Trys Žiedai : Gaudynės - Žaidimas

Dima tykiai nusižiovavo ir laukė , ką pasakys Arta, perskaičiusi raštelį.Tiksliau, jis stebėjo jos išraišką, kuri pradžioje buvo šiek tiek įsibaiminus, bet dabar jau pasidarė ryžtingesnė.
Pats jis nesitikėjo ko nors gero iš to raštelio.Su Finrodu jo giminė turėjo , švelniai tariant, ne kokius santykius.

Arta pagaliau išdrįso pažvelgti į lapelį. Tačiau jos laukė kartus nusivylimas: jame tebuvo ilgų ilgiausias sąrašas. Tik tiek, kad užrašai buvo parašyti tengvomis kvendų kalba, kurią šiais laikais tik nedaugelis supranta. Kita vertus, juk daugiau nieko ji ir nesitikėjo. Vis dėlto Arta turėjo sau pripažinti, kad slapčia vylėsi šiam rašteliui padėsiant atskleisti tikrąją Anataro tapatybę.
- Ką gi, mūsų bandymas nepavyko. Matyt, įtarimas buvo nepagrįstas,-netvirtai ištarė ji.

-Tas raštelis nieko nereiškia, būtų buvę per gerai iš karto surasti atsakymą jame,- paprieštaravo Dimaitoras.
Jis paėmė raštelį ir pažvelgė į jį.Greitai permetė akimis. Nieko nuostabaus.Tam Finrodui nebūtų užtękę proto kažką normalaus užrašyt, pagalvojo.
-Nenusimink.Reikia nenuleisti rankų ir bandyti tirti.Bet vistiek, daugiausia žinių galėtume gauti pas amatininkus ir elfus, dirbančius prie kalvių.O dėl Anataro..jis kažką slepia. Ir aš patarčiau tau geriau perdaug į visą šitą reikalą nesikišti.Jis gali gale pasirodyti pavojingas,-jis pridūrė, kaip staiga jo mintyse vėl blykstelėjo paskutinio sapno kontūrai.
-Ir dar.Man į čia beeinant, mačiau porą Anataro draugų. Jis gįžo į Eregioną šiandien, Arta.

Atsiprašau,-įsižeidė Arta.- Rodos, aš pirma užvedžiau visą šitą dalyką ir turiu teisę jį tęsti. Kas Beleriande perėjo ugnį ir vandenį, neišsigąs kažkokio avantiūristo. Ir nejaugi manai, kad pats vienas sugebėsi išpainioti šį reikalą? Juk sargybos viršininką visi pastebi, o manimi niekas nesidomi. Net ir Anataras manęs nepažįsta. Be to, nors prisipažįstu, kad nusivyliau šiuo pergamentu, bet perdaug pasitikiu Finrodu. Šiame popierėlyje dar turi būti kažkas. Kažkas, ko mes nepastebėjome.

Aš taip pat Beleriande nesėjau rankų sudėjęs, ir matau, jog jis ne šiaip koks avantiūristas, o kažkas daugiau. Tu matei, kiek jis žino? Kokios meistrystės jo darbai? Ar tu matei jo akis? Jos senesnės nei atrodo, patikėk ! - kiek karščiau pareiškė Dimaitoras.-O su tuo Finrodu...ką jis ten, bus kokius mėnulio ar saulės, ar žvaigždių runas įmętęs, Kad niekas , apart jo, nesužinotų ..-užbaigė sarkastiškai Dima.
-Ir aš nesakau, jog tu neturėtum kažko daryti.Aš tik patariu.-Jis jau ramiau pridūrė.
Po kalbos jam įkyriai pradėjo lįsti į galvą mintis :''O kas, jei iš tiesų tas elfas tik didis meistras, ne joks priešas? Gal aš toks įtarus dėl senesnių įvykių? Čia gi ne Beleriandas...

- Na nežinau,-suabejojo Arta.- Aš tiesiog niekada nesu jo mačiusi. Nemėgstu miesto ir į jį ateinu tik pavalgyti arba pavartyti Metraščius, o jo kalvė stovi priešingoje pusėje. Esu tik truputį apie jį girdėjusi, o visų šių paieškų ėmiausi tik dėl neaiškaus nerimo širdyje.-ji valandėlei nutilo ir susimąstė. Jai nedavė ramybės ta pati mintis."Gal iš tikro mes jį neteisingai užsipuolam? Turbūt neverta niekam pasakoti šių įtarimų, gal tik apsijuoksim ir apkaltinsim niekuo dėtą meistrą."
- Aš sugalvojau,-ji kreipėsi Į Dimaitorą,-nueikime pas jį į kalvę. Kiek girdėjau ten įleidžiami visi norintys. Aš noriu pati pasižiūrėti jam į akis,-čia Arta keistai nusišypsojo.

-Kodėl ne , galime.Tai bus tikrai neblogas būdas bent jau tau susipažinti su juo.-pritarė Dimaitoras .
''Jei mano atmintis neklysta , šiandien jie kaip tik bandys tartis dėl kažkokių žiedų, o gal net pradės gaminti juos.'' prisiminė Dima.Be to, jei viskas su juo bus gerai, tai mes ten lyg niekur nieko būsim, o jei ne - bus galima stebėti iš arčiau.
Jis nusišypsojo :
- Na tada į miestą, meistrai dirba jau nuo pat aušros, tai dabar pats laikas.

Arta su Dimaitoru nuskubėjo link miesto vartų. Persimetę keliais draugiškais žodžiais su sargybiniais (juk nereikia parodyti savo nerimo), juodu greitu žingsniu patraukė keliu rytų pusėn. Abu buvo paskendę savose mintyse, tad nesikalbėjo. Arta mąstė, kaip jai perskaityti bent porą Anataro minčių. Blogiausias dalykas yra tas, kad kiti paprastai pajaučia nuskaitomas mintis, o šiuo atveju būtina nesukelti įtarimų. Arta atsiduso ir apsidairiusi pastebėjo, kad atsidūrė prie pat kalvės, o Dimaitoras peržengęs per slenkstį, moja jai paskubėti. Priėjęs pameistrys pasiteiravo apie reikalus, atvedusius juos čia ir paprašė prisėsti ir truputį palaukti, mat "Anataras šiuo metu užsiėmęs su valdovu Kelebrimboru ir gali šiek tiek užtrukti".

Kambaryje šalia kalvės buvo visai dar nieko ; bet temperatūra pačioje kalvėje viršino normalias karščio normas.Keturi įkaitę iki raudonumo žaizdrai, ir dar pilna keistų specifinių metalo lydimo ir apdorojimo kvapų.
Meistras ir kartu Eregiono valdovas Kalebrimboras laikė savo rankose vieną iš neseniai padarytų formų žiedams, kurią kaip tik rodė Anatarui. Apie tokio neįprasto tipo formą jis buvo kalbėjęs jau vėliau; kaip tik ant jo grįžimo ji buvo pagaminta. Ši vieta buvo pirma ir turbūt paskutinė, kurioje buvo pradėti eksperimentai su kitokių žiedų gaminimu. Čia dirbo tik patys geriausi meistrai, o jų buvo nedaug, įskaitant ir Anatarą su Valdovu.
Kalebrimboras tęsę pokalbį:
-...todėl aš ir sugalvojau, jog tavo šitoje formoj būtų galimą pratęsti žiedo aušimo laiką, ir spėtume dar kuo nors jį pagerint. Būtų tiesiog nuostabu įduoti jiems kokias nors , kad ir nedideles, jėgas ar savybes; mano senelis padarė garsiausius tris brangamenius, kodėl mums, ir dar turint tokį meistrą kaip tave, neišeitų pagaminti kažko taip pat garsaus? ...

Arta su Dimaitoru, sėdintys kaip tik po nedideliu langeliu prie durų puikiausiai visą šitą girdėjo.Dima valdovo žodžiai šiek tiek nustebino.''Bet jis nejau neatsimena, kiek buvo kraujo pralieta dėl tų trijų deimantų?...jeigu jis tik nori pralenkti galingiausią savo giminėje, tada čia ryškiai kažkas ne taip'', pamanė jis.

- Iš tiesų tai nuostabi mintis,-pasigirdus šiam balsui Arta pasidarė negera.- Esu tikras, kad šį išradimą patobulinę, pralenktume net Senąsias dienas, net Feanorą su Silmarilais. Tačiau,- pridūrė jis keistai šypsodamasis,- kas sako, kad į žiedus reikia įlieti tik nedidelę galią? Nebijokime eksperimentuoti, juk blogio nebeliko ir nebėra nieko, kas galėtų pasinaudoti mūsų klaidomis...
Tuo metu nuo akmeninio suolo, ant kurio sėdėjo Arta ir Dimaitoras, nuslydo akmenukas ir skimbtelėjo į grindis. Balsai gretimame kambaryje nutilo ir neilgai trukus duryse pasirodė Kelebrimboras su Anataru.

Kalebrimboras jau norėjo sakyti ''Tau tik pasigirdo'', bet išėjęs pro duris išvydo kažkur labai matytą elfę ir sargybos viršininką.
-Dimaitorai, kokie vėjai tave čia atgynė? Ir dar su drauge?...Kiek atsimenu, tu niekad nebuvai didelis papuošalų megėjas, ar ne?
Ant suolo sedintieji krūptelėjo, kai staigiai atsivėrė durys , bet to lyg ir neparodė.Dimaitoras atsistojo ir nusilenkęs tarė:
-Teisingai, valdove.Bet kadangi ištisas Eregionas kalba apie šią kalvę kaip vietą, kurioje gimsta daug nuostabių daiktų ir dirba patys talentingiausi meistrai, susigundėme ir mes štai su Arta pažiūrėti, ir galbūt , jei suprasim, pradėsime to meno mokytis'' .
Kalebrimboras jau buvo įpratęs, kad jiems dirbant kažkas stebi.
- Dėl manęs tai galit, - tada jis pasižiūrėjo į Anatarą laukdamas ir jo nuomonės.

Anataras atidžiai nužvelgė du atvykėlius, taip nelauktai čia atsidūrusius ir susimąstė. Pamažu jo veide vėl atsirado ta jam taip būdinga pašaipi šypsena. Anataras plačiai nusišypsojo:
- Žinoma, kad galite. Malonu, kai vis daugiau elfų susidomi mūsų reikalais.
O kodėl gi ne? Kas jau kas, o jis tai tikrai sugebės pasinaudoti šiais atsitiktiniais užklydėliais.
Arta visą laiką nuo tada, kai išgirdo jo balsą, užtilo ir nepratarė nė žodžio, taigi už ją teko kalbėti Dimaitorui.

Dimaitoras dėkingas nusišypsojo ir nusilenkė.
-Mes esame labai dėkingi, ir pasistengsime jums netrugdyti.Ir jeigu prireiks, mes jausimės pagerbti galėdami nors ką nors jums padėti.
Po to nusekė paskui įeinančius meistrus į patalpos vidų. Dar luktelėjo Artos, kurią, atrodo, rimtai pritrenkė susitikimas.Jis kaip norėjo, mokėjo užgniaužti įgimtą išdidumą ir galėjo kalbėti labai mandagiai. Galvojo, ką galėtų reikšti ta jo šypsenėlė.Kita vertus, jo nuomonė apie Anatarą tikrai liko tokia pati - negatyvi.

Arta ėmė pamažu atsigauti. Ji visada buvo jautri garsams ir ypač žvilgsniams, iš kurių galima daug išskaityti apie tą žmogų. Mat galima pakeisti viską: išvaizdą, balsą, kalbėjimo manieras, bet žvilgsnio niekada nesugebėsi paslėpti. Būtent jo ji taip ir išsigando. Arta pastebėjo Anataro žvilgsnyje kažkokią grėsmę... Pagaliau ji susitvardė ir nuėjo paskui Dimaitorą į kalvės vidinį kambarį. Ji nebuvo naujokė šiuose dalykuose ir pati mokėjo puikiai kalti visokiausius smulkius daiktelius, taigi pirmiausia Artai į akis krito neįprastas kalvės apstatymas, nors šiaip ji buvo puikiai įrengta.

Dimaitoras apžvelgdamas vidinį kambarį mąstė tą patį. Anataro akis , o ypač tą pašaipų, bet įdėmų žvilgsnį buvo sutikęs ne kartą. Jis mąstė: ''Tos akys tikrai yra senos.Senesnės už mūsų visų čia; kas gi jis iš tikrųjų? ''
Šiaip ar taip, Dima galėjo stebėtis jo akimis ar išvaizda, bet jis visad buvo linkęs spręsti apie asmenį iš jo elgesio. Juk kartais išvaizda gali būti apgaulinga.
Šita pagrindinė kalvė buvo apstatyta beveik visiškai pagal Anataro nurodymus. Viskas ten buvo gerai, išskyrus vieną dalyką...kartais kai kuriems elfams, čia įėjusiems pirmą kartą, ji kažką labai primindavo.
Su draugais kartą Dimą net speliojo, ką būtent.Vieni sakė, jog jiems primena Nargotrondo kalves; kiti - Doriate esančias...o gal jos apstatymas tiesiog kažkuo skyrėsi nuo elfiškų kalvių.Kuo - niekas negalėjo prisiminti. Vėliau tas keistas pojūtis pranykdavo.
Dimaitoras mokėjo gerai kalti ginklus ar šiaip aštrus daiktus; taip pat mokėjo juos papuošti.Nemažai Eregiono sargybinių turėjo jo nukaltus ašrius ginklus. O apie apie juvelyriką jis nusimanė mažai. Jo tėvas , kitaip nei sūnus, galėjo puikiausiai apdirbti bet kokį akmenį. To meno išmokino ir sūnų, nors ir per vargus.

O tuo metu Anataras atidžiai stebėjo besikeičiančias jų veido išraiškas. Kelebrimboras jau visiškai juo pasitikėjo ir reikėjo didelio sukrėtimo, kad pažadintų jo budrumą, o štai šie elfai tikriausiai atsidūrė čia neatsitiktinai. "Jie atrodo jautresni už kitus ir labiau manimi nepasitiki. Na, bet ne aš būsiu jei po savaitės jie nemanys apie mane taip, kaip aš noriu, kad manytų."
- Ar moki kalti ką nors daugiau, ne tik ginklus?- kreipėsi į Dimaitorą.

Dimaitoras staigiai atsisuko į jį :
- Jei kalbant apie papuošalus, gebu nukalt aptaisą brangakmeniui, segę ar nunerti grandinėlę ,- atsakė jis mandagiai .
''Ačiū Eru'', pagalvojo jis, ''kad tėvas kartais motinai kažką sugalvodavo padovanot, ir kartu mane su savim tysdavosi tokių smulkmenų kalt.''
Kita vertus, šitie keli gebejimai jam labai praversdavo puošiant savo pamėgtus durklus ; kam gi gali nepatikti durklas su gražiai į taisytu akmenėliu rankenoje?..

- O tavo draugė tikriausiai taip pat šiek tiek nusimano šioje srityje,-tarė Anataras, atsisukdamas į Artą. Staiga jį kaip žaibas nutvilkė mintis. "Ar gali būti, kad šią elfę matau nebe pirmą kartą? Ak, tiesa, dabar jau prisimenu,-jo veide pasirodė žiauri išraiška.-Reikia, kad ji to neprisimintų."
- Na,-atsakė Arta,-aš moku maždaug tą patį, kaip ir Dimaitoras...
- Tuomet parodykit man ką sugebat ir galbūt galėsit pasilikti čia pasimokyti.

Dimaitoras net pašiurpo nuo Anataro išraiškos, kai jis užklausė Artą; mintyse speliojo, ką tokio žiauraus turėjo meistras pagalvoti.
Kalebrimboras tai išgirdęs atsisuko į juos :
- Tam kampe yra keletas mums nereikalingų pusbrangių akmenų, -jis neapibrežtai mostelėjo ranka į nedidelę dėželę šalia durų,-O ten yra metalų..nežinau, ką gero jūs mokat, tai siūlau pradžiai paimti nikelį ar sidabrą,-čia jis parodė į prie krosnies sukrautus luitelius.
Padarykit po kokį papuošalą ir parodykit juos Meistrui Anatarui, jis juos tinkamai įvertins. Aš dabar turiu trumpam išeiti pažiūrėt kaip einasi darbai su metalų lydimu kitoje kalvėje.
Jis dar žvilgtelėjo į Anatarą, padėjo ant stalo nebaigtą geležinę žiedo formą ir išėjo pro duris.
Dimaitorui bemaž dingo nuotaika, kai suprato, jog liko tryse su anataru.

Arta tylėdama išsirinko nedidelį sidabro lydinuką, jausdamasi labai nejaukiai, mat visą laiką jautėsi stebima Anataro. Tuomet prisėdo ir susimąstė, kokią formą galėtų jam suteikti. Jai visiškai nesinorėjo stengtis sukurti kažką gražaus, tačiau juk reikėjo laikytis kartu su Dimaitoru aptarto plano. Pagaliau apsisprendusi, įkišo lydinuką į žaizdrą, pakaitino, tada ištraukė ir pradėjo kalti. Pamažu metalas įgavo dviejų persipynusių A ir F - Artos tėvų vardų pirmųjų raidžių - pavidalą. Arta atsisuko pasižiūrėti, kaip sekasi Dimaitorui, stengdamasi nesusitikti Anataro žvilgsnio.