Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Arta stovėjo toje pačioje vietoje, kol pakilo saulė. Tačiau rytas nebuvo toks pat kaip visada. Kažkas buvo kitaip. Jai prireikė kelių minučių laiko, kol suvokė, kas ne taip. Aplink buvo neįprastai tylu. Ne dėl to, kad gatvėse dar nebuvo žmonių - šiame sargybos poste, paprasti gyventojai kėlėsi gana vėlai - apėmė toks jausmas, tarsi gamta aplinkui būtų sustingusi. Nesigirdėjo paukščių, po krūmais nešmėžavo paukščių šešėliai. Visa buvo apmirę tartum prieš audrą. Arta susimąstė, jos žvilgsnis apsiblausė. Galbūt gyvūnai jaučia tai, ko negali pajausti ji?
Arklių žvengimas pažadino ją iš minčių ir elfė skubiai patraukė link arklidžių. Užsisvajojusi visai pamiršo, kad jau laikas susitikti su Dimaitoru ir jų vedliu.

***
Žmogus ramiai pakėlė nuleistą galvą ir įsmeigė į elfą plačių mėlynų akių žvilgsnį.
- Manau, kad tai aš turėčiau to klausti. Šiaip ar taip, tai jums reikia mano pagalbos, o ne man - jūsų. Bet jei jau tai labai nori... Ne, aš neapsigalvojau, kadangi tam lyg ir nebuvo priežasties.
- Dėl išvykimo laiko, tai vis tik patarčiau paskubėti. Priešingu atveju, mums teks keliauti dieną naktį su ant kulnų lipančiais vilkais ir, galbūt, netgi orkais. Jeigu jų dar liko, žinoma.
Vedlys nejučiom vėl nukreipė žvilgsnį į delną ir giliai susimąstė, nekreipdamas dėmesio į tai, ką tuo metu veikė Dima.

***
Sauronas kreipėsi į Kelebrimborą:
- Beje, dar vienas dalykas. Vienas žmogus man pasiūlė nusipirkti keletą labai gražių brangakmenių ir aš norėčiau juos apžiūrėti. Tačiau jų savininkas bijo su tokiu kroviniu keliauti iki manęs, taigi man teks keliauti pas jį. Tai gali užtrukti 1-2 savaites. Kalviams reikės išsiversti be manęs, bet aš paliksiu išsamius nurodymus.

Dimaitoras linktelėjo ir , daugiau nežiūrėdamas į vedlį, nuėjo prie arklių.
Po 15 minučių vežimas buvo paruoštas. Dima nusprendė palikti sužeistąjį arklį sargybinėje, dėl to ir sugebėjo dar kartą susitikti su smuklės šeimininke. Ji taip pat atsikėlė ankščiau ir atėjo iš kart prie vežimo, kur ir pamatė elfą.
Jūna atrodė kažkaip netaip. Lyg būtų neišsimiegojusi, visa išbalusi ir jos akys keistai klydinėjo..Dimaitoras šį syk prikando savo liežuvį ir nepaklausė, kas jai. ''Tikrai ne mano problemos''.Jie tik persimetė keliais žodžiais, ji sutiko palaikyt tą žirgą pas save.''Kai grįšim šiuo keliu, aš jį paimsiu ir jums užmokėsiu. O jei ne , tai tiesiog pasilikite jį sau, šeimininke.''
Netrukus atėjo ir kiti du elfų pirkliai, jie nekantravo kuo greičiau leistis į kelią. Kaip ir viskas, būtų galima leistis į kelią, bet.....

Dimaitoras dairėsi ieškodamas akimis Artos.''Na, kaip ir aš sakiau - ji kažkur skrajoja padebesiais. Neveltui toks jos vardas, ne veltui Gondolinas...'' dar spėjo pagalvot. Jis stovėjo atsirėmęs į vežimo bortą, viduje kažką tyliai kalbėjo pirkliai. Jam staiga atėjo suvokimas, kad jis nemato aplink jokių kitų gyvūnų.Ta prasme, nesigirdėjo kaimo šunų, žvengimo, varnų kranksėjimų, anei žvirblio. Nieko, lyg gamta būtų staiga užmigus.Po minutės pamatė ateinančią keliu Artą, ir nusišypsojo. Ką gi, vėl į kov-...kelią.
-----------------------------------------------------
Kalebrimboras pakėlę galvą.
- Na, šiaip keista, ko jiems dar bijotis šiais laikais?...Jei manai, kad verta, tai kodėl gi ne. Mes gi be tavęs taip greit nepažūsim,- jis ištarė tyliai nusijuokęs,- Ka gi, keliauk. Darbų ir be žiedų kol kas atsiras.

