Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Dimaitoras taip pat nepraverdamas burnos palaukė, kol Arta išsirinks savo metalą, ir tada pradėjo ten kuistis. Pagaliau rado , ko norėjo : tai buvo nedidelis sidabro luitelis su kažkokiomis priemaišomis, kurie metalą darė labiau melsvą ir žėrintį. Jis pagalvojo '' Nejau bus kokio plieno įmaišyta? O gal žėrakmenio dulkių?''
Jis jį pakaitino žaizdre ir susirądęs kelis įrankius, pradejo kalti.Metalas atrodė jam kažkoks keistas, tąsus, sunkiai pasidavė kalamas. Tada iš akmėnukų dėžės susirado paprastą, bet gražų žalią akmenuką ir pradėjo daryt, ką sugalvojęs.
Dima tikrai nebuvo meistras šituose reikaluose, bet darė vardan susitarimo su Arta tai, ką mokėjo geriausiai. Šiek tiek trikdė Anataro buvimas, tačiau jis susikaupė ir nusprendė stengtis.
Neužilgo pasirodė rezultatas : apvali saulės pavidalo segė, kurios centre žibėjo žalias akmuo , o spinduliai buvo iš sidabro. Baigės Dimaitoras atsisuko į Artą pažiūrėt, ar ji jau baigė. Akies krašteliu pamatęs jos kūrinį, lengviau atsiduso, kad bent jau nepasirodė priešais ją kaip koks nemokša žmogus.

Anataras įdėmiai ir šiek tiek smalsiai stebėjo dirbančius Dimaitorą su Arta. Baigtus papuošalus juodu atnešė jam parodyti. Anataras abu įdėmiai apžiūrėjo ir klastingai nusišypsojo. "Taip tai tikrai jie. Neveltui maniau, kad jau kažkur anksčiau esu juos matęs. Ką gi, susitvarkiau su jų tėvais, neišsigąsiu ir jų vaikų".
Baigęs apžiūrinėti, jis grąžino papuošalus.
- Neblogai. Manau, kad jums pravers padirbėti pas mane. Būkite čia rytoj penktą valandą iš ryto.

Dimaitoras nusilenkė, padekojo.Ir tada griebė labai mandagiai dar kažkur užsigalvojusią Artą ir nėrė lauk.
Tik už kokių kelių minučių ėjimo nuo kalvės Dima pradėjo atsigaudinėti. Jau buvo sutęmę, jie nemaža laiko praleido toje kalvėje, kur nebuvo oro , tik smalkės ir dūmai.
Jis pažiūrėjo į Artą ir nusišypsojo:
- Ir kaip tau jis? Avantiūristas ? Vienu momentu atrodei visai ne šiam pasauly ir nieko nekalbėjai. Jau kaip įsivėlėm, tai kito kelio nėra.Ryt penktą teks vėl čia vilktis...

Arta tylomis linktelėjo ir vėl paskendo savose mintyse. "Taip,-mąstė ji,-joks jis ne avantiūristas, o labai pavojingas priešas. Gal ir neveltui Dimaitoras patarė man nesikišti? Juk jam puikiai pavyko susitvardyti, o aš vos begalėjau žodį ištarti... Tiesiog neįsivaizduoju, kaip rytoj vėl ten eisiu,-ir ji pasipurtė.- Visų labiausiai dabar norėčiau pabėgti ir pasislėpti po lova. Aš tiesiog negaliu dar kartą į jį pasižiūrėti, iš karto pradeda rodytis, kad esu jį mačiusi ir kažkokiomis baisiomis aplinkybėmis." Arta atsisuko į Dimaitorą. "O dabar turbū ir jis mane visiška baile palaikys, nors iš tikrųjų paprastai mane ne taip lengva įgąsdinti..." Atsidususi ji pabandė susiimti: juk šiaip ar taip vis tiek turės ten eiti, o dar žiūrėk, gal ims ir pasirodys, kad tie jos vaizdiniai neturi nieko bendro su meistru Anataru, o tėra jos įsiaudrinusios vaizduotės padarinys...

Dimaitoras giliai įkvėpė vakaro oro ir pakėlė akis į dangų - jis buvo skaisčiai mėlynas,jau pradėjęs tamsėti; kažkur rytuose bandė žiebtis mažytės žvaigždės. Nuotaika kažkur dingo.Aplinka atrodė taip pat niūri ir ....beprąsmiška.Jis atsisuko į Artą ir pagalvojo :'' Ji , kaip pirmą kart, puikiai laikėsi...būtų jinai mačius mane, kai aš turėjau palydėt kelis vežimus su dirbiniais į Morają...ir dar kartu su Anataru...mano žirgas taip baidėsi, jog aš kelis kartus vos nenuskridau į griovį...''

