Kino sandėliukas

Skraidantys durklai
Šį kartą likau kiek nuvilta kinų kinu. Mūšiai ir estetika nepriekaištingi, ypač epizodas bambukų giraitėje, intriga irgi neblogai surezgta. O štai nesibaigiantys meilės santykių aiškinimaisi užknisa juodai. Pabaiga ryškiai užtęsta. Žodžiu, bijau, kad Yimou Zhang pradeda pasiduoti neigiamai ar tai indų, ar tai meksikiečių įtakai .

M, ką aš ten skolinga buvau? Na, išsamiai nieko nerašysiu, tik bendrus įspūdžius, be gadiklių:

Klasika - "Daktaro Kaligario kabinetas". Labai įdomu iš "ar aš sapnuoju drugelį, ar drugelis - mane" taško. Na, ir visa kita - juk klasika.

"Kin Dza Dza" - itin skanus filmas, užvedantis visai dienai. IMO tokie yra verti vadintis "kultiniais" - nes, jei neklystu, šis yra subūręs šiokį tokį gerbėjų ratelį? Papasakoti neįmanoma, reikia pažiūrėti.

"Skandalingoji plunksna" - nieko išskirtinai ypatingo, nors aktoriai geri. Joakinas Phoenixas, Kate Winslet, ypač Goeffrey Rush ir Michael Cane. Žiūrisi... įdomiai. Vietom kreivokas.

Kad jau čia esu... Pažiūrėjau vakar "Operos fantomą" (kaifas per TV su titrais žiūrėt!). Niekad nebuvau nuo pradžios iki galo girdėjusi Weberio muzikos ir istorijos nežinojau, todėl žiūrėjau "šviežiai". Muzika ir buvo geriausias dalykas, o vis kita... Kaip čia pasakius, gražus pažiūrėjimas laisvadienio vakarui. Miranda Richardson ir Minnie Driver - gerai (pastaroji man visada kažkodėl patiko, įdomi tokia). Kristinai ir Rauliui ryškiai pritrūko kibirkštėlės. Fantomas... na, *atodūsis*, pabaigoj gan įtikinamai, bet, sakyčiau, čia jau ne aktoriaus, o režisieriaus ir jo komandos nuopelnas. Atrodė, kad viskas vykdoma "pagal komandą". Beje, man nepaliko įspūdžio ta arija, kurią dainuoja miss Daae pačioj pradžioj. Kiek supratau, tai turi būti toks "ochhh, nauja žvaigždė užgimė", bet to nebuvo. Balsui trūko pagrindo, o pati scena statiška ir neužvežanti.

Tai tiek. Bet muzika veža. Ypač pagrindinė tema.

"Operos Fantomas"... Vakar mačiau taip pat pirmą kartą... Iki tol buvau girdėjusi kelias arijas Bet pats Fantomas mane nuvylė. Tikėjausi... gal baiesnio ar paslaptingesnio jis man pasirodė labai žemiškas ir šiuolaikiškas.

Po n metų pertraukos vėl pasižiūrėjau "Rožės vardą". Žiūrėjosi nė kiek ne blogiau, ne kažkada. L. gera ekranizacija - kaip tokiai neekranizuojamai knygai. bo galima žiūrėti neskaičius knygos ir neliksi nieko nesupratęs. Ir dar su Sean Connery pagr. rolėje.

"Operos fantomo" ištraukas žiūrėjau be garso kompo kampe (dėl tingėjimo, laiko nebuvimo ir noro pasižiūrėti objektyviau - ko vertas pats filmas, ne muzika) - vietomis dekoracijos ir kt. tikrai labai neblogai perteikia teatrališkai netikrą ūkanotą romantiką, na betgi siužetas, vaidyba - nėėė... O geri filmai ir taip gerai atrodo.

