam padėti ir kuriais šunkeliais greičiau pasiektų postą.
Atsargiai paėmė ryšulį, ir įsidėjo į tamsų krepšį , permestą per petį. Vargui jis pasirodė keistas, bet nelabai sunkus.
Ženktelėjęs prie durų, atsisveikinamas palenkė galvą ir dingo, kaip vėjo nunesštas. Rodos, juo buvo galima kažkiek pasitikėt.Jei ne dėl sąžinės, tai dėl savo godumo jis stengsis atlikt jam pavestas pareigas.
Išeinat jo mintyse sukosi viena mergelė, dirbanti tam poste. Jos reputacija buvo gana abejotina, ji buvo tvarkytoja ir virėja tame nedideliame sargybos punkte. Ji galėjo tapti naudinga.

Sauronas kurį laiką žvelgė jam pavymui. Užsitrenkus durims, jis pagaliau davė valią jausmams. Sauronas ėmė nervingai vaikščioti po kalvę, veidą perkreipė pyktis. Jis iškošė pro dantis:
- Įžūlus šunėke, tu dar pasigailėsi...

Artą visiškai nuvargino įkyrūs sargybos punkto viršininko klausinėjimai. Kai pagaliau juos paleido, neabejotinai nurašęs į juodąjį arba bent jau į įtariamųjų sąrašą dėl miglotų pasiaiškinimų, ji jautėsi tarsi išgręžta. Koridoriuje sėdėjęs kažkoks žmogus palydėjo juos supratingu ir net, kaip jai pasirodė, užjaučiančiu žvilgsniu. Arta taip pat atkreipė į jį dėmesį. O ir tikrai buvo verta pažvelgti atidžiau: mat šiaip jis nebuvo labai kuo išsiskiriantis, bent jau ne iš išvaizdos. Vilkėjo tvarkingai, bet paprastai. Rūbai buvo panašūs į Trečiojo Amžiaus dunadanų aprangą. Tačiau tai, kas iš tikrųjų prikaustė dėmesį buvo veidas. Valingi veido bruožai, gyvos, išraiškingos akys, kietai suspaustos plonos lūpos. Visa tai bylojo apie stiprią valią ir apskritai būtų sudarę gerą įspūdį, jei ne veide sustingusi pašaipa, keistai besimaišanti su panieka, abejingumu, išdidumu ir beprotiška drąsa. Visi jį susitikę iš pradžių manydavo matantys kilnų ir garbingą žmogų, tačiau atidžiau įsižiūrėję, nuspręsdavo jį esant įžūlų avantiūristą. Savaime aišku, po tokios charakteristikos, visiems prapuldavo noras pažinti jį giliau, taigi gyventojai į tą keistuolį žiūrėjo įtariai ir neprisileido arčiau. O galbūt nė viena nuomonė nebuvo teisinga?
Šiaip ar taip, Arta net ir nuskubėjusi ruoštis tolimesnei kelionei, kad ir kaip stengėsi, negalėjo išmesti to nepažįstamojo iš galvos. Jautė, kad tai ne šiaip koks valkata, nuo jo sklido kažkokia jėga, bet kokia: gera ar bloga? To ji nežinojo.