Sauronas šyptelėjo ir palaukė, kol Kelebrimboras išeis iš kalvės. Tada skubiai išsitraukė iš stalčiaus keletą daiktų, kuriuos paslėpė po apsiaustu ir padėjo lapelį su instrukcijomis ant stalo. Telieka tikėtis, kad kiti nepridarys nepataisomų klaidų. Pirmą ir paskutinį kartą Sauronas džiaugėsi, kad aplinkui sukinėjasi Narvis. Bent jau jis neleis visko sugadinti. Anataras baigęs paskutinius pasiruošimus, paliko pameistriui saugoti kalvę. Vargšas Ethir iš visos širdies džiaugėsi, kad meistro kurį laiką nebus šalia. Nors porą savaičių jam nereikės bėgioti po miškus ieškant vargų, kurie tik ir taikosi tave suėsti, ar klausantis kas dedasi Kelebrimboro namuose rizikuojant būti viešai sugėdintam už nemandagų elgesį.
Sauronas, nė neatsigrežęs į Ethir, kurio nuotaikos jam visiškai nerūpėjo - jam šnipas tebuvo tik įrankis įvykdyti kai kuriuos savo planus - užšoko ant jam jau paruošto žirgo ir nušuoliavo palei Ūkanotuosius kalnus.

***
Arta skubiai prisiartino prie arklidžių. Juk tai ji labiausiai norėjo išvykti kuo greičiau, na ir gerai atrodys, jei dabar dėl jos kaltės jie išvyks vėliau nei suplanuota. Beskubėdama ji vos neatsitrenkė į vedlį, kuris taip pat ėjo prie vežimo, tik iš priešingos pusės. Arta įsmeigė smalsų žvilgsnį į susirūpinusį nepažįstamojo veidą. Vedlio akys, rodos, skleidė melsvą šviesą. Arta negalėjo pasakyti, kokius jausmus tai jai sukelia. Galiausiai ji gūžtelėjo pečiais ir nubėgo prie Dimos.

Dimaitoras žengtelėjo žingsnį link Artos, kuri jau buvo prie vežimo.Matyt, ateit čia skubėjo. O tai reiškia, kad buvo gan toli nuklaidžiojus....na, Nieko keista.

- Labas rytas ir tau ,-pasisveikino su elfe,-Aš taip ir nujaučiau , kad tu neištversi neapžiūrėjus apylinkių. Gavau arklį , - jis mostelėjo į širmą žirgą, įkinkytą į vežimą ir neramiai besimuistantį. ( iš esmės, jis atrodė labai dailus, kaip iš tokio užkampio).-Tiks, jei tik jis ne užburtas,- pajuokavo , jau sėsdamas ant savo žirgo.

Ir dar vedlys.Elfui buvo keista, kad jis nenori pasakyt savo vardo ; pyktis su juo taip nenorėjo .Ir nutarė perdaug prie jo nelysti, nebandyt kalbinti.Gal jo tiesiog toks charakteris.Laikas parodys.

Arta šyptelėjo dėl paskutinės Dimos pastabos. Juokinga, kai jiems kyla tokios mintys, tačiau kad ir kaip norėdamas, negali nustoti jaudintis ar pakelės akmenys ant jų užmynus nesusprogs ir ar koks atsitiktinis praeivis nepasirodys persirengęs orkas. Elfė atsiduso ir ėmėsi apžiūrinėti naująjį arklį. Iš pirmo žvilgsnio jus atrodė įprastai, gal tik buvo kiek per daug neramus, bet ir tai nekėlė didelio įtarimo. Galiausiai elfė baigė tikrinimą ir atsitiesė. Netoliese žemę jau nekantriai kapstė jos žirgas. Arta pasiskubino jį nuraminti. "Na va, net ir gyvuliai jaučia, kad iš tokios kelionės nieko gero nelauk..."-pagalvojo ji. "Išties, jau net smalsu darosi, kas nutiks sekantį kartą..."
Prie jų jau artinosi ir vedlys, besivesdamas savo žirgą. Arta atkreipė dėmesį, kad jis su juo elgiasi labai švelniai ir pajuto, kad vien dėl to ji ima labiau pasitikėti nepažįstamuoju. Žmogus gracingai užšoko ant žirgo nugaros ir pasuko link elfų. Arta jau nuo pat pirmo susitikimo su vedliu, pastebėjo jo ganėtinai aristokratišką laikyseną. Be to, nors jis ir kalbėjo šaltai ir nelabai draugiškai, bet kartais Artai jo tone pasigirsdavo draugiškumo gaidelės, nors žodžiuose to niekaip negalėjai pajusti.

.. Vežimas girgždėdamas greitai riedėjo dulkinu vieškeliu , eskortuojamas trijų raitelių.Trečią kelionės valandą Dimitorui pradėjo atsibosti kapų tyla, ir jis , atsisukęs į vedlį, užklausė:
-O iš kur tu esi? Regis, tu išties puikiai žinai šias nykias apylinkes.Tu turbūt esi vietinis čia?
Vedlys šiek tiek nustebo, elfui kreipusis į jį, bet ramiai atsakė:
-Ne, aš nesu čia vietinis, nors vietovę pažįstu kaip savo penkis pirštus. O iš kur esu... Dėl tam tikrų priežasčių, aš neturiu tėvynės.
-Turbūt esi daug keliavęs. ..Ką manai apie apie Bruneno upę šiemet ? Mums vistiek reiks per ją persikelt, jei nenorim joti toliau į vakarus link Amon Sulo.Bandysim brastas?,-tęsė Dimaitoras.
- Tiesą sakant, mes netgi neturime kito pasirinkimo - Eregionas plyti tarp Bruineno ir Ūkanotųjų kalnų, tačiau šios upės taip paprastai neperkirsi, būtinai reikia keliauti link brastų šalia Rivendeilo. Taip galima greičiausiai atsidurti prie Rytinio Kelio. Dar galima keliauti pro Tarbadą, bet tuo atveju tektų grįžti link Ost-in-Edilio, o vėliau kirsti Kardolaną, kuris retai apgyvedintas, arba keliauti Žaliuoju Keliu, kuris yra ilgesnis.
- Keliaujam iki artimiausios Bruineno brastos. Aš nežinau, bet tikuosi, kad vanduo ne bus per aukštas, antraip gali kilt problemų. Galim dabar laikytis šalia Bruneno, ir palei jį dasigausim iki brastų.Ir galiausiai , per senajį kelią - Į Gūdžiąją girią. -padarė išvadą Dima.
Dabar kryptis pasidarė aiškesnė.O žinant tikslą, juk lengviau jį pasiekti. Elfas ir truputį nustebo, kaip pamatė, jog Vedlys kalba gana noriai ir -tikrai- informatyviai. ''Gal gale pasirodys, kad jis ne toks jau pasikėlęs ir nekalbus.Turėti protiongą pašnekovą visad yra malonu ''
---------------------
Kelionė ėjosi tikrai gerai, vargu ar be vedlio būtų buvę taip. Kartais tik jis vienas žinodavo gerą kelią pro bruzgynus ir pelkes, kurių čia pasitaikydavo nemažai.Galbūt ir Dimaitoro spėjimai dėl jo pasitvirtino - ilgėliau su juo pabendravus, jis tapo šnekesnis. Ir elfai tyliai džiaugėsi, kad būtent jis su jais, ir kad yra lyg ir patikimas.
Penktą kelionės naktį ( mat visi trys lydintieji buvo ištvermingi ir daug negaišo, sustodavo tik labai trumpam laikui ) jie jau įjojo pro Miško Karalystės, kaip ją vadino elfai , vartus. Prieš jų akis atsivėrė dar jaunas grožis, kurio statyba baigėsi visai nesenai. Šią elfų gyvenvietę įkūrė Princas Oroferas , ir nepakeičiamai pakeitė šią vietą; gūdžioje , niūrioje girioje dar buvo prieglobstis .Dar ilgus šimtmečius elfai minės Elfų Valdovo menes šioje girioje .
Dimaitoras nušoko nuo žirgo, prie jų jau artinosi žibintais nešini Elfų sargybiniai.

Vedlys grakščiai nušoko nuo savojo arklio ir priglaudė delną prie kaktos. Jo veidas vis dar buvo pusiau paslėptas apsiausto gobtuvo, kurio jis nebuvo nusiėmęs nė karto per visą kelionę. Arta vis nenoromis pagalvodavo, kokios priežastys vertė nepažįstamąjį slėpti savo vardą ir veidą...

Prie jų prisiartinę Imladriso elfai maloniai pasveikino atvykėlius.
-Mae tollen, nedažnai sulaukiame svečių iš Eregiono. Tačiau klausimai ir pasakojimai tebūnie po vakarienės. Karalius Tranduilas mielai išklausys, kokių reikalų vedini čia atvykote.
-Na vedui!-sušuko elfas, tik dabar pastebėjęs vedlį. - Gi nathlam hi!
-Mae govannen, Ellavorn,-vedlys nusilenkė, santūriai šypsodamasis.
-Prestad?
-Amarth faeg...- karčiai ištarė žmogus.-Bijau, kad nuo šiol nei aš, nei jūs nebeturėsite ramybės.
-Viskas Valarų rankose,-atsiduso Elavornas vėl prašnekdamas vestronu.

Arta apstulbusi klausėsi šio trumpo pokalbio. Visų pirma, ji nežinojo, kad jų vedlys moka elfiškai, mat su jais jis visuomet kalbėdavosi tik bendrine kalba. Antra, aiškiai matėsi, kad nepažįstamasis čia lankosi jau ne pirmą ir net ne antrą kartą...

Dimaitoras nusišypsojo ir ramiai atsikvėpė. Jis maloniai nustebo, jog jų vedlys kalba rytinių elfų kalba.

Jau įeidamas kartu su visais pro aukštus medžių pavidalo vartus jis akimis kažko ieškojo ; jo gintarinės akys vylingai klaidžiojo po prieš jų akis iškilusios gyvenvietės langų šviesas, kurių didelė daugybė , tarytum geltonos žvaigždės švietė aiškiai ir jaukiai iš tolo . Ir lyg tarp kitko, prie jo prisigretino vienas iš sargybinių, ir netikėtai tyliai, beveik pašnibždom kreipėsi į jį aukšųkų elfų kalba :
-Iston i nîf lîn ..ar tik tai ne tu, kurios buvai vadinamas Hinoru?..
-....tai aš, ir tai buvo seniai. Dabar mane vadina Dimaitoru Eregione.. Ar kažkas yra, ką man reiktų sužinoti? - kažkaip sutrikęs paklausė Dima; mat jo antrą vardą mažai kas čia žinojo, aišku, jokia čia ne paslaptis, bet ...keista.
- Tavęs čia kažkas jau labai ilgai laukė, nejau to nežinai ir pamiršai ?
Dimaitoras nieko nesakydamas linktelėjo, ir šypsena dingo nuo jo veido.
Jau atsitraukdamas nepažįstamas elfas sumurmėjo ''Nesijaudink, pažiūrėsim, ką tu pasakysi, kai ją pamatysi''....

Sauronas perkirto Ūkanotuosius kalnus ir pasiekė Gūdžiagirę aplenkdamas Lorieną. Šiuo metu jis nenorėjo sutikti nė vieno elfo, tai būtų buvę per daug rizikinga. Sustojęs už poros mylių nuo Senojo kelio, vidury Girios, ėmė laukti.

***
Arta jautėsi gana nejaukiai, mat Dimaitoras, atrodo, buvo kažko susirūpinęs ar susimąstęs. Jos smalsumą dar labiau sužadino tas keistas su Dima kalbėjęs nepažįstamasis. Nėra itin malonu matyti nutolusį draugą, matyti jį turint paslapčių, apie kurias tu nieko nežinai. Be to dabar ji turėjo arba taip pat tylėti, arba bandyti prakalbinti vedlį. Deja, tai nebuvo toks lengvas darbas, kad kas nors norėtų jo imtis neprispirtas būtino reikalo. Arta neapsikentusi kumštelėjo Dimaitorą:
- Nagi, nebūk toks susimąstęs. Mus tuoj priims karalius, jam tai gali pasirodyti nemandagu.

Dimaitoras krūptelėjo, ir atsisuko į Artą :
-Sakai, karalius....buvęs lordas iš Doriato.Ką gi, žiūrėsim , kaip čia bus. - po to jis pridūrė, bet jau daug tyliau,- Bet kas toliau? Ar mes galime pranešti šitam valdovui, ką sužinojome apie Eregiono Meistrą ? Visgi, visi, kas žino, neša atsamomybę už savo žinias.

Durys į pagrindinę menę tyliai atsivėrė, pro jas įėjo keletas rūmininkų.Rodos,mus greit priims, pagalvojo Dima ir išsitiesė, nuo veido staigiai dingo tas rūpesčio šešėlis , ir Eregiono Sargybos Vadas vėl atrodė ryžtingas ir geros nuotaikos. Tiksliau, geresnės. Jis pažiūrėjo į šalia mindžikuojančią Artą ir šyptelėjo, prisiminęs, kokia visgi ta jų istorija keista ir baisi.
-----------------------
Už geros mylios nuo Senojo kelio, miško pakraštyje , taip pat kažkas vyko. Tarp visiškos nakties tamsos, vainikuotos susiraizgusių medžių šakomis, būrys žmonių kažką kalbėjo, apstoję ratu vieną aukštą vyriškį, kuris turėjo rankoje deglą, ir energingai aiškindamas kariams jų tikslus, kartais juo mosteldavo. Nežinia, ar taip jis darė todėl, kad jo argumentai būtų svaresni, ar tiesiog baidydavo naktinius drugius, kurie kaip patrakę skrisdavo į ugnį.
-Tai tiek. Bet prieš keliaujant link Eregiono, mes dar turim čia mažytę užduotėlę...,-Chamūlas, baigdamas kalbą, greit suvardijo keletą vardų, ir keli kariai atsiskyrę dingo miško tankmėje.

Arta tik pavartė akis.
- Kad ir kuo jis buvo praeityje, vis tiek yra kilmingesnis nei tu ar aš, todėl būk geras, nesipūsk. Reikia gerbti titulus, ypač jei jie suteikti elfams.
Tolesnį jos pamokslą nutraukė atidaromų sunkių durų garsas. Arta atsistojo, pamačiusi pro jas įeinančius elfus ir prieš eidama į menę, dar kartą atsisukusi, pažvelgė į Dimą. Ir kilstelėjo antakius nustebusi dėl taip staigiai pasikeitusios jo nuotaikos. Ją jau ėmė erzinti visas šis paslaptingumas, tačiau kol kas ji apsiribojo stebėjimu.

***
Vedlys stovėjo atsirėmęs į palangę ir žvelgė pietinio Girios krašto link, kažką įtemptai mąstydamas.

***
Sauronas stovėjo nedidelės Girios aikštelės pakrašty, sukryžiavęs rankas ir beveik nematomas medžių šešėliuose.

Jau įeidamas paskui ją pro duris, Dima dar staigiai spėjo pagaut įsmeigtą į jį Artos žvilgsnį ir mestelėjo mintelę '' Ne apie kilmę kalbu, Arta, ir prašyčiau manęs kol kas neteist, pamokslo nekantriai lauksiu vėliau ''
--------------------
Prieš jų akis atsivėrė erdvi salė, panaši į nuostabų girios skliautą, kurioje puikiai derėjo sodriai žalia ir auksiškai sidabriškos spalvos, darydamos menę dar prabangesnė ir jaukesnę .
Ant aukšto vieno iš dviejų sostų , panašaus į susipynusius žydinčių medžių kamienus ,sedėjo aukšta elfė ,o šalia jo būriavosi įvairūs elfai ir elfės, rūmų damos ar šiaip šeiminykščiai, kadangi po kiek laiko bus vėlyva vakarienė ir tą laiką gyventojai maloniai leido bendraudami kartu.
Įėjus elfams ir juos lydintiems sargybiniams, kurie pagal viską turėjo juos pristatyti, esantieji menėje iškart į juos atkreipė dėmesį , nes ne per dažnai ( tikrai ne kartą į savaitę ) sulaukdavo pirklių i Eregiono su brangiomis prekėmis.
Įėję elfai pagarbiai nusilenkė. Dima staiga pakėlė akis ir nustębęs vėl jas pagarbiai nudelbė...nesitikėjęs pamatyti Karalienės.

Gilrina, Orofero žmona ir Gūdžiagirės karalienė nusišypsojo išvydus atėjūnus ir sveikindama atsistojo. Jos nuostabų veidą su ryškiomis tarsi ledas akimis rėmino sidabriniai plaukai .Ant jos galvos - vainikas iš gėlių ,nepaprastai panašių į šaltas, mėlynas žvaigždes. Neveltui jos vardas reiškė - moteris su žvaigždžių karūna. Ji prabilo , ir iškart nutyko visa menė :
-Sveikinu atvykusius iš Eregiono,-karalienė atidžiai nužvelgė Artą su Dima.-Žinau, kad tikėjotis kalbėtis su Karaliumi, bet deja, jis dabar išvykės į medžioklę ir grįš negreitai...Jūs būsite priimti ir su mano žinia ne blogiau.
Paskui ji tyliau pridūrė :
-Aš kadaise gyvenau Eregione, man būti įdomu sužinoti, kas ten naujo.Tikiuosi per vakarienę išgirsti tai iš jų lūpų, svečiai.

Arta ramiai įėjo pro sunkias dvivėres menės duris ir nė nežiūrėdama į Dimą, grakščiai tūptelėjo prieš karalienę ir tarė:
- Būkit pasveikinta, karaliene Gilrina, nuoširdžiausi linkėjimai jums nuo Eregiono, jūsų tėviškės, valdovo Kelebrimboro. Mes atvykome čia lydėdami prekeivius, kad laimingai pasiektų jūsų svetingus rūmus. Mūsų žinios, kaip ir jų prekės, bus karališkosios šeimos paslaugoms, tuomet kada teiksitės mūsų išklausyti,-baigė ji ir nutilo, laukdama, ką atsakys karalienė.

***
Vedlys stovėjo pasirėmęs į rūmų lango palangę neįžvelgiamu veidu ir žiūrėjo į ošiančią girią. Dangus jau buvo tamsiai mėlynas, ąžuolų viršūnes kedeno šaltas vėjas, šiurpinantis praeiviams odą. Bet tik ne nepažįstamajam. Nebuvo panašu, kad jį veiktų tokie menki mirtingųjų nemalonumai.
Prie jo tyliai priėjo kažkuris iš elfų ir atsistojo šalia.
-Liaukis liūdėti, mano drauge. Bent dabar tu esi saugioje vietoje.
-Neilgam, mellon-nin, neilgam. Be to, neaišku, kiek ilgai ir ši vieta išliks saugi.
-Nešnekėk nesąmonių, mūsų karalienė viena galėtų metus ginti šiuos rūmus, o kur dar karalius. Atsipalaiduok ir pasimėgauk šia diena, ji ilgai netruks.
Elfas, pasakęs šiuos žodžius, nuėjo, palikęs vedlį vieną su savomis mintimis. Žmogus, pasirėmė rankomis galvą ir įsispitrijo į Girios pietus.
-Aš žinau...Žinau...

Karalienė grakščiai nulipo kelis marmuro laiptelius nuo sosto ir mostelėjo keliems elfams ranka.Kažkur nuskambėjo melodingai pučiamo rago tylus gausmas - kvietimas vakarienei. Gilrina dar stabtelėjo prie stovinčių prie durų Eregiono gyventojų, ir tarė :
-Eime, jūs praėjote sunkų kelią iki čia, dabar galėsite kaip reikiant atsikvėpti, čia joks pavojus,-jos akyse blykstelėjo minties spindulys, tartum ji ištikrųjų galėjo matyt daugiau, nei atrodo,- jūsų neužklups. Paskui ją nusekė ir visa svita.
Jie greit perėjo koridorių aukštomis, skliautuotomis lubomis ir suėjo į salę, kurioje ir bus valgoma vakarienė.Karalienė maloniai ( bet gana valdingai ) pasisodino šalia savęs Artą ir Dimaitorą, kuris stengėsi perdaug nenusišnekėti ir vaizduoti rimtą bei santūrų.
------------------
Staiga tykų Vedlio mąstymą sutrikdė tylus žingsneliai - tamsiu holu pro jį vos ne tekina bėgo kažin kokia elfė, net napastebėjusi jo figūros niūrios girios fone. Akimirkai vėjas sušiaušė medžių viršūnes ir šalto vėjo gūsis nuvilnijo patalpa; elfės apsiaustas suplevėsavo ir gobtuvas nusmuko nuo galvos -švystelėjo auksinės garbanos ir akys.Bet jose nebuvo įprastos elfams ramybės ir taikumo , ne ; jos buvo neramios ir galbūt net, nekantrios?... Paskutiniu momentu ji akies kampučiu išvydo vedlį ir vos susilaikė neaiktelėjusi, ji sekundei stabtelėjo, lyg suabejojus....bet vėl staigiai nužingsniavo pagrindinės menės link.
------------------
Isterlingų kariai pasitraukė kiek tolėliau prie palapinių, Chamūlas liko vienas su savo mintimis. Jis neramiai apsidairė ,mat aštrios akys užfiksavo kai ką jam gerai pažystamą visai netoliese.Nejaugi ?....
Supratęs , jis sveikindamas nusišypsojo , bet šalia laikomas vaiskus deglas metė šešėlius ant jo taisyklingo veido,ir bruožai rodės aštrūs , tartum iškalti akmenyje. Keliais žingsniais jis priartėjo prie miško krašto ir pagarbiai nulenkė išdidžia galvą:
- Mokytojau, koks netikėtas susitikimas.

Vedlys staigiai atsisuko ir dar spėjo pastebėti nuskubančią elfę. Šios sukeltas skervėjis pašiaušė garbanotus jo plaukus ir pagrasino nuplėšti nuo galvos gobtuvą, po kuriuo žmogus visąlaik taip rūpestingai slėpėsi, galbūt kartais tuo tik dar labiau atkreipdamas į save dėmesį. Jis niršiu judesiu pasitaisė apsiaustą ir nusigręžė į praviro lango pusę. Laikui bėgant, oras vis labiau vėso, bet vedliui tai buvo nė motais. "Kažin ar kas nors išvis jam nėra nė motais"-pasakytų Arta ir surauktų kaktą, keikdama likimą pasiuntusį tokį nemalonų bendražygį. Tačiau šiam žmogui rūpėjo daugelis dažniausiai nematomų dalykų, kurie paliko jo veido išraišką tokią šaltą ir pašaipią. Apranga, kalba, elgesys labiau priminė kelio plėšiką, tačiau jo bendrakeleiviai netrukus įsitikindavo, kad jis yra labai gerai pažįstamas daugelio kilmingųjų, o jo laidas toks pats tvirtas kaip elfų lordo.
Vedlys užsimerkė ir nuleido galvą, tada persisvėrė per palangę ir iššoko laukan.

***
Sauronas nusišypsojęs linktelėjimu atsakė į pasveikinimą ir tarė:
-Štai mes ir vėl susitikome po tiek metų, lorde Chamūlai. Netrukus turėsiu kuriam laikui išvykti į rytus ir negalėsiu tavęs palydėti iki Ost-in-Edilio. Užtat norėčiau kuo greičiau aptarti mūsų tarpusavio pagalbos planą ir kai kuriuos tau šiuo metu labai rūpinčius dalykus, - pridūrė su šypsenėle lūpose.

Vakarienė buvo pagaliau patiekta ; čia buvo beveik prietema, liepsojo keli židiniai ir žvakės, stalai buvo nukrauti paprastu, bet kartu ir nuostabiu maistu.Matyt, eldarai židinių salės tradiciją atsinešė iš gilios senovės, gal netgi iš Valinoro. Reta kuri elfų pilis tokios neturėjo.
Ji praėjo gana ramiai; karalienė pasisodino visus keturis atvykėlius elfus netoli savęs ir dažnai kalbino; o prie Dimos prisėdo kažkoks beveik pažystamas, tai pokalbį daugiausia palaikė Gilrina ir Arta, kuri karalienei neabejotinai paliko malonų įspūdį.Kalba ėjo paviršutiniškai, vos paliesdama patį reikalų paviršių ; abu elfai pirkliai kažkodėl neskubėjo girtis Eregione kaldinamais galios žiedais.
-----------------------------
Chamūlo veidu nuslinko lengva šypsenėlė , bet net ir ji nesugebėjo sušvelninti akmeninių veido bruožų.
-Galiu pasakyt, kad man džiugu Tave matyt akis į akį .Dievaži, Tu būsi pirmas per šiuos metus asmuo, kuriam taip sakau,-prakalbo isterlingas, ir mostelėjo deglu į palapinių pusę,-jei per daug neskubi, gal padarytum man garbę ir trumpam užeitum po paprastu mano stogu ? Galėtume ramiai pakalbėt, mane išties daug kas domina...,-čia jis nutilo ir pažiūrėjęs į dangų, susiraukė,-be to, neužilgo gali lyti.Šitoj girioj liūtys ypatingos - prakeiktos.
Jie greit nuėjo prie didžiausios- savo, palapinės ; jos viduje rusvą šviesą skleidė keistas žibintas; sienos buvo apkabintos raštuotų tamsių audeklų, grindis dengė stori kilimai. Abu greit susėdo ant storų pagalvių , kurios isterlingams atstojo viską - kėdes, stalus, ir netgi lovas. Kalba regėjosi būsianti netrumpa.
--------------------------------------------------------
Pasibaigus vakarienei, elfai dar neskubėjo skirstytis po savo vietas.Daug kas pasiliko paplepėt ar kažką aptarti. Prie Dimaitoro ir Artos priėjo kuklus rūmininkas ir pranešė, kad jų kambarių numeriai yra 213 ir 214 svečių fligelyje , jų ginklai ir manta jau buvo nunešta tenai.( Kodėl ginklai? Todėl, kad įeiti pas valdovą su ginkluote buvo neįmanoma ir labai nemandagu.Šalia menės visad esantis stalas ir sargybiniai puikiai tarnavo šitai reikmei ) .Tai taręs , jis kažkur dingo.
Dima jau norėjo klaust savo bendražygės apie tolimesnius planus ir kaip būtų geriau jiems pasielgti: grįžt į Eregioną ar užsukt į Lorieną , bet jis nesuspėjo...
-Hinorai?!...,-skambus balsas tyliai šūktelėjo iš užnugario, pilnas begalinės nuostabos.
Sargybos kapitonas spėjo tik iš įpročio atsisukt, ir iškart sustingo tarsi statula : iš niekur atsiradusi balso savininkė staiga šoko jam ant kaklo.!...
Dimos veido išraiška buvo neįskaitoma, tik gintarinės akys , beveik nematydamos elfės, žiūrėjo kažkur į akmenines grindis. Rankos taip ir liko kilsteltos ore.

