Žaidimas apie Eregioną. Misterija. Liepos 11 d.
Žaidimo veiksmas vyksta 1200-aisiais Antrosios Epochos metais, elfų karalystėje Eregione. Juodasis priešas, Morgotas, jau seniausiai nugalėtas, Viduržemės tautos gyvena taikoje ir santarvėje. Po Rūsties Karo elfams buvo leista (ir netgi patarta) grįžti į Valinorą, bet ne visi pasinaudojo šia proga. Nemažai elfų nusprendė likti Viduržemėje ar išplaukti vėliau – jie myli šią žemę, daugeliui ji tapo namais ir jie nori paversti ją dar nuostabesne.
Kadaise, senų senovėje, jie atvyko į Mirtingųjų Žemes kautis su Priešu, gyventi čia, tyrinėti, paversti jas dar gražesnėmis ir geresnėmis. Jie statė stebuklingus miestus ir tvirtoves, nūnai virtusias griuvėsiais ir nugrimzdusias į jūros dugną, mūšiuose jie parado savo artimuosius, ir dabar, kai Priešas nugalėtas, jie neskuba palikti Viduržemės. Jie visa širdimi prisirišo prie šio pasaulio, čia tiek visa ko nuostabaus, tiek daug galimybių dirbti ir kurti – galų gale nejaugi jie ne dėl to kažkada atvyko į šiuos kraštus?
Elfai galėjo kurti ir dirbti, įgyvendinti savo sumanymus ir nebijoti, kad jie bus sunaikinti – dabar taika ir Priešas nugalėtas, o smulkių jo pakalikų galima nesibaiminti. Jie naudojasi pelnyta Viduržemės tautų pagarba, jie įkūrė naujas karalystes, tokias kaip Lindonas, kur valdė Gil Galadas, Fingono sūnus, aukščiausias elfų karalius, ir Eregionas, kurį valdė Kelebrimboras, Kurufino sūnus ir Feanoro anūkas – geriausias noldų meistras.
Tačiau elfai jaučia, kad šis taip jiems brangus pasaulis sensta ir vysta, jie norėtų neleisti tam nutikti, ar bent nutolinti jo pabaigą. Jie nori gyventi Viduržemėje ir mėgautis Nemirtingųjų Žemių teikiamu dosnumu ir džiaugsmais. Daugelis iš jų pamena Valinorą ar pasakojimus apie jį ir nori padaryti šiuos kraštus tokius pat nuostabius ir nesenstančius ar bent išsaugoti tai, kas įmanoma, nors kai kurie iš jų mano, kad neįgyvendinama, ar gali būti netgi pavojinga.
Ir štai 1200-aisiais metais Eregione apsilanko majas vardu Anataras, prisistatęs kaip valų pasiuntinys, ir siūlo noldų meistrams savo pagalbą ir žinias. Visgi aukščiausias noldų karalius Gil Galadas nepanoro turėti reikalų su atėjūnu, o ir Galadrielė kažkodėl juo nepasitiki...
Tai žaidimas apie pasirinkimo sudėtingumą, mirtį, meilę, taiką, jos trapumą ir nepastovumą, apie mūsų teisę rinktis ir keistis.
Kas gyvena Eregione ir kas mums reikalingas žaidime:
Kelebrimboras (kvenjiškai Telperinkvaras) noldų meistras iš Feanoro giminės, tiesiog apsėstas meistriškumo tobulinimo manijos, paskutinysis iš feanorėnų, nagingiausias iš visų šiuo metu gyvenančių meistrų, svajojantis susilyginti su Feanoru šlove ir meistryste, ar netgi jį aplenkti. Vaidmuo užimtas.
Gvait I Myrdain (gwaith – žmonės, tauta, mîr – brangakmenis, brangenybė), Eregiono meistrų brolija, patys talentingiausi ir nagingiausi, trokštantys išsaugoti karalystės grožį ir padaryti ją dar nuostabesne. Jie nepanoro grįžti į Valinorą, jie myli Viduržemę ir mano, kad jiems užteks jėgų padaryti ją dar geresnę ir gražesnę. Kai kurie iš jų pažinojo patį Feanorą, mokėsi iš jo ir kitų Valinoro meistrų, sekė paskui jį, ir Kelebrimboras jiems dar ir paskutinis Feanoro palikuonis, vienintelis feanorėnų giminės valdovas, vilties simbolis.
Elfai iš Eregiono, Lindono ir kitų karalysčių, Noldor – noldai, Sindar – sindai, Avari – avarai. Ir pergyvenę Rūsties Karą, ir gimę po jo, ir pamenantys Valinoro Medžių šviesą, ir niekad neišvykę iš Viduržemės. Nandor – nandai, gyvenantys anapus Ūkanotųjų Kalnų.
Morijos dvorfai. Antrosios Epochos pradžioje dvorfai apgyvendino Moriją, kur vėliau atrado mitrilą. Dvorfai ir elfai noriai mokėsi vieni iš kitų, dvorfas vardu Narvis buvo geras Kelebrimboro draugas, drauge jie nukalė Morijos Vartus.
Galadrielė ir Kelebornas.
Elrondas.
Gil Galado pasiuntiniai ar jis pats.
Anataras.
... и носить всю жизнь чужие гербы (С) Анарион
.
Kelegormas irgi kažkuo save primena... http://ivry.livejournal.com/716606.html
. Prašyčiau atsiliepti tuos, kurie norėtų vasarą pažaisti pagal Silmarillion. Dėl egzaminų jaudintis nereikia, manau, birželį nežaisime, o vėliau tik perlaikymai, berods. Kuo jūsų bus daugiau, tuo bus visiems geriau, bet jei netyčia esate tik vieno egzemplioriaus, vis vien parašykite. Dėl kalbos jaudintis irgi nereikia, nes gali būti, jog bus tokia žaidybinė situacija, kai kalbų skirtumai bus įprasminti, ir kurios nors nemokėti bus labai įdomu (kita vertus, tai puiki proga įkalbinti ateiti draugą). Dėl kostiumų, aktorinių gebėjimų ir kitko jaudintis taip pat nereikia, nes svarbiausia - kad jūs norėtumėte tą dieną atsidurti Viduržemėje.
(na, tikiuosi, ten buvo ir Latvijos piliečių...).