Pietiniu keliu (Antrasis amžius) – žaidimas

Kai Chaja įėjo į smuklę pamatė, kad atėjo beveik paskutinė. Trūko tik šiauriečio vaikinuko. Prisėdusi prie likusios kompanijos, išgerti taip sakant už "nedulkantį kelialį", išgirdo už nugaros sėdinčios grupelės pokalbį apie naktį nužudytą kareivį. Iš pašnekovų intonacijos supratusi, kad girdi jau nebe tikrąją įvykio versiją, daugiau nebesiklausė, bet galvoje pradėjo kirbėti mintys. Juk vakar dar pati kalbėjo su kareivėliu, o ir peilį lietė. "Būtų buvę nuostabu jeigu būtų mane apkaltinę nužudymu. Arba jei būčiau įsipjovus..."

susivėlęs ir atrodo pritrūkęs miego laiptais nubildėjo Karis. Atpažinęs savo bendrakeleivius sėdinčius prie stalo, jiems nusišipsojo, bet prisiminęs vakar naktį suprato, kodėl draugai neatsako tuo pačiu. Apsižvalgęs ir prėjęs prie baro paprašė jautienos kepsnio pusričiams. Iškarto numętęs pinigus su arbatpinigiais nužingsniavo prie stalo.
-labas rytas, bičiuliai, kaip miegojot, ar kelionei jau viskas paruošta?

- Aha,- mestelėjo Felenoras ka tik pasirodžiusiam šiauriečiui ir atsisuko į visus,- na, kadangi visi susirinkom, gal galėčiau jūsų kai ko paklausti?- elfas tylą palaikė kaip pritarimą ir kalbėjo toliau,- iki kur mes žadame kaliauti? Taip, aš žinau, kad keliausime vadinamuoju "Pietiniu Keliu", tačiau iki kur? Ir, jei ne paslaptis, koks jūsų kelionės tikslas? Nes aš asmeniškai nieko tikslaus apsibrėžęs neturiu... Keliauju ten, kur manęs gali prireikti. Tiesiog noriu apsistoti kokiame nors mieste ir ten dirbti,- elfas apžvelgė bendražygius, bet iš jų veidų sunku buvo išskaityti, ar jie pasiruošę atskleisti savo kelionės tikslą, ar ne,- tai kaip?

- Kaip jau berods esu sakęs.... ar ne?- dvorfas pasikrapšto viršugalvį,- tai ruošiuosi važiuoti iki Minas Tirito. Ten, priklausomai nuo situacijos, pasėdėsiu nuo dviejų iki keturių savaičių, ir trauksiu atgal. Manau, jums informacijos net perdaug.
Kronas nelaukdamas, kol kas ką pasakys, apsisuko ir nužingsniavo į savo kambarį. Ten peržvelgė savo kelionmaišį, užsimetė ir susiraišiojo odinius lamellarinius šarvus, susijuosė diržu. Ant diržo pasikabino ragą, peilį, kapšą, vienarankį kirvį. Ant pečių užsimetė nemažą vilko kailį, pasikabino skydą ant nugaros, taip pat ir kelionmaišį. Po pažastim pasikišo šalmą, į kitą ranką pasiėmė dvirankį kovos kirvį, kuris buvo aukščio sulig dvorfo smakru ir dar kartą peržvelgęs kambarį grįžo į smuklę. Kronui įėjus, smuklėje visi jau tylėdami jau laukė. Ir visi produktai jau berods buvo sunešti vežiman.
- Aš jau pasiruošęs. Jūs?..

-Kaip jau sakiau, keliausiu iki Minas Tirito arba Osgiliato, priklausys kaip klostysis reikalai pakeliui. Kiek ten užtruksiu nežinau. - tarė Tala.
Dwarfas nuėjo į viršų, o šiaurietis tuo tarpu paskubomis kimšo savo pusryčius. Tala atsistojo, padėjo pinigus už elį bei maistą ir pasiėmusi kelioninį krepšį išėjo laukan. Smuklininko tarnas jau baigė krauti vežimą. Tala priėjo prie jo, pusbalsiu kažką pasakė ir padavė pora auksinių. Tas paskubomis nuėjo ir greit sugrįžęs padavė jai mažą kapšiuką, kurį Tala isidėjo į prie diržo prisegtą kapšą.
Apžiūrėjusi vežiman sukrautą mantą Tala nuėjo prie arklių.

"Kur aš keliauju? Tikrai geras klausimas iki kur aš keliauju. Jeigu ne šita grupelė tai apskritai nežinia, kuria kryptim traukčiau," mąstė mergina.
- Kolkas keliauju tiesiog į pietus. Iki kur keliausiu, manau, nuspręsiu kelyje,- pasakė Chaja.
Nelaukusi kokio nors atsakymo, ji pasiėmė savo kelionmaišį, lanką ir išėjo iš smuklės. Lauke buvo jau pakrautas vežimas. Mergina nuėjo prie žirgų kur jau stovėjo bendrakeleivė.

Karis nusišipsojo ir tarė:
-man, kogero, traukti toliausiai. Net ligi pačio Gondoro.-atsikandęs didelį kasnį kumpio ir pilna burna tęsė.- o dėl arklių, aš nežinau, visai patogu būtu tęsti kelionę su jais, bet iš bėdos galiu keliauti ir pėstute.- nuryjo kasnį.- o jums draugai,- žvilgtelėjo į Chają ir Felenorą,- siulau tęsti kelionę drauge, juk ir smagiau ir saugiau.- isišiepė savo unikalia šypsena.

Eilinį kartą nesupratęs šiauriečio Felenoras išėjo iš smuklės ir taip pat įmetė vežiman savo mantą. Vos nepritrėkštas nykštuko ridenamos alaus bačkos, elfas priėjo prie merginų.
- Kaip matau, viskas paruošta. Galėtume ir judėti...
Staiga šalia pasirodė sukaitęs dworfas ir sumurmėjo prašydamas pagalbos keliant alų į vežimą. Felenoras atsiduso ir šyptelėjes nuėjo prie bačkos. Net ir taip galingai sudėtam dworfui buvo labai sunku įkelti vežiman dvigubai už jį didesnę bačką... "Man čia alaus daugiau nei savaitei, bet manau, dworfui užteks ir kelių dienų jai ištuštinti...." pamanė elfas ir kartu su bendrakeleiviu įrideno bačką į vežimą.

Įkrovęs bačką į vežimą, Kronas priekiniame vežimo kairiajame kampe pasitiesė apklotą, pasistatė bačką taip, kad dalinai atsiribotų nuo kitų keleivių. Patogiai atsisėdęs ir daiktus savo šalia susidėjęs, dvorfas šūktelėjo:
- Na! Šokit vežiman! O mūsų šaunioji... tpfu šaunusis elfas,- dvorfas sukrizeno,- tikiuosi sės prie vadžių, bo aš tai tikrai nemoku važnyčioti.
Kol visi taisėsi į vežimą, Juodabarzdis išsitraukė peilį, ir pradėjo kirvio kotą puošti runomis.

Kai dworfas įrideno bačką į vežimą ir įsirideno pats, jau galima buvo keliauti. Chaja įlipo į vežimą, pasidėjo savo mantą ir įsitaisė, kuo patogiau pati, kiek tolėliau nuo dworfo ir jo statinės. Supratusi, kad kelionė bus ilgas dardėjimas vežime, mergina pagalvojo, kad daug labiau norėtų joti žirgu, bet... Jau ir kitiems besirobščiant, ji susimastė ką galėtų veikti.

Tala išoko i vežima. Vadžias užleisdama elfui, atsisėdusi šalia Chajos patogiau pasitaise karda po apsiaustu.
- Ka gi, prieš akis ilga kelionė. - draugiškai tarė Chajai. - Reikia tikėtis neusinersim ant musu sargybinio žudiku. Linksma butu.- pasake laukdama pasnekoves reakcijos.

-Kažkodėl nemanau, kad mums teks su jais susitikti,- šypteldama tarė Chaja- O jei ir sutiktume, tai tikrai praskaidrintų kelionę. Beje, gal kas bent numano ką nors apie tuos paslaptinguosius žudikus?- pažvelgė ji į Talą.

- Nemanau, kad kas drįs artintis....,- burbtelėjo Kronas iš už savo bačkos.

- Aha, tavo didelės bačkos išsigąs - atsakė Tala bačkos pusėn.
- Na versiju nemažai girdėjau, tačiau nė vienos negalėčiau išskirt iš kitų. Tu, kiek žinau, nebuvai ta nakti smukėje, bet tikriausiai tebebuvai miestely, nematei nieko įtartino? - paklausė Chają.

- Šiaip nebuvau ir miestelyje. Bet, kad būčiau ką mačiusi tai ne,- tarė ji Talai.
"Bent jau ne tą naktį" pridūrė mintyse.

isišiepęs ir dar kažką kramsnodamas atžengė Karis, užsivilkęs kelioni apsiaustą pro kurį lyg kupra švietė milžiniškas dvirankis kalavyjas. atsisėdęs priešais dvorfa ir jo bačką, žmogus ištiesė kojas ir ir apsiklojęs apsiaustu lyg kaldra tarė:
-šianakt man trūko miego tad manau jūs nieko prieš, kad aš pamiegočiau, o jai pamatysit kanors įdomesnio arba prireiks mano pagalbos pažadinkit,- Karis paskutinį kartą nusišypsjo ir sumerkė akis.

- Manau, kad galime judėti, ar ne?- įšokęs į vežimą ir nekreipdamas dėmesio į dworfą paklausė Felenoras. Merginos linktelėjo ir tęsė temą apie šios nakties žmogžudystę, dworfas suniurzgėjęs vėl ėmė bendrauti su statine, o šiaurietis jau pūtė į akį.- Na ka gi, keliaujam...- pats sau tarė elfas ir vežimas pajudėjo Brijaus vartų link.

- Pagaliau pajudėjom.... Jau galvojau, kad su tokiais slunkiais miegaliais mes iš miesto iki vidurdienio nepajudėsim...
Kronas atitraukė kirvio kotą toliau nuo akių ir grožėjosi jau išraižytomis Mannaz, Isa bei Raido runomis.

Keliauninkus išleido pro rytinius vartus be jokių kliučių, nors sargybiniai po nakties įvykių buvo visai be ūpo. Miestą juosianti siena dar nespėjo dingti iš akiračio, o iš tos pačios pusės pasirodė du raiteliai. Už savo bačkos išsidriebęs Kronas ir prie vadžių sėdintis Felenoras nieko nematė, merginos stebėjo nors ir su smalsumu, bet ramiai; bent jau kol pasigirdo aiškus moteriškas šauksmas: “Palaukite!”.
– Čia dabar kas? – susidomėjo Kronas ir nusijuokė. – Ką šios moteriškės, įdomų, vejasi? Gal tave, miegantis stipruolį (Karis kaip mat pabūdo)? Ar elfą?
Felenoras sulėtino arklius. Nusisukęs ir kurį laiką stebėjęs artėjančias raitėles, sustabdė pilnai.
Moterys pagaliau pasivijo vežimą. Viena jų pasirodę besanti keliauninkams pažįstama smuklininko duktė, kita – nematyta aukšta tamsiaplaukė elfė ant žirgo, kuriam, rodos, vežimo pasivyjimas buvo vieni juokai.
– Fju, – atsiputė Ibeta, priešingai elfei prakaitodama vos ne stipriau už savo kumelaitę, – vos spėjome iš paskos. Aš labai atsiprašau, gerbiamieji, per visą vakarykštę sumaištį pamiršau perspėti, kad keliausiu kartu su jumis iki Osgilijato, šeimos reikalais. O ši mergina atvyko tik širyt, ji irgi ieškojo pakeleivių į pietus. Tad neprieštarausite, tikiuosiu?

Žinia elfui buvo netikėta, tačiau jis to neparodė. Nepatikliai nužvelgęs Ibetą jis gūžtelėjo pečiais lyg sakydamas "keliaukit kartu, jei jau prisivijot" ir pažvelgė į elfę. Felenorui jos veidas pasirodė pažįstamas, tačiau jis nesugebėjo atsiminti kur jį matęs. Pamatęs, kad elfė taip pat žiūri į jį, elfas linktelėjo jai ir kiek palaukęs gavo tokį pat linktelėjimą atgal. Felenorui nebuvo nuostabu, kad jis neatsimena iš pirmo žvilgsnio pažįstamo elfės veido. Jis gyveno vienuose iš didžiausių elfų miestų ir pažinojo pakankamai daug jų gyventojų. "Nieko, dar bus laiko tai išsiaiškinti" pamanė jis ir, atsisukdamas į Ibetą, tarė:
- Manau, jūs netrugdysite mūsų kelionės... Tačiau dėl būrio pagausėjimo teks sustoti artimiausiame kaimelyje ir papildyti maisto atsargas,- staiga elfas nelabai maloniai nužvelgė smuklininko dukterį ir tarė,- o tavo tėvas žino, jog iškeliavai?