Arta išplėtė akis ir sustingusi stebėjo jai nesuprantamą nepažįstamosios elgesį. Per daug nepažįstamųjų, negi jie taip ir atsitrenkinės į juos už kiekvieno kampo? Nors gal taip atrodo tik jai vienai, juk Dimaitoras matyti pažįsta šią keistą elfę. Artos galvoje sukirbėjo šiokia tokia nuoskauda, kad Dima iki šiol nepapasakojo nieko apie savo praeitį, kuri, rodos, buvo daug mįslingesnė nei jis bandė nuduoti. Ji tyliai pasitraukė į šoną ir pradingo už kampo savo kambaryje, tik kurį laiką girdėjosi suknelės čežėjimas už durų.

***
Vedlys išlipęs pro langą, atsirėmė į sieną ir niekieno netrukdomas įsispoksojo į mišką. Jei šviesa būtų sugebėjusi įtilpti į plyšelį po gobtuvu ir jei kas nors tuo metu būtų buvęs šalia, būtų galėjęs pamatyti nebe įprastai abejingą ir šaltą plėšiko fizionomiją, o liūdną ir ramią ištrauką. Žmogus sunkiai įkvėpė oro ir pavargusiais žingsniais patraukė miško taku.

***
Sauronas linktelėjo sutikdamas ir nusekė Chamūlui iš paskos į jo palapinę. Patogiai įsitaisęs, bet negaišdamas laiko pradėjo pašnekesį:
-Tikriausiai neverta kalbėti užuolankomis, juk abu žinome ko norime. Tu trokšti bet kokiomis priemonėmis susigrąžinti valdžią Rūne, o ko noriu aš, tau kol kas nebūtina žinoti. Tačiau aš galiu padėti tau, jei sutiksi padėti man nesvarbu kuo, kai to paprašysiu.

Pasigirdo tylus ten esančių elfų šnabždesys, keleto veidais nuslydo dviprasmiškos šypsenos .Valdovė irgi atsigręžė į juos ir tyliai kostelėjo.Elfė trumpais auksiniais plaukais krūptelėjo, ir staigiai atšlijo nuo Dimos.
-Rivena.... dama kaip tu neturėtų šitaip elgtis...kaip tau atrodo ? - Valdovės balsas nuskambėjo aiškiai su nepasitenkinimo ir pavargusios auklėtojos gaidele; regis, tai buvo ne pirmas kartas, kai ši elfų mergina ramiu veidu laužė elfų mandagumo papročius.
-Atleiskit , valdove , pasistengsiu , kad panašūs dalykai daugiau nepasikartotų,-sučiulbėjo ji, ir po to sekė gan ilga atsiprašinėjimų tirada, tapusi jau įprastu dalyku.
Dima, dabar pamątės kažkur nueinančią savo bendražygę, akimirką vos nepanoro ją sustabdyt; bet sujudėjęs pasiliko savo vietoje.

Jis sunkiai atsiduso, džiaugdamasis , kad kuriam laikui nebėra visų dėmesio centre. Ir nors atrodė ,kad jam viskas vienodai šviečia , nuotaika dar labiau išblėso. Mažiausiai reikėjo, kad susitiktų savo pažįstamą būtent čia ir dabar .Sargybos kapitonas kažkada senai buvo padėjęs Rivenai, bet vengė bendrauti ir ilgai taikiai vylėsi, kad ji gyvena toli Lindone.
Be to , negalima nutylėt, kad ir Artos reakcija, jos tylus išėjimas be žodžio įnešė jam į mintis gerą dalį nerimo ir rūpesčio.Jis pats nelabai nutuokė, dėl ko ji galėtų užpykti ar nuliūsti , bet to visai nenorėjo; ir dabar save kaltino, kad pačioj pradžioj, kai laukė šalia menės, nepasakojo, kad nujaučia čia kažkokį nelabą susitikimą, nors ir tai nujautė.Apkrauti kitus asmenis savo mintimis jis nemėgo; gal tiesiog nemanė, kad kuriai nors pusei tai gali būti naudinga.

