Žinutė #161
Pakeliavau laiko mašina: iš eilės pažiūrėjau „Nosferatu“ (1926) ir „Drakulas“: 1931, 1958, 1992 m. 1931 ir 1958 šia proga gavo lietuviškus titrus. Pagadikliuosiu... Nuostabiausia – matyti, kaip panašų siužetą rodo nebylus, garsinis nespalvotas, spalvotas ir komp-efektinis filmai. „Geriausią“ išrinkt sunku. Knygos neskaičiau.
„Nosferatu“. Pasirodė esąs šiurpiausias – gal kad dideliam ekrane rodė. Mistika puikiai perteikta minimalistinėmis priemonėmis: nerodo, kaip puldinėja žmones, tiesiog rodo tuščią gatvę. Veikėjų – kiek įmanoma mažiau. Vampyras labai šikšnosparniškas ir mįslingas. Smagi įžanginė scenelė, kur teigiamas veikėjas skina gėles mylimajai – kontrastas vėlesniems siaubukams. Išgaravimo saulės šviesoje, pasirodo, knygoje nebuvo, tačiau režisierių sprendimas taip gerai atrodė, kad buvo pasiskolintas ir vėlesnių.
1931. Tikrai gera vaidyba. Bela Lugosi, kuklia nuomone, suvaidino patį simpatiškiausią Drakulą. Drakula akivaizdžiai džiaugiasi savo (ne)gyvenimu, kalba žavingomis intonacijomis ir su žavingu žiopliems anglakalbiams kliūnančiu akcentu. Pirmoji auka, atrodo, jo buvo pasirinkta būtent dėl jos romantiško požiūrio į mirtį ir vaiduoklius – mat artima siela... Patiko, kad autoriai davė pabendrauti Drakulai ir Van Helsingui. Ko verta vien į akis išrėžta frazė: „Rasiu tavo žemės dėžę ir mietu perkalsiu tavo širdį!“ Vienas iš dviejų (?) amerikoniškų filmų, kurių humoras man buvo juokingas.
1958. Scientia est potentia! Skaisčios spalvos ir racionalumo triumfas. Jokių virtimų migla ar šikšnosparniu, o atskleisti, kaipgi tokiu atveju Drakula patenka į saugomą namą, būtų tikra nuodėmė. Jaunasis mūsų Sarumanas – labai padorus, tvarkingas ir užsiėmęs vampyras, aiškiai patinkantis savo aukoms. Jį rodo tikrai per mažai – nekeista, kad prireikė krūvos tęsinių (t.y., priešistorių). Van Helsingas iš visų matytų pasirodė labiausiai keliantis pasitikėjimą – ramus, logiškai mąstantis, iš pažiūros švelnus žmogus, sugebantis metodiškai įkalti kuolą ir nepasimesti sudėtingiausioje situacijoje.
1992. Coppola. Vaizdas, tekantis tarsi upė, paveikslai, persiliejantys vienas į kitą kvapą gniaužiančiais kriokliais ir sūkuriais. Viskas nuo drąsiausių erotinių fantazijų, tapusių įtikinamomis dėl puikios muzikos ir skoningų efektų, iki amžinos meilės, išgelbėjančios net labiausiai pragarui pasmerktą sielą. Netikėta matyti Drakulą, kurio veiksmai turi rimtą motyvaciją, kuris nėra „kitoks“ tiesiog savo malonumui. Geras sprendimas – suteikti jam daug veidų ir pavidalų, ir ne tik fizine prasme. Dar geresni – pagaliau leisti aukai būti ne auka, o sąmoningai pasirinkusiąja savo dalią, leisti jai pasidžiaugti naujomis galiomis ir su šautuvu rankose stoti ginti savo vienintelio. Iš kelių matytų europoamerikinių filmų apie romantišką meilę šis buvo įspūdingiausias. „Где найти мне сил, чтоб вернуться через века, чтобы ты простил... Но трава разлуки высока“...
„Nosferatu“. Pasirodė esąs šiurpiausias – gal kad dideliam ekrane rodė. Mistika puikiai perteikta minimalistinėmis priemonėmis: nerodo, kaip puldinėja žmones, tiesiog rodo tuščią gatvę. Veikėjų – kiek įmanoma mažiau. Vampyras labai šikšnosparniškas ir mįslingas. Smagi įžanginė scenelė, kur teigiamas veikėjas skina gėles mylimajai – kontrastas vėlesniems siaubukams. Išgaravimo saulės šviesoje, pasirodo, knygoje nebuvo, tačiau režisierių sprendimas taip gerai atrodė, kad buvo pasiskolintas ir vėlesnių.
1931. Tikrai gera vaidyba. Bela Lugosi, kuklia nuomone, suvaidino patį simpatiškiausią Drakulą. Drakula akivaizdžiai džiaugiasi savo (ne)gyvenimu, kalba žavingomis intonacijomis ir su žavingu žiopliems anglakalbiams kliūnančiu akcentu. Pirmoji auka, atrodo, jo buvo pasirinkta būtent dėl jos romantiško požiūrio į mirtį ir vaiduoklius – mat artima siela... Patiko, kad autoriai davė pabendrauti Drakulai ir Van Helsingui. Ko verta vien į akis išrėžta frazė: „Rasiu tavo žemės dėžę ir mietu perkalsiu tavo širdį!“ Vienas iš dviejų (?) amerikoniškų filmų, kurių humoras man buvo juokingas.
1958. Scientia est potentia! Skaisčios spalvos ir racionalumo triumfas. Jokių virtimų migla ar šikšnosparniu, o atskleisti, kaipgi tokiu atveju Drakula patenka į saugomą namą, būtų tikra nuodėmė. Jaunasis mūsų Sarumanas – labai padorus, tvarkingas ir užsiėmęs vampyras, aiškiai patinkantis savo aukoms. Jį rodo tikrai per mažai – nekeista, kad prireikė krūvos tęsinių (t.y., priešistorių). Van Helsingas iš visų matytų pasirodė labiausiai keliantis pasitikėjimą – ramus, logiškai mąstantis, iš pažiūros švelnus žmogus, sugebantis metodiškai įkalti kuolą ir nepasimesti sudėtingiausioje situacijoje.
1992. Coppola. Vaizdas, tekantis tarsi upė, paveikslai, persiliejantys vienas į kitą kvapą gniaužiančiais kriokliais ir sūkuriais. Viskas nuo drąsiausių erotinių fantazijų, tapusių įtikinamomis dėl puikios muzikos ir skoningų efektų, iki amžinos meilės, išgelbėjančios net labiausiai pragarui pasmerktą sielą. Netikėta matyti Drakulą, kurio veiksmai turi rimtą motyvaciją, kuris nėra „kitoks“ tiesiog savo malonumui. Geras sprendimas – suteikti jam daug veidų ir pavidalų, ir ne tik fizine prasme. Dar geresni – pagaliau leisti aukai būti ne auka, o sąmoningai pasirinkusiąja savo dalią, leisti jai pasidžiaugti naujomis galiomis ir su šautuvu rankose stoti ginti savo vienintelio. Iš kelių matytų europoamerikinių filmų apie romantišką meilę šis buvo įspūdingiausias. „Где найти мне сил, чтоб вернуться через века, чтобы ты простил... Но трава разлуки высока“...
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
), be to, su rusų kalba, kaip suprantat, man sunkoka, bet šį bei tą supratau - bent jau pirmam filme (antram jau daugiau psichologiniai išgyvenimai, kuriems reikėtų daugiau žinių). Iš tiesų filmo režisūra labai stipri, ypač spalvoto epizodo įvedimas pabaigoje. O dar garso takelis! Viskas labai teatrališka, bet tai netrukdo - XVIa. istoriją galima pavaizduoti ir taip, ir "realistiškai".
Jei ką nors domina tikrai mažas ekranas, siūlau apsilankyti Ozo salėje.
Stilius, personažai, žaidimai... Jokio Camerono lūžtantys deniai neprilygs šitam skendimui ir jos ironijai. Aišku, ne viską supratau, nes, suprantama, buvo rusiškai versta, bet esmė daugmaž aiški...
Atrodo, jau mintinai galėtum cituoti herojų dialogus ir dainos žinomos iki skausmo, bet miela dar ir dar kartelį pažiūrėti. Tikiu, kad ir kitais metais, jei tik turėsiu progą, stengsiuosi pamatyti šį filmą.
.. Gaila pražiopsojau, bet gal ims ir Naujųjų proga dar kartą parodys. 
) "Requiem for a dream" arba lietuviškai „Rekviem sapnui“. Kai viskas baigiasi ir prasideda vaidinusių aktorių visas pristatymas (cast) dar norisi ilgai ir net nemirksint žiūrėti i tą juodą ekraną. Uh įspūdžiai...
