Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Dimaitoras taip pat po ilgų bandymų normaliai susitarti su irzliu ir įtariu posto vadu galų gale metė šį beprasmį reikalą ir išėjo iš kambario. Eidamas link lauko durų, stabtelėjo, jautė, kad lyg kažkas jį įdėmiai stebi.Vos Už poros žingsnių nuo jo ant suolo koridoriuje sedėjo kažkoks žmogus. Dimaitorą žmonės ne itin domino ; bet pro jį eidamas metė smalsų žvilgsnį. Nieko keista, paprastas karys. Gal tik išraiška kiek neįprasta? ''Šiaip ar taip, tai galėtų būti koks dunadanas. Kelis panašius į jį esu matęs viešint Rivendeile. ''-jis pagalvojo ir gūžtelėjo pečiais.Koks jam skirtumas?

Vargas išėjo ir iškart tyliai prigludo prie Anataro kalvės kampo - pro šalį linksmai šnekučiuodamiesi , praėjo keli sargybiniai, ir jis nenorėjo, kad jį čia sulaikytų. Po sekundės jo puikios ausys išgirdo murmesį ''Įžūlus šunėke, ..pasigailėsi..''. Vargo tai nė kiek nenustebino, jis tylomis nusivaipė ir nėrė į mišką.
Būdamas savo valdose, žinojo daugybę šunkelių, todėl po pusantros valandos jau buvo girioje prie posto. Niekieno nepastebėtas, iškart nuėjo prie mažytės smuklytės. Posto kariai buvo jį matę, kartais jis čia užsukdavo su reikalais.
Prie užeigos stalo buvo gana apvalių formo jauna moteris ; matyt, tvarkėsi. Pamačiusi Gathadą, ( toks buvo vargo vardas) nubėgo jo svetingai pasitikti . Vargas apsidžiaugė ir jau mintyse galvojo, kokias žodžiais įtikins mieląją Jūną jam padėti.

Nepažįstamasis pastebėjęs Artos ir Dimaitoro žvilgsnius, tyliai nusijuokė, pakilo iš savo vietos ir ramiu, pasitikinčiu žingsniu patraukė iš sargybinės, miestelio link. Tiesiai jam prieš akis šmėstelėjo kažkokia tamsi žmogysta ir įsmuko į smuklę. Žmogus kurį laiką pastovėjo žvelgdamas jam įkandin, sumurmėjo kažką panašaus į "Gathad" ir nepastebimai šmurkštelėjęs vargui iš paskos, įsitaisė tolimiausiame smuklės kampe.

Arta skubino visus greičiau ruoštis į kelią. Juk kvaila manyti, kad su tuo užpuolimu viskas pasibaigs. Tačiau pirkliai to nesuprato, jiems vilkai tebuvo atsitiktinis nemalonus nutikimas kelyje, bet ne kokios įvykių grandinės dalis.
Arta persibraukė ranka per kaktą. Nuo to nesibaigiančio nerimo, ji net suprakaitavo. Būtų gerai į palydovus gauti tą nepažįstamą žmogų. Su juo ji turbūt jaustųsi drąsiau. Jis nepanašus į žmogų, besijaudinantį dėl niekų.
Ji papurtė galvą. Ir kodėl niekaip nepavyksta pamiršti to nepažįstamojo?

Vargas kelias minutes familiarai kalbėjosi su moterimi apie visokius kasdienius dalykus.Po penkių minučių jis jau norėjo pereiti prie reikalo, bet dėl viso pikto staigiai atsisukęs, apžvelgė nedidukę salę. Ir pastebėjo kažkokį žmogų, lyg niekur nieko įsitaisiūsį gale. Piktai sušnarpštęs, meeliai griebė už putlios šeiminkės rankutės ir nuvedė į atskirą kambariuką, kuris tarnavo kaip sandeliukas. Ir dar užsidarė duris, taigi tam žmogui dingo iš akių visai. ''Gal jis ir šiaip prašalaitis. O gal ir ne? Atsarga kraujo neatšaldo'' dar pagalvojo.

Dimaitoras ruošėsi aplink vežimus ir mąstė, kur gaut dar vieną žmogų...jis jam labai praverstų.Tik gaila, kad aplink tokių normalesnių nesimatė. O kita vertus, jis pats nelabai buvo tikras dėl savo planų.Jam nebuvo liepta lydėti tą vežimą iki pat Arnoro sienos; jo širdis veržėsi į kitur, ir jis suko galvą, kaip čia protingiau padaryt. Vargų puolimas jį nustębino, bet didelio įspūdžio nesukėlė.

Nepažįstamasis pašaipiai šyptelėjęs, atsistojo ir taip pat išėjo iš smuklės. Praeiviai, pripratę prie jo, nekreipė jokio dėmesio, taigi nebuvo sunku ištirpti minioje. Žvaliu žingsniu perėjo porą gatvių, toliau reikėjo grūstis ir stumdytis, kad prasispraustum porą metrų. Pagaliau ištrūkęs iš minios, jis uždusęs atsirėmė į akmeninę namo sieną, pervėrė minią pavargusiu piktoku žvilgsniu ir sumurmėjo: - Prie Melkoro buvo geriau...
Staigiai išsitiesęs, žmogus pažvelgė į pietus ir pastebėjo besiruošiantį išvykti vežimą. Susidomėjęs, ramiai priėjo arčiau, nutaisęs abejingą veido išraišką.

Arta karštligiškai skubėjo išvykti ir be atvangos skubino kitus. Ją neramino tai, kad jie visiškai nežinojo, kaip Sauronas smogs šįkart. Kad taip bus, ji nė kiek neabejojo. "Dabar labai praverstų, dar vienas žmogus, gerai išmanantis aplinkines vietoves, kad prireikus, galėtų vesti kitais keliais. Bet kur rasti patikimą palydovą?

Peilis, duona, džiovinta mėsa, virvė, vanduo... Numuras paskubomis krovėsi daiktus, reikia nedelsiant išvykti. Pačiupęs kambarėlio kampe atremtą dailų dviašmenį kalaviją nuskubėjo link storų, seniai išpuvusių durų. Rankena šaižiai sugirgždėjo ir pelėsiais trenkiantį kambarį užplūdo maloni ryto vėsa. Įkvėpęs gyvesnio oro Numuras tyliai it katė nuslinko per miegantį kaimą.

Tik gerokai po aušros, namo šeimininkai suprato, jog paslaptingasis keleivis,uzklydęs pas juos nakvynės jau kelyje. Tuomet Numuras jau žvelgė į niūrias ūkanotųjų kalnų viršūnes ir netrukus kažką burbelėjęs panosėje tris kart pabeldė į didingus Morijos varus. Garsas nuaidėjo kalnais...

Po keliolikos minučių prie pietaujančio Posto Sargybos viršininko tyliai priėjo minėtoji šeimininkė .Maloniai, gal ir kiek paslaptingai nušypsojusi greit įteikė jam tamsų ryšuliuką, kurį buvo gavęs vargas iš Saurono. Suokalbiškai sumurmėjo pasilenkusi '' Čia jums siunčia iš toli. Nešėjas mano, kad jūs pats žinote, iš kur ir kam tai.'' Dar luktelėjo žiūrėdama, kaip jisai bando atmazgytį surištus kampus, ir linktelėjusi pasitraukė.
Gathadas, suprątęs, jog viską sutvarkė, tyliai kaip šešėlis dingo krūmuose šalia pastatų.'' Ką gali žinoti, o gal ten koks blogas daiktas, dar susprogs'' šiek tiek pabūkštavo ir nurūko tolyn.

Dimaitoras kažkokiu būdu sugebėjo gauti šiek tiek karšto maisto; nedaug, bet tai buvo šis tas. Perdaug nesikrimto, nes jie turėjo maisto vežime, bet atsisakyti valgio po šitokios neramios nakties būtų buvę kvaila. Tyliai apsidairė Artos, kuri buvo kažkur.... turbūt prie vežimo, kadangi niekur arti jos nesimatė.
Žingsniuodamas prie vežimo galvojo, kad reiktų tuojau ir išvykti. Perdaug skubėti nebuvo ko, bet delsti Dima nemėgo. Be to , jo giedra nuotaika šiek tiek apniuko, kai apsižiūrėjo savo sužeidimus.Kadangi labai neskaudėjo, jis pamanė, kad tie keli didžiulių nasrų grybšniai buvo vieni niekai. '' Kad kur perkūnas tuos Morgoto šunis '' buvo turbūt pati pirma mintis, kai jis apsičiupinėjo savo petį. Tamsavo ryškios melynės nuo arklio kritimo , and dilbio buvo nemenkai perkąsta mėsa.''Ranka tai niekai, jei tik vargų dantys be nuodų, kaip senaisiais laikais; bet su petim gryna nesąmonė - bus sunku kautis kalaviju kelias dienas''.
Vežimą rado jau pasiruošųsį, su pirkliais pabandė tyliai išvesti jį į kelią iš to ankšto kiemo.

Nepažįstamasis lėtai atsilošė krėsle ir prisimerkė, kad niekas nepastebėtų jose atsispindinčio smalsumo. Jis matė, kad juodasis ryšuliukas, iš pradžių buvęs pas vyrą, dabar atsidūrė pas moterį ir kaip jie abu skubiai išėjo iš smuklės. Skubiai atsistojęs, priėjo prie lango ir atsargiai praskleidusi užuolaidas, pamatė, kaip tuodu, atsisukę nugara į langą tolsta sargybinės link. Žmogaus veidas persikreipė iš pykčio, o akys sužaibavo pamačius Jūnos rankose ryšuliuką. Mėšlungiškai gniauždamas rankoje puikaus, ilgo kardo rankeną, vos valdydamasis, kad nepradėtų šaukti, piktai iškošė:
- Kodėl ne man? Kodėl jis negalėjo jo perduoti man?!

Dimaitoras pabandė supliekt arklius, bet staiga krūptelėjo, nes vienas iš žirgų , bėrasis, staiga šoktelėjo kažkaip nenatūraliai iš vietos ,ir krito skersomis ant kito arklio.Kažkur pasigirdo nutrūkstančio dirželio garsas.
Dima staigiai iššoko iš vežimo ir puolė prie žirgų. Pirkliai irgi nesuprasdami pašoko iš savo vietos. Dideliam jų visų nerimui, kai kas iškart paaiškėjo.Būtent tas, kad vieno arklio koja žemiau kelio buvo smarkiai sužeista .Niekas jos neapžiūrėjo ankščiau, ir vilko dantų žaizda jau spėjo supūliuot.Reikėjo kažko griebtis, ir greitai.Su tokiu arkliu toli nenuvažiuosi, juolab, kad kelias yra ne iš lengvųjų. Sargybos viršininkas iškinkė vargšą gyvulį , ir stabtelėjęs prie jo, bandė mąstyt, ko imtis.Ar jie galėtų sulaukt pagalbos iš kaimelio gyventojų?

