Pasiruošimas «Silmarillion» LARP'ui ir pats LARP

Į trečią dieną suvokiau, ką reiškia "vilniečiams draudžiama miškuose ir parkuose rengti stovyklavietes, kurti laužus, etc." Galima tikėtis, kad palis, bet ar nereikėtų numatyti atsarginės vietos ne Vilniuje? Gal kas žino kokį nuošalesnį miško kampelį? Pati, deja, visus žinau tik ANP, antra vertus, nemanau, jog daug inspektorių būtų kitoje ežero pusėje ten, kur stovykla vyko. Ten praktiškai pusiasalis. Arba Visaginas - toli, bet ten lyg net ežeras yra? ANP bent jau šiuo metu neatrodo tragiškai perdžiūvęs.

Kolkas palnuojama Pavilniaus poligone, ten kaip ir ramu. O kur buvo stovykla?

T.y. jis nebepriklauso tam administraciniam vienetui, kurio plote šiuo metu uždrausta apsistoti miškuose dėl sausros?

Įsivyravus ypatingai sausiems ir karštiems orams, kai kurios savivaldybės dėl gaisrų pavojaus nutarė laikinai uždrausti lankytis jų teritorijoje esančiuose miškuose.
Tokius sprendimus jau priėmė Kaišiadorių ir Vilniaus rajonų, taip pat Elektrėnų ir Nemenčinės savivaldybės. Draudimas nebegalios, kai gaisringumas sumažės, tačiau kol kas, kaip praneša Aplinkos ministerija, padėtis tik prastėja.

Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, fiziniams asmenims laikinai draudžiama į miškus įvažiuoti transporto priemonėmis (išskyrus specialųjį ir aptarnaujantį transportą, taip pat draudžiama įrengti poilsiavietes Vilniaus miesto miškuose ir parkuose.

Stovykla - prie Asvejos. Tiesa, tos kitos pusės itin atidžiai neapžiūrėjau, tik paežerę...

Pavilnio poligonas, jei neklystu, yra Vilniaus miesto teritorija. Automobiliais į mišką ten niekas niekada nevažiuoja - kelio nėra.

Dėl Asvejos - paskambinau Jurgiui, jis sakė, kad kaip tik tada ten jau numatyta kažkokia didelė šventė - vestuvės ar pan. Tos vietos neturime.

Aisku... Kiek suoratau, ten nera nieko parashyta apie tai, kuriam laikui tai uzdrausta?
Tai Pavilniua yra Vilniau miesto teritirijoje? Ka butent tenai negalima veikti, ishskyrus mashynu; ar zaidimine stovykla skaitosi poilsiaviete?

Tvirtove ten jau yra, kiek zinau.
Da r pasikalbesiu su Magogu ir Maksu, gal, jie ka nors patars.

Aciu jums.

Kiek žinau, visas poligonas yra privati teritorija. Bet jos savininkus geriau pažįsta (bent jau kontaktus turi) Magogas, taigi geriau kalbėti su juo.

Panašu, kad kartais lyja... Laiqua - ne apie ten, kur stovykla kalbu, o apie kitą krantą. Ten, matai, miškas. Ir ne ant "tranzitinio" kelio.

Šnekejau su Magogu, jisai sakeė kad viskas turetų buti gerai.

Ketvirtadienį 20 val. susitinkame "Baltuose drambiluose" aptarti žaidimo.

Įdomiausias momentas iš žaidimo: pokalbis tarp žmonių genties vado ir Fingono. Kaip nuo žmonių legendos apie kažkur Vakaruose gyvenančius dievus per užuominas, išsisukinėjimus ir aiškinimus "tiesiai per aplinkui" pereita iki laivų sudeginimo, o galiausiai netgi Priesaikos. Vienintelis momentas, kai pasijutau Lalwen kailyje...

O jėgiškiausia: kadangi buvau apsirėdžiusi kaip Juodoji Ledi (Deirdre kostiumas su šiokiais tokiais patobulinimais), net du kartus mane kažkokie vyriškiai galantiškai praleido pirmą į autobusą

Be galo be krašto visiems AČIŪ!!! Hildai – už žaidimą, vėliavą su aštuonkampe žvaigžde, Meondilį. Tučegui – už labai labai tikrą, sukeliantį pasitikėjimą, visgi tikrai protingą, tikrai kantrų vyresnįjį brolį ir Valdovą Maidrosą (medalį už viena kaire atsukamą butelį ir pilamą gėrimą!). Ratliker‘iui – kaip sakė Exon, už visą būrį orkų (tikrai vikrių ir grėsmingų! Puiku, kai visi miega, o iš kažkelinto pilies aukšto girdi kaukimą – o ko tie orkai kaukia, ilgokai svarstėm ir matai sušmėžuojantį ir pradingstantį juodą šešėlį... O vienu metu net visai tikri šiurpuliukai ėmė nugara bėgiot) ir žmogišką žmogų (kurio kalba rodė labai racionalią ir abstrakčią mąstyseną). Suprantama, ir už Starlin minėtus klausimėlius, kurie Atjarusą privertė ganėtinai susinervinti... Nu šalta ten buvo ant to ledo, kas čia naujo??? Starlin (tetulei Lalvendei) – už padėkos Javanai apeigas ir puikų psichologinį spaudimą (kuris buvo ganėtinai netikėtas, tad reaguoti teko ne pagalvojant, ką daryti, o tikrai būnant juo – Amrasu – turbūt labiausiai per visą žaidimo laiką). Tiesa, ir už jau tradiciškai vienintelę moteriškos lyties veikėją. Laiquai (Amrodui) – už visus metus trukusį dialogą, kuris man nepaprastai padėjo surasti, pamatyti savąjį veikėją, ir už brolį dvynį, pašnekovą puikiame pokalbyje apie tai, kaip mums skirta gyventi sulig Arda. Exon (Maglorui) – už dar vieną brolį... Mąslų, santūrų, po ramia išore besislepiančia stipria dvasia. Veonui (Fingonui) – už netikėtą susitikimą su einančiu į šventę ir dainuojančiu pusbroliu mėnesienoje ant tako į pilį, už tiesius, bet neįžeidžius aplinkui vaikštantiems Feanoro sūnums atsakymus į žmogaus klausimus, už leidimą supinti kasytę ir prašymą supinti daug kasyčių, už šypseną. Magogui (sargybiniui) – už toookią pilį. Tiesa, vaikščiot reik atsargiai... Kemenkiri (netikėtam svečiui sindai) – už tikrovišką orkų persekiojamą pabėgėlį iš Angbando, už progą jį įtarinėti ir skleisti įtarimus nesuprantama sindai kvenja (t.y. lietuviškai), už pietinius elfus, kurie kažkaip keistai vartoja grybus. (Ar čia jau kolektyvinė kūryba? Buvo ir kanapių laukai, ir apie aguonas minčių... Jooo...). Idėjų autoriams, kurių tiksliai nežinau: už spėliones, kur žmonės eina po mirties (Hild?), kolektyvinį „pasakų“ kūrimą rašant ir paslepiant. Medžiams – už nuostabų ošimą. Manvei su Ulmu – kad lijo labai saikingai. Visiems – už nuotaiką, atmosferą. Pirmą naktį ilgai tiesiog gulėjau ir šypsojausi... Kai baigėme žaisti – už dainas. Laiquos „Priesaiką“ (Kemenkiri net buvo supažindinta su vertimu), Veono atsimenamus Hearts on Fire žodžius, tradicinius „Devynis“ su Exon. Kai jau visai baigėme žaisti – už nuostabią dieną Vilniuje su Exon, Hild ir Kemenkiri (ir ne tik), pokalbius apie Priesaikos įdvasinimo laipsnį, Arda Envinyanta idėjos klasifikavimą (filosofija ir žinios?), jūrą humoro ir dar daug ko... Tučegui – už mintis apie tai, jog reikėtų sužaisti Išėjimą ir Zvirmariljoną (!!!). Ir kitiems – jei ką užmiršau.

Atjarusos (Amraso, antrojo iš Ambarusų ir t.t.) kailyje pradėjau jaustis, kai jau ganėtinai tamsiu metu teko rinkti malkas, kurias elfai, suprantama, labai gerai ir tada mato... T.y. beveik iškart. Suprantama, labai padėjo visi žaidėjai. Ir pasigirsiu, jog jokiose akivaizdžiai nežaidybinėse kalbose nedalyvavau beveik iki pabaigos, net naktį. Kitas reikalas, kad, pasirodo, kuo puikiausiai galima pakalbėti apie ne visai žaidybinius dalykus taip, kad tai žaidimo pasaulyje derėtų. Ir prisiminti asmenis, įvykius šiaip iš bendro gyvenimo. Tai nėra girtina ir visiškam įsijautimui kiek trukdo – bet labai smagu. Pasiteisinimui – o kas ten apie nendrynų katinus kalbėti ėmė, a? Tai va, naujokė pavyzdį ir paėmė. Nežinau, ar man asmeniškai labai pavyko pasiekti psichologinį realizmą, bet serialinį – manyčiau, ganėtinai. Su kuo lygint nelabai turiu – LARP žaidime juk buvau buvusi tik mažiau nei vieną, nors daugiau nei nulį kartų. Kaip Exon patarė, saugiausia (tikrai?) tokiose situacijose sakyti „mes“ – tai va, mes su Atjarusa elgėmės ne kaip būdinga man, o kaip jam, įskaitant malkas, neuždelstą paklusnumą vyresniųjų nurodymams, nebijojimą stovėti viršutiniame mūsų puikiosios pilies aukšte, nevengimą pasinaudoti proga nepiktai pasišaipyti į akis...

Tai kas gi vyko? Temstant šventės išvakarėse pasirodė orko persekiojamas sinda, Meondilis ir Atjarusa jį įsivedė vidun, Valdovas pribaigė orką. Meondilis sindą greitai (Atjarusai pasirodė, jog įtartinai greitai) nuramino ir pralinksmino, Atjarusa nešė malkas, Valdovas kurstė laužą? Židinį gal. Atvyko Magloras, Fingonas. Puiki proga pajausti saiką ir pasakojimą toliau palikti kitiems Sakyčiau, šventė buvo tikroviška – didesnis giminės susitikimas buvo ne tik proga linksmybėms, bet ir proga ne itin maloniems, bet rimtiems pokalbiams. Pasirodo, žaidėjams visgi teko iškrapštyti kone visas žinias apie pasaulio istoriją, geografiją ir metafiziką

Stengsiuos dalyvauti ir kitose tokiose misterijose, kad tik jų būtų! Pasirodo, mano kostiumas visgi kostiumas!

LJ tai irgi bus, tik gal patvarkyta ir nors kažkas išversta į garbiajai viešniai Kemenkiri suprantamą šneką.

Ilgoji taika Himringe pasirodę besą ganėtinai taiki, nepaisant keistų aplink slampinėjančių orkų, kuriems kažkodėl prisireikė palakstyti ir pastūgauti po elfų tvirtovės sienomis, o šventė – visai šventiška, nepaisant dėl įvairių aplinkybių iškilusių nelinksmų prisiminimų. Už ką mudu su Magloru ir norim iš visos širdies padėkoti:
Visą tai organizavusiai Meistrei Hildiko – taip pat Meondiliui, kuriam taip ir nepavyko įkyrėti geranoriškumu, dosnumu ir gliukinėmis idėjomis.
Himringo valdovui ir broliui Maedrosui (Tučeg) – pasikartosiu, tu buvai puikus Lordas. Nors jei siekei tapti gotišku Lordu, tai gotiškumo nerasta. Pasivaikščiojimas po naktinį Pavilnį vietinės baltosios karštinės pavidalu, sakyčiau, pavyko .
Broliui Amrasui (Indraja) – jaunesnysis broly, išaugai santūrus ir įžvalgus, nors iš dalies gaila, kad amžius ir išbandymai nušlavė Valinoro “dvynių Vizlių” dvasią. Ir sveikinu nepriekaištingai debiutavus pirmame rimtame žaidime.
Broliui Amrodui (Laiqualasse), nors su tavimi neteko daug bendrauti. Kažkas dvyniško judviem neabejotinai pavyko pavaizduoti, kiek tik įmanoma buvo su ganėtinai skirtinga išvaizda.
Beveik broliui Fingonui (Veon) – akivaizdžiai nusipelnei mūsų fendomo Fingono garbės titulo. Gerai, kad uogienės iš Himlado paėmei su atsarga .
Tetulei Lalven (Starlin) – kad nepatingėjai atsitiktinai užsukti į Himringą ir pasinaudojus proga panervinti piktuosius feanoringus.
Erendiliui, sindų pabėgėliui (Kemenkiri) – už intrigą, ilgus ir įdomius pokalbius bei gliukiškiausius gliukus.
Ypatinga padėka orkų būriui ir pirmajam Magloro sutiktajam žmogui – Ratlaikeriui, kad pirmajam savo vaidmeny neleisdavo pamiršti “kas palaiko šią Ilgąją Taiką”, o antrajam parodė neįprastą racionalų ir šiek tiek smagų požiūrį į pasaulį.
Magogui – už poligoną ir nakties sargybą.
Žaliesiems elfams – už tai, kad pasirodė Profesoriui.
Profesoriui.

O šią ataskaitą skaitantiems nežaidusiems asmenims tenoriu pasakyti: mes tikrai norėtume, kad mūsų žaidimuose dalyvautų daugiau žmonių. O baisūs gandai apie meistrę Hildiko dažniausia susiveda į tikrai nebaisius dalykus .

Kaipgi nepaminėjova – ačiū tam, kas sugalvojo žmogų supažindinti su šukomis!

Žmogus lyg pats kažko panašaus paprašė... Bet Maedrosas aktyviai dalyvavo supažindinimo procese .

Beje, kventa. Pasakainiška, ir ne tik JRRT atžvilgiu

Išankstinis atsiprašymas už nepiktybinius, bet galimus sutapimus su punktais iš traktatų tema „Kaip nerašyti kventos“. Taip pat atsiprašoma visų šiuo rašinėliu sąmoningai apvogtų rašytojų ir režisierių.


Už OCR klaidų istorijos taurios,
kur variantų tiek, kad reik virš jų tiesos,
iš saujos sakinių kanono ir sakmės
kurios pagal siužetą nė būti negalės,
iš to, ko neparašė ir nepasakė Jis
turiu išvysti tai, išvyst tom akimis...


Du broliu buvo protingu, trys – ne kokio būdo, o jauniausiuoju – –




Herojinis epas tas „Silmarillion“. Ir veikėjai tokie – narsūs, šaunūs, išmintingi, stiprūs. Jei piktas – tai toks, kad dangus niaukiasi jį pamatęs, jei skaistus – tai taip, kad žvaigždes nušviečia. Kas teisus tiek, kad beveik šventas, kas prieš patį juodžiausią Likimą kovoja iki paskutinio atodūsio. Tad ir norisi ten įsivaizduoti paprastą jauniausiąjį brolį. Kuris nebuvo nei išmintingiausias, nei sąžiningiausias, nei rūsčiausias, nei smarkiausias. Nesijautė atsakingas už visą pasaulį. Tiesiog labai mylėjo gyvenimą, Ardą, brolius. Tikėjo tuo, ką daro, baisėjosi tuo, ką daro, kaskart vis žemiau puolė ir vis tiek išlaikė kruopelę vaikiško nekaltumo. Tik Dorijate suprato, kad jų pergalė niekada nebus Teisingumo pergalė. Ir tik po šios tamsumos pajuto Priesaikos galią. Juk niekada nemokėjo pasielgti kitaip, nei taip, kaip – jam pačiam – atrodė „reikia“. O dabar „reikia“ ir „atrodė“ buvo nebe tas pats, dabar jis pajuto, ką reiškia būti užvaldytam, pasiduoti. Bet galiausiai nebeliko neapykantos, nebeliko net siaubo, ir nieko nebesitikėdamas, pamatęs, kaip pasirinktoji laisvė virto pančiais ir vėl ją radęs suvoktoje būtinybėje, jis atliko Pareigą iki galo taip, kaip ją suprato. O apmąstyti, išgerti viską iki dugno liko tiedviem – protingiem...

***



Miškas garavo. Kvapas, drėgmė ir skaidrių lapų perkošta Laurelinos šviesa susiliejo į vientisą žalumą – tokia turėtų būti smaragdo šerdyje. Įmirkusios tamsios, apsikaišiusios rusvais koteliais samanos vėsino kojas. Lašai dabino kiekvieną lapelį ir pumpurą. Lengva tunika seniai prilipo prie nugaros, tad nesisaugojau varvančių, švelnių papartmedžių vėduoklių. Tačiau jų siūravimas nenubaidė elnio. Jis tebestovėjo, karūnuotas auksiškais ragais, gelsvas, išmuštas baltais obuoliukais. Sustingau. Galėjau stebėti jo didžiules akis – kad vėliau nutapyčiau jų gelmę. Tyliai prisėlinti ir pajusti šiltą alsavimą. Pasišaukti ir paglostyti. Pabaidyti ir pasileisti iš paskos, peršokdamas krūmokšnius, prasisukdamas tarp kamienų, supdamasis ant vijoklių – kol atsidursiu jam ant nugaros. Kaip išmokė Oromės palydoje išsimiklinęs Turko. Tačiau kvapą užėmė kitas troškimas. Virpino raumenis, lenkė sąnarius. Įtempė lietaus nesumirkomą templę... Buvo tekę nušauti susižeidusį žvėrį, nudurti puolantį, niekad nesiraukiau nuo kepsnio kvapo. Bet dabar tereikėjo akimirkos, kai elnias – jaunas, sveikas, stiprus – visas bus mano, tik mano rankose. Ne jo kvėpavimas, ne greitis, ne atvaizdas. Visas.
Gyvūnas krūptelėjo, bet jau nebepajėgdamas pašokti susmuko, šlumštelėdamas ant žolės, traiškydamas šakeles, supurtydamas žemę. Sustingusi akis žvelgė tiesiai į mane. Joje vėrėsi tuštuma. Tamsa, suimanti paširdžius, stingdanti sąmonę.
Nedrįsau nieko pasakyti net dvyniui. Jis ir neklausinėjo – buvo didesnis vienišius už mane ir žinojo, kad kartais turi savas bėdas spręsti pats. Bet kiemelyje, kuriame maniau pasislėpsiąs nuo visų, vienas nebuvau. Jis tyliai išniro iš marmuro kolonos šešėlio – išlakus, grakštus tarsi puma. Vešlios tamsiai peleninės garbanos vos dengė keistą šypseną blyškiame veide. Šitaip, tarsi ne iš tikrųjų, daugiau niekas nemokėjo šypsotis.
– Tokia pamoka. Ir tau šįkart nereikėjo mokytojų, ar ne, Telufinve? – nuskambėjo sodrus ir taip pat keistai švelnus balsas. – Kiekvienas iš mūsų vienąkart turime suaugti.
Nusigręžiau nuo Paleistojo Kalinio ir mečiausi prie išėjimo arkos.
– O dabar išmokai nekęsti, – pasivijo mane kvatojimas. Kuo nuoširdžiausias.
Vėliau jis kalbėdavo su daugeliu. Ir taip, kad jie jo nesibaidė. Turbūt aš tą dieną tapau pamoka jam?..
Mudu su Ambarusa tebeklaidžiojova giriomis – ir kartu, ir po vieną. Neturėjau kito tokio draugo ar draugės, bet buvo keletas gerų pažįstamų. Tapiau klonius, upokšnius, lapus, šviesą, ramybę. Padėjau tiems, kurie stengėsi išaiškinti augalų įvairovės darną, nustatyti, kuri rūšis į kurią panaši, duoti vardą kiekvienai iš jų. Klausydavau tikrų ir išgalvotų pasakojimų, nevengdavau nė perskaityti užrašytųjų. Kartais dirbinau baldus, papuošalus iš brangakmenių, įstatytų į nublizgintą medį. Atarinkė dėl tokio derinio pasišaipydavo, bet nesiginčijau. Vaikystėje su dvyniu supratova, jog giminaičiai skirstomi į tuos, kuriems gali krėsti eibes, bei į tuos, kuriems geriau nė nemėginti. Turko, Morjo ir Kurvo priklausė antriesiems. Maitimo ir Makalaurė sugebėdavo mudu nuraminti žodžiais. Juodu gerbiau už kantrybę, geraširdiškumą. Tėvas man buvo viskas, bet paprastam prieraišumui pasigėrėjimas jo didybe palikdavo nedaug vietos. Jo nuomonė visada atrodė pati teisingiausia. Buvo labai gaila Mamos, kai jų dviejų santykiai ėmė prastėti. Maniau, jog jos pažiūros į daugelį dalykų pernelyg santūrios, įsivaizdavau, jog turiu jai paaiškinti, ją įtikinti. Neįtikinau, atvirkščiai – ji man kartą pasakė, jog nors ir labai gerbdamas Tėvą, turėčiau kartais bent pabandyti išgirsti ir savo širdies balsą. Tada pasijutau užgautas. Bet vėliau ėmiau suprasti, nors ir labai pamažu.