***

Turbūt jau daug kartų girdėta, kad "Daktaro Kaligario kabinetas" yra klasika, šedevras, ekspresionizmas ir kt., tad pasakysiu, kas yra ne mažiau svarbu: filmas dinamiškas, įdomus ir ironiškai sąmojingas. Smagu

Gal kas turit filmą "Trys muškietininkai" 1993 metų.

Secret Window
gadikliai

Visų pirma, ar gali filmas su Johnny Depp'u būti blogas? Tebūnie tai retorinis klausimas. Deppo personažas - rašytojas, kamuojamas pakvaišusio skaitytojo. Bet čia kažko trūksta. Negi režisieriai taip paprastai leis Deppui būti pozityviu personažu? Na, jau ne... Pagaliau jis užsirūko (oh yes, preciousss), ir linksmybės prasideda. Trileris neblogas, bet pažiūrėjęs 30 min pradėjau spėlioti galimas pabaigas. Ir, beabejo, atspėjau. Duočiau 7/10, nes vis pastoviai kažko trūksta, nepritempia iki galo, bet pažiūrėti į ką yra.

P.S. Jei būčiau mergina, Depp'as būtų mano svajoniu vaikinas.

Hm, šito nemačiau-negirdėjau...
<hr>
"Ašikas Keribas". Paradžanovo.
Patiko, kažką būtent tokio mačiau pirmą kartą. Iš pradžių rodosi, jog žiūri pasaką tautiniais motyvais (kuriais tautiniais - man sunku būtų pasakyt, mat, kaip dabar išsiaiškinau, "Ašikas Keribas" - Lermontovo "turkiška pasaka", aktoriai - gruzinai, o režisierius - armėnas). Tėvas sakė, jog čia jau ne armėnai ir ne gruzinai, o Paradžanovas. Taigi, pasaka iš pradžių tvarkinga, su kostiumais, muzika (muzika, kaip ir Kusturicos filmuose, sudaro kokią pusę įspūdžio!). Pamažu istorija ima darytis keista. Nieko geresnio už imdb komentuotoją nesugalvosiu - paaiškėja, jog ji turi nuosavą logiką Buvau neskaičius (tiesa, kai dabar perskaičiau, paaiškėjo, jog tas kūrinėlis - tik siužeto apmatai), apie Kaukazo legendas girdėjus nedaug, vertė toli gražu ne viską, tad pakankamai greitai žemė išslydo iš po kojų ir teko žiūrėti į pasaulį, kuris gyvena pagal nuosavą tvarką, nesimaivydamas prieš žiūrovą ir nesiaiškindamas kiekviename žingsnyje, tačiau atrodo įtikinamai ir daro ganėtinai stiprų įspūdį. Jei vaidinčiau kritikę, tai pasakyčiau, jog tai nėra legendos ar pasakos ekranizacija - tai yra dvasių, šešėlių iššaukimas. Turbūt tai mane labiausiai ir sujaudino. Įsivaizduokit sugriuvusiame Akropolyje nufilmuotą graikų mitą. Retai tenka pamatyti pasaką, bet ne vaikams, ir pasaką, bet nekvailai atrodančią ekrane. Ši - tokia.

Filme buvo Gandalfas, raitas ant Šešėlplaukio - Šadufakso. Hm.

Silmarillion taip ekranizuot? Deja, nebent galima įterpt tokio tipo scenas. Visgi kūrinys pernelyg painus ir ilgas, šitaip susipainiotų...

Šiemet nepatingėjau ir peržiūrėjau bent penkis pagrindinius “Oskaro” nominantus. Iškart pabrėšiu, kad kažko to-okio, kad norėtusi sušukti ““Oskarą” į studiją!” nepamačiau. Tačiau spjaudytis ir gailėtis sugaišto laiko bei pastangų neteko: kiekvienas filmas yra savaip neblogas.
[GADIKLIAI]