Jis tyliai apsidairė ir norėjo greičiau iš ten dingt, kai prie pat durų kelią jam pastojo Rivena.Kitos išeities nebebuvo, ir jiedu įsišnekėjo: pasirodo, kad Rivena baisiai domėjosi ir Eregiono reikalais , ir uostais,ir viskuo , todėl be beperstojo dalijosi naujienomis ir painiojo įvairius skaičius ir datas. Dimai kažkaip pavyko nutylėt , kas labiausiai jį neramino, ir jis daugiau pasyviai klausėsi.Galų gale, po geros valandos jis išvargintas tokio neįprastai dalykiško dialogo patraukė koridoriais link savo nakvynės.Didžiuma elfų jau buvo sumigę, rūmai skendėjo tyloje. Paskutinės akys, dar tingiai pažvelgusios į nueinatį Dimairoro siluetą, prisimerkė, blykstelėjo šalta žaluma, ir buvo pasilėptos po gobtuvu.
-----------------------------------------------
Chamūlas atsirėmė į nevirtą sieną, ir nužvelgė savo meistrą.
-Ką gi, kaip visad - taikliai į taikinį. Aš išties noriu susigražint savo sostą rytuose ; o ar Tau padėt, čia nėra klausimo ar abejonės: aš tave gerbiu ir tavim seksiu, jei reiks, kad ir iki Jūros. Mes , Rūno vyrai, perdaug nevertinam savo gyvasties; ji turi tarnaut didiems tikslams , o ne būti stropiai saugoma.,-jis persibraukė ranka per kaklą, skersai kurį bolovo plonas baltas randas.Jis nusišypsojo, tamsiose akyse buvo ryžtas.
-Tai tada Sakyk, ką mums daryt pirma ? Mes jau turim už save atsakantį turtų kiekį; ar dabar atėjo laikas juos priduot Eregiono valdovui ? O gal mano karių grupei būtų ir kokia kita užduotis?-balse nuvilnijo plėšrios gaidelės .

Sauronas nusijuokė.
-Ne, ne, nereikia piktnaudžiauti šio krašto elfų svetingumu. Jie iškart išvys tavo būrį ir aš liksiu be pagalbos, o tu be sosto. Taigi nusiramink ir bent jau vaidink esąs draugiškas - jei nori, kad tau padėčiau.
-Isterlingai gausi tauta, o aš svajoju įkurti karalystę, kuriai reikės daug kareivių ir gyventojų. Ir kadangi aš nedarau paslaugų veltui netgi seniems pažįstamiems ar mokiniams, padėsiu tau atgauti valdžią jėga ar klasta, jei prisieksi kaip mano vasalas.

Chamūlas įsmeigė akis į Sauroną.
-A, mat kaip....jei ne už dyką - tai viskas gerai.Protingi žmonės nieko neduoda veltui,-jis nusišypsojo ir prisimerkė, bandydamas prisiminti, kad do daiktas tas ''vasalas''.
Jei rimtai, tai tokie terminai kaip ''vasalo priesaika'' pas isterlingus lankėsi retai.Nori kažkam padėti - padedi, apsigalvoji - apverti viską aukštyn kojom arba pakiši po žeme. Ir turbūt būtent todėl gausūs klanai pastoviai kariavo brolžudiškus karus, ir ramybės ar bent trumpos taikos niekas neregėjo.
Chamūlas, iš prigimties mėgstantis chaosą , dėl to perdaug nesirūpino, net būdamas valdovas. Rūno gyventojai tiesiog per šimtmečius išmoko nieko nepasitikėti.Nejučia jo galvoje blykstelėjo mintis ''Pala, jis ką, bijo, kad aš kažką padarysiu prieš jį ? Ši priesaika panaši į žirgo žąslus - jei aš jam būsiu vasalas , jis galės mane suvaldyt bet kada. ''

-Vasalo priesaika, - jis pratęsė, - kam ji reikalinga ?Nejau Tu nori turėti garantą, kad visad išliksiu tau pavaldus ? Manau, ji nieko nepakeis - kaip gali mūsų santykius ar bendrus darbus veikti keli žodžiai ? O jei tu apeliuoji į mano sąžinę, tai turėtum žinoti, kad pas mane jos jau senai nėra, -jis gūžtelėjo pečiais.
-Ir kadangi , mano Meistre ,aš taip pat nuoširdžiai abejoju Tavosios buvimu, tai nematau priesaikai priežasties. Aš ir taip vykdysiu visą, ko reiks ; nes ant kortos, kurią laikai, pastatyta mano karalystė.