Nusprendžiau pabandyti save prozoje.
Pakalbėk su manim Lietau...
Titas niekada negirdėdavo lietaus. Na, gal – ne visai negirdėdavo, bet paprasčiausiai nekreipdavo į jį dėmesio. Lietaus sukeltas garsas jam būdavo tik foninis triukšmas, ūžimas – nė kiek nesiskiriantis nuo miesto triukšmo, prie kurio įpranti taip, kad jo net negirdi. Negirdi – kaip važiuoja mašinos, karksi varnos, šnekučiuojasi praeiviai, trinksi laiptinių durys, šnara vėjo pučiami lapai ant medžių. Lietus jam būdavo toks pat neapčiuopiamas kažkas, kas turi kada nors būti. Nori tu to ar nenori. Tiesa, naktimis lietus būdavo kitoks – šiek tiek labiau girdimas. Bet vistiek – “foninis”. Kad lyja lietus, Titas visada pajusdavo akimis arba kūnu, bet tik nieku gyvu – ne ausimis.
***
Štai ir dabar, sėdėdamas ežero pakrantėje ir žvelgdamas į besisupančią ant bangų plūdę, jis pamatė, kaip iš tolo, per ežerą atbėga pilkšva siena.
“Lietus... Bliamba...Jau visai šaibom gimdienis eina...”
Šiandiena iš tikrųjų buvo jo gimtadienis. Ir kiek kitoks, nei visada. Šiandiena buvo tik jis, ežeras ir meškerės. Ir ne todėl, kad Titas taip planavo. Paprasčiausiai – taip išėjo. Neišmokėjo algos ir teko – vietoj Palangos ir chebros – pasirinkti žvejybą. Gerai, kad mašina yra, o ir iki ežero tik 15 kilometrų.
“Durnas laikas - vasara. Visi išsivažinėja kas sau...”
Jis neskubėdamas įsipylė alaus ir žiūrėdamas, kaip vis arčiau kranto šokinėja lietaus sukelti burbuliukai, užsimaukšlino kapišoną.
“Gal per lietų kibs geriau?” – nuo ryto Titas buvo sugavęs tik porą raudelių. Ne į degtukų dėžutę kišamų, bet ir ne tų, kur “kepamomis” vadinamos.
“Galėtų taip “užsivesti” karšiai, kaip pernai rudenį...”,- jis gurkštelėjo alaus ir atsiduso prisiminęs fantastišką žvejybą...
***
Tą kartą jie, su Augiu ir Saulėnu, išvažiavo “ant durniaus” – nei vienas neturėjo ką veikti, susiskambino, sustrategavo ir pirmyn, į Sauliaus išgirtąjį Seirijo ežerą. Kai išvyko iš Kauno – oras buvo įtartinai gražus. Po visos savaitės dulksnos, dangus buvo be debesėlio, mirgėjo blunkančios prieaušryje žvaigždės. O ir nuvažiavus į vietą buvo tylu. Per daug tylu – nesigirdėjo net šokinėjančių žuvų. Žodžiu: susistatę dugnines, vyrai atsigėrė kavos, po 50 – “už gerą kliovą” ir susėdo ant savo kėdučių. Ir... keturios valandos “absoliutaus nulio”: nei viena žuvelė nesusidomėjo ant kabliukų veriamais sliekais, “dzikais”, geldučių mėsyte, tešla. Tik retkarčiais vandenin pliaukštelėdavo permetamų dugninių šėryklėlės. Žvejai papusryčiavo, padarė dar po 50. Nekiba tęsėsi. Pirmas neiškentė Titas:
-Saulėnai, kur tu mus atvežei? Gal čia nieks išvis neplaukioja, išskyrus jas?- parodė jis į meldynuose besipliuškenantį būrelį ančių
-Baik... Aš čia praeitą savaitę to-o-okias kuojas lupau,- Saulius parodė rankomis tokio dydžio laimikį, kad net jį perpus sumažinus – gali pretenduoti į Metų žuvies konkurso nugalėtojus.
-Gal vyniojam meškeres ir maunam į Darsūniškį? – įkišo savo trigrašį Augis. –Ant popietinio kliovo – turėtumėm spėt?
-Pabūnam dar pusvalandžiuką,- beveik nusileido Saulius.
-Bet tik pusvalandį,- sutiko Augis.
O tu tarpu – nuo miestelio pusės – pradėjo kilti tamsus debesis. Ežerą pašiaušė bangelės.
-Zdraste... Ir lietutis, rodos, kaupiasi? – prasižiojo Augis. – Teks anksčiau...,- jis nespėjo baigti frazės, kai suzirzė jo dugninės signalizatorius. Pašokęs, pakirto.
-Kažką gero turiu! – šūktelėjo jis, suktelėjęs kelis kartus ritės rankenėlę. Jo žodžius patvirtino vos ne dvilinkai sulinkęs meškerikotis.
Titas net nespėjo nieko pasakyti, kai sulinksėjo jo užmesto “fyderio” viršūnėlė. Pakirtęs pajuto, kad ir jo dugninės kabliuką griebė ne aukšlė.
-Ir aš...,- jis atsisuko į Saulių ir pamatė, kad šis taip pat galynėjasi su kažkokia “zveriuga”.
Porą minučių nesigirdėjo nieko daugiau – vien tik žuvis betraukiančių vyrų šnopavimas. Savo karšį, blizgantį senu auksu, pirmasis “išvoliojo” Saulius. Po to Augis. Paskutinis – panašaus dydžio auksažvyniu – apsidžiaugė Titas.
-Į Darūniškį važiuojam?- pašaipiai paklausė Eugenijaus Saulius.
-Eiktuna...,- kaip kulkosvaidis atšovė pastarasis ir užmetė dugninę. – Gal dar kas nors griebs..? – nespėjo baigti, nes meškerės viršūnėlė vėl sumaskatavo kaip pašėlusi, ir antrasis karšis parkeliavo į krantą.
BEPROTIŠKAI kibo visiems trims. Titas su Saulėnu parsitempė po nemenkesnį. Vėl užmetė. Ir vėl viskas kartojosi iš naujo. Vyrai nebejuto šaltų lietaus lašų, nebejuto sustiprėjusio vėjo, kuris nunešė tolyn plastikinę stiklinaitę su neišgertais 50 gramų “Stumbrinės”. Jie traukė KARŠIUS!
Bet...Liovėsi lietus, liovėsi ir kibimas. Paskutinis karšis nuo Tito meškerės kabliuko atsipurtė nepritemptas iki kranto tik kokių penkių metrų...
-Nu?- nutraukė tylą Saulius po 10 minučių, per kurias nė viena meškerė neparodė jokių gyvybės žymių.
-Ką “nu”, ką “nu”? – atsiliepė kartu jo kompanionai. – Gera yr!!!
-Tai gal po 50?
-Davai, pilk…
Neradę stiklinaitės, išgėrė iš fotojuostelės dėžutės. Po to suskaičiavo laimikį. Saulius ir Titas pagavo po keturis, o Augis – šešis karšius. Ir nei vienas nebuvo mažesnis nei 2 kilogramai.
-Kaip visada – Sadauskas...,- linksmai reziumavo Saulėnas...
***
Titas gurkštelėjo alaus ir įsižiūrėjo į artėjančią lietaus sieną. Jam pasirodė, kad su lietumi eina kažkas. Kad lietuje slepiasi kažkoks siluetas. Jis įsižiūrėjo atidžiau.
“Neponial...”,- papurtė galvą, pažvelgė vėl. Lietuje buvo matyti lengvas, permatomas siluetas.
“Gliukai... Kaip nuo žolės...”,- Titas sustingo ant kėdutės nejausdamas, kad iš prie burnos pakeltos stiklinaitės, ant krūtinės bėga alus.
Siluetas priartėjo kartu su lietaus siena ir pasidarė beveik visai ryškus. Tai buvo mergina (ar bent panaši į merginą būtybė)...
Tęsinys bus...
Redagavimo įrašas: 2005-01-06, 11:10; kartų — 2
- Пап, а Лукьяненко существует ?
- Нет, сынок, это фантастика.
:shock: 
nepaskatintų greitesnio tęsinio atsiradimo?
Lauksim kaip ciuciukai. 
.