Tuomet, kai jau rengėmės išeiti, ji paskutinįsyk atėjo pas mus. Ji, visuomet tokia tvirta, stengėsi sulaikyti ašaras. Ir pirmąkart kažko prašė. Prašė, kad bent mudu dvyniu, ar bent aš likčiau su ja. Negalėjau. Kai davėme Priesaiką, jausmai užgožė bet kokias mintis. Ji buvo šiaudas, kurio kabinausi, kuris suteikė prasmę gyvenimui. Toje neviltyje, tame skausme – pirmiausia dėl Senelio, kuris buvo mylintis, kantrus Senelis daug anksčiau, nei supratau, ką reiškia Karalius. Bet tada, vėliau, jau pajėgiau mąstyti, ir buvau įsitikinęs, jog mūsų tikslas – atstatyti teisingumą. Juk nors kažkas privalo nors kažką daryti. Ir nesitikėjau, jog bus lengva.
Alkvalondę tebesapnuoju. Mes siekiame Tikslo, ir tuomet buvome priversti pasielgti taip – bet nors laimė, kad daugiau niekada nieko panašaus nebebus. Mes atėjome atkeršyti Morgotui ir narsiai kausimės su jo pabaisomis. Bent jau nenusigręšime nuo pareigos, o galbūt mums net pasiseks – juk mano broliai, o ir pusbroliai, tokie gudrūs bei drąsūs. Net jei kai kurie man atrodo keistoki... Tarkim, Findarato – nesusipyksta su niekuo, viskuo domisi, visur spėja, net ir samprotauja kažkaip džiugiai, bet kartais dėl to su juo būti lyg... per šviesu, tarsi neturėtum kur pasislėpti nuo Saulės. Ir į ateitį požiūris keistas: viskas bus, kaip Sumanyta, o Sumanyta negalėjo būti negerai. Išmintingieji taip sako. Bet ar jie žino, ar tik turi Vilties? Viltis gali būti tiesiog Vienatinio Dovana, padedanti ištverti negandas. Netgi ir toks gyvenimas, toks pasaulis, kokį turime, yra nuostabūs. Sudarkytas ar ne – kartoka vyšnia gaivesnė už saldutėlę trešnę. Net jei tai vieną dieną visiškai pasibaigs.
Ne, dabar nenoriu galvoti, kas ir kaip pasibaigs. Nes iškeliaujava į Himringą, pas Maitimo. Maidrosą, kaip jis pasivadino Pilkųjų kalba. Į šventę... Brolį visada, dar Amane, gerbiau ir mylėjau, bet po to – kai jis sugebėjo visa tai iškentėti, ir išgyventi, ir nenusivilti... Dabar jis man tarsi pašventintasis. Jis atsisakė karūnos, bet tai ir rodo, jog jis labiausiai vertas būti Karaliumi. Jis vis vien mano brolis ir Valdovas, ar ne? O gal ir Findekano atvyks. Tas, kuris jį mums išgelbėjo.
Reiks pakalbėti apie tuos keistuolius Sekėjus. Jie gi į mudviejų žemes susikraustė. Ir aiškina, jog Findarato – kaip jie jį vadina, Išmintis, – jiems taip patarė. Tikrai, Išmintis... Svarbu, kad kol kas jie nieko blogo nedaro. Žalieji jų Osirijande nepageidavo, bet jie patys labai jau savitai gyvena. Giminaičiai juos pas save kraustytis kvietė, ir rodos, jog jie kaip tik pradeda smarkiau bruzdėti ir gal bent dalis kur nors nukeliaus. Jie turėtų būti neblogi sąjungininkai kovoje prieš Tamsųjį, tik reikėtų juos išmokyti gyventi ne taip išsekinant aplinką.

