Niekada nevaidinsiu Feanoro.
I mean what I say.
Žodžiu, visą naktį sapnavau LARP’ą, ir kad aš kažkodėl vaidinu Feanorą. Na, Feanaro, tiksliau. Feanoringai – visi nepažįstami, apart Laiqua, tačiau Laiqua vaidina, žinoma, Karantirą, todėl naudos iš jo jokios. Maža to, kad tenka prižiūrėti arba kartais net ir aiškintis, kur kiekvienas jų laikas nuo laiko dingsta ir ką prisidirbo ir pan., aplinkui dar bastosi Indrajos vaidinamas Melkoras ir provokuoja juos visokioms niekšybėms, o man taisyklės neleidžia ano tiesiog nuleisti nuo laiptų – kaskart turiu parinkti kruvą protingų argumentų, kad bent iš nuosavų namų šitą Morgotą išvaryčiau. Taigi, iki Finvės mirties (amen, Starly

) prisilaksčiau, kaip reikiant, įsiutus buvau kaip ko tikriausias Feanaro, ir vis nekantravau iš širdies prisiekti žudyti, keršyti ir persekiuoti, ogi nu niekaip negalėjau surinkti visus kartų anuos septynerius akiplešas…
Išvados:
Pirma, pilnai supratau, kodėl Feanoro buvo toks bjaurus charakteris. Man tikrai truko legendinio diržo.
Antra, dabar man visiška paslaptis, kaip šis garsusis filologas nesigalvojo elfiškų keiksmažodžių (beje, kaskart, kai jau buvau benusikeikianti
neelfiškai, prieš save išvysdavau mūsų Baisiąją Meistrę). Tikra problema – Morgoto dar Morgotu nepavadino, Melkoras atseit geras (uhu…), su Balrogais dar nesusidūrė, Durino prakeiksmo ir nazgūlų dar nebuvo, “lai būna silmariliai…” dėl akivaizdžių priežasčių netinka.
Trečia, supratau, kodėl Feanoras prisiekė persekiuoti ir keršyti, o ne, kaip normalus žmogus (elfas), paprasčiausia
susigrąžinti Silmarilius.
Ketvirta, tokio pasiruošimo LARP’ui niekam nerekomenduoju. Keliausi sunkiai, noriu miego, noriu prisiekti, noriu nuleisti ką nors nuo laiptų…
Mergaitė Gyvatė
[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]