“Miunchenas”. Spilbergas eilinį kartą patvirtino, kad moka pamaloninti žiūrovą produkcija, kuri geriausia apibrėžtina, kaip kokybiška. Ne tas filmas, kuri veržčiausi peržiūrėti antrą kartą, arba likčiau susižavėta originalumu, bet tai yra tiesiog geras komercinis produktas. Patiko parinkti aktoriai, vaidyba, tikroviška atmosfera ir aplinka (pavyzdžiui scenos Izraelyje, Italijoje labai panašios į šių šalių filmuose matytas). Veiksmas ir psichologija yra gana suprantami, ypatingų netikėtumų nebuvo. Kas užkabino, tai keršto samdomai žudykei epizodas; kaip baisiai benuskambėtų, tas poelgis labai išryškino nepaisant visko išsaugotą veikėjų žmogiškuma, nepasidavima šaltajam profesionalumui. Nepatiko užtęsta pabaiga. O vaizdas iš dykvietės į Manheteną 5tartinai primena Scorcese “Niujorko gaujas”.
Filmas, po kurio pajunti norą suskubėti namo ir įsitikinti, kad viskas gerai.

“Crash” (hm… “Avarija” - nepabodama kaltinimų profesinę ligą, ir vėl pasakysiu: labai netinkamas pavadinimo vertimas. Galėjo nepasigėdyti ir pasiskolinti iš rytų kaimynų vertimą “Susidurymas”). Taigi, bijau, kad laureatas man pasirodė esąs praščiausias filmas iš penkių. Pati ideja yra labai gera ir daug erdvės fantazijai suteikianti: iš primo žvilgsnio nesusijusios istorijos, apjungtos viena tematika, galiausia tampriai persipyna tarpusavy. Tačiau realizacija yra itin prasta: beveik visos parinktos istorijos yra šlykščiai klišinės, o rasizmo problema kišama per visus galus. Turtinga ponia, įvykus nelaimei, suvokia, kad jos draugės yra egoistės, užtat jai padeda niekinama tarnaitė meksikietė; rasistas policininkas išgelbsti negrę, o jo požiūrius smerkantis porininkas galiausia nužudo juodaodį vaikiną, ir taip toliau… Labiausia gal patiko istorija su pistoletu: nors irgi klišė, bet dar daugmaž skoninga ir savotiška.
Žodžiu, “meistro rankos” truko kaip scenarijui, taip ir režisurai… Deja, eilinį “Oskarą” teko paaukoti ne menui, o politikai.

“Brokeback Mountain”. Netikėtai labai patiko. Ne taip lengva yra filmuoti aktualia tema (ką parodė kad ir “Crash”), visada egzistuoja didelė rizika arba sumenkinti problema, arba pernelyg užaštrinti; be to, nesu Ang Lee gerbėja. Žinoma, vietomis neapsieita be persaldintų sentimentų ir pernelyg išlaižytų vaizdzialių, tačiau bendrai paėmus filmas labai naturalus ir žmoniškas. Scenose gamtoje, pasak Indrajos “jaučiasi, kaip kojinės smirda (užtat galiu prisikabinti prie džinsų: tokį melynumą mano džinsai ir miesto sąlygomis vos savaitę išlaiko… na, čia smulkmena). Šaunus vaikinai / vyriškiai, simpatiški vaikai, nenuskriaustos moterys – mat dažnai filmuose apie homoseksualūs priešingos lyties atstovai vaizduojami visiškais stuobriais arba stervomis. IMNSHO, orientacijos pasirinkimas tokiais atvejais nėra laisvas asmeninis pasirinkimas, o viso labo nulemtas alternatyvos stokos… Veikėjų likimas gal ir ne itin nusisekęs, bet ir ypatingos tragedijos nepavaizduota. Atvirkščiai, kaip seniai žinoma, romantiškos ir šviesios meilės be išbandymų nebūna, o buitis ir kasdienybė yra baisiausi jos priešai.


“Good night, and good luck” – Pamirškite, kad žurnalistinio tyrimo tema jau įgrįso mums iki gyvo kaulo kaip kine, taip ir gyvenime. Pamirškite ir tiesiog pažiūrėkite “Good night, and good luck”. Pažymėtina, kad šiemet net tris filmai, nominuoti “geriausiojo” kategorijoje, buvo apie 60-tųjų JAV. “Good night, and good luck” iš jų išsiskiria tuo, jog 60-tųjų stilius, atmosfera, medijai būdingi veidai ir yra filmo kabliukas. Tai, ką jie ten šneka, be abejo yra svarbu, bet kur kas svarbiau yra kaip jie tą daro.
Jaučiu, ateityje pasiilgsime ekrane inteligentiškų, vyriškų, ryškiai heteroseksualių ir dar gausiai bei demonstratyviai rūkančių veikėjų.

“Capote” – turbūt, labiausia patikęs filmas. Siužetas pradžioje primena standartinę taip vadinamą kriminalinę dramą: nekaltas įtariamasis ir už jo teises kovojantis žmogus iš šalies (dažniausia advokatas, žurnalistas ar pan.). Bet šiame filme pavaizduoti visiškai kitokie santykiai, iškraipyta drama: nusikaltelis tikrai yra nusikaltelis, o “žmogui iš šalies”, rašytojui ne kiek nerūpi išgelbeti aną iš kalėjimo. Jis siekia parašyti knygą apie nusikaltimą ir prisidengdamas geranoriškumu ištraukia iš žudiko istoriją. Tačiau pasirodo, kad ne taip paprasta yra atsiriboti ir žiūrėti į žmogų vien kaip į materijalą knygai…
Puikūs aktoriai, puikiai surežisuota, nuostabiai perteikta ir vėl 60-tųjų atmosfera – mums beveik nepažįstamas JAV intelektualinio elito ir bohemos pasaulis.

X-posted - LJ

„Legenda apie Narajamą“. Nors dažnai rimti japonų filmai man kaip nepakankamai apsišvietusiai būna kultūrinis-pažintinis reginys ir galvosūkis motyvais „ką šiuo metu reikia pajausti ir, beje, apie ką čia“ (tiesa, įdomus), šį kartą barjerų nebuvo. Tikrai istorinis kultūrinis pažintinis, bet tikrai žmogiškas, išraiškingas, rūsčiai poetiškas. O gal gyvačiukės papirko?... Exon, ar jos nuodingos, ar žalčiai, kaip senovės lietuvių sodybose? Ir įspūdis buvo nepaisant to, jog žiūrint teko skaičiuoti titrų fragmentų pavėlinimus. Tobulinimasis visgi – pirmąkart nesuprantamos kalbos atveju tik iš klausos. Suprantama, epizodų tebetrūksta. Ačiū apsileidėliui titrų autoriui, jog atsitiktinai svarbiausią dalį buvo galima žiūrėti ramiai, eee... ramiai ašarojant. Ir ačiū Exon, jog tai visgi pamačiau (ant „Ozo“ pagalvės užvalkalo, tikėtina, su rusišku kalbėjimu „ant“ būtų neleistinai prastas variantas).

Metal: A Headbanger's Journey (pernykštis, bet tik vakar peržiūrėjau)

Tikėjausi tūpo egzaltuoto šlamšto, gavau labai mielą šeimynišką "dokumentiką žaliems". Ne be priekaištų, ale rekomenduoju bent jau tam, kad pamatyti viską *žmogaus iš už balos* akimis.

Ai tiesa, Lemmy totaliai rauna stogą.

Pilietis Keinas

Šokas gerąja prasme. Filmas, kurio negalima (ir šiukštu negalima) atpasakoti, kurį reikia pamatyti. Kokie personažai, kokie aktoriai, kokia režisūra ir montažas, operatoriaus darbas... Tai yra Filmas. Tai yra Kinas. Ir toks jis turi būt. Lenkiuosi žemai prieš Orsoną Wellesą.

2006 08 26
Pamiegojau per "O broli, kur tujen?" (ne kad nuobodus, bet kad vėlai). Labai miegojimui tiko, dainelės gražios, ir šiaip simpatiškas, ir savotiškas. Bet ir vėl - jei kritikai super daiktu vadina tokį tiesiog šiaip gerą daiktą, tai mano ir jų kriterijai nesutampa.

The Gamers. Mėgėjiškas filmukas apie stalo RPG. Fantastai forume gąsdina, kad nežaidę nesupras, bet įtariu, kad supratau (nes visokie techniniai terminai ir kt. vis tiek viena ausim girdėti, o vaizdelis linksmas ir pats savaime). Deja, kokybė dar ne kaip Star Wreck.
<hr>Perkelta:
vytzka 2006 09 18

Darla_Jr rašė:vytzka, Tau tikrai tie zombių filmai patinka? :shock:

Na taip Nesakau, kad juos žiūriu labai rimtai. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima žiūrėti, pvz. Piterio Jackson'o (taip taip, to paties) Dead Alive įžymiąją "žoliapjovės sceną" su 300 litrų netikro kraujo ir nesivolioti ant grindų juokiantis iš situacijos absurdiškumo...

Darla_Jr 2006 09 19
Mhm, sutinku, kad jie labai tinka, kai nori gerai pažvengti.

Indraja 2006 09 21
Turbūt tik vieną tikrą zombinį mačiau - "Versus". Būčiau nustebusi, jei kas būtų pasakęs, jog man tai nors kažkokiu požiūriu gali patikt, bet tikrai gerai praleidau laiką.

<hr>2006 09 22
Taigi, toliau apie t.t. pažiūrėjimo komplikacijas...
Leni Riefenstahl "Olympia" (1938). Nesitikėjau, kad dokumentika gali būti tokia. Olimpiada čia pasekta tarsi sakmė. Kokia bebūtų tuometinė santvarka, visgi filme atsiskleidžia antikinis žmogaus kūno, ir ne tik, grožis. Taip, propagandinių tikslų ten yra, bet kokia propaganda liks pastebima prieš tokią meno galią? Komentatorius įvardija, kad štai du juodieji varžysis su baltosios rasės atstovais, bet tą juodąjį filmuoja su tokiu pasigėrėjimu! Įspūdingiausi epizodai - prologas, kai atgyja graikų skulptūros, ir šuoliai nuo tramplino filmo pabaigoje, kai reportažas iš varžybų po truputį virsta kvapą gniaužiančia giesme apie Žmogų, kuris moka skraidyti.
Iš įvairenybių: viena iš prologo šokėjų - ji??? Leni, šaunuole! Dabar netgi šiaip aktorės nuogos filmuotis bijo!

Didelė dozė grafomaniškų subjektyvių recenzijų, arba Ką teko žiūrėti pas anglų fantastus

Bus gadiklių, Nesakykit, kad neperspėjau.

Taigi...

2006 10 09 - Star Trek. First Contact. Pirmasis matytas dalykas iš Star Trek pasaulio, taigi iš jo nori nenori tenka susidaryti įspūdį ir apie visą pasaulį. Esu šiek tiek paveiktas parodijų (tiek Star Wreck, tiek Hitchhiker's Guide), tad garsioji frazė 'resistance is futile' sukėlė tik šypseną, prisiminus vogonus. Nepaisant šito ir kelių fizikinių gliukų, filmas patiko. Tik niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad visa tai jau kažkur matyta. Vargšė žemelė po trečio pasaulinio karo, vargšai iš ateities atskridę ir borgų kamuojami žmogai. Tik niekaip nesupratau - o sunku buvo borgams numesti vieną kitą saviškį iš orbitos žemyn į žemę? Jie gi ten pusiau sulaukėję, nukariauti - pigiau grybų. Na, bet čia jau palieku filmo kūrėjams atsakinėti. 8/10

2006 10 16 - Labyrinth. Supratau, kad man ypatingą įspūdį kelia filmai/knygos/whatever, kuriuose susipina mūsų pasaulis ir fantastiškasis (Dozorai, Poteriada ir pan.) Čia - ne išimtis. O prie viso to pridedame labai mielą, nors kartais naivią istoriją, vaikišką požiūrį į pasaulį, tikrą draugystę bei, kaip savo laikui (filmas statytas 1986-aisiais) nerealius fantastiškus padarus - ir gauname nuostabų filmą, kurį tikrai visiems rekomenduoju. Jei ne gilių minčių ieškojimui, tai bent pailsėjimui nuo šio pasaulio rūpesčių. 11/10

2006 10 23 - Serenity. Filmas, sukurtas kaip tęsinys (o gal priešistorė) teleserialui "Firefly", gyvavusiam mažiau nei vieną sezoną, nepaisant populiarumo. Dėl šitos priežasties kūrėjams reikėjo išspręsti dilemą - kaip paaiškinti žiūrovams, kodėl viskas vyksta taip, o ne kitaip, tuo pačiu neužmigdant serialą mačiusiųjų. Pavyko visai gerai, nes, nors iš pradžių nelabai kas buvo aišku, bet po pirmos valandos dauguma dalykų ėmė aiškėti. Junginys tarp laukinių vakarų ir mokslinės fantastikos kartais atrodo šiek tiek komiškas, bet bendro įspūdžio negadina. Didžiausią įspūdį paliko River, ta keista psichozė pateikta labai gražiai ir nebanaliai. 9/10

2006 10 30 - praleidau žiūrėjimą O žiūrėta buvo The Frighteners.

2006 11 06 - Titan AE. Valio, multikas Kažkodėl iš kelių paveiksliukų buvau išsigandęs, kad bus anime, bet, pasirodo, klydau. Nupiešta gražiai, be pretenzijų į fotografinį realistiškumą (kaip Final Fantasy), su, mano supratimu, būtent multikams būdingais kuriozais ir juokeliais. Siužetas irgi ne toks jau banalus, nors pabaiga galėtų būti ir geresnė. Tiksliau - žymiai geresnė. Po filmo geriausias komentaras buvo: "Well, I guess, if you can destroy a planet in 5 minutes, you can build a new one just as fast." 7/10

2006 11 13 - Blade Runner. Išgirtasis ir išliaupsintasis filmas. Neskaičiau knygos, pagal kurią jis statytas, bet kažkodėl manau, kad visa stiprioji pusė yra knygos nuopelnas. Nes būtent siužetas ir veikėjų portretai yra ta stiprioji pusė. Nesu kiberpanko mėgėjas, bet visgi manau, jog galima buvo distopinį Los Andželą pavaizduoti ne taip nerealiai. Ir kam tas nesibaigiantis lietus? Turbūt turėtų pridėti niūrumo, nors iš tiesų tai tikrai ne. A, Vangelio muzika - gerai. Vertinimas - siužetas ir veikėjai 10/10; vis kita - 4/10. Bendra - gal 8/10, nors labai sunkiai.

2006 11 20 - Star Wars Episode 5. Nusprendžiau nuveikti ką nors naudingesnio...

2006 11 27 - Highlander. Queen muzika daro savo, bet, nepaisant to, filmas tikrai niekuo nesužavėjo. Galbūt per daug buvau prisiklausęs apie tą istoriją, bet tikrai tikėjausi kažko daugiau. Klišiška pabaiga dar labiau sugadino ir taip vidutinišką filmą. 5/10.

2006 12 04 - Galaxy Quest. Prieš žiūrint, pasiskaičius apie ką, mintys buvo. "Hrm... Sci-Fi? Komedija? Ir net ne Mel Brooks'o? Nieko gero..." Bet nusprendžiau pažiūrėti. Ir gerai padariau - super. Pliusai: [skaityti pirmą sakinį prie 'Labirinto']; labai gerai parodyta aktorių reakcija, įkritus į tikrą dalyką; Sneipas (t.y. Alan Rickman) - jam kitokių vaidmenų vaidinti ir negalima ; Ktulu, nors pasirodo, kad tai yra tiesiog tų ateivių natūrali išvaizda. 10/10.