http://s85.photobucket.com/albums/k59/Ekzon/himring/
Nuotraukos iš “Ilgosios Taikos”. Sorry dėl kokybės, jau kaip skanavosi...

Ačiū! Ačiū! Visai gerai matosi, o jei labai norisi, gi galima atspalvius ir faktūrą pasiredaguot...

Ilgai nieko nerašiau apie šitą žaidimą, nes norėjau leisti nusistovėti įspūdžiams, o jų, kaip tokiam mažam žaidimui, buvo tikrai daug. Bet nepavyko - vis dar sudėtinga konkrečiau pasakyti, kas tikrai patiko, kas ne, ką galima pagerinti... Bet bent jau šį tą pasakyti galiu.

Pirmiausia - labai didelis ir nuoširdus hannon visiems, kurie dalyvavo, ir papildomas hannon Hild už tai, kad surengė. Tokie renginiai yra vienas iš nedaugelio dalykų, neleidžiančių man užmiršti tolkinizmo ir skatinančių aktyviai juo domėtis.
Kas nepatiko - mažas dalyvių skaičius. Labai sunku įsijausti į šventės nuotaiką, kai šventėje dalyvauja 7 dalyviai... Aišku, tikėtis, kad Lietuvoje susirinktų 50 dalyvių į tokį larpą - naivu. Bet gal galima padaryti didesnes žaidynes Tolkieno pasaulyje, tik su ne tokiu griežtu scenarijumi? Žinoma, neatsisakant ir tokių mažesnių misterijų - tiesiog gal didesnės žaidynės padėtų pritraukti norinčių žaisti ir mažesnėse?
Gaila, kad nesupratau, atrodo, įdomiausios žaidimo dalies - žmogaus pokalbio su Fingonu. Na, ką padarysi, jau vien po to sekęs trumpas, bet nuoširdus mano paties pokalbis su Fingonu buvo užtektinas. Seniai buvau tiek įsijautęs į bet kokią rolę, kad būtų tikrai gėda dėl personažo kažkada padarytų darbų...

Trumpai tariant - ačiū už žaidimą, noriu daugiau

yra vienas idomus pasiulymas:

surengi didesnes zaidynes pagal Tolkiena, ir tu zaidyniu remuose padarai misterija. kitaip tariant zaidimas zaidime
reiketu tik ivesti siokiu tokiu salygu, pvz: elfu tvirtve sago tukstantis kariu ar pan.

speju kad hild ta pasiulyma ivardintu vienu zodziu "bred"
visai neneigiu kad pasiulymas niekam tikes del kazkokiu priezasciu, vienok tarp "niekam tikes" ir "bred" yra didelis skirtumas

tektu zaidima toki organizuoti laiquai ir indrajai
juk tolkinistineje stovykloje dalyvavo daugiau zmoniu,
vadinasi viskas pavyko!

Mmm... Man rodos, supratau, kodėl visgi tokių žaidimų lankomumas nedidelis. Galiu lyginti tik šią misteriją ir "Gluosnio paslaptį". Tai štai - toje Paslaptyje veiksmas vyko Ketvirtajame amžiuje. Tada irgi uoliai kūriau veikėjos legendą, nesiblaškydama žaidžiau, bet viskas buvo daugmaž pramoga. Misterijos atveju jaučiau didelę atsakomybę. Prieš pasaulį, knygą ir autorių. Ir pasiruošimo metu, ir žaisdama. Ir manyčiau, jog visi žaidė būtent labai atsakingai. Negali susigalvoti bet ko ir bet kaip - nors sugalvoti kuriant veikėją teko labai daug, knygos informacijos pertekliumi nepasižymėjo. (Tiksliau, šiokiu tokiu pasižymėjo, bet jos nebuvo įmanoma taikyti tiesiogiai). Tai yra įdomu, tačiau nėra paprasta. Ir turbūt toli gražu ne visiems būtent taip yra įdomiausia ir smagiausia. O man, nepriklausomai nuo žaidimo mastų bei nuo to, tai misterija ar ne, būtų labai svarbus šis atsakingas požiūris į pasaulį. Ir dar būtų svarbu, kad būtų į ką žiūrėti atsakingai - štai kodėl Ketvirtasis amžius, nors labai patogus, nes beveik neaprašytas, man yra nepatraukliausias iš visų keturių kaip aplinka rimtam žaidimui. Nors aišku, visko reikia, bet man kaip tinginei didesnė motyvacija ruoštis ir dalyvauti atsiranda, kai yra kam ruoštis.

Gadikliai specialiai smeliui: stovykla, tikėkimės, bus, ir joje galbūt bus "pramoginis" žaidimas.
<hr>
Štai kokie mes!!! Ačiū Kemenkiri! (Ant padidėjusios nuotraukos reik dar antrąkart paspaust). Mhm, dabar mane galima už laikrodį bart, na betgi - negi noldai ne tik kišenių nebuvo išradę???
<hr>
Kad nieks neinformuoja, tai teks pačiai informuotis...
Rugsėjo 16, 10.00 "Anapus", RPG fiestoje (dalyvavimas nemokamas), Hildiko meistraujamas žaidimas (kaip supratau, apie Nargotrondą Tūrino laikais). Jau yra Laiqua, Exon, Indraja. Skaityti - iš Silmarillion ir iš UT. Norint dalyvaut - susisiekt su Hilda hildigardr at yahoo.com