- Tu neliūdėk, čia tik dar pirma diena.Gal ryt pasirodys viskas daug šviesiau ir ne taip įtartina...- jis pabandė ją paguost , bet iškart suprato, jog tai jam nelabai gausis.-sako, jog rytas už vakarą protingesnis.

..''kita vertus, jei viskas ryt bus dar blogiau, galėsim tiesiog mesti šitą reikalą...Mes juk niekam neįsipareigoję, tai tik mūsų prielaidos'' pratesėsė savo apmastymus Dima.

Prie vartų išsiskyrusi su Dimaitoru, Arta nuėjo ne tiesiai prie savo pamėgto malorno, bet pasuko aplink, akmenuotu kalnų takeliu. Susimąsčiusi ji ėjo vis toliau, kol galiausiai pasijuto esanti visai nematytose vietose. Tai buvo slėnis, iš visų pusių apsuptas kalnų. Arta pašiurpo, pajutusi kaip ši vieta primena Gondoliną. Tačiau labiausiai šios vietos nejaukumą pabrėžė didžiulės, netvarkingai sukrautos akmens luitų krūvos. Jie tarytum skleidė blogį. Blogį, kurį Arta kažkada jautė tik Beleriande. Vis dėlto, sukaupusi paskutinius valios ir drąsos likučius, ji pasiryžo viską išsiaiškinti iki galo. Arta atidžiai apžiūrėjo pirmąjį akmenį, bet nepastebėjo nieko, jokio ženklo. "Tikriausiai, tai vis dar mano įsiaudrinusi vaizduotė veikia",-netvirtai nusijuokė ir tuoj pat pasijautė, lyg virš galvos būtų ėmę tirštėti debesys ir užgestų žvaigždės. Nesąmoningai, tarsi ieškodama apsaugos, įkišo ranką į kišenę, kurioje gulėjo šįryt nukalta grandinėlė su tėvų inicialais, tačiau užčiuopė visai ką kita. Nustebusi Arta ištraukė jau pamirštą Finrodo pergamentą. Tačiau šįsyk jis atrodė kažkaip kitaip, raštelis švytėjo. Ji pažvelgė atidžiau: taip, tikrai, jis skleidė blausią mėlyną šviesą. Kažkokio nujautimo pastūmėta, Arta prikišo lapelį prie ką tik ištyrinėto akmens luito. Pergamentas staiga sušvytėjo stipriau, o ant akmens pamažu išryškėjo raidės: GOTMAGAS. Daugiau Arta nieko nebežiūrėjo, tik įsigrūdo lapelį atgal į kišenę ir iš visų jėgų pasileido atgal. Po keletos minučių, visiškai be jėgų, ji susmuko po malornu...

Dimaitoras pasuko savo keliais.Beidamas vėl spėjo užsigalvot, galvoje pynėsi kasdieniškos mintys :'' kas yra vakarienei?...Tikuosi, šiandien jau nueisiu normaliu laiku ilsėtis...nebūtų labai malonu ryt ryte pasirodyti toj kalvėj miegančiu...Ir kur aš tą sagę dėsiu?...Et, reiks padovanot ar parduot kam nebūt..?
Einant pro vieno namo kraštą link savo bendranamio stabtelėjo .Bet geriau būtų to nedaręs - netikėtai į jį taip stipriai kažkas trenkėsi, jog Dima trumpam prarado suvokimą, atšoko ir griebėsi už kardo; matyt, Beleriando įpročiai. O ten buvo jo bendradarbis , antrasis sargybos viršininkas !.....
Jiedu, po abipusių atsiprašinėjimų ,pradėjo kalbėtis.Veikei susitarė, kad kad jis už Dimą padirbs šią savaitę, o po galės apsikeisti darbo laiku.Dimaitoras džiaugėsi :''dabar turėsi šiek tiek laiko, galėsiu ramiau imtis šito keisto reikalo''
Ir nuėjo ilsėtis.Dar prieš miegą pažiūrėjo pro langą, iš kurio matėsi giraitė už miško ir dalis akmenuotos laukymės už jos.Į galvą įkyriai pradėjo lįsti mintys ir vaizdai apie griūvantį , liepsnojantį Gondoliną. Dimaitoras papurtė galvą ir nuėjo nuo lango.

