Pietiniu keliu (Antrasis amžius) – žaidimas

Brijus egzistavo nuo neatmenamų laikų, ir “Šokančio ponio” smuklės šeimininkas savo užeigos metų irgi suskaičiuoti negalėjo. Net elfai kiek yra keliavę pro Brijų, tiek pamena šią smuklę. Ir teisingai – ko čia keliauti, jei nebūtų smuklės?

Pavasario pradžioje, kovo-balandžio mėnesiais, gyvenimas Brijuje visada virtę verda. Atšilus orams, šiaurėje ištirpsta sniegas, pasausėja keliai ir atsigauna žiemą sukaustyta prekyba. Pasirodžius pirkliams, neišvengiamai prasideda plėšikų užpuoliai, ir pro miestelį dažnai praeina jiems išgaudyti pasiųstų karių būriai. Brijus prisipildo visokiausio plauko keliauninkų.
Tas negalėjo nedžiuginti smuklininko Aimeto. Nepaisant viso tunto zujančių aplink tranų ir tarnaičių, šeimininkas nesibodėjo asmeniškai pasitikti lankytojų, pasirūpinti, kad būtų paruošti kambariai, netrūktų maisto ir gėrimų, o taip pasidomėti, kur ir kokiu tikslu keliauja, padėti patarimu. Kartu su smuklininku plušo ir jo vaikai. Juos Aimetas žadindavo ryte net anksčiau už tarnus. Tarnai – jie tarnauja, padeda, o dirbti už šeimininkus niekas nedirbs.
Kieme pasirodė smuklininko duktė Ibeta. Aimeto senelis, kalvis Elatanas (garsusis senasis Elas, pas kuri iki neseniai užsukdavo dažnas keliauninkas), buvo atvykęs iš Nūmenoro dar prieš didįjį nūmenoriečių persikraustymą, bet šiomis dienomis labiausia vakarietiškomis smuklininko šaknimis didžiavosi jo pati, visada pasiryžusi pasigirti tuo kiekvienam lankytojui. Pats Aimetas nebuvo linkęs skirti šiam faktui per daug dėmesio, juo labiau, kad nei jis, nei jo vaikai ypatingai išskirtiniais numenorietiškais bruožais nepasižymėjo. Štai Ibeta: gal kiek aukštesnė už kitas vietines merginas, nosis tiesesnė (ir riečia ją kiek per aukštai) – o šiaip įprasta brijetė. Išklausė tarnaitės, pro langą kažką riktelėjo kitai ir žvangindama raktais su dailiu stikliniu ąsotėliu rankoje nuėjo rūsio link. Turbūt, kažkas paprašė brangesnio vyno vietoj įprasto.
Rūsyje buvo vėsu, ypač po lauke kaitinančios saulės. Ibeta pripildė ąsotėlį, apsidairė ir įsimetė į prijuostės kišenę vytintos mėsos gabalėlį – pakeliui kiekvienas maisto kąsnelis pravers. Jau lipdama į viršų išgirdo, kaip tėvas lauke šnekina naują atvykėlį:
– …ieškau, kas šiandien ar rytoj vyktų į pietus.
Į pietus! Ibeta prikando lūpą, nuleidusi akis, išėjo į kiemą ir ėmė krapštytis su spyna, vaidinant, jog pokalbis domina ją nė kiek labiau nei įprasta tokiais atvejais.

Nors jau buvo įdienoję, tačiau susivėlęs dvorfas užtinusiu veidu tik dabar išlindo iš savo miegamojo ir klestelėjo į artimiausią kėdę šalia baro. Gergždžiančiu balsu išmurmėjęs, kad norėtų kvortos šviesaus alaus ir kepsnio, jis patogiau atsilošė kėdėje ir apžvelgė salę. Viskas jau buvo tvarkingai iššluota ir sutvarkyta po vakar vakaro. Salėje sėdėjo keli žmogėnai ir pietavo/pusryčiavo. Gavęs alaus, Kronas išpradžių maktelėjo gerą puspintį, garsiai atsiriaugėjo ir prašviesėjusiomis akimis dar kartą apžvelgė visus, kas sėdėjo smuklėje. Tada pabandė sudėlioti galvoje ano vakaro įvykius. "Lyg ir niekam nieko neišpliurpiau... ne.. Gerai. Lošiau vakar... hmm.... reikia kapšo svorį patikrinti." Šalia padėto kepsnio dvorfas pabėrė iš kapšo auksinius, ir juos prasklaidė pirštais. "Ohoho net ir išlošiau...." Susižėręs pinigus į kapšą, Kronas čiupo kepsnį ir pradėjo jį taršyti. Apsilaižęs ūsus užsisakė dar pintą alaus ir įsiklausė į pokalbį tarp smuklininko ir kažkokio žmogėno apie kelionę į pietus.

Nors Felenoras ir negyveno "Šokančio Ponio" smuklėje, čia jis praleisdavo didžiąją dienos dalį. Būtent ši smuklė ir garsina Brijų, o joje apsilenkę visada žada dar sugrįžti.
Pastaruoju metu smuklei lankytojų nestigo ir Felenoras pas savo draugą, gyvenantį miestelio gale, grįždavo jau visai sutemus, o į smuklę traukdavo iš pat ankstaus ryto.
Šis rytas nuo kitų beveik nesiskyrė. Elfas atsibudo pakankamai anksti, pasiemė šiek tiek pinigų ir patraukė link "Šokančio Ponio". Oras buvo geras - šiek tiek pūtė vėjelis, danguje nebuvo nė debesėlio. Kiek paėjęs Felenoras peržengė smuklės slenkstį ir linktelėjimu pasisveikino su smuklininku. Šis plačiai išsišiepė ir nuvedė Felenorą į jo mėgiamą vietą prie lango, siūlydamas šios dienos meniu. Elfas žinojo, kad jo tautiečiai į Brijų užsuka retai ir vietiniai į juos žiūri su baime bei būna perdėtai lipšnūs. Smuklininkas nebuvo išimtis. Felenoras užsisakė pintą alaus žinodamas, kad jos jam užteks visai dienai. Elfas gerdavo nedaug.
Lėtai atsilošęs kėdėje jis pagaliau rado laiko apžvelgti susirinkusiuosius. Ryte lankytojų dar beveik nebuvo. Be Felenoro aplink kelis nedidelius stalus sėdėjo keletas žmonių.
Valandos bėgo, o lankytojai po truputį rinkosi į smuklę. Felenoras apžvelgė atėjusius, tačiau nieko labai įdomaus nepastebėjo. "Nenuostabu, visas įdomumas čia prasideda vakare...". Elfas šyptelėjo ir patogiau atsilošė kėdėje.

Ibeta įsiklausė. Išgirdo, kaip smuklininkas pasakoja apie dvorfą, apie elfą. Žvilgtelėjusi iš už kampo, pastebėjo matytą vaikinuką, lyg tai iš Arčeto. Skubiai padėkojęs ir atsisveikinęs, tasai nuskuodė toliau, į smuklę net neužsukęs.
- Teti, ko norėjo? – paklausė ji.
- Klausinėjo, ar vyksta kas į pietus. Sakė, atseit, pažįstami prašė pasiteirauti, - Aimetas atsisuko į elfą, stebėjusį visą sceną pro langą ir išskietė rankas. – Sakiau gi, nepasisekė jums, pone Felenore. Kaip tik prieš keturias dienas išvyko Pietiniu keliu didelis būrys, iš paties Anuminaso žmonės važiavo. O dabar jau, bijau, palaukti teks ilgokai.
- Bet gal visai užtektų kelių pakeleivių? – paklausė elfas. – Šiemet, girdėjau, rimtesnių susidurimų nebuvo.
- Jūsų tiesa, pone. Sako, kad nebuvo – o jeigu medžiai užpultų, tokiu atveju ir didelė palyda nepadės, na, bet vis viena saugiau…
Ibeta užėjo į salę, nunešė vyną į Fornostą vykstančiai pasiturinčiai porai, veikiausia, iš tenykščių didikų – juos lydėję kariai pusryčiavo už gretimo stalo – ir po truputį įpylė į tarnaitės paruoštas taures.
- Kas dar per medžių užpuolimai? – vietoj padėkos įtariai paklausė vyriškis.
- Vaikštančių medžių iš Sengirės, pone. Būna, kad jie net iki paties Pietinio kelio užklysta ir…
- Nesąmonė, - atrežė šiaurietis, o jo pakeleivė pašaipiai perkreipė lupas. – Kaip tik iš pietų atkeliavome, ir medžius matėme, tik kokius juos Galybės sukurė – augančius vietoje.