2006 12 11 - Indiana Jones. Raiders of the Lost Ark. Adventure/Quest žaidimo ekranizacija, ne kitaip. Visame filme yra netgi viena (na, gerai, pusantros) fantastinė scena. Wow. Nors, kita vertus, XX a. vidurio Egiptas pats savaime kai kam gali pasirodyti fantastika Per daug dalykų lieka neišaiškinta. 5/10

Tai tiek. Nepretenduoju į kino kritikus, tiesiog galbūt ką nors sudomins mano nuomonė

Nebent pridurčiau, kad Labirinte Buvio dainos neblogos.
Na o filmas Bleidraneris nuo knygos gnėtinai nutolęs

Sekasi gi jums. Visada labai smagu matyti tokias subjektyvias nuomones... Itin subjektyviai pareplikuosiu (atsikrapštau, jei tai jau sakiau).

"Labirintą" mačiau per pirmąjį forumo susitikimą (kuriame susitikova mudvi su Exon) ir kažko gerokai pažaliavusį... Sau tokių filmų ateityje kategoriškai nerekomenduoju (klasikinė (? - tik nepainiot su ŽV) fantasy kažko nervina), bet sutinku, jog gerų ir kam nors kitam galinčių patikti aspektų yra.

"Blade Runner" - o, lietus ten pagrindinis komponentas. Bet nepatiko bendra vaizdo stilistika (supratau, būtent kas nervina, tik kai keletą kadrų sustabdžiau ir apžiūrėjau juos kaip paveiksliukus...).

"Highlander" filmas, kuklia nuomone, yra tik šiaip žiūralas, o TAI yra pirmieji pora serialo sezonų (duokit man kas nors pirmą sezoną... Tik nuo vidurio pradėjau žiūrėt )

"Indiana Jones" tik prieš keletą metų pamačiau. Gal irgi žiūralas, bet naujos serijos laukiu

"Labirintas" buvo mano gal vienas iš pirmų fantastinių filmų, ir patiko, nors baisoka kiek buvo... Tada, kiek man tų metų buvo, pradinės klasės... David Bowie ten ir vaidino, kiek pamenu, ne tik dainos jo buvo. (O Jennifer Connelly dabar visai nebepanaši į tą merginą )

"Blade Runner" - nu nemačiau nuobodesnio filmo su Harrisonu Fordu. Kad įveikčiau, dalimis per kelis kartus pažiūrėjau, nes vis užmigdavau... Niūrus, neįdomus, neužkabinantis niekuo.

"Indiana Jones" - kadaise mačiau visus filmus, ir juos priskiriu klasikai, kaip ir SW senuosius.

"Galaxy Quest"... mjo, visai neblogai suėjo toks vaikiškas, kas man visai net dažnai patinka.

Laiqua, "Blade runner" knyga yra visai nepanaši į savo ekranizaciją, todėl negalima priskirt jai per daug nuopelnų. Šiaip paskaityk kada, dėlei mokslinio intereso, nes knyga l. nebloga, tik kitaip. Lietus šiaip yra režisieriaus Ridley Scott trademark'as, visuose jo filmuose daug lyja.

Pagal Indiana Jones buvo prikurta visa krūva PC questų, beje. Iki šiol su nostalgija prisimenu.

Taip, tai, kad neskaičiau Androidų su jų elektroninėm avim - išsilavinimo spraga, reikės užpildyti. Nebuvau tikras, kiek filmas yra ekranizacija, kiek ne - dabar žinosiu geriau

Apie Indijonio Joncio PC questus esu girdėjęs, gal dėl to man taip ir pasirodė. Nors nei vieno nežaidžiau.