Tuo metu Anataras įtūžęs sėdėjo savo kalvėje. Jam ką tik pranešė, jog Arta buvo pastebėta prie Prakeiktųjų Kapų. "Ką toji mergiūkštė galėjo ten veikti? Juk ten nieko nėra, tik seni kapai. Pala, ką tai man primena?" Jis greitai pašoko iš krėslo ir pagriebė kažkokį seną dokumentą. Beskaitant Anataro veidas vis labiau niaukėsi.
- Ak, tai štai kaip!-jis sušuko.- Bet ji dar negalėjo daug sužinoti. Ir prisiekiu, kad nesužinos. Rytoj tas popieriūkštis sudegs mano kalvės židiny, arba mano vardas nėra...- čia jis staiga nutilo. Maža kas gali išgirsti. O juk jis dar nėra tam pasiruošęs. Kol kas...

Dimaitorą, jau beveik užsnūdusį, kažkas pašaukė.Jis sutrikęs atsikėlė iš lovos ir priėjo prie lango.Ten pastebėjo, jog nuo apačios kažkas jam moja.Greit užsimętęs apssiaustą nusileido laiptais žemyn.
-Valdove, kuo galiu jums pasi-
-Neturiu laiko kalbėt, Dimaitorai. Ryt naktį galėsi palydėt vieną vežimą iki Gūdžiagirės? Tiksliau, iki pačių valdovo menių, Senojo Miško keliu.
Sargybos viršininkas patrynė kiek užmiegotas akis, ir ,nors ir be didelio džiaugsmo, tarė:
-......Galėsiu, valdove, jei jau taip reikia.Visgi kelias tai netolimas...
-Ryt apie vidurnaktį būk prie vartų pasiruošęs.Gali dar pasiimt ką nors, jei manai jog prireiks. Kelyje būk atsargus.

Dima dar spėjo nusilenkt, ir Kalebrimboro jau nebebuvo.Jis nustębes apsidairė, gerai nesuprasdamas, kas vyksta, ir ant ko jis ką tik pasirašė...
Atsiduso, stipriau susisupo į apsiaustą ir nuėjo palei kalves.Šiaip, prasiblaškyti.
Tamsoje beeinant pro vieną iš tamsoje paskendusių pastatų pasigirdo pažįstamas balsas.
-..Ji dar negalėjo daug sužin-.... tas popieriūkštis sudegs mano-....
Anataras !...Daugiau nieko negalėjo suprasti, žodžius nunešė vėjas.
Sargybos viršininko galvoje švystelėjo mintis. Aiški ir labai grėsminga.
Jis pagalvojo '' geriau jau pasirodysiu kvailas, negu nuleisiu juokais rimtus dalykus'' ir greit per miško tankme pasileido prie Artos malorno.Už kelių minučių stovėjo jau po juo ir dairėsi Artos, jo gintarinės akys silpnai skleidė rusvą šviesą tamsoje.

Praėjo pusvalandis ir Arta ėmė atsigauti. Tik prasimerkusi išvydo prie jos pasilenkusį susirūpinusį Dimaitorą.
- Finrodo lapelis, jis švyti! Švyti kai šalia yra priešas!- ji nusikvatojo.- Aš sakiau, kad tai nėra tik bevertis popiergalis. Dabar mes galime patikrinti savo įtarimus niekuo nerizikuodami.
Ji sugriebė Dimaitorą už rankos.- Nuėję pas Anatarą galėsime slapta išsitraukti pergamentą ir patikrinti - švyti jis ar ne.- Arta nustebusi pažvelgė į susirūpinusį Dimos veidą.- Bet kas gi atsitiko?

Dima rado Artą atsirėmusią į malorną, lyg užmigusią , ar trumpam praradusią samonę.
Kai ji pagaliau atsigavo ir laiminga išdėstė lapelio paslaptį, jis susirūpinęs įsmeigė į ją akis.
-Na, tada jis tikrai greit sudegs.-Niūriai sumurmėjo.
Jam staiga toptelėjo, kad gal visai nevertėtų jai papasakot, ką girdėjo. Jam galėjo ir pasigirsti, bet atrodo, jog jų reikalai surimtėjo.
-Mes turim būti atsargūs. Man į čia einant, išgirdau Anataro balsą kalvėje, jis kažką piktai šūkavo. Apie prakeiktą popieriūkštį ir jo sudeginimą kalvėje... apie sužinojimą.-Jis skėstelėjo rankomis.-Nežinau, ar man nepaivaideno. Bet jei ne, tai tave kažkas seka, ir jis jau kažką nujaučia !...

-O lapelis tai ištiesų pateisino mūsų viltis.Tik reikia kažkaip juo pasinaudot, ir nesukelt įtarimų Anatarui. Ir privalome būti atsargesni.Aš tai aš, bet tavęs, kaipo turinčios tą lapelį, gali tykoti kokia pavojinga nesąmonė.

Arta nustebusi išklausė Dimaitorą.
- Tavo tiesa, turime būti atsargesni. Ir be to dabar kai pasakei... Man iš tikrųjų buvo pasirodę, kad kažkas paskui mane seka, bet maniau, kad tik pasivaideno, juk tose vietose be manęs niekas nevaikšto. Bet kam mane reikėjo sekti?
Arta pasirėmė galvą rankomis ir susimąstė. "Jeigu Anataras nori sunaikinti tą lapelį, vadinasi jis jam pavojingas, o jeigu jis jam pavojingas, vadinasi..."
- Jeigu tu teisingai supratai jo žodžius, šiandien lapelį neštis kartu pavojinga. Mums reikia sugalvoti, kur jį saugiai paslėpti, kol pasitaikys proga panaudoti.

Dimaitoras atsirėmė į medį ir susikryžiavo rankas:
-Pagalvokim logiškai: lapelyje yra surašyti visų mūsų priešų vardai .Anataras nori jį sunaikinti.Kodėl? Gerų dalykų niekas nedegina. Atrodo, jis jam pavojingas. Dėl ko? Ar gali būti, jog jame yra ir jo vardas? - nuo šitokios išvados Dimaitorui ūmai pasidarė vėsu.

-Jis jau atkreipė dėmėsį į tave. Kas, jei aš jį pasaugočiau, kol bus patogus laikas jį patikrinti ? Manęs kol kas jis tikuosi neįtaria, aš dar ir sargybos viršininkas, mane čia pažįsta,kuriam laikui gal viskas ir būtų gerai?,- jis susimąstė. Pala,kas bus, jei jis yra tikrai priešas? Anataras gi taip arti valdovo, ir prie tų keistų žiedų su galiomis.Čia negalima delsti, gresia kažkas blogo.

-Žinai, man visa ši istorija nepatinka.Kuo greičiau mes išrasim, kas jis per vienas, tuo bus mums visiems geriau.Kai nueisim į kalvę , pabandom nukreipt jo dėmėsi, ir patikrinti slapta?

- Nemanau, kad tai pavyktų. Jis ne mažiau suinteresuotas nukreipti mūsų dėmesį, kaip ir mes jo. Nespėsim nė susigaudyti, o raštelis jau bus spėjęs sudegti ugnyje ir mes niekada nesužinosim tiesos. Tiesa be įrodymų niekas nepatikėtų, o mus patyliukais kur nors pradangintų. Ne. Yra ir kitas būdas.
Nežinau ar esi girdėjęs, kad Prakeiktieji Kapai buvo pastatyti palaidoti Beleriando blogiui, netgi prisiminimams apie jį. Tame slėnyje yra antkapiai visiems- ji pabrėžė šį žodį,- Angbando kariuomenės karininkams, žuvusiems per Rūstybės karą. Tad štai mano pasiūlymas: iki sutartos valandos dar liko penkios valandos - pakankamai laiko apžiūrėti visų antkapių užrašus ir sulyginti juos su sąraše esančiais. O tuomet pažiūrėsime, kas liko neišbrauktas. Ar tau ši mintis atrodo gera?

-Puiki idėja.Galime eiti.Aš ten prie tų kalvų taip pat vieną kartą buvau, bet ten iš tiesų nekokia atmosfera ir man ten nepatiko.Ką gi, turiu pripažinti, jog tavo galva yra tikrai išmintinga.Gal net ir protingesnė už daugelį Eregione. -Dima nusišypsojo .
Po kiek laiko jie jau buvo ten. Naktį ši vieta atrodė dar blogiau, nei vakare ar dieną.

- Na, tuomet eime, aš parodysiu kelią,- tarė Arta ir pasileido siauru išmintu takeliu vakarų pusėn. Neilgai trukus juodu pasiekė šiurpiuosius Kapus. Visa aplinka, atrodė, tarsi priešiškai nusiteikusi. Tačiau Arta šiek tiek drąsiau jautėsi Dimaitoro draugijoje, o ir šiaip nebuvo labai baili. Taigi juodu pradėjo skubiai landžioti tarp akmenų krūvų. Arta priglausdavo lapelį prie antkapio, palaukdavo kol išryškės raidės, tada surasdavo pasirodžiusį vardą tarp esančių sąraše ir pažymėdavo jį kryžiuku. Šis varginantis darbas tęsėsi ištisas tris valandas. Pagaliau buvo apeiti visi slėnyje esantys kapai.
- Tu pasižiūrėk, kas liko,- tarė Arta tiesdama pergamentą Dimaitorui.- Aš visai netrokštu to pamatyti pirma.

Dimaitoras atsidusęs paėmė lapelį į savo rankas. Greitai permėtė akimis.Vieną, antrą, trečią kartą.Jo akys pasidarė bemaž juodos.
- Čia surašyti 32 Morgoto leitenantų ir vadų vardai.-žybtelėjo vilties kibirkštėlė -'' o gal mes kažką praleidom? ....ne.Ir tas faktas jau yra baisus.'' Jis dar kartą įsižiūrėjo į rankraštį. Atsisuko į Artą, išraiška buvo neįskaitoma, bet akių vyzdžiai išsiplėtę.
...
-Sauronas Gortauras, Morgoto Leitenantas.....čia nėra jo kapo.-Dimaitoro balsas pasidarė beveik negirdimas.

Artos akys ėmė bėgioti nuo Dimaitoro prie lapelio jo rankose.
- Ne, tai neįmanoma! Jo kapas TURI čia būti!
Ji susiėmė rankomis už galvos ir atsisėdo ant žemės. Ne, jo čia nėra ir tokia štai tiesa, kurios jie ieškojo.
- Ir ką mes dabar darysime? Eisime ten, ar...- ji nutilo, nežinodama ką pasakyti. O ir kur jie daugiau eitų? Nebent į Lindoną pasislėpti, bet jie nenori slėptis. "O ir kodėl negalėtume eiti į kalvę? Juk jis nežino, kad mes jį išaiškinome. Tikiuosi..."- pamanė Arta, prisiminusi ją sekusį šešėlį ir neramiai apsidairė. "O ir jeigu Finrodo raštelį atims, nesvarbu, vis tiek iš jo sužinojome viską, ką galėjome.

Dimaitoras nuleido galvą.''Ir blogiausia, jog tai dar ne viskas.Dabar mes turime atsakomybę už šias žinias.Gal pasakyti Kalebrimborui? ....Jis juo tikrai nepatikės.Sauronas tai ne koks balrogas.Jis išmintingas , klastingas.Todėl ir Eregione dirba ne veltui. Atminty vaizdiniu iškilo liepsnojantys Golndolino griuvėsiai.Lyg įspėjimas, kad panašiai gali baigtis ir čia.

-Mes neturime pasirinkimo.Kol kas teks rinkti žinias ir saugotis.Bet suprask , mes dabar patraukti į atsakomybę dėl šitos vietos.Mes jau nesame ''ta dauguma, kuriu nežinojo'' mes žinom.Ir gali daug kas priklausyti nuo mūsų veiksmų.

Jis atsistojo ir persibraukė veidą ranka, lyg bandydamas surikuoti mintis.Paskui pasisuko į Artą :
-Greit penkios, galim po truputį eiti...ten.

Arta pasipurtė, bet atsikėlė ir lėtai patraukė paskui Dimaitorą link miesto. Dar niekad tam jai nereikėjo tiek valios pastangų. "Turiu eiti, privalau, nes kitaip jam kils įtarimas, jei jis dar nieko nežino... Tikėkimės, nes kitaip mums abiems galas. Nesu įsitikinusi, bet manau, kad nemačiau jokio šnipo. Gal mums ir pavyko prasprūsti." Arta suėmė save į rankas ir jos veidas pasidarė neįskaitomas. Pro akis praplaukė tolimi vaikystės prisiminimai ir jų tragiški įvykiai. "O juk aš žinau, kas dėl jų kaltas... Visada žinojau." Ir Artos veidas pamažu įgavo ryžtingą išraišką.