Smuklininkui baigiant kalbėti su nepažįstamuoju, iš gretimos gatvelės išniro tamsiu kelioniniu gobtuvu apsigobusi mergina. Neskubėdama pasuko link smuklės. Žvilgtelėjo į nubėgantį pro šalį vaikinuką ir išgirdo kaip Ibeta kalbina tėvą. Įėjusi smuklėn permetė susirinkusius ir nusiėmė gobtuvą. Priėjusi prie vienos iš tarnaičių paprašė elio ir atsisedo prie stalelio pasieny iš kur galėjo apžvelgti smuklę. "Nagi, nagi reti paukščiai renkasi" pagalvojo. Tuo metu įėjusi Ibeta aptarnavo kitus keliauninkus. Tala siubtelėjo elio, išgirdusi pastarųjų pokalbį atlaidžiai šyptelėjo, tačiau susidomėjusi žvilgtelėjo į kilmingąją porelę, "Gaila mums nepakeliui..." pagalvojo ir nukreipė žvilgsnį į elfą.

Dvorfas apžiūrinėdamas smuklės liaudį vis stebėjosi kokių veikėjų čia prisirenka: elfas atklydęs į šiuos kraštus, visą dieną praleidžiantis smuklėje ir visai negeriantis; tikriausiai žmonių didikų pora, lydyma ginkluotos palydos; ir šiaip visokių neaiškių, įtartinų žmogystų.
Kronui besiklausant pokalbio tarp smuklininko ir elfo, kilo mintis "Negi nebus normalios kompanijos pakeleivingos ir teks keliaut kartu su šiuo nuosmurga?..". Bemąstant apie kelionės alternatyvas, nuo didikų stalo nugirdo kalbą apie vaikštinėjančius medžius. Norėjo mestelt repliką "O, puiku. Malkos pačios pas keliauninkus atkeliauja..." bet susilaikė. Kažkaip ir nuotaikos nebuvo ir labai dėmesio nesinorėjo atkreipti.

Elfas nusiminęs atsisėdo atgal į savo vietą. Vienas keliauti nenorėjo, o ir pokalbis su šeiminku nuotaikos nepakėlė. Nuotaikos nepakėlė ir po truputį vis garsiau riaugėti pradedantys smuklės lankytojai. Felenoras žinojo, kad reikia kažką daryti. Žinojo, kad nebegalima taip ilgai sėdėti Brijuje ir nieko neveikti... Kad ir kaip nemalonu buvo tai pripažinti, elfas suprato, jog jei greitu laiku pakeleivių neatsiras, teks keliauti vienam.
Felenoras pateliuskavo savo pusiau nugertą pintą ir pastebėjo, kaip netoliese prunkštelėjo į jį žiūrintis dworfas. "Nenuostabu. Šitą personą beveik kasvakarą smuklininkas tempia iš pastalės į lovą...". Šitaip begalvodamas elfas netyčiom užtiko jaunos, neseniai atėjusios į smuklę moters žvilgsnį.

"Hmm, elfas ir dworfas..." galvojo Tala, nepraleidusi pro akis ir pastarojo reto svečio "...arčiausiai Morija, garantuoju, kad iš ten... o vartai vis dar uždaryti. Ydomu kiek iš jo galima išspaust? Jei tik keliaus į pietus, neabejoju, praverstų ne mažiau už tą elfą. Cha, būtų "linksma" kompanija ir naudos iš tokio žygio daugiau atsirastų..." galvodama šyptelėjo. Elfas pažvelgė jos pusėn, Tala pakilo ir priėjusi prie elfo staliuko pasiteiravo:
- Atsiprašau, netyčia nugirdau, jog traukiate į pietus, tikriausiai mums būtų pakeliui. Gal galėčiau prisėsti?

Juodabarzdis žaidė prie baro su peiliu ir vis galvojo kaip iš čia geriau būtų patraukti į pietus. "Laikas eina greitai. O čia vakarais taip smagu, kad netyčia galima užsisėdėti ir iki rudens. Reikia vis tik kuo greičiau susirasti pakeleivių ir pajudėti iš Brijaus."
Atsisukęs vėl į elfą, Kronas pamatė, kad prie jo jau prisėdo ta mergiotė, kuri čia neseniai įslinko. Kadangi sėdėjo dvorfas ne taip toli nuo jų, tad girdėjo beveik visą pokalbį. Pasirodo ir mergiotė nori į pietus keliaut. "Cha. Čia ką, nuosmurgų ir pyplių žygis organizuojamas? Na, bet ką padarysi. Reikia gal ir man apsireikšt?.."
Susivertęs likusį alų, dvorfas pastatė bokalą ant stalo, stryktelėjo nuo kėdės, pasiražė, atsiriaugėjo, pasitaisė sermėgą, įgrūdo peilį į makštis ir kaukšėdamas batais priėjo prie elfo staliuko. Atsistojęs prie pat staliuko ir sunėręs rankas, Kronas dėbtelėjo iš viršaus paniekinamą žvilgsnį į abu pašnekovus ir burbtelėjo:
- Tai ką, paukšteliai, sumanėt į Pietus iškeliaut?..

Auštant pro Brijaus vartus įžengė kelioninį apsiaustą apsisiautusi tamsiaplaukė mergina. Atrodė šiek tiek pavargusi po bemiegės nakties, bet pakankamai žvali ir susidomėjusi miestu. Klaidžiojo gatvėmis ir gatvelėmis stebėdama bundančius miestelėnus iki įdienojant. Galiausiai apie vidurdienį pasuko link „Šokančio ponio“ smuklės. Užėjus į vidų iš karto nosį pradėjo kutenti įvairių gėrimų ir maisto patiekalų kvapai. Šiaip taip sukrapščiusi kokiam gėrimui pasišildyti, ji atsisėdo prie staliuko salės pakraštyje. Besisėsdama nugirdo kažkieno ištartą klausimą:
-Tai ką, paukšteliai, sumanėt į Pietus iškeliaut?..
Atsisukusi pamatė, kad šito paklausė kažkoks dworfas elfo ir šalia sėdinčios moters. „Į Pietus? Jie keliauja į Pietus. Įdomu. Gal ir man prisidėti? Juk nebuvau nusprendusi kur link keliauti, tad nepakenktų susirasti bendrakeleivių. Turėtų būti įdomu keliauti tokioje kompanijoje...“ galvojo Chaja.

Prisėdusi prie elfo stalelio Tala pradėjo pokalbį apie šį bei tą, apie galimus keliavimo pavojus ar šiaip nereikšmingus dalykus. Kalbėdama kartas nuo karto pažvelgdavo į kitus lankytojus. Prieinant dwarfui, Tala nutraukė pokalbį su elfu ir įdėmiai pasižiūrėjo į ateinantį barzdotąjį vertinančiu žvilgsniu. Šiam sustojus prie stalo, pagalvojo "Hm, šitas mėgsta iš aukštai žiūrėti, ką gi bus sunkau..." ir kreivai šyptelėjusi atsakė iš viršaus žiūrinčiam dwarfui:
-Tamsta teisingai nugirdot, tačiau pirmiausia pasiūlyčiau nulipt nuo tos kėdės ant kurios stovi ir prisėst. Galėsime aptarti būsimą kelionę, spėju tu, vieversėli, prisidėsi prie iškeliaujančių.

Pagaliau Felenoras pajuto, jog kažkas tikrai vyksta. Mergina, priėjusi prie jo staliuko, kalbėjo įtikinamai. Elfas suprato, kad pakvipo sėkme. Kad vis dėlto nereikės keliauti vienam...
Felenoras apsisprendė keliauti su šia tamsiaplauke mergina, kai prie jų priėjo dworfas ir numetė paniekos pilną frazę. Vis dėlto elfas suprato, jog dworfui lygiai taip pat reikia į pietus."Na kagi, šitas irgi pravers".
Felenoras jau norėjo atsikirsti, tačiau tamsiaplaukė jį aplenkė. Elfas nesusilaikė nešyptelėjęs, kai dworfas beviltiškai sutriko.
- Teisingai, sėskis prie mūsų brolau,- tarė Felenoras ir pats nusistebėjo supratęs, kaip kvailai tai nuskambėjo.

Kol dvorfas mąstė ką čia atkirtus mergiotei, elfas suskėlė tokią nesamonę, kuri Kroną ir prajuokino ir supykdė.
- Nei aš su tavim kasykloj dirbau, nei petys į petį mūšyje stovėjau, kad galėtum kreiptis į mane "brolau"!..
Dvorfas staigiu mostu atitraukė kėdę, klestelėjo, sukryžiavo rankas ir nežymiai įsakmiu tonu paklausė:
- Na tai klokit iki kur keliaujat, ar turit arklius, per kiek laiko turit būti vietoje, ar teko neseniai keliauti pietiniu keliu?
Kol pašnekovai žvilgčiojo vienas į kitą, ragindami pradėti pasakoti, dvorfas neiškentė ir sušuko:
- Dar pintą alaus man atneškit!

Tala nežymiai šyptelėjo. Jai visada šiek tiek kėlė juoką elfų ir dwarfų nesutarimas, ypač, kai jie sueina draugėn. Žvilgtelėjusi į elfą ir pastebėjusi, kad šis mąsto kiek atskleist naujam pašnekovui, tarė:
-Aš keliausiu iki Osgiliato. Arkliu ar pėsčiomis man nesvarbu, jei nutarsime arkliais, arklį gausiu. Šiuo keliu keliavau praeitą žiemą, pasitaikė šiek tiek nemalonumų. Dabar, prasidėjus prekybininkų judėjimui jų bus dar daugiau.
Gurkštelėjusi elio paklausė:
- O, tu, pone dworfe, kiek ruošies laikyt kompaniją?

Chaja sėdėjo ir klausėsi trijulės pokalbio apie kelionę. Ją šiek tiek prajuokino akivaizdi elfo ir dworfo antipatija kits kitam. Mergina svarstė ar prisijunkti prie šių keliauninkų ar pasitrinti Brijuje ir paieškoti kitų. Bet iš esmės viskas buvo aišku. Dėtis ji neturėjo kur, o kitos tokios progos paskui galėtų laukti ilgai. Taigi Chaja išgėrė paskutinį gurkšnį elio iš bokalo ir atsistojusi nuėjo prie pašnekovų stalelio.
- Atleiskit, bet nugirdau jūsų pašnekesį apie kelionę į Pietus. Nieko prieš jei prisijunktų dar viena pakeleivė?

Įėjęs ir apsižvalgęs į nepažystamą smūklę, Karis tiesiog prišoko prie baro:
-Gera diena,- isišiepė ligi ausų,- ar dar yra laisvų lovų?- Smūklinkas nerodidamas didelės draugystės, linktelėjo,- o gal dar ir alaus turit?
-kur tu matei smūklę be alaus ?- tai privertė smūklinką nusišipsoti, padavęs pintą alaus paskaičiavo,- už lovą septini, o už alų vienas auksinis.- Karis išėmęs savo kapšelį su pingais ištraukė iš jo dešimt auksinų ir numętes juos ant stalo padėkojo ir leido pasilikti grąža. Pajėmęs bokalą ir nerangiai apsisukęs Karis apsižvalgė ir nuspredė prisėsti prie labai mišrios kompanijos kuri sėdėjo atokiau (nejaugi vienam reikės praleisti popietę).
-sveiki, ar atsirastu man ir mano bokalui čia vietos,- nusišipsojo savo unikalia šypsena.

Felenoro džiaugsmas po truputį slūgo. Dworfas buvo ne iš maloniųjų, o ir kompanija vis didėjo. Nors ir žinojo, kad kuo keliauninkų bus daugiau, tuo bus saugiau, elfas nebuvo patenkintas šia gausa. Iš pradžių prisėdo mergina, elfo manymu kiek per daug dėmesio skirianti savo išvaizdai, o štai dabar ir kažkoks kariaujantis milžinas iš šiaurės. Tačiau progos praleisti buvo negalima. Jokiais būdais.
- Be abejo, jūs visi esate laukiami prisidėti prie mūsų,- apsimestinai linksmai pradėjo Felenoras,- aš, draugai, esu pilnai pasirengęs išvykti. Manęs niekas šitame mieste nelaiko, o jei reikėtų arklio, manau turėčiau už ką jį įsigyti. Jei tikrai norite keliauti kartu, siūlykite išvykimo laiką, transporto priemonę ir visą kitą. Aš pasistengsiu kaip nors prisitaikyti.
Tai taręs elfas atsilošė kėdėje ir apžvelgė susirinkusius aplinkui.

Tala buvo patenkinta prisidėjus dar vienai keliauninkei, kuo daugiau, tuo geriau. Tuo tarpu dwarfas tylėdamas, susiraukes laukė savo bokalo, atrodo, nerodydamas didelio džiaugsmo dėl padidėjusios kompanijos. Netrukus priėjo ir vaikinas, kurį Tala sekė akimis tik įžengusį į smuklę. Nepraleidusi ir to, jog šis paliko smuklininkui du auksinius už nieką, Tala šyptelėjo. "Ką gi bus geriau negu maniau iš pradžių" pagalvojo. Elfui pakvietus prisidėti, pridūrė:
-Žinoma, dabar po kelis bastytis nesaugu, be to kuo didesnė kompanija, tuo geriau.- maloniai nusišypsojo.- Reikia nutarti kaip keliausim. Siūlyčiau arkliais, tačiau nežinia ar visi juos turi ir ar gales įsigyti. Be to kaži ar kai kurie galės ant jų patys joti,- pasakė pažvelgdama į dwarfą. - Taigi ką nutarsime?

Kroną jau pradėjo imti siutas. Negana to, kad turės keliaudamas tąsytis su trim mergom, dar ir mėmė kažkoks berods prisijungti nori.
Pagaliau sulaukęs savo bokalo, iškart nugėrė trečdalį pintos ir piktai tarė:
- Gerai, sėdat visi. Manęs asmeniškai laikas taip nespaudžia, kad negalėčiau keliaut pėsčiomis. Kaip jūs? Skubat? Ar visi galit sau leist arklius?
Yra toks pasiūlymas: imt bendrai vieną ar du arklius ir vežimą. Bus pigiau ir patogiau.- dvorfas demonstratyviai pasikaso tarpkojį.- Nors ne taip greitai.
Pamatęs, kad visi tyliai susimąstė, Juodabarzdis garsiai atsiriaugėjo, nusivalė ūsus ir paragino:
- Na? Reikėtų greičiau apsispręst... tuomet dar šiandien būtų galima sutvarkyti reikalus dėl transporto ir gerai pauliavoti paskutinį vakarą smuklėje.

-Man tinka,- tarė elfas ir vos nesusijuokė pamatęs aplink stalą sėdėjusių veidų minas. Greičiausiai jie tikėjosi, jog vien iš principo elfas bei dworfas nesutiks su vienas kito sprendimais,- suprantu, ponas dworfe, kad kompleksuojate dėl savo galūnių trumpumo. Juk neversiu jūsų joti. Jei visiems tinka, galiu apsiimti surasti arklius, tačiau mokėti už juos reikėtų visiems. Daugiau negu vieno neįpirksiu. Kam nepatinka šis būdas, prašau drąsiai sakyti.