Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Kalebrimboras užsigalvojęs žvilgtelėjo pro langą.
-Vežimas, sakai?...A, tas.-Jis persibraukė ranka per veidą, nuoširdžiai bandydamas atsiminti.Kai kada tokios smulkmenos pasiklysta sudėtingose mintyse.
-Tai yra vežimas su dirbiniais , keliauja pas pirklius į Gudžiąją girią, Į Orofero menes. Norėjau siūsti tik su pora elfų, bet jie užprotestavo; tik pamanyk, girdėjo kažkokius gandus apie aplinkinuose miškuose gyvenančias pabaisas. Ir ką, sutikau leisti su jais vieną sargybos viršininką ir kelis karius.Dėl bendros ramybės...Jei tau kažką nusiūst reik, pakalbėk su Dimaitoru, jis sutvarkys.
Jis padėjo reples ant žaizdro atbrailos.
-Meistrus tuojau sukvies, galėsim iškart pradėt.

Sauronas nusišypsojo. "Jau žinau, kaip tuodu visam laikui išskirti. Iki vakaro nedaug laiko, bet spėsiu viską paruošti."
Jis palaukė, kol išėjo Kelebrimboras.
- Ethir, - šūktelėjo ir palaukė, kol pribėgo pameistrys. Prisitraukęs jį arčiau, Sauronas kažką sušnibždėjo. Ethir tuoj pat išbėgo pro duris, rytinių vartų link. Prie pat vartų sargybiniai norėjo jį sulaikyti, bet atpažinę Anataro pameistrį, praleido nieko neklausinėdami. O jis pasileido tiesiai į miestą supančius tankius miškus. Ethir gerai žinojo, ko iš jo norima. Jis buvo parsidavęs elfas, Saurono šnipų vadas, apnarpliojęs miestą ir svarbiausius jo žmones (tarp jų ir valdovą) šnipų tinklu.

Arta paspruko anksčiau nei spėjo išeiti valdovas ir neišgirdo kokį įsakymą davė Sauronas. Nebegalvodama apie nuoskaudas ji bėgo per miestą dairydamasi Dimaitoro ir pagaliau pamatė jį prie vartų. Priėjusi dar kelias minutes gaudė kvapą negalėdama ištarti nė žodžio.

Dimaitoras buvo nuėjęs patikrinti, kaip reikalai su vežimu. Patikrino, ar viską, ką reikia , sukrovė, ko dar trūksta ir panašiai. Grįžęs vėl atsistojo savo sargybos poste kartu su porininku.
Ryški saulė tvieskė tiesiai į veidus; tarp kitko, sargybinius ir karius buvo galima atspėti iš jų išvaizdos - jie dažnai būdavo įdęgę saulėje nuo pastovaus treniravimosi lauke ir budėjimo sargyboje .Dimaitorui, regis, šitas faktas negaliojo.
Praėjus pusvalandžiui jie pastebėjo iš kalvių traukiančius į miesto vidurį aukštesnius amatininkus.Kur ne kur šmėkštelėjo ir keli nykštukai.
Staiga iš niekur nieko pro vartus prabėgo kažkoks elfas.Dima jau norėjo jį stabdyti, bet pažino Anataro, o gal Kalebrimboro pameistrį ir jį praleido.
Visai netrukus prie jo atsirado uždusi Arta ; Dima klausiamai pažiūrėjo į ją, lyg bandydamas suvokt, kodėl ji taip bėgo.

Arta pagaliau atgavo kvapą ir iškart ėmė greitakalbe berti žodžius.
- Dima, mums būtinai reikia pasikalbėti kokioj nuošalioj vietoj.
Tuomet, nekreipdama dėmesio į kitų sargybinių kikenimą, čiupo jam už rankos ir nusitempė į tolimesnį kampą.
- Suprantu, kad ant manęs pyksti ir aš nuoširdžiai atsiprašau, jei tai ką tada pasakiau tave įžeidė,-čia Arta įsakmiu mostu nutildė beprasižiojantį Dimaitorą.- Nėra laiko, turiu greitai iš čia dingti, kol manęs dar nesusekė. Įsidėmėk vieną dalyką: Sauronas domisi tavo šio vakaro išvyka.
Tai pasakiusi, Arta kaipmat dingo miesto skersgatvių raizgalynėj.

Ethir uždusęs grįžo į kalvę ir nusilenkęs tarė:
- Viskas paruošta, meistre.
Sauronas patenkintas linktelėjo.
- Puiku. Bet yra dar vienas dalykas: pasinaudok visais savo ryšiais, imk viską ko tau tik prireiks, bet pasirūpink, kad sargybos viršininkas būtinai lydėtų vežimą, - Sauronas pervėrė Ethir žvilgsniu.- Ar gerai mane supratai?
- Galit manimi pasikliauti, meistre.

Dimaitoras tylėdamas išklausė Artą,dar bandė pasakyt, jog ant nieko nepyksta ir neima į galvą, bet užtilo, nes ji atrodė nejuokais skubanti ir rimta.Galbūt netgi išsigandusi.
Artai pranykus , jis ramiai grįžo į savo vietą.Pasinaudojęs sarkazmu, savo pamėgta ir veiksminga priemone prieš tuščias kalbas, kaip nereta šiomis dienomis , nubaidė gana kandžias kitų sargybinių replikas.Ir pradėjo mąstyt.

''..Domisi vakaro išvyka...kuo būtent?..vežime nieko įpatingo, keletas rakandų, papuošalai, keli laiškai ar raštai...šiek tiek dirbinių iš marmuro ir sidabro...Kas galėtų jam rūpėti? '' Jis mintyse permetė visus iki šiol su Sauronu susįjusius dalykus. '' Nejau...nejau jis bandys užpulti mus?Vargu ar jam gali kažkas rūpėti, ko jis nenorėtų sunaikint'' Jis šyptelėjo .'' gali per kitus pabandyt mane nužudyti, tada Arta liks viena su šita kova, ir , galimas daiktas, jai bus sunkiau..?....

'' Vistiek ,kad jau perspėjo, reikia į tai žiūrėt atidžiau.Mūsų bus keturi - du elfų prekeiviai iš Eregiono, aš, ir vienas mano karys. Nedaug.Reikės geriau pagalvot apie apsisaugojimo priemones užpuolimo atveju ...ypač, jei gandai apie tuos vorus ir vilkus prie Senojo Miško kelio pasirodys ne iš piršto laužti''

Arta nubėgo siauromis gatvelėmis, vis dairydamasi į šalis ar niekas neseka iš paskos. Porą kartų matė šmėkštelint įtartinus šešėlius, bet atrodė, kad jie užsiėmę kažkuo kitu ir ja nesidomi. Arta karštligiškai mąstė. Ji troško vykti kartu su Dimaitoru ir jam padėti, bet Sauronas tikriausiai kaip tik to ir norėjo. Tai suteiktų jam proga iš karto pašalinti du priešus. Įsigilinusi į savo mintis, Arta net nepastebėjo, kaip atsidūrė prie Kelebrimboro namų durų. Ji dar kiek padvejojo, stovėdama ant slenksčio, pagaliau apsisprendė ir žengė vidun...

Tuo tarpu Ethir rinko žinias apie tą vakarą išvykstančio vežimo palydą. Iš visų jį pasiekusių nuotrupų, padarė išvadą, kad pirkliai iškeliaus lydimi sargybos kapitono arba išvis neiškeliaus. Tai buvo pakankama garantija, mat dauguma miesto meistrų buvo perdavę savo dirbinius pirkliams ir Dimaitorui būtų buvę riesta, jei dėl jo kaltės vežimas neišvyktų. Ethir patenkintas grįžo pas Sauroną.
- Vežimas šį vakarą išvyks kartu su sargybos viršininku,-raportavo.
- Tikiuosi, nes priešingu atveju gali skaudžiai nukentėti,-atsakė Sauronas, nepakeldamas akių nuo kažkokių popierių.
Ethir apsilaižė išdžiūvusias lūpas.
- Tiesą sakant, vienas mano informatorius iš sargybinės sakė nugirdęs, kaip elfė Arta liepė kapitonui dėl kažko pasisaugoti.- Ethir net pasitraukė atatupstas sutikęs įsiutusį Saurono žvilgsnį.
- Kas jiems leido susitikti?! Ar neliepiau tau pasirūpinti, kad jie nesimatytų?!
- Ji pabėgo nuo mano žmonių ir jie pametė ją iš akių, - bandė teisintis Ethir.
- Tavo užduotis buvo sustatyti savo žmones taip, kad nebūtų įmanoma jos pamesti iš akių. Bet saugokis! Jei dėl tavo aplaidumo šį vakarą Dimaitoras neišvyks, tu išvyksi vietoj jo.
Ethir išbalęs nusilenkė ir spruko iš kalvės, o Sauronas vėl palinko prie popierių.

Praėjo valanda, ir geriausi amatininkai ir meistrai, akmenų ir metalų žinovai, jūvelyrikos meistrai , ir keletas nykštukai iš Morajos jau pradėjo savo svarbų darbą pagrindinėje Anataro kalvėje.Buvo užkurti keisti žaizdrai, susineštos priemonės. Pradėti kalti žiedus trūko tik valdovo, kuris, regis, kažkur nelauktai užtruko.

O Kalebrimboras skubiai rinko iš savo namų visokius galių žiedų eskizus, kuriuos padarė daug seniau.Nieko keista, jis troško, jog žiedai ne tik turėtų galias, bet ir būtų nuostabūs pažiūrėti. Suradęs greit susuko juos rankoj ir metėsi link durų; Kaip tik tuo metu jos nelauktai atsivėrė iš lauko pusės, ir pro jas nedrąsiai žengė Arta.
Valdovas stabtelėjo, pažinęs Artą.''Ar tik tai čia ne ta Sargybos kapitono draugė? Atrodo, visas šias dienas ji begioja iš vienos vietos į kitą lyg be dvasios.'' Jis atidžiai pažvelgė į ją.
-Arta, kuo galiu tau padėti? Ar kas nors nutiko?

Tuo metu , saugiai pasislėpusios giraitėje už miesto, netoli kelio, viską stebėjo dvi didelės geltonos akys. Jos nekantriai žiūrėjo į kelią ir laukė pasirodant elfo, kuris turėjo perduoti žinių.

Arta pastebimai sutriko. Visų labiausiai dabar ji troško prasmegti skradžiai žemės, tačiau prisiminė koks pavojus gresia Dimaitorui ir susiėmusi atsakė Kelebrimborui:
- Valdove, sužinojau, kad šįvakar prie Pietinio Kelio išvyksta vežimas. Ten aš turiu keletą draugų, kurių seniai nemačiau. Todėl norėjau paprašyti jūsų leidimo vykti kartu su pirkliais.

Ethir ir vėl skuodė miško link, taip tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė. Nors, tiesą sakant, taip ir buvo. Bėgdamas pro valdovo namus, jis išgirdo Artos balsą ir stabtelėjo pasiklausyti. Besiklausant, j veidas vis labiau švito. Jis net neabejojo, kad Kelebrimboras leis jai vykti. Valdovas niekada neatsakydavo tokių dalykų. Ethir kaipmat atsidūrė vidury miško, sutartoje vietoje. Apsidairęs pasuko geltonųjų akių link ir pasilenkęs sušnibždėjo:
- Viskas kaip sutarta, nelieskit nieko išskyrus sargybos viršininką ir merginą.

Geltonosios akys prisimerkė.Keistas, urzgiants vargo balsas nekėlė pasitikijėmo.
- Gerai.Bet kas mums iš to? Jie, gathad, su ginklais bus, ir ne vieni. Mes galime nukentėti .-Tada žvėris prisiminė Sauroną, ir jo pažadus.Jis visais laikais buvo žinomas kaip vilkolakių ir vilkų valdovas, ir dažniausiai šios tiek tamsios ir žiaurios būtybės ,kiek ir jis pats, noriai jam paklusdavo.
-Mes įvykdysime šią užduotį.Šlykštūs elftriušiai šiąnakt miegos ramiai mūsų skrandžiuose.
Tai pareiškęs, vargas dingo miško šešėly.

Kalebrimboras , įdėmiai klausydamas elfės, nenoriai pakraipė galvą.
-Nežinau ,Arta, ar tau būtina dabar ten keliauti? Prieš dvi dienas taip pat iš Eregiono išvyko vežimų gurguolė, jie irgi važiavo pro ten pat, ką tada veikei? O dabar ir pas mus truks nagingų rankų prie žiedų; tikiu, jog tau čia atsirastų pakankamai darbo.

Nors..,- jis trumpai pamąstė, ir jo pilkose akyse blykstelėjo linksmos ugnelės,- Jei jau labai nori.... kiek žinau, vežimą lydės ir Dimaitoras, tai jai tu nori ir palaikyti jam..hmm, kompaniją, galėsi važiuoti.
Valdovas pakankamai gerai pažinojo Kelio vietas, todėl Artos pasiteisinimai apie ten gyvenančius draugus jam pasirodė šiek tiek neįtikinami. Todėl jis nusprendė leisti. Kas gi čia keisto?

Arta nuoširdžiai padėkojo ir patraukė link malorno. Jai reikėjo viską apmąstyti. Neaišku, kas jų šiąnakt laukia, tačiau kelionė tikrai nebus rami. Reikia tinkamai pasiruošti gintis. Bet kaip ruoštis, jei net nežinai kas laukia?
"Viena nieko nesugalvosiu, šį planą turi ruošti keli žmonės." Arta pašoko ant kojų ir pasižiūrėjo į dangų. Saulė jau buvo aukštai, artėjo vidurdienis. Laiko yra pakankamai. Arta ryžtingai patraukė link vartų, kur paskutinį kartą matė Dimaitoras. "Tikiuosi, jis bus vienas",- pamanė, prisiminusi karių šypsenas.

Ethir pašiurpo nuo vargo kalbos ir lengviau atsikvėpė šiam dingus. Ką gi, atrodo, šį kartą išsisuko nuo Saurono pykčio. Ethir net pasipurtė, pagalvojęs, kad vėl teks eiti į kalvę, nors ir su geromis žiniomis.
Tuo metu Sauronas priiminėjo atvykstančius meistrus ir ruošėsi pradėti žiedų gaminimą. Ethir tyliai įslinko pro duris ir atsistojęs kampe, bandė sugauti jo žvilgsnį. Pagaliau Sauronas jį pastebėjo ir ženklu liepė sekti paskui. Juodu atsidūrė kažkokiame mažame kambarėlyje.
- Kalbėk,- paliepė Sauronas.
- Pasala bus numatytoje vietoje. Vargai iš pradžių nenorėjo to imtis, bet pagaliau sutiko.
- Sakai nenorėjo? Ką gi, toks nepaklusnumas jiems geruoju nesibaigs. Bet tu dar nepasakei, ką norėjau išgirsti,-nuo šalto Saurono žvilgsnio ir balso sustingo Ethir liežuvis ir jis vargais negalais išspaudė:
- Sargybos viršininkas lydės vežimą. Arta ne tik jo neatkalbėjo, bet netgi iš valdovo išsiprašė vykti kartu su juo. Aš pasakiau vargams, kad nužudytų juos abu.
Saurono akyse įsižiebė pikdžiugiškos ugnelės.
- Šaunuolis, Ethir. Pasistenk, kad ji nepakeistų savo sprendimo. O su vargais aš atsiskaitysiu vėliau.

Saulė, per pietus pasiekusi savo zenitą, dabar jau tyliai pradėjo leistis žemiau.
Dimaitoras, įtemptai galvodamas, vaikščiojo pirmyn atgal palei vartus.Sargybinis , jo porininkas, buvo išėjęs papietauti ir turėjo netrukus grįžti.
'' Keliausime naktį, reikia būtinai pasirūpinti deglais. ''Jis sustojo ir kažkaip nepatikliai dėbtelėjo į miestą.''Man nesivaidena.Kažkas iš tiesų stebi šią vietą. Oi gera kelionė bus, oi gera....''

Prieš pusvalandį buvo atėjęs jo pažįstamas, sakė, kad matė Artą, kalbančią su valdovu.Dima šyptelėjo, ''matyt, jau kažką bando daryt..gal ji pasiliks kalvėje stebėti žiedų kalimo''
Ant širdies buvo neramu.Atrodo, jog jei jie ir kąžką žino, tai tos žinios jiems nepravers, arba jie sužinojo tik labai mažą jos dalį. Blogio nuojauta pasidarė dar ryškesnė.

Jis tylėdamas pasisuko į miško pusę, bet staiga išgirdo pažįstamus žingsnius. Atsisukęs pastebėjo Artą. Alink nieko nesimatė, tik girdėjosi šurmulys prie kalvių. Jis tyliai paklausė:
-Na, kokios naujienos? Kažkas rengiasi mus nužudyti? -Jis pajuokavo, nežinodamas, kaip arti yra tiesos.

- Nėra ko taip juokauti. Greičiausiai taip ir yra. Aš paprašiau valdovo, kad man leistų vykti kartu su tavimi prie Pietinio Kelio. Jei tave nužudys, viena aš vis tiek nieko nepadarysiu, o keliaudama kartu galbūt galėsiu kuo nors padėti. Aš ir atėjau čia tam, kad kartu sugalvotume planą, kaip elgsimės užpuolimo metu. Juo aš jau visiškai neabejoju, nes nuo pat mano apsilankymo pas valdovą, nebemačiau šnipų. Atrodo, kad Sauronas visiškai įsitikinęs, jog mus prigriebs.
Esu girdėjusi apie miškuose pasirodžiusius vargusm greičiausiai su jais ir teks susidurti. Tie žvėrys nebijo nieko, išskyrus ugnį. Tu pasirūpink deglais, o aš gausiu aliejaus. Padarysime puikų ugnies šou,- nusišypsojo Arta.

Anataro kalvėje virė darbas. Iš žaizdro pagaliau buvo ištrauktas žiedas. Pirmasis iš Devyneto...

Dimaitoras linktelėjo.
- Gerai, aš apie ugnį irgi pagalvojau; bet jei, kai tu sakai, mus puls vargai, reiktų pasiimti ir ginklų.Nes jeigu jų bus keli, jie išsigąs ugnies ir neis arčiau; bet jei jų bus didelė gauja, tai be ginklų neapsieisime. Ypač tiktų lankas.
-Sakai, prigriebti sumanė?...Nieko, jei užpuls, kaip nors atsimušime, dar ne tokių mūšių esam matę ,- nusišypsojo jis.

Pagaliau atėjo sutarta valanda. Pirkliai jau buvo sukrovę visas prekes ir tik laukė, kada susirinks palyda. Arta atėjo anksčiau už Dimaitorą ir paslapčia, niekam nematant, į vežimą įkėlė gana didelį ąsotį su aliejumi. Tuomet atsirėmė į šalia augantį medį ir įsižiūrėjo į tolyn vingiuojantį Kelią. Naktis buvo nejauki, apsiniaukusi, pažeme ritosi miglos tumulai, grasinantys greitai paskandinti visą mišką. "Tik to mums ir betrūko. Dabar vilkai be vargo mus sudraskys po vieną, dar nespėjus jų pastebėti." Staiga Arta krūptelėjo ir susigūžė - tarsi atsakydamas į jos mintis, tolumoje pasigirdo tylus, tik jai tegirdimas kauksmas. Netrukus atsiliepė antras ir viskas vėl nutilo. "Kad tik greičiau ateitų Dimaitoras, o tai aš turbūt apsijuoksiu, pabėgdama iš čia...

Netrukus prie pietrytinių vartų pasirodė Dimaitoras.Vienas.Iš išraiškos buvo nusiteikęs gana niūriai. Pilkos žiedmarškės, ir ilgas kardas juodose makštyse prie diržo dar tamsino įvaizdį, nejučia priminė senus , Beleriande vykusius mūšius su tamsa. Iš esmės, niekas nepasikeitė. Rankose nešė stirtą deglų, kuriuos priėjęs prie vežimo stropiai įdėjo tarp prekių, netoli ąsočio. Dar patikrino, ar viskas tvirtai sudėta ir neiškris pajudėjus.

Jis tylėdamas apžvelgė susirinkusiuos.Du pirkliai, kurie neatrodė ypatingai drąsus ar stiprūs ; jis pats, ir Arta. Atrodo, kad akyse prašviesėjo išvydus ją.
Apsidairė.Naktis tamsi, miglota.''Jei dar ir pradės lyti, nenustebčiau.Pagal dabartinę situaciją mūsų kelionė bus ...rimtai ne kokia.''
Jis atsisuko į pirklius ir nusilenkęs tarė :
-Prašau atleisti už antrojo sargybinio nebuvimą. Jis netikėtai susižeidė kalvėje; į jo vietą aš paėmiau gerbiamąją Artą dėl mūsų bendro saugumo.
Tada pažiūrėjo į Artą , lyg prašydamas pasakyti kažką paguodžiančio.

Artai viskas ėmė suktis aplinkui. Nebus dar vieno sargybinio! Susižeidė kalvėje, kur gi ne! Aišku, kas dėl to kaltas... Jis juk tikras nelaimingų atsitiktinumų meistras. Jų galimybės išsigelbėti ir šiaip jau buvo nedidelės, o dabar jų tikriausiai išvis nėra. Kas, kad ji gerai šaudo iš lanko, jei vargų bus daugiau nei penki, jiems tikrai galas.
Arta matė įsmeigtą graudų Dimaitoro žvilgsnį, bet pati tepajėgė išspausti:
- Na, manau, kad viskas bus gerai...

Ethir eilinį kartą grįžo į kalvę padaryti ataskaitos.
- Na kaip?- aiškiai nekantraudamas paklausė Sauronas.
- Viskas, kaip jūs norėjote, meistre. Nelaimingas atsitikimas kalvėje. Jis šiąnakt niekur nekeliaus.
- Puiku,- trindamas rankas, atsakė Sauronas.- Bet paaiškink man, kurių galų sakei vargams pulti tik kapitoną su mergina? Valdovui gali kilti įtarimas. Todėl bėk greičiau ir pranešk jiems, kad aš leidau sudraskyti visus. Tik žiūrėk, kad jie tavęs nepastebėtų.

Dimaitorui kažkas staiga atėjo į galvą.Jis dar kartą nužvelgė vežimą, paragino pirklius patogiau jame įsitaitaisyti ir pats kažkur skubiai nubėgo.Po sekundės grįžo, vesdamas du juodberius žirgus, kuriuos iš anksto buvo pasiruošęs.

''Elfiški žirgai vargų nebijo. Pagal viską, atąka nutaikyta mūsų pusėn. Palydėję vežimą mums būtų tękę grįžti pėsčiomis, o tai yra visiška užtikrinta mirtis. Dabar bent jau yra viltis'' pagalvojo.Be to, vežime nebūtų like pakankamai vietos jiems.

Jis ištiesė vieno žirgo lengvą pavadį Artai. Ir tyliai ištarė, kad pirkliai kuo mažiau išgirstų:
-Mes josime šalia vežimo ; tai bus greičiau, patogiau ir saugiau. Jei jau...užpuls, turėsime galimybę bent jau nuvilioti vilkus nuo jų ar patys atsitraukti.

Netoli nuo tos vietos vėl budėjo vienas vargas.Nekaukė, nors ir labai norėjo.Tyliai dairėsi ir gaudė garsus.Klausėsi elfų kalbos prie vežimo, norėjo kuo daugiau sužinoti.

Arta paėmė vieną pavadėlį ir sumurmėjo:
- O iš kur mes žinome, kad nusitaikę tik į mus? Juk Sauronas gali nenorėti palikti įkalčių...
Ji vėl apsidairė aplinkui. Iš miško glūdumos dar kartą atsklido gūdus kauksmas. Arta atsisuko pasižiūrėti ar niekas to negirdėjo, bet pirkliai kuo ramiausiai baiginėjo paskutinius pasiruošimus prieš išvykstant, o Dimaitoras atrodo taip pat nieko negirdėjo.
Pagaliau pirkliai sušuko, kad viskas paruošta. Arta užšoko ant arklio ir nujojo vežimui iš kairės. Staiga čiuptelėjusi už dirž, nusiramino - durklas buvo vietoj, o ir lankas kabo ant peties. Gal viskas ir nėra taip blogai...

Pagaliau vežimas beveik nesugirgždėjęs pajudėjo pilku keliu. Dimaitoras jojo jam iš dešinės.
Rūsčią nakties tylą dabar trikdė tik duslus kanopų bildesys ir kažkokie neaiškūs garsai, retkarčiais ataidintys iš miško gilumos, rodos, niekas, išskyrus Artą, jų nepajėgė normaliai išgirsti ir tinkamai suprasti.

Dima mąstė apie kelią.Jis jį neblogai pažinojo.Todėl ir ramino save, kad kol kas viskas bus gerai. Gal pirmas dvi ar tris kelionės valandas. O paskui jie turės pravažiuoti pro susiaurėjusią kelio atkarpą, kurios viena pusė šliejosi prie stataus uolėto šlaito, o kita buvo atvira gūdiems bruzgynams.

Praęjus kiek laiko, netikėtai tylą perskrodė garsus ir šiek tiek neįprastas vilko kauksmas.Jam atsiliepė dar keli.
Arkliai stabtelėjo ir suprunkštė, neramiai karpydami ausimis .Dimaitoras taip pat griebė kardo rankeną, sau tyliai mintyse pripažindamas, jog toks neapykantos pilnas ir žemas kauksmas negalėjo priklausyti jokiam paprastam vilkeliui.

Porą valandų jodama ramiai, Arta šiek tiek atsipalaidavo. Netgi buvo pradėjusi viltis, kas jokio užpuolimo nebus, kad visa tai ji tik įsivaizdavo, kai staiga visai šalia pasigirdo aiškus kauksmas. Šį kartą jį girdėjo visi. Artą supurtė drebulys, o ranka mėšlungiškai sugniaužė lanką. Baisiausia buvo jausti, kaip rūke sėlina vilkai, bet jų nematyti.
Arta pasidavė impulsui ir iššovė strėlę nesitaikydama, pasikliaudama tik ausimis ir apstulbusi išgirdo, kkaip strėlė įsmigo į kažkokį kūną, pasigirdo inkštimas. Vargai laikinai atsitraukė. Arta tebesėdėjo ant žirgo sustingusi, gniauždama lanką. Pasilenkusi ji paragino kone numirusius iš baimės pirklius greičiau tęsti kelionę ir pasinaudoti šiuo laikinu atsitraukimu, kad paspruktų iš šios pavojingos vietos.