Žinutė #101
Šiek tiek melancholijos:
Rytais, kai pažvelgiu pro savo langą,
Matau medžius, kuriuos atsimenu mažus,
Besikabinančius silpnom šaknim į žemę
Kieme, dar pilname statybų laužo.
Matau juos – augančius kartu su tais
Kurie juos pasodino, laistė.
Ar jie prisimena rankas ir mano tėvo,
Kaimynų, išėjusių į atmintį kiek per anksti?
Rytais, kai pažvelgiu pro savo langą:
Matau ir juos, besisupančius šakose...
Rytais, kai pažvelgiu pro savo langą,
Matau medžius, kuriuos atsimenu mažus,
Besikabinančius silpnom šaknim į žemę
Kieme, dar pilname statybų laužo.
Matau juos – augančius kartu su tais
Kurie juos pasodino, laistė.
Ar jie prisimena rankas ir mano tėvo,
Kaimynų, išėjusių į atmintį kiek per anksti?
Rytais, kai pažvelgiu pro savo langą:
Matau ir juos, besisupančius šakose...
- Пап, а Лукьяненко существует ?
- Нет, сынок, это фантастика.
- Нет, сынок, это фантастика.
