Pietiniu keliu (Antrasis amžius) – žaidimas

Tala šyptelėjo iš elfo replikos:
-Pasiūlymas geras, jei niekas neskuba, tačiau reikia įvertint, jog su vežimu toli gražu ne visur pravažiuosi, juo labiau Pietiniu keliu nuo Agrenosto. Gali tekti ten palikti arklius su vezimu ir keliauti kitais budais. Be to vezimas pritrauks nereikalinga plesiku demesi. As videlto siulyciau arkliais, taciau jei kiti pritars dwarfo pasiulymui, tebunie.

Chajai ir dar kažkokiam, linksmų plaučių žmogėnui, prisėdus prie stalelio, mergina pastebėjo, kad ne visus pradžiugino gausėjanti kompanija. Bet kita vertus pokalbiui pakrypus link keliavimo būdo mergina apsidžiaugė, kad jų kompanijoje yra dwarfas. Bent nereiks pirkti žirgo. Priešais sėdinti moteris pateikė gerą argumentą dėl saugumo, bet vis vien Chajai patiko keliavimas pėstute.
-Nors dėl plėšikų sutinku, bet vis dėlto man priimtinas gerbiamojo elfo pasiūlymas. Jei tik žinoma tai priimtina visiems.- ji peržvelgė tylinčių pašnekovų veidus.

Apsidžiaugęs tokiais malioniais veidas, ir kad jį priemė Karis isgilino į pokalbį. Ir staiga suprato, kad prie stalo sėdi ir dar vienas žmogus- su ilga barzda ir maukiantis alų. "Nors tai tikriausiai nežmogus- per žemas" pagalvojo isitebėjęs i mažiuką bet Kario manimu mieliausia sutverimą visam šiam mieste. papurtęs galva ir trumpam atsibudęs iš tos nuostabos Karis gurgštelėjo alaus ir truputi paskalavęs burnoje tarė:
-Atleiskit, kad isiterpsiu.-jis pajuto kaip visos smūklės akys sminga i jį (pasakė per garsiai).Ir žymiai tylesniu tonu tarė.- O kur jus vykstate. Ir apskritai apie kokią kelionę šnekate?

Dvorfas nebeiškentė:
- Na jei net nežinai apie ką mes čia šnekam, tai sėsk kitur ir srėbk savo alų! - ir tylesniu tonu pridūrė,-Ir su šitais čia bus pakankamai problemų...
Nelaukęs, kol šviesiaplaukis žmogėnas pasišalins, Kronas gurkštelėjo alaus, apžvelgė visas tris mergiotes ir daug ramesniu tonu pradėjo dėstyti:
- Reiškias tep: Jei nėra prieštaraujančių, imam vieną arklį su vežimu. Jei už Agrenosto keliai pasidarys sunkiai pravažiuojami, nors nelabai tuo tikiu, tai keliausim pėsčiom. Anokios čia problemos. Jei ką, tai aš pats ruošiuos keliaut iki Minas Tirito. Dėl užpuolimo, tai nėra jau taip blogai tas vežimo variantas - būsim visi kartu ir negalės mūsų išgaudyti po vieną, kaip būtų, jei būtume visi su arkliais. - o pats dvorfas pagalvojo "Koks skirtumas - tos trys mergiotės man tik maišysis..."
- Taigi, jei daugiau klausimų nėra, tai einava tuoj pat susitarti dėl arklio ir vežimo. Susimesim po lygiai.
Vienu mauku susipylęs gerklėn visą likusį alų, dvorfas rankove nusivalė ūsus ir laukdamas atsakymo sužiuro į pašnekovus. Bet staiga prisiminė:
- O gal kas jau atvyko čia su žirgu? Nereikėtų pirkti...

Tala, atsilošusi kėdėje stebėjo kitus pašneovus. Iš esmės jai buvo nesvarbu keliauti pėsčiomis ar arkliais, laiko ji turėjo, o prie ilgų kelionių buvo seniai pripratusi. Pavojai kelyje taip pat nebuvo pirmas jos rūpestis. Prie šio būrio ji prisidėjo dėl svarios priežasties, kuriai skyrė visą savo dėmesį ir dar dėl paskirtos užduoties, pastaroji nebuvo tokia aiški. Žvelgdama į prie stalo susėdusius pašnekovus tyliai juos vertino. "Elfas, kuris tikriausiai musės nenuskriaustų, nors kita vertus, pirmas įspudis gali būti apgaulingas, ypač dėl elfų. Mergina, iš pažiūros be grašio kišenėj, keliaujanti tokį atstumą. Reikia tikėtis nors kokį ginklą turi. Mažylis su kirviu... šitie apskritai su niekuo neprasideda. Ir galimas karys, nešiojantis šarvus po drabužiais ir besišvaistantis auksu, išgrąžintu veideliu. Vienintelis iš pažiūros atitinkantis apibudinimą.
Tuo tarpu supykusiam dwarfui baigus savo sentenciją, Tala pratarė šviesiaplaukiam naujokui:
-Keliaujame į pietus. Jei nori gali dėtis kartu.
Pažvelgusi į kitus pasakė:
- