Žinutė #321
Leksika - nenormatyvinė. Vaikams saityti Werboten 
Žvejo dienoraštis
1.Ankstyvas pavasaris. Pirmoji numatoma žvejyba iš valties. Pasisveikinu su šeimininku, išgeriam po 100 g, lipu ant liepto, paslystu ir kiek ilgas chujarinuosi į vandenį. Grįžtu namo.
2.Ankstyvas pavasaris. Antroji numatoma žvejyba iš valties. Pasisveikinu su šeimininku, išgeriam po 100g, lipu ant liepto, paslystu ir chujarinuosi valtin, sulaužydamas meškerę. Antros neturiu. Grįžtu namo.
3.Pavasaris. Myžu iš valties. Iškrentu. Grįžtu namo, dar per šalta šlapiam sėdėt.
4.Pavasaris. Myžu iš valties. Susvyruoju ir krentu. Ačiū Dievui, neiškrentu - plojuosi tiesiai valtin, prasiskeliu galvą.
5.Pavasaris. Valtyje labai atsargus, tad nieko nenutinka - myžu sėdėdamas bambalin, nesvyruoju, net nesistoju iš jos. Švartuodamasis prie liepto blogai pastatau koją, pataikau krantan. Krantas labai dumblėtas, koja smenga gilyn, neišlaikau pusiausvyros ir joblinu vandenin, pasilieka tik botas styrot.
6.Vasara. Karšiauju. Nuplaukiu krantan nusišikt. Šiku ir žiūriu, kad valtis palengva plaukia nuo kranto. Nuoga šikna metuosi vandenin, įstringu dumble. Visgi valtį pagaunu, juodas išlipu krantan. Prieš savaitę pirktam ne pačiam pigiausiam Rolex dziegoriui amen.
7.Vasara. Spiningauju su vienu veikėju. Veikėjas stipriai trukteli solidžią blizgę iš vandens, ta atlekia ir trinkteli tiesiai man į akinius. Pažyra stiklai. Dar ilgai nesuprantu, kas čia buvo atsitikę. Namo mašiną parvairuoju užmerkęs vieną akį, žiūrėdamas per iškeltą vos vos besilaikantį stiklą rėmeliuose.
8.Ankstyvas ruduo. Spiningauju. Po ilgo galynėjimosi ištraukiu žvejo botą, pilną dumblo. Antras metimas į tą pačią vietą. Po ilgo galynėjimosi ištraukiu antrą botą.
9.Ankstyvas ruduo. Spiningauju. Skauda pilvą, riezkai suraižo vidurius ir suprantu, kad už akimirkos visas iki ausų apsišiksiu. Žaibiškai nusimaunu kelnes ir iškišęs šikną per bortą kapitaliai stipriu spaudimu garsiai ir galingai išsitriedžiu. Po palengvėjimo sėdu valtin, maunuosi kelnes. Ausis perveria homeriškas juokas. Už kokių penkių metrų nuo kranto nendrėse matau du žvejus. Kitam krante matau klūpantį valties šeimininką. Staigiai irkluoju link jo, nes tam su sveikata blogai, gal infarktas. Visas užsiputojęs irkluoju, tas vis klūpo ir aimanuoja. Šoku prie jo, klausiu - ką daryt? Tas sako, kad nieko, tiesiog viską matė ir jam kojas pakirto, silpna pasidarė nuo žvengimo.
10.Ruduo. Pragariškas vėjas, valtį mėto kaip šapelį. Gailiuosi, kad išplaukiau. Kolegos žvejoja už kokių 200m. Jaučiu kaip riezkai kyla valtyje vanduo, atsisuku akurat, normali skylė dugne, net nesupratau kaip čia pramušė. Irkluot iki kranto žiauriai sunku. Jaučiu nedairkluosiu. Atsistoju ir mojuoju rankom kolegoms, kiek galėdamas rėkiu, kad padėtų. Per vėją nieko negirdėt. Tie man irgi rodo rankas nykščiais į viršų - tipo galvoja, kad kažką zeba ištraukiau. Pagaliau pamato, kad man žopa ir irkluoja manęs link. Ant dugno atsistoju valtyje, vandens maždaug iki kaklo. Paima į savo valtį, šeimininkas duoda šiltų rūbų ir prigirdo. Iš patirto streso apvemiu šeimininko katę, tuo labai nepatenkinta jo mama.
11.Žiema. Tingiu eiti per visą ežerą iki vienos savo viečikės. Šturmuoju Audine pusnis ir kapitaliai sėdu. Skambinu šeimininkui, tas ateina su lopetom, kirviu ir t.t. Kapstomės gerą valandą, ne iki žvejybos jau.
12.Žiema. Po savaitės dar kartą pasikartoja 11 variantas. Nu ir tūpa mano galva...
13.Žiema. Po prastos žūklės važiuoju namo. Sprogsta padanga ir įlekiu į griovį. Verčiuos ant šono. Skambinu avarinei.
14.Žiema. Ant ledo nei vieno žmogaus. Nuotaika pakili. Mano užkampyje puikiai kimba. Paeinu atokiau nusišikt. Apimtas euforijos šiku ir garsiai dainuoju. Tokį mane ir pamato vietinė kaimelio simpatija. Jaučiu kad ne šiaip sau raudonuoju. Išgert su manim atsisako, vėliau, kažkodėl, nebesisveikina.
15.Žiemos pabaiga. Pagaliau pirmąkart žmoniškai įlūžtu...
Žvejo dienoraštis
1.Ankstyvas pavasaris. Pirmoji numatoma žvejyba iš valties. Pasisveikinu su šeimininku, išgeriam po 100 g, lipu ant liepto, paslystu ir kiek ilgas chujarinuosi į vandenį. Grįžtu namo.
2.Ankstyvas pavasaris. Antroji numatoma žvejyba iš valties. Pasisveikinu su šeimininku, išgeriam po 100g, lipu ant liepto, paslystu ir chujarinuosi valtin, sulaužydamas meškerę. Antros neturiu. Grįžtu namo.
3.Pavasaris. Myžu iš valties. Iškrentu. Grįžtu namo, dar per šalta šlapiam sėdėt.
4.Pavasaris. Myžu iš valties. Susvyruoju ir krentu. Ačiū Dievui, neiškrentu - plojuosi tiesiai valtin, prasiskeliu galvą.
5.Pavasaris. Valtyje labai atsargus, tad nieko nenutinka - myžu sėdėdamas bambalin, nesvyruoju, net nesistoju iš jos. Švartuodamasis prie liepto blogai pastatau koją, pataikau krantan. Krantas labai dumblėtas, koja smenga gilyn, neišlaikau pusiausvyros ir joblinu vandenin, pasilieka tik botas styrot.
6.Vasara. Karšiauju. Nuplaukiu krantan nusišikt. Šiku ir žiūriu, kad valtis palengva plaukia nuo kranto. Nuoga šikna metuosi vandenin, įstringu dumble. Visgi valtį pagaunu, juodas išlipu krantan. Prieš savaitę pirktam ne pačiam pigiausiam Rolex dziegoriui amen.
7.Vasara. Spiningauju su vienu veikėju. Veikėjas stipriai trukteli solidžią blizgę iš vandens, ta atlekia ir trinkteli tiesiai man į akinius. Pažyra stiklai. Dar ilgai nesuprantu, kas čia buvo atsitikę. Namo mašiną parvairuoju užmerkęs vieną akį, žiūrėdamas per iškeltą vos vos besilaikantį stiklą rėmeliuose.
8.Ankstyvas ruduo. Spiningauju. Po ilgo galynėjimosi ištraukiu žvejo botą, pilną dumblo. Antras metimas į tą pačią vietą. Po ilgo galynėjimosi ištraukiu antrą botą.
9.Ankstyvas ruduo. Spiningauju. Skauda pilvą, riezkai suraižo vidurius ir suprantu, kad už akimirkos visas iki ausų apsišiksiu. Žaibiškai nusimaunu kelnes ir iškišęs šikną per bortą kapitaliai stipriu spaudimu garsiai ir galingai išsitriedžiu. Po palengvėjimo sėdu valtin, maunuosi kelnes. Ausis perveria homeriškas juokas. Už kokių penkių metrų nuo kranto nendrėse matau du žvejus. Kitam krante matau klūpantį valties šeimininką. Staigiai irkluoju link jo, nes tam su sveikata blogai, gal infarktas. Visas užsiputojęs irkluoju, tas vis klūpo ir aimanuoja. Šoku prie jo, klausiu - ką daryt? Tas sako, kad nieko, tiesiog viską matė ir jam kojas pakirto, silpna pasidarė nuo žvengimo.
10.Ruduo. Pragariškas vėjas, valtį mėto kaip šapelį. Gailiuosi, kad išplaukiau. Kolegos žvejoja už kokių 200m. Jaučiu kaip riezkai kyla valtyje vanduo, atsisuku akurat, normali skylė dugne, net nesupratau kaip čia pramušė. Irkluot iki kranto žiauriai sunku. Jaučiu nedairkluosiu. Atsistoju ir mojuoju rankom kolegoms, kiek galėdamas rėkiu, kad padėtų. Per vėją nieko negirdėt. Tie man irgi rodo rankas nykščiais į viršų - tipo galvoja, kad kažką zeba ištraukiau. Pagaliau pamato, kad man žopa ir irkluoja manęs link. Ant dugno atsistoju valtyje, vandens maždaug iki kaklo. Paima į savo valtį, šeimininkas duoda šiltų rūbų ir prigirdo. Iš patirto streso apvemiu šeimininko katę, tuo labai nepatenkinta jo mama.
11.Žiema. Tingiu eiti per visą ežerą iki vienos savo viečikės. Šturmuoju Audine pusnis ir kapitaliai sėdu. Skambinu šeimininkui, tas ateina su lopetom, kirviu ir t.t. Kapstomės gerą valandą, ne iki žvejybos jau.
12.Žiema. Po savaitės dar kartą pasikartoja 11 variantas. Nu ir tūpa mano galva...
13.Žiema. Po prastos žūklės važiuoju namo. Sprogsta padanga ir įlekiu į griovį. Verčiuos ant šono. Skambinu avarinei.
14.Žiema. Ant ledo nei vieno žmogaus. Nuotaika pakili. Mano užkampyje puikiai kimba. Paeinu atokiau nusišikt. Apimtas euforijos šiku ir garsiai dainuoju. Tokį mane ir pamato vietinė kaimelio simpatija. Jaučiu kad ne šiaip sau raudonuoju. Išgert su manim atsisako, vėliau, kažkodėl, nebesisveikina.
15.Žiemos pabaiga. Pagaliau pirmąkart žmoniškai įlūžtu...
- Пап, а Лукьяненко существует ?
- Нет, сынок, это фантастика.
- Нет, сынок, это фантастика.
