Kažkuriais metais mūsų kino kritikai geriausiu pas mus rodytu filmu išrinko šį: „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias”. Jei neklystu (o labai galiu), tais metais rodyta ir „Šokėja tamsoje“. Kai ji liko neįvertinta, gerokai nustebau. Filmas pasižymėjo dogmišku betarpiškumu, tikroviškumu, tačiau nebuvo minimalistinis kaip anie. Priešingai – muzika, šokis, vaizdai labai ryškūs, išraiškingi. Siužetas – sukrečiantis (bandžiau žiūrėti antrą kartą, bet teištvėriau 10 minučių), tačiau pasibaigiantis drąsia ir viltinga gaida.
„Šuo vaiduoklis“ stalčiuje sugebėjo pragulėti turbūt dvejus metus... Filmas atrodo esąs paprastas ir „be pretenzijų“ (ko niekaip negalima pasakyti apie Trier‘o kūrinius), tačiau kaip tik tuo patrauklus. Nėra nieko nereikalingo (tačiau yra ne vienas netikėtas, savitas momentas, užuomina ar detalė). Nežinau, ar jis tikrai atspindi samurajų filosofiją. Situacija – žmogus, gyvenantis pagal senuosius nuostatus dabar, – parinkta gerai. Žiūrovo širdies filmas nedrasko taip, kaip rėksmingoji „Šokėja“, tačiau ir nepalieka jo abejingo – nepaisant pamokymų apie „filosofinį požiūrį“ į gyvenimą ir mirtį. (Beje, režisierius tas pat, kaip „Kavos ir cigarečių“. O, lūkesčiai didėja – gal kokia TV dar parodys...).
Televizoriuje apsireiškė „Valandos“. Pirmosios minutės nulemia žiūrėjimą arba ne tokioje situacijoje. Užkabino muzika. Aktorės tikrai vaidina, ir įtikinamai (ypač Meryl Streep). Visgi stebiuosi kritikais. „Samurajaus kelias“ ir „Valandos“ yra skoningi, nekvaili, pakankamai įdomūs neblogi filmai. Dar prisiminiau „Intymumą“ – drąsų filmą, turintį šį tą „dogminio“; „Vidoką“, pasižymintį savitu vaizdeliu – irgi tik neblogus, irgi išliaupsintus. Tikėtiniausia, kad nesu priaugusi iki kritikų nuomonės. Tačiau yra dar kelios galimybės, neprieštaraujančios pirmajai. Gal jie užsiima reklama? O gal šiuolaikinis kinas pasiekęs tokią būseną, kad neblogus filmus bandoma vadinti labai gerais todėl, jog geresnių nėra? Kuklia nuomone, kai kuriuos liaupsinti buvo verta – tą pačią „Šokėją“, „Ameliją“ (bet jai toli toli iki to paties režisieriaus „Pamestų vaikų miesto“, tiesa, man ne itin patikusio, bet ne dėl to, kad būtų buvęs neįspūdingas, o priešingai...), Kusturicos kūrinius, „Pianistą“. Kurį nors iš jų (tikriausiai „Juodą katę, baltą katiną“) gal net pavadinčiau šedevru. Šiaip iš naujesnių filmų neabejotinai šedevru laikau „Pi“ (norintiems galiu perrašyt). Gerai, baigiu, nes zysti apie nefantastinius filmus neturiu moralinės teisės – fantastiniai a priori atrodo daug vertesni dėmesio... O kritikams auklėti gal tikrai reikėtų dogminio Nūmenoro nuskendimo, kaip sakė Exon: „Nusispjovė Ilūvataras ir...“
Aiquen klausimas Z-ei apie Renfildą privertė prisiminti jį 1931-ųjų ekranizacijoje. Kas galėtų paneigti, kad tas tipelis nepadarė įtakos Golumui filme? Kažin ko abu vizualiai gana panašūs. Galbūt ir dėl to, kad Renfildui buvo būdingas golumizmas, kai asmuo yra nuolat apsėstas master / preciousss ar kito panašaus autoriteto ir maitinasi šliužais, kirminais bei vabalais (suprantama, Renfildas tiesiog neturėjo sąlygų gauti pusgyvės žuvies). O jei rimčiau – pažiūrėkit į poną Byną ir palyginkit jį su nebyliųjų komedijų aktoriais. Sakyčiau, žanras nemirė – jam tiesiog reikalingos asmenybės.
Ir dar – nukryptemė apie „Sieną“. Kaip bebūtų keista, taip pat vadinasi Justino Marcinkevičiaus poema. Ir palieka gerokai gilesnį įspūdį už tą klipą...
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG