Pietiniu keliu (Antrasis amžius) – žaidimas

Tala nugirdo Felenoro klausimą ir pažvelgusi į juos pastebėjo jų susižvalgymą. Mergina atsisuko ir pažvelgė atgal į kelią, tačiau nieko nebuvo matyti.
- "Jautei" ką? - garsiai paklausė.

– Lyg tai kažkokį keistą vėjo gūsį, – atsakė elfas. Bet, kaip ir sakė, daugiau nieko paaiškinti negalėjo.

<hr>
Vežimas dardeno Pietiniu keliu jau visą savaitę be ypatingų įvykių. Kelias buvo tuščias, nepasitaikė nieko apart vieno kito pasiūntinio, pralėkusio pro šalį ir stabtelėjusio tik pasisveikinti su keliauninkais ir persimesti pora žodžių. Šiaurės karalystėje viskas buvo ramu.
Pakeleiviai per tą laiką ne tai kad susidraugavo, bet priprato vienas prie kito, prisitrinė. Pokalbiai apie paslaptingo žirgo šeimininką užsimezgdavo vis rečiau, o susidurimas su plėšikais pilkapiuose ir netikėtas tęsinys smuklėje iš viso, berods, buvo pamirštas. Tad vieną dieną prie įvažiavimo į pirmą kelyje pasitaikusį kaimelį aptikę užkardą ir kareivių būrį, keliauninkai su nuostaba išgirdo, jog šio sujudimo priežastis – minėtieji įvykiai ties Brijumi.
– O sakė, niemo baisaus, kapų plėšikai, kas bijo kapų plėšikų… – kiek per garsiai pasipiktino Ibeta ir tuoj pat nutylo, pajutusi šaltą užkardos būriui vadovaujančio karininko žvilgsnį.
– Nuo jūsų ir pradėsime, panelė. Kas busite, iš kur ir kur vykstate, kokiu tikslu?
Ibeta išbalo ir netvirtu balsu pradėjo atsakynėti. Šalia užtvaros įsitaisęs raštininkas viską užrašynėjo.
– Esu Inzibeta, Brijaus "Šokančio ponio" smuklės šeimininko duktė, važiuoju į Brijų… thu, į Tarbadą mūsų smuklės reikalais pas "Jūros ešerio" šeimininkus.
Ibetai buvo liepta su daiktais pereiti į kitą užtvaros pusę. Mergina net nedrįso paklausti, ar galėtų pervesti savo arklį. Apsižvelgus, jį pastebėjo už namų keletą vežimų ir žmonių sambūrį. Buvo panašu, kad jie pasivijo anksčiau iš Brijaus išvykusią kompaniją.
Tuo metu karininkas tardė Karį. Tas sakė vykstąs į Osgilijatą, kur nori tarnauti sargyboje. Aukštas randuotas šiaurietis sukėlė kur kas daugiau įtarimu, tačiau karininkui pradėjus klausinėti nuodugniau, išsitraukė kažkokį laišką su antspaudu. Raštininkui patvirtinus, jog antspaudas jam pažįstamas, Kariui leido pereiti į kitą pusę.
– Kas toliau? – paklausė karininkas, nepatenkintai raukydamasis.

- Aš!
Kronas lėtai užsikišo kirvį už diržo, išlipo iš vežimo ir priėjęs prie karininko išrėžia:
- Kronas Juodabarzdis, keliauju su reikalais iš Morijos link Minas Tirito.
Ir nelaukęs atsakymo, bandė praeiti pro užkardą, bet pamatęs 4 kareivius, besitraukiančius kalavijus, sustojo ir nenorom atsisukęs į karininką, išsitraukė iš kelionmaišio užantspauduotą raštą ir padavė apžiūrėjimui. Viršila pavartė raštą, apžiūrėjo antspaudą, ir linktelėjęs galvą liepė kareiviams praleisti dvorfą. Kronas išdidžiai praėjo pro sargybą ir atsistojo šalia Kario.

