Pasiruošimas «Silmarillion» LARP'ui ir pats LARP

Be to, būsimo žaidimo pradžioj Feanoras miršta Smagus sapnelis.

taisykles jau kuri laika gyvena chia:

http://deti-solnca.4t.com/sait/3.HTM

laukiu jusu paraishku

Hildiko rašė:taisykles jau kuri laika gyvena chia

O manęs kažkodėl prie jų neprileidžia 'You do not have permission to access...' Čia bausmė už tai, kad nedalyvausiu?

nesamone... pamegink dar!
bandyk per:
http://deti-solnca.4t.com/sait/1L.HTM
(proektai)

Moterišką aprangą sudaro apatinė palaidinė ir ilga suknelė, pasiūta pagal figūrą.

Hm. Suknelę tai jau ruošiuos daryt (tik reikia prisiversti medžiagos rankovėm nusipirkti). Bet man nelabai aišku, kur tą palaidinę dėti. Mano suknelė gan uždara, vis tiek nieko, kas po apačia, nesimatys.

cia greiciau bendos rekomenacijos.
jei Tavo suknelei palaidines nereikia, ar jinai netinka - tai ir nebutina:)

Niu gerai, laikas eiti miegoti, dar prieš miegą pasiskaityti "Silmarillion" - kad tik rytoj būtų geras oras... Exon, sustiksim, nors ir priešingose stovyklose Gaila, kad daugiau bendrabepročių ten nebus...

Sėkmės ir gerų įspūdžių Būtinai parašykit kuo detalesnę ataskaitą

Gaila, kad daugiau bendrabepročių ten nebus...

Bet bendrabepročių širdys yra su jumis Vienoje netgi yra dread in the sense of awe šio reikalo atžvilgiu.
Ir papasakokit, ar pavyko nedainuoti

Na va. Maniškė ataskaita bus nuo Antrosios Giminės noldų. Nuotraukos greit turėtų būti.

Dešimtą valandą Lalwende Žalgirio stotelėje susitinka su broliu Nolofinwe. Neilgai trukus pasirodo kiti šios dramos... tfu, šio žaidimo dalyviai - Nolofinvės (t.y. Fingolfino) sūnūs Findeka'no (t.y. Fingonas) ir Turuka'no (t.y. Turgonas) bei atgal į Valinorą sugrįžti sumaniusio Arafinvės (Finarfino) sūnus Findara'to (t.y. Finrodas). Vyrukai jau kostiumuoti, aš - ne (ėjau pėsčiom ir būčiau sukaitus). Veonas (Findekano) pareiškia, kad jis yra žaidimo technikas ir atžaidinėjimas prasideda "čia ir dabar". Starlin/Lalwende netrunka suprasti, kad didžioji atžaidinėjimo dalis vyks rusiškai. Taigi. Greitai atvažiuoja Helkaraksė - t.y. autobusas nr. trisdešimt šeši. Sulipam ir keliaujam iki poligono. Išlipam. Einam mišku. Sustojam persirengti, kas dar nebaigęs. Aplink daug mėlynių ir kiškiakopūsčių.

Mums beeinant danguje pasirodo keistas dalykas, tarsi valos būtų pasiuntę mums kažkokį šviesulį, panašų į Telperijono šviesą. Findekano mitriai pavadina jį "mėnuliu". Artėjant prie tvirtovės - aiškiai Melkoro Morgoto - pasirodo dar vienas šviesulys, šįkart Laurelinos pavidalo. Sutrimituojam. Pasirodo, atsidūrėm prie kažkokio ežero, prie kurio įsikūrę ir tie, kurie mus paliko šalti, sudeginę laivus... Jų čia trys: Makalaure (Maglor), Kurufinwe (Kurufinas) ir ??? (Exon, gal primintum ) Iš jų išgirstame liūdnas naujienas: Feanaro žuvęs, Maitimo Russandol Nelyyafinwe (Maedrosas) išėjo į derybas ir negrįžo. Feanoringai palieka stovyklą, joje įsikuriame mes, o feanoringai kraustosi į kitą ežero pusę.

Stovykloje tvarkomės, kurstome laužą, valgome, geriame arbatą, vyną ir dar kažką. Apsilanko balrogas ir pasišaipydamas numeta prie stovyklos Nelyo kalaviją. Findekano niekam nieko nepasakęs kažkur išeina. Artimiausią valandą likę stovykloje nervinasi, svarsto, kur jis ir kas jam galėjo nutikti. Nusprendžiam, kad jis, žinoma, išėjo vaduoti savo seno draugo Nelyo. Galiausiai Findarato nusprendžia eiti aiškintis į feanoringų stovyklą. Sugrįžęs praneša: Findekano sveikas gyvas, parsinešęs iš Angbando Nelyo, kuris visai ne sveikas ir ne gyvas.

Pas mus apsilanko vietinis gyventojas, sinda. O neilgai trukus tolumoje pamatome Findekano. Keisčiausia, kad drauge su juo ateina ir visi Feanaro sūnūs. Priešakyje - Nelyo be vienos rankos, su Feanaro karūna ant galvos. Nelyo priklaupia prieš Nolofinvę ir pasako atiduodąs jam karūną. Visi pasveikiną naują karalių. Prasideda šventė.

Prasideda lietus. Visi stovi po skėčiais. Lietus daugmaž baigiasi. Visi keliauja į stotelę. Lalwende grįžta namo kostiumuota - eina balrogop visi spoksotojai, tik va karšta tai kaip pas Morgotą

Šiaip mūsų buvo vos vienuolika ir žaidimas bent jau Antrajam klanui truko maždaug penkias valandas - nedaug. Bet buvo Todėl, kad tai žaidimas tarp savų ir saviems. Bjauriausias dalykas - uodai. Ir dar tai, kad, deja, aš buvau lietuviakalbė mažuma Bet čia jau mano problema - kaip turėjau pastebėti (labai malonus pastebėjimas), supratau daugeliu atveju didžiumą kalbų - o jei nesupratau kiekvieno žodelio, tai nors supratau, apie ką kalbama. Todėl žaidimas buvo gera rusų kalbos praktika

Noriu dar sykį padėkoti meistrei ir kitiems žaidėjams. Ir priminti, kad Hild žadėjo maždaug rugsėjį būsiant dar vieną laisvesnio siužeto žaidimą pagal Silmarillion - tikiuosi, bus daugiau susidomėjusių

Šaunuoliai, bet tas skaičiukas 11 kiek nustebino, maniau, norinčių neatsiginat. (Ar taip griežtai "atkratė"?) O laisvesnio - tai tik tiek, kad ne misterija? O Zilas kada nors bus? O jei bus Zilas, bus galima vaidentis (na taip, originale - ne, bet įsivaizduokit Feanoro dvasią, beslankiojančią apie sūnelius ir raginančią greičiau su tais akmenim baigt)?

"Norinčių neatsiginat" - Oi, prajuokinai. Rask gi Lietuvoj žmogų, kuris ir LARPą mėgtų, ir kostiumų netingėtų darytis, ir dar būtų skaitęs tokią knygą kaip "Silmarillion". Be to, eitų ne kapotis į žaidimą, o atžaidinėti personažo. Vat ir liekam iš forumo kažkaip tik dviese mes su Exon O juk galėtų būt ir daugiau... Apeliuoju į jūsų sąžinę Nieko ten sudėtingo iš tiesų, užtat kaip smagu.

Tai, kas bus rugsėjo mėnesį, kaip suprantu, bus paprasčiausiai mažiau pagrįsta knygos siužetu. T.y. veiksmas vyks Belerijande Pirmame Amžiuje, tačiau bus žaidžiama tokia knygos vieta, kurioje bus daugiau laisvės. Pvz. paimi kokį Mereth Aderthad ir žaidžia visi, kaip puotauja... T.y. nėra to "Findekano privalo nueiti į Angbandą ir išvaduoti Nelyafinvę, o paskui Neljo turi perduoti karūną Nolofinvei", bet ne tai kad galima interpretuot knygą kaip nori, o parenkama tokia situacija, kurioje Tolkino palikta "balta dėmė".

Dėl Zilo klausk Hildiko

P.S. Nuotraukos. Prašom nekaltint dėl prastos kokybės - aš tiesiog nemokų fotografuot, ne kiekvienam duota.

Mano tėvai to niekad per daug nesuprastų, bet jau ir taip pakanka veiklos, dėl kurios sulaukiu pastabų. Nusipirkt dėvėtų užuolaidų turbūt įmanoma, nes kartą gi jau kažką nusipirkau (ir laimė, kad nesukarpiau ir nesusiuvau - dabar nesiuvant galima bent kelis apdarus iš to pačio išlankstyt). Rankomis siūti kreivom siūlėm - nė kiek nesunku... Sukirpt - tai jau daug blogiau... O į repeticijas prie stalo eit - deja, nelabai suprantu, kur "kaifas" (ir jau net nekalbu apie laiką), va lauke - jau suprantu. Iš to išplaukia, kad vis tiek nepraleistų, nebent į snagas. Juo labiau, kad tai būtų pirmasis larpas... Ir todėl žiauriai laukiu Zilo, nes ten svarbiausia - ne kostiumas, o "atžaidinėjimas".

Taisa: o Eru, taigi žmonės ten su sagom ir net vietomis su džinsais. Tai taip man ir mano filminio kostiumo (natūralios medžiagos kelnės, marškinėliai (bus trikotažiniai, betgi galėčiau ir kitokius rast), mantija su sege) būtų užtekę. O tai visų tų "kiaurakniedžių" net su kuo įdėt neturėčiau...

Starlin:
Taip Stilius išlaikomas, tas ir svarbiausia Kiaurakniedes, tarp kitko, vakar vakare pusiau nesėkmingai į maišelį dėjau pirmąkart gyvenime. Neturėjau įnagio tokioms didesnėms, kokių man reikėjo, bet ir su mažesnėm skirtu išėjo ne taip jau prastai, jeigu precizikos nereikalauji (pora žiedelių apsilankstė). Taip kad jeigu kada reikės, galiu paskolint.

Indraja:
Tai ar mane taip įleis ar ne? (Na, Hild čia lyg apsilanko, gal bent į ausį pašnibždėtų?...) Į stalines treniruotes nėjau, bet atvirai sakau, jog man tokiuose dalykuose tikrai svarbiau įsijautimas į personažą ir padėtį nei koks nors kapojimasis (kurio, beje, su kuo atlikt irgi neturėčiau).

Ir pasakykit, kokia knygos vieta, kurie personažai dar laisvi ir t.t. (Mano balsas į Hild ausį gali ir nenueit, bet gal kas ką gyvai sužinos)?

Manau, kad įleis Idėjos: ne vienus marškinėlius rengtis, o ant jų dar kokius marškinius. Jeigu rasi minutę užsukti į antrų rankų parduotuvę (kuo pigesnė, tuo geriau ), turbūt gausi ką nors gero. Netingint galima iš secondhando nusipirkt trumpą suknutę ir vaidinti, kad čia tunika. Per pusvalanduką nesunku ir ilgesnę patrumpint. O tuomet - užuolaida (t.y. apsiaustas) ant pečių ir - pirmyn! Kaip sakiau, svarbiausia, kad tai nebūtų ryškiai salotinė užuolaida, šviesiai mėlyni džinsai ir Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėliai. Svarbu bendras vaizdas (o jį, tarp kitko, daugeliu atveju padeda sudaryti keliasluoksniai drabužiai). Aišku, čia Hild turėtų pasisakyt geriau

Beje, Exon: nagi tikrai, nemeluoju - šiandien savo kailiu patikrinau: jeigu duodi uodei iki soties atsigert, tai paskui tos vietos neniežti, o spuogas greit išnyksta. Ne taip kaip kai nuveji nepasisotinusią Medžiagos tokiem eksperimentam Žaliųjų ežerų miškuose gausu...

O my Eru, o jei šviesiai mėlyni, bet ne džinsai? Nu kur knygoj parašyta, kokia spalva? ("Kislotnų" tai jau pati neimčiau). Ir kodėl negalima įsivaizduot elfų rūbų antikiniu stilium ar pan.?

Į secondhandą einu, kai tik prieinu iki jo, kol dar dirba (taigi trečdalis mano rūbų ir taip iš ten), o tai įvyksta retai. Laiko turintys tokiu metu, kaip dabar rašau, darbe nesėdi, o me...

Regis, smagu buvo Kai maniau, kad misterija bus kitą savaitgalį, tai ir nesiruošiau, o kai sužinojau, kad bus šį - nebebuvo laiko. O gaila.

Laiqua, einam rugsėjį (rūgsėjį). Jei neįleis, įsiveršiu jėga Manau, Silo "karminių taškų" užsidirbau ir be rankdarbių. Kalbdarbiais Galiu išmokti gerai kirčiuoti...

Bet laiką norėtųsi žinot

Indraja rašė:O my Eru, o jei šviesiai mėlyni, bet ne džinsai?

Oi, nesiparink. Aš čia tik taip pasakiau, kaip pavyzdį. Reikia žiūrėt visumą, o ne atskiras detales

Sakė, rugsėjo pradžioj turbūt. Galvojo rugpjūčio pabaigoj, bet dar pasitars su mum ir su kitais. Pvz. aš pasakiau, kad mum juodaragis pabaigoj. Ir konkretų laikotarpį tarsis su mum.

Eru, kas ten pasidarė su žinutėm viršuj, kad mano trys d išeina :shock:

Ogi kai rašei, Indraja tuo metu savo ištrynė, nes norėjo persiųst gerokai papildytą 😉

Legenda mano yra čia, sorry, bet legendą aš rašiau rusiškai, ir VspL tikrai užtrūktų . O žemiau yra pateikta išsami psichodelinė Exon/Magloro ataskaita iš žaidimo.

Rytą, kuris prasideda SMS žinute nuo Antrosios giminės ir pasimatymu su broliais bei Angbandu aštuntą ryto, vargu ar galima pavadinti nuostabiu. Taigi, kai Tamsiajam Majai paskambinęs balrogas pranešė pramiegojęs, aš (Exon, ir kol kas tik Exon) net pasisiuliau į labiau nuotaiką atitinkantį vaidmenį, bet man, žinoma, niekas neleido persimesti. Na, pakeliui nuotaiką man pagerino ir net per daug, dar trupučiuką – ir bučiau pradejus žaisti pagal kitą šaltinį…
Poligone dumus ant elfų žemių pradėjęs leisti Morgotas ir Tamsusis Maja patraukė Angbando link, o mes, Feanoro sūnūs, - į savo stovyklą. Buvom keturiese: Maedrosas (Maitimo, Nelyo), Kurufinas (Kurufinvė, kurio nerekomenduojama vadinti sutrumpintu vardu Kurvo), Karantiras (Moryo) ir mudu su Magloru (Makalaurė).
Gedulo apimti Feanoro sūnūs ėmėsi įrenginėti stovyklą ir kurti planus prieš Morgotą/ Liudnoka tokia atmosfera susidarė, tik Maitimo bando pakelti kitiems nuotaiką, o nieko kito, be abejo, kaip Morgoto išvesti mažyčiai besikandantys sytverimai stengiasi mus, atvirkščiai, sužlugdyti. Toliau, pagal Šaltinį, atvyksta Tamsusis Maja, susitariam dėl derybų, Maitimo išvyksta. Su “truputį didesniu būriu”, nei buvo nutarta, o mane (Maglorą), žinoma, palieka atsakingu.
Maitimo vos spėjus išvykti, Kurufinvė džiaugsmingai pareiškia:
- O dabar einam jam iš paskos su antru buriu!
Ilgai aptarinėjame, ar verta, o gal tik sutrukdysime Maitimo, be to neverta apleisti stovyklos… Iš miško pasigirsta kovos (ar ko kito, ką mes žinom?) garsai. Susijaudinęs Kurufinvė paslysta ir pasitempia koją (realiai). Gydome Kurufinvę.
Maitimo negrįžta, broliai nerimauja. Staiga pasigirsta garsai, puolam prie įejimo su ginklais. O čia – ne visai pagal Šaltinį atvykusi Antroji giminė su Trečiąja, tiksliau, vienu Finrodu.
Ka gi, “džiaugiamės” vieni kitus matydami. Ypač Nolofinvė (Fingolfinas):
- Aš norėčiau šnekėti su Kurufinve!
- Aš čia! – išdidžiai pareiškia mūsų Kurufinvė-jaunesnysis.
- Su savo broliu Kurufinve Feanaro! – įsiunta Nolofinvė.
Žodis po žodžio aiškinames: ilgai ir audringai, galu gale mes pasitraukiame. Laužą mes jiems palikome, o štai Maitimo sumuštinius Moryo išsinešė. Ir Exon dar džiuvesėlius pačiupo, sumuštiniai gi su dešra buvo . Makalaurė tai būtų vien su Maitimo karūna išejęs.
Sėdim nesutvarkytoje neapšildytoje stovykloje “už ežero”, nerimaujame dėl Maitimo, keikiame Antrąją giminę. Užtat Tamsaus Majos laukė šiokia tokia staigmena – sprendžiant iš to, kaip jis spruko iš mūsų buvosios stovyklos, užsirovė su naujienomis apie Maitimo ant paties Findekano (Fingono). Exon šaiposi, Makalaurė su broliais spėlioja, kas ten galėjo įvykti.
Vėl laukiame, abejojame. Kurvo matavosi karūną, aš (Magloras su bloga Exon įtaka) atėmiau ir prigrasinau išrikiuoti abu ir priversti pakartoti Priesaiką.
O paskui atėjo Findekano, pasisveikino, užejo, išsitraukė ir atrėmė į sieną kardą.
- Nuostabu! – rėkiu įtužęs. – Mes jau nusiginklojame, ateinant vieni pas kitus. Puiku, štai mano kardas, lanką, tiek tos, gali pasilikti…
- Čia Nelyo kardas, - taria man Findekano kartu su Kurufinve.
Ir čia netikėtai vienintelis blaivaus proto žmogus – Exon – kažkur pradingo. Liko tik apstulbęs ir išsigandęs Makalaurė. Toliau – naujienos: Maitimo pas Morgotą, Priešas reikalauja, kad išsinešdintume, tikėti juo, be abejo, negalima. Bet beatodairiškai pulti jį gelbėti – ar tik ne to yra iš mūsų laukiama?..
Įsiutęs Findekano dingo Angbando kryptimi, o abejonių graužiamas Makalaurė ilgai žiūrėjo jam įkandin, nesiklausydamas Kurufinvės samprotavimų. Laimei, čia grįžo Exon ir pagrasino, kad dar vienas panašus išspyrimas iš nuosavos sąmonės – ir gerbiamasis Magloras nakvos ant kranto.
O baigėsi viskas, kaip ir turėjo, daugmaž sekmingai. Findekano parsivedė Maitimo, mes ilgai jį gaivinome, guodėme – detalės telieka Pirmosios giminės paslaptimi. Tiesiog viskas buvo labai nuoširdu ir sentimentalu. Galiausia aš/mes net padainavau (-ome)…
Maitimo nutarimui perduoti karūną aš beveik nesipriešinau (“O kada tu jam priešinaisi?” – įkando Exon). Galu gale, kaip aš pasakiau, karūnos mums reikia tik vienos. Tos, kurioje žiba mūsų Akmenys.
Maitimo ilgainiui pasveiko, ir kairė jo ranka laikė tevo diržą dar tvirčiau, nei dešinė. Nolofinvė buvo karūnuotas; po to vyko šventė, susitaikymai, susipažinimas su keistu vietiniu elfu, vaišės ir dainos. Bet aš nebedainavau, nes čia,Viduržemėje, man gimsta tik liudnos dainos ir šventėms netinkamos…
Užbaigdamas, drįstu pastebėti, gerbiamoji Exon, kad išsireiškimas “nakvoti ant kranto” yra išimtinai elfiškas, ir jums piknaudžiauti juo kaip ir nedera…

P.S. Ši ataskaita nėra proga kreiptis į mane “jūs”. Oficialiai informuoju, jog šiuo metu esu vieninga ir nesidvejinanti visiškai sveiko proto Exon. Bent jau kiek sąvoka “Exon” yra suderinama su sąvoka “sveikas protas” .

Na, o mano legenda jūsų dėmesiui čia:

Írien Lalwendë dažniausiai vadinama antruoju, motinos duotu, vardu. Finvės ir Indis šeimoje ji buvo trečiasis vaikas po sesers Findis ir brolio Nolofinvės. Šį brolį Lalwende mylėjo labiausiai iš visų giminių ir dėl jo ėjo į Tremtį.

Iš motinos Lalwende paveldėjo ne išvaizdą, o charakterį. Ji visada buvo išdidi, žinanti savo vertę, tačiau tuo pačiu metu ir mokanti nusileisti, prisitaikyti, pabūti nuolanki. Jai patinka kartoti, kad „tylėdamas išgirsti daugiau“. Kita vertus, Lalwende ne visada rami ir susikaupusi. Motina davė jai tinkamą vardą: „besijuokianti mergelė“ mielai linksminasi, dainuoja, šoka ir, žinoma, juokiasi. Tačiau po įvykių Valinore dainos tapo liūdnesnės ir niūresnės...

Lalwende užaugo globojama Findis ir Nolofinvės. Iš motinos ji girdėjo gausybę sakmių bei dainų, išmoko pati dainuoti bei pūsti fleitą, dažnai su vyresniąja seserimi ir motina vaikštinėdavo po sodus bei aplinkinius miškus – žaluma visada jas traukė. Tačiau per toli niekada nenuklysdavo. Namai – ta erdvė, kurioje Lalwende jaučiasi geriausiai. Tiesa, sesuo Findis didesnė namisėda, o Lalwendei pakanka būti savoje vietovėje, apsuptai pažįstamų, mylimų žmonių. Atsidūrusi kur toliau ji pasijunta nejaukiai ir ima ilgėtis artimųjų.

Nolofinvė už Lalwendę nedaug vyresnis, todėl jiedu nuo mažų dienų viską darydavo drauge ir tapo gerais draugais. Vėliau jų keliai šiek tiek išsiskyrė: Nolofinvė, būdamas stipriausias, ištvermingiausias ir narsiausias iš Finvės sūnų, buvo savarankiškesnis ir, savaime suprantama, autoritetingesnis. Taigi Lalwende tarsi liko jo šešėlyje, tačiau juto esanti brolio mylima ir globojama. Taigi nenuostabu, kad Lalwende neblogai sutarė ir su Nolofinvės žmona bei vaikais.

Feanaro į Lalwendę išvis dėmesio nekreipė. Jam ji tebuvo viena iš Indis vaikų. Kadangi Lalwende į visokius tarpusavio vaidus nesikišo, Feanarui ji paprasčiausiai nerūpėjo. Tačiau Lalwende apie jį turėjo susidariusi prastą nuomonę. Panieka, kurią jis rodė Indis vaikams, elfei visad atrodė neteisėta ir žeidžianti tiek Indis, tiek Finvę. Po to, kai Feanaro išsitraukė kalaviją ir pagrasino Nolofinvei, Lalwende ėmė jo rimtai bijoti. Nolofinvė Feanarui atleido, tačiau Lalwende patarė broliui būti atsargiam su Myrijelės vaiku. Ji matė, kad Feanaro ūmumas ir puikybė gali atnešti daug nelaimių. Po tėvo Finvės žūties ji manė niekada negalėsianti atleisti Feanarui taip, kaip atleido Nolofinvė. Lalwende jautėsi bejėgė, pasimetusi, nujautė ateisiant didelę nelaimę. Nelaimė netruko pasirodyti: Nolofinvė, nenorėdamas laužyti duotojo ištikimybės žodžio, išsekė Feanarą į tremtį. Lalwendės pasirinkimas nebuvo lengvas. Motina Indis ir sesuo Findis, graudžiai raudodamos Finvės, pasiliko gyventi su vanjomis Valmare. Brolis keliavo į nežinomus kraštus paskui nemylimą Feanaro... Lalwende suprato, kad kur ji beeitų, ją vis vien persekios išsiskyrimo skausmas ir ilgesys. Ji matė, kad Nolofinvę atsisako lydėti žmona Anairė, kad broliui iškeliauti taip pat sunku. Matė, kaip Nolofinvės sūnus Findekano slapta trokšta iškeliauti iš Amano ir įkalbinėja drauge eiti ir tėvą. Todėl Lalwende pasiryžo: ji eis drauge su broliu, kad būtų arti Nolofinvės ir kad, kaip ir Valinoro Palaimos laikais, palaikytų jį ir būtų jo globojama.

Nelengvas buvo šis žingsnis Lalwendei... Pritilo jos juokas, liūdna gaida suskambo dainos. Nebebuvo šalia tėvo, motinos ir sesers, priešais buvo nepažįstami keliai ir tremtis – toli nuo namų, nuo mylimų vietų. Ji pasijuto giliai įskaudinta ir apiplėšta: Feanaro tiek daug iš jos atėmė! Ant Helkaraksės ledo pražuvo ne vienas pažįstamas elfas – ir Nolofinvės marti Elenvė, ir vaikystės draugai. Taigi į Viduržemę Lalwende įžengė su didele nuoskauda širdy. Čia ji stengiasi likti arti brolio, padėti jam, kai bus sunku. Feanoringų prisibijo ir jaučiasi jų nuskriausta, tačiau stengiasi plaukti pasroviui – čia ir padeda įsitikinimas, kad “tylėdamas išgirsti daugiau”. O ką gi stengiasi išgirsti Lalwende? Feanaro sūnų atsiprašymą, kurio, žino, turbūt nebus? Kokį nors patarimą, kaip jai elgtis ir kur dėtis toliau? Galbūt. Kad tik būtų ko klausytis…

Vėlesnis papildymas (po meistrės klausimų):

Į Tremtį ėjo daugiausia dėl brolio. Po tėvo mirties jai iš esmės buvo du keliai: arba likti Valinore ir su motina bei seserim nežinia kiek laukti sugrįžtant tėvo, arba eiti su broliais ir taip tapti vieno iš jų klanų nare. Nolofinvę Lalwendė labai mylėjo, todėl nusprendė eiti paskui jį, nors tai nebuvo lengvas sprendimas. Jos tikslas buvo dar ir būti jam atrama: juk nėjo Nolofinvės zmona, o sūnus Findekano ėjo pernelyg noriai...

Į Feanoro sūnus žiūri nepalankiai. Obuolys nuo obels netoli terieda, visi septyni prisiekė tą patį, ką ir Feanoras... Lalwende juos laiko pavojingais, prisibijo, jaučiasi jų šeimos įskaudinta, įžeista.
Su Nolofinvės vaikais sutaria neblogai. Geriausiai su Turukano, nes jis ramesnis. Su Írisse daug nebendrauja, tačiau tikrai nesipyksta. O va Findekano noras pamatyti Viduržemę ir, tuo labiau, ūmumas Alqualondėje Lalwendei nelabai suprantamas. Ji linkusi šiek tiek paauklėti Findekano, nors kur jau ten tas jos klausys...
Su Arafinwės vaikais bendrauja mažiau. Labiausiai patinka Findarato. Į Altariellę požiūris panašus kaip į Findekano: galėtų truputį labiau apgalvoti savo veiksmus. Angarato ir Aikanaro taip pat karštoko būdo, tačiau Lalwende į šiuos du žiūri atlaidžiai.