Arta susiėmusi už galvos, vaikštinėjo pirmyn atgal. Ji taip troško kuo greičiau išvykti, o dabar... Nors imk ir grįžk atgal į miestą, vis tiek, kol pagaliau vėl leisis į kelią, Sauronas jau bus ką nors sumąstęs. Vienintelė jų viltis ir buvo išvykti nedelsiant.
Ji priėjo apžiūrėti arklio koja. Žaizda atrodė gana bjauriai, bet galbūt jei ją stipriai suveržtų, jis dar galėtų paeiti?
Išgirdusi už nugaros žingsnius, Arta staigiai atsigręžė, nesąmoningai graibydama už durklo. Tačiau ten tebuvo sargybinės viršininkas. Arta nustebo jį pamačiusi, tačiau nusiramino. Vyriškis, atrodo, priešingai, dėl kažko nervinosi. Bet tai nesukėlė įtarimų, nes labai greitai jo veidas vėl pasidarė neįžvelgiamas.
- Maniau, kad išvykstate, taigi atėjau palinkėti laimingos kelionės (be abejo, džiaugiesi, kad mumis nusikratysi, įtaruoli!), bet, atrodo, kad arklys susižeidė? Bijau, kad jums teks pasilikti čia kol jis pasveiks, sargybinėje nebeliko laisvų arklių...
Arta piktai maigė apsiausto kraštą. Žinoma, juk arklių niekada nebūna tada, kai labiausiai reikia!
- Norėjau, kai ką jums padovanoti, kad pagelbėtų kelyje, tačiau nieko neatsitiks, jei atiduosiu dabar, - pridūrė jis, išsitraukė iš užančio nedidelį pailgą juodą ryšuliuką ir ištiesė jį Dimaitorui. - Tikiuosi, kad jums tai atneš sėkmę, - tarė nusišypsojęs, bet niekas, net Arta nepastebėjo nežymios pašaipėlės jo šypsenoje.

Mieste dienos šviesą išvydo antrasis iš Devyneto...

Dimaitoras, klūpėjęs prie gulinčio žirgo, staigiai atsistojo, pamatęs artėjantį sargybinės viršininką. Savo keistomis akimis permetė jį, bet ranką ištiesė, ir tamsus ryšuliukas atsidūrė jo rankose. Nesumojęs, ką čia pasakyt, tik pagarbiai nusilenkė ir sumurmėjo :'' Mums garbė priimti jūsų dovaną.'' tuo tarpu stengdamasis iš paskutiniųjų susivaldyt ir nesusierzint.
Luktelėjo, kol ta žmogysta tyliai nupėdino šalin, ir sunkiai atsiduso. '' Kas per juoda ironija? ...laimingos kelionės su vienu ir puse žirgo?...dar ir dovana...'' Jis klausiamai žvilgtelėjo į Artą, kuri atrodė kaip praradusi savo visą ramybę.
Po to įtariai pavartė ryšuliuką, gintarinėse akyse pasirodė trumpas abejonės blyksnys. Nuo kada šie žmonės turi dovanų Eregiono elfams? Jis palaukė, kol jo bendražygė prieis.

Arta priėjusi nepatikliai apžiūrėjo ryšuliuką ir atsargiai paėmė jį į rankas. Jis buvo ovalo formos, nelabai sunkus, tačiau neypatingai lengvas. Jai didžiausią įtarimą kėlė jo spalva. Aišku ji nežinojo visų žmonių papročių, galbūt jie dažnai naudoja šią spalvą, tačiau, tenka pripažinti, po visų vakarykščių įvykių, tai atrodė daugiau nei įtartina.
- Galbūt geriau kol kas jo neišvyniokime,- netvirtai pradėjo Arta ir nutilo, pajutusi į nugarą įsmeigtą žvilgsnį. Atsisukusi pažvelgė ir aiktelėjo iš netikėtumo. ją stebėjo tas pats žmogus, kurį jie buvo susitikę sargybinėje ir kuris, visą dieną negalėjo išeiti Artai iš galvos.

Dima , mintyse nusikeikęs aukštųjų elfų kalba, perėmė ryšuliuką į vieną ranką ir draugiškai pamojo prieiti visai netoliese esančiui keistam vyriškiui, kurį buvo susitikęs sargybinės koridoriuje.Ar tik ne į jį taip Arta buvo užsižiūrėjus?
Nieko keista, pamanė Dimaitoras( jau ne pirmą sykį šią nelemtą dieną) ; jam jis kėlė abejones ir kažkokį neįprastą , ne itin malonų jausmą.
Kai nepažįstamasis pagaliau priėjo, Dima nežymiai jam nusilenkė ( gi nesilenks , kaip prieš kažkokį viršininką ,kažkokiam žmogui) ir pabandė pradėti paprastą pokalbį, kurį gali turėti du ar trys atsitiktinai susitikę keliauninkai.
Po kelių pastabų apie rudenejantį orą ir prastus kelius, jis užklausė:
- Man atrodo, gerbiamasis, kad esate iš šitų vietų. Gal kartais žinai, kur būtų galima gauti normalų arklį? Nes man regis, mums labai praverstų pagalba.

Žmogus apsimetė nepastebėjęs šiek tiek niekinančios elfo laikysenos ir kantriai išklausė įžanginę pokalbio dalį, neįsiterpdamas nė žodeliu. Dimaitorui pagaliau palietus esmę, jis nusijuokė ir įdėmiai pažvelgęs elfui į akis, atsakė:
- Jums turbūt tikrai labai reikia pagalbos. Dar niekad negirdėjau, kad kas nors iš Aukštosios Tautos kreiptųsi į žmogų su prašymu. O dėl arklio, tai jeigu punkto viršininkas negali jums jo paskolinti, tuomet ko norite iš manęs?
Jis nužvelgė Artos ir Dimaitoro veidus, tarsi norėdamas sužinoti, kokį įspūdį padarė toks atsakymas. Staiga nepažįstamasis sunerimo, tarsi kažką prisiminęs ir pusbalsiu tarė:
- O išties keista, kad viršininkas jums jo nepaskolino - dar vakar arklidėse buvo pilna žirgų...

Dimaitoras sugavo nepažįstamojo žvilgsnį ; gintarinės akys keistai pašviesėjo dienos šviesoj .Jis akimirkai prisimerkė.''Vadinasi, gausim čia užkliūt ilgiau. Jis kažko aiškiai nesako.'' spėjo pagalvot.
Paskui šyptelėjo puse lūpų ir atsakė :
-Ką jau čia bepridursi, pagalbos reikia.Aš turiu vilties, kad sargybos viršininkas ne neturi, bet nelabai n o r i dabar turėt laisvų arklių. Regis, mes kažkuo jam neįtikome.
O dėl tavo nuomonės dėl elfų ir jų santykių su žmonėmis, galiu tik spęsti, jog dar mažai elfų sutikai ...O Pats kas toks būsi? Ar bent jau leisk sužinoti tąvajį vardą.,-Dima įdėmiai pažiūrėjo į žmogų, be priešiškumo ar paniekos, tik su lengva susidomėjimo šviesele.

- Mano vardas yra mano reikalas. Neketinu jo sakyti kiekvienam sutiktam nepažįstamajam. Nors galbūt, jei mums teks laimė geriau vienas kitą pažinti, aš jums jį pasakysiu, šyptelėjo žmogus.
Jis staigiai nusuko žvilgsnį nuo Dimos ir įsispitrijo į šiaurę. Veidą jam apniaukė susierzinimas. Galų gale, atitokęs, kreipėsi į elfą:
- Manau, tu visiškai teisus, kad viršininkas nenori duoti arklių. Tačiau mano manymu, tai ganėtinai keista. Suprantate, viršininkas yra gana keistokas žmogus, labai dažnai kvailai užsispiria, bet dar niekada niekam nemelavo. O kiekvienam melui yra priežastis...

Jūna, pasikaišiusį sijoną, staigiai apibego aplink posto bokštą , ir , lyg niekur nieko, papraščiausiausiai išėjo šalia smuklės durų. Rankose gniaužė kažkokį virvagalį, su besidaužančiais geležėliais.Apynasris ? Galbūt... bet kam, ir kodėl? Niekas iš aplinkinių nežiūrėjo ir nesidomėjo. Ji pasuko dailią galvelę į vartų pusė, kur įsitikino, jog keisti prašalaičiai dar vis ten pat.
Ji džiugiai nusišypsojo, ir pakabino tą apynasrį ant smulkės durų.Taip, kad būtinai kristų į akis.

Dima susimąstęs žvilgtelėjo į žemę.
-Sakai, melui yra priežastis? Nieko keista, dabar visur pilna ...klastos.
Tikiuosi, jog tai jo vieno planai. To viršininko aš nepažįstu,. tad ir teist nesiruošiu. Bet kokie jo tikslai , arba norai? Mes vargiai galim jam kažko vertingo suteikt,-jis skėstelėjo rankas, lyg apmaudingai teisintusi.

Žmogus nusišypsojo, blyksteldamas baltais damtimis.
- Žinoma žinoma, aš tikiu, kad jūs jam negalit suteikti nieko vertingo,- atsakė, vylingai šyptelėjęs ir pridūrė: - Gal dabar galėtumėte tiksliau apibrėžti, kokios pagalbos iš manęs tikitės? Padėsiu jums, kuo tik galėsiu.

Arta per visą pokalbį tylėjo įsmeigusi į nepažįstamąjį įtarų žvilgsnį, nors šiam, atrodo, tai nė kiek nerūpėjo. Galiausiai ji ėmėsi aprišinėti arkliui žaizdą, kuri atrodė labai nemaloniai ir, be abejo buvo labai skausminga.

Tuo tarpu Ost-in-Edilyje darbas virė kaip paprastai. Niekas nejautė virš galvų pakibusios tylios grėsmės, lėtai, bet pastoviai augančios sulig kiekvienu kūjo dūžiu...

Dimaitoras jam atsakė tokia pačia , tik kiek kreivoka šypsena :
- Mums reikia žmogaus, kuris gerai žinotų kelią link pietinio kelio, dar geriau iki paskutino tilto. Toliau dar nežinau, tai dar labai nuo daug ko priklauso,- jis susikryžiavo rankas ir įdėmiai pažvelgė į vyriškį, laukdamas jo reakcijos.-bet beda ta, kad mums reikia greičiausio kelio. Aš galiu ir klyst, bet man rodos, jog mūsų kelionė yra sekama....

Jis klausiamai pažvelgė į Artą, kuri už poros žingsnių perišinėjo arkliui koją. Dima stengėsi nebūti įtarus ar bent jau atrodyti ant pazityviai mąstančio. Regis, jam tai sekės.

Nepažįstamasis mąsliai pažvelgė į Dimaitorą ir paklausė:
- Jūs įtariat, kad esat sekami ir tuo pačiu metu prašote pagalbos iš nepažįstamo, atsitiktinai sutikto žmogaus. Ar bent įsivaizduoji kaip man būtų lengva judu įvilioti į spąstus? Arba pristatyti tam, kuriam jūsų taip reikia? Nė vienas nepajustumėte, kaip mano vedami apsisuktumėte ir grįžtumėte ten, iš kur atėję.
Žmogus išdidžiai pažvelgė į elfą.
- Jei po to ką pasakiau, vis dar ketini manimi pasitikėti, aš pasiruošęs jus nuvesti į vietą.

- Aš mažai pažįstu žmones, bet iš tiek, kiek galiu spręsti apie asmenis, sakau: aš bandysiu tavim pasitikėti;
Kuo galėtumei mane išgąsdint? Mirtimi?...Priešais? Aš abejoju, ar kur nors yra pavojingesnė šiuo laiku ir turtingesnė intrigomis vieta, nei iš ten, iš kur aš atėjau. -jo akyse akimirkai, trumpai akimirkai, blykstelėjo apmaudas ir pyktis, blogų įvykių nuojauta. Jis staigiai papurtė galvą, išblaškydamas mintis ir pratęsė:
-Ir kita vertus, aš vargiai turiu pasirinkimo laisvę.

Jis kreipėsi ir į Artą:
- Dabar ir tu turi rinktis, pasitikėt juo ar ne, tau tai neprivaloma ir kas žino - gal, jei tu pasirinksi kitą kelią , ilgiau gyvensi? -Jis tyliai nusijuokė, dar prisiminęs, kad tai yra visai normalus pokalbis, palyginus su senesniais laikais.