- Matyti, kad žmonės rimtai išsigandę. - tare Tala likusiems.
"Cia didesne sargyba negu Brijuje, galbut siose vietose tas ivykis turi kita reiksme", pagalvojo. Ji nerūpestingai užsimete savo krepšį ant peties ir jau norėjo paėmusi pervesti Ibetos arklį, tačiau apsigalvojo. Priėjusi prie sargybinio tarė:
- Esu Tala iš Garadaro kaimelio į šiaurę nuo Brijaus. Keliauju į Orgiliatą šeimos reikalais.
Sargybinis atrodo buvo nepatenkintas tokiu atsakymu, jis įtariai žvelgė į merginą, kuri nekaltu veidu ramiai žiūrėjo į jį.
- Kas per vardas “Tala”?
- Skųstis negaliu, tokį davė - šyptelejo mergina. - Mano tėvas Metuselas, kilęs iš Osgilijato, jis turi nedidelę smuklę, kai reikia keliauti keliauja jis arba aš, nes brolių ar seserų neturiu. - Nuoširdžiu kaimietės tonu pasakė mergina.
- Niekad negirdėjau apie tokį kaimą, - atsakė karininkas.
- Jis į šiaurės vakarus nuo Brijaus, atokiau nuo pagrindinių kelių. Turėtumėt dažniau kaliauti, mūsų smuklėje geriausias visama keime elis. Vietinė receptūra - traškėjo mergina - deja dabar su savimi neturiu, nes kelionė buvo ilga, bet garantuoju, jog paragavęs įvertintumėt tinkamai...
- Gerai, - nukirto karininkas - turi kokį dokumentą?
- Ne, juk sakiau, kad keliauju aplankyti šeiminykščių, tiesa, turiu laišką iš Osgiliato, kurį prieš mėnesį mums parašė mano teta, kvietė atvykti.... kažkur čia... - pradėjo atvirai raustis kelionmaišyje, vos neišberdama daigtų ant žemės. Karininkui jau pradėjo atsibosti plepi mergina, tuo tarpu Tala išsitraukė voką ir padavė karininkui. Šis pavartė jį rankose, apžiūrėjo antspaudą, ištraukęs laišką perskaitė, žvilgtelėjo į Talą, atrodė mergina neturi ko slėpti, jos kelnionmaišio turinį jis taip pat ką tik matė. Karininkas žvilgtelėjo į kardą prie merginos šono:
- Moki juo naudotis?
Mergina išdidžiai uždėjo ranką ant rankenos ir tarė:
- Tėvas mokė.
Karininkas grąžino jai voką ir pasitraukė ją praleisti. Praėjusi Tala apsidairė ir taip pat pastebėjo anksčiau atvykusį vežimą is Brijaus, jaunas vyras, tikriausiai vienas iš keliauninkų atidžiai stebėjo sceną. Tala patenkinta šyptelėjo.

Elenvė palaukė, kol Tala praėjo pro sargybinius ir prisiartino prie užkardos.
- Esu Elenvė iš Rivendelo, Angrodo duktė. Keliauju į Minas Itilį aplankyti savo draugų.
Elfė baigė ir laukė atsakymo įdėmiai žvelgdama sargybiniui į akis. Viena ranka laikė žirgą už pavadžio, o šis, naudodamasis ramia minute, rupšnojo pakelės žolę.
- Hmm, - kažką neaiškiai numykė sargybinis, Elenvės žvilgsnis jį vertė jaustis nesmagiai. Jis nusuko žvilgsnį į šoną, apžvelgė likusius ir tarė:
- Na, kas ten dar... O jūs, panele galit praeiti, - mostelėjo ranka stovintiems prie vežimo ir pasitraukęs į šoną praleido Elenvę.
Elenvė prisijungė prie merginų. Sargybiniai darbavosi toliau.

- Tačiau… Kas vis dėl to nutiko? – paklausė Ibeta pusbalsiu keleto žmonių iš anksčiau atvykusių. – Ką nors užpuolė? Nužudė?
- Mes težinome, kad kažkas nutiko Brijuje, - gužtelėjo pečiais gerai apsirengęs vyriškis: pirklys iš Anuminaso, prisiminė Ibeta. – Jūs išvykote vėliau, ar nieko negirdėjote?
Ibeta papasakojo apie įvykį Brijuje. Po pusantros savaitės ana naktis atrodė viso labo tarsi slogus sapnas. Ibetai baigus pasakojimą, pirklys tik susiraukė:
- Nieko nesuprantu. Tikrai neskamba rimtai, kad ir kaip bebūtų apmaudų dėl ano jaunolio mirties. Bet, sprendžiant iš kareivių susirūpinimo, spėliojome vos ne apie miestelio užpuolimą. Nejaugi taip gerai gyvename, kad dėl kiekvieno menknekio tokia suirutė? Štai, įstrigome čia porai dienų, kol kareiviai su visais aiškinosi…
Pirklis nuėjo pas saviškius. Nors ir nepasakė atvirai, bet Ibeta jautė: vyriškis tikrai nemanė, jog šioji sumaištis kilo dėl menknekio. Atsisukusi į ką tik praleistą Elenvę, įtariai išrėžė:
- Kažkas čia ne taip.
Iš už kareivių nesimatė, su kuo dabar šnekamasi: su Chaja ar su Felenoru. Sprendžiant iš elgesio su Elenve, elfams nemalonumai negresė.

- Kas toks?- dar kartą paklausė sargybinis.
- Felenoras. Felenoras iš Imladriso.
Sargybinis kilstelėjo antakius, lyg norėdamas parodyti, kad būvimas Felenoru iš Imladriso nesuteikia teisės praeiti į miestą. Elfas tai pastebėjo.
- Esu juvelyras. Keliauju ieškotis tarnybos ir norėčiau trumpam apsistoti šiame mieste.
Taip taręs, Felenoras drąsiai žengė pro sargybinį ir nesulaukęs jokių pasipriešinimo ženklų nuėjo prie kelionės draugų. Sargybinis palydėjo jį nemaloniu žvilgsniu.

Elenvė žvalgėsi aplinkui. Stebėjo pirklius, sargybinius. Kiekvienas užsiėmęs savo reikalais, žirgai ramiai ganėsi - nieko neįprasto. Tačiau elfei buvo neramu. Ji prisiminė šaltuką, kurį jau buvo palikusi praeity. Nevalingai tvirčiau įsisupo į apsiaustą ir jau norėjo paėjėti pasidairyti aplinkui, kai staiga šalia išgirdo susirūpinusį Ibetos balsą ir atsigręžė į merginą:
- Man taip pat čia nelabai jauku. Norisi greičiau pajudėti į priekį. Įdomu, kas atsitiko, kad praėjus visai savaitei vėl kilo toks sujudimas? Tikiuosi, neužlaikys mūsų ilgam.

Paskutinioji pro sargybą praėjo Chaja. Ji ilgai neužtruko ir visi keliauninkai su arkliais pagaliau buvo šiapus barikadų. Rastasis arklys buvo paliktas sargybiniams ir papasakota jo radimo istorija, šie atrodo nieko naujo apie jį negalėjo pasakyti.

Tala pasisuko į kitus ir tarė:
- Nestoviniuokime, siūlau susirasti smuklę kur galėtų mus priimti pernakvoti, nebent kas nors turit šiame kaime pažįstamų kur galėtumėt apsistoti. Manau geriausia būtų jei apsistotume toje pačioje smuklėje su ankstesniais keliautojais, jei tik jie šiandien neišvyks, taip daugiau sužinotume.
Tai tarusi Tala nuėjo prie anksčiau atvykusiųjų stovinčių netoliese prie savojo vežimo. Netrukus sugrįžusi tarė:
- Jie apsistoję Senojo gluosnio smuklėje. Atrodo šiuo metu keliauninkų daug nebuvo, taigi turėtume tilpti ir mes.
Visi netrukus patraukė netoliese esančios gatvelės link, kurioje ir buvo minėtoji smuklė.

Svečių smuklėje nebuvo daug, bet kambariai buvo užimti su ankstesniu būriu keliaujančio didiko ir jo palydos. Tačiau vietos bendrame miegamajame, antrame aukšte, virš smuklės salės, atrodė irgi neprastai: lovos buvo minkštos, stalai – švarūs, o miegamąjį prižiūrintis tarnas: mandagus ir paslaugus. Palikę daiktus, keliauninkai pamažu išsivaikščiojo, tik Ibeta liko paplepėti su tarnu, smuklės šeimininko kažkelintos eilės pusbroliu. Po poros valandų, kai jau temo, ji susiprato, kad dar nevalgė. Tuo pat metų grįžo Karis su Chaja. Ibeta nudžiugo – su mergina per pastarasias dienas susidraugavo labiausia ir nutempė abudu vėl žemyn, į salę, pakeliui išklodama naujienas: vakare bus šokiai, smuklininkas net norėjęs kurti lauke didelį laužą, tačiau kilo žvarbus rytų vėjas (“Ir pelke dvokia”, - pridėjo Chaja), tad teks apsiriboti sale. Salėje Ibeta pastebėjo Kroną, linksmai plepantį su pora pirklių – vyrukai ir dvorfas ryškiai jau buvo išlenkę po pintą, o gal ir ne vieną. Ibeta apsižvalgė ieškodama kitų pakeleivių, tačiau čia prie jos priėjo kareivis. Atsiklausęs jos vardo, liepė sekti paskui jį pas vyriausiąjį. Gerokai sutrikusi Ibeta išėjo su juo.

Kronas įėjęs į smuklę pasijuto daug geriau. Kur kas smagiau sėdėti šiltoje patalpoje ir gurkšnoti alų, nei bildėti vežime per miškus ir laukus. Eidamas iki baro per smuklę, dvorfas nugirdo porą žmonių kalbantis apie prekybą ir pasiėmęs bokalą, prisėdo prie jų. Įmetus į skrandį šiltą kepsnį, išgėrus keletą pintų alaus ir įsisukus įdomiai diskusijai apie tarptautinės prekybos galimybes, Juodabarzdis pasijuto beveik kaip namie. Iš galvos iškrito visi kelionės rūpesčiai ir dingo nuovargis. Saulei einant vakarop, atsirado ir ketvirtas pašnekovas, stalas pasipildė dar dviem ąsočiais alaus ir netrukus jau po smuklę aidėjo keturi kauliukų lošėjų balsai.

Nepaisydama šalto vėjo Tala neskubėdama žingsniavo per kaimelį atgal į smuklę. Atidarius smuklės duris pasijuto šiluma, lankytoju ir smuklininko balsai ir juokas. Nužvelgusi smuklę pastebiėjo dwarfą lošiantį su kitais keliauninkais ir Karį su Chaja sėdinčius netoli baro prie staliuko. Priėjusi prie baro Tala užsisakė karšto gėrimo ir atsisėdo šalia Chajos ir Kario, kurie aptarinėjo Ibetos išėjimą.

Elenvė įžengusi į smulkę bendroje salėje neužsibuvo - įsitaisė smuklės kambaryje. Elfė nutarė truputi pailsėti, bet bloga nuojauta nedavė jai ramybės. Nusileidusi į salę akimis susiieškojo bendrakeliaivius – dworfas kaip visada lošia su smagia kompanija, kiti aptarinėja Ibetos išsivedimą - nieko įtartino. “Įdomu, o kur gi Tala?”. Jos nebuvo matyti. Elenvė išėjo į lauką. Buvo šalta ir jau temo. Elfė įsisupo į savo apsiaustą ir, nutarusi truputi pasijodinėti, pasikviečia savo žirgą ir išjoja pasidairyti aplink kaimą. Galvėse tvyroje tyla, vienur kitur lojo šunys, kai kur languose įsižiebdavo šviesos. Dar nespėjus išjoti iš kaimo Elenvė staiga vėl pajuto tą patį nemalonų šaltuką. Žirgas suprunkštė ir pradėjo trypti vietoje. Elfė apsidairė – bet nieko nebuvo matyti. Pasisukiojusi keleta sekundžių ji apsisuko ir grįžo į smuklę. Čia jau sėdėjo Tala ir kartu su kitais gurkšnojo kažkokį gėrimą. Elfė prisijungė prie jų:
- Gal kas nors paaiškėjo dėl Ibetos? – paklausė ji dairydamasi Felenoro.

- Kaip? Ką?...aaa... ne...- išsiblaškęs atsakė elfei Felenoras. Elenvė aiškiai buvo nepatenkinta jo atsakymu, tačiau elfui dabar rūpėjo kas kita - vėl pasikartojęs tas keistas jausmas. Tas iš niekur atsiradęs šaltukas, lyg vėjo gūsis. Tai įvyko kiek seniau, dar prieš Elenvei grįžtant į smuklę, tačiau Felenoras negalėjo nustoti apie tai mąstęs. Keisčiausia jam buvo tai, jog iš pažiūros kiti to jausmo nepajuto. Elenvė taip pat atrodė sunerimusi, tačiau elfas nežinojo dėl ko: ar dėl Ibetos, ar dėl to paties šaltuko. Vis dėl to, ryžosi paklausti:
- Elenve, ar tu prieš keletą minučių nepajutai keisto šalčio jausmo?

- Taip, pajutau. Buvau beišjojanti iš kaimo tuo metu. - Elenvė pažvelgė į akis išpūtusius kitus pašnekovus. Pažvelgė pro langą į smarkiai temstantį lauką. - Reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Nežinia kada gali prireikti šviesaus proto ir tvirtos rankos, - tęsė jau šypsodamasi elfė ir traukdama iš žolių maišelio kelis tamsiai žalius lapelius. Vieną isimetė į savo karštą gėrimą ir pasiūlė kitiems. Kurį laiką elfė sėdėjo tylėdama ir galvodama apie keistą vyrą, vidutinio amžiaus numenorietį, su kuriuo prasilenkė prie arklidžių.

Tuo metu grįžo Ibeta. Atrodė pralinksmėjusi, tik truputį sutriko, pastėbėjusi, kad nemažai kas kreipia į ją dėmesį. Atsisėdusi prie Chajos, Kario ir kitų, džiugiai tarė:
- Klausinėjo dėl arklio – kaip mes jį radom, kur, kada. Ogi pirma taip išsigandau, neįsivaizdavau, kuo mane galėjo įtarti ir kam manęs iš viso prireikė! Tiesiog mirštu iš bado!
Nesulaukusi tarnaitės, ji pašoko, nuėjo prie baro ir užsisakė jau vakariene vadintiniems pietums kukulių su daug padažo ir bulvyčių, ir tik po to vėl įsijungė į pokalbį.
- Berods, jie ne juokais susidomėjo, iš kur jis galėjo atsirasti. Gal net mano, kad arklis priklauso kažkam iš plešikų.

Kronas visai smagiai lošė, gėrė ir šnekučiavosi su žmonėm. Tik alus darė savo ir Kronas trumpam atsiprašęs išėjo laukan. Praeidamas pro savo bendrakeleivius išgirdo "Ar Pajutai?", "Taip, pajutau". Išėjęs į gryną orą, dvorfas pagalvojo, kad jam ne tik, kad nuobodžios mergiotės papuolė, bet dar ir visiškos keistuolės. Lauke kažkaip spaudė neįprastas tokiam laikui šaltukas, tad Kronas, ilgai nekratęs, grįžo į šiltą smuklę. Praeidamas pro barą, užsakė dar ąsotį alaus ir lėkštę kiaulės ausų ir vėl įsitraukė į lošimą.

Ibeta ką tik spėjo susidoroti su ilgai laukta dosnia pietvakariene, kai pasirodė muzikantai. Stalus, taip pat ir tą, už kurio įsitaisė lošėjai, nustumė arčiau sienų, atlaisvindami salės vidurį. Keletas vyresnio amžiaus keliauninkų bandė papriekaištauti, atseit nedera per daug užti, kai kuriems ryte – jau į kelią, bet buvo nustelbti šukaujančio linksmybių pasiilgusio jaunimo.
– Bent porą valandų! – prisijungė Ibeta, akis jos žybėjo iš susijaudinimo.
Muzikantams įsitaisius kampe ir vos pradėjus groti, prie stalo, kur buvo susiburę Tala, Ibeta, Elenvė, Chaja ir Karis priėjo aukštas vyriškis žilstelėjusiais plaukais, apsirengęs brangaus audeklo, bet ne puošniais drabužiais. Mandagiai pasisveikinęs ir prisistatęs Adrahilio vardu jis paklausė, kreipdamasis labiausia į Elenvę:
– Kiek teko susidurti, jūsų gentainiai dažnai yra ypatingai įgudę gydymo mene. Gal jūs – arba kartais kas nors iš jūsų draugų? – galėtumėte man padėti?

Prasidėjus linksmybėms Elenvė sedėjo už stalo stebėdama besilinksminančius ir šypsodamasi žiūrėjo kaip trypia Ibeta. Priėjus nepažįstamajam ir prabilus Elenvė neatitraukė nuo jo akių. Šypsena dingo nuo jos veido. Išklausiusi vyriškio prašymo elfė apsidairė - nepabai norėjosi eiti vienai, bet Karis įsijautė į linksmybes, Juodabarzdis jau seniai atsiskyrė su linksmesne kompanija ir gerokai įkaušęs smagiai kilnodamas bokalus gero alaus šūkčiojo į taktą šokantiems. Akimis paieškojo Felenoro, bet tas buvo kur tai dingęs.
- Ar atsitiko kas rimta? - pagaliau atsiliepė Elenvė. Ji nebuvo linkusi leistis į pokalbius su nepažįstamaisiais, bet šis vyras nekėlė įtarimo, be to, regis pažinojo ir bendravo su elfais. - Aš - Elenvė, gydymo menas man tikrai nesvetimas. Bet... ar mes nebuvome susitikę? Šiandien, prie arklidžių? - tęsė Elenvė. Nors, kam klausti, ji iš karto atpažino šį vyriškį.

- Tikrai buvome, sunku būtų jus supainioti su kuo nors kitu, - patvirtino Adrahilis. – Reikalas yra tas… - apsidairęs, jis pasilenkė arčiau ir toliau kalbėjo pusbalsiu, girdimu tik pašnekovei.

Šokdama su Kariu Ibeta pajuto, jog jaunolis, vos pagavęs nesudėtingo šokio žingsnelius, kažko sutriko ir ne tiek šoka, kiek žvilgčioja jai virš galvos, ir jau ne karta buvo užlipęs jai ant kojos. Atsigręžusi pamatė, kad Elenvė bendrauja su kažkokiu vyriškiu, ir šelmiškai šyptėlėjo: Karis buvo linkęs spoksoti į elfę nuo pačios pirmos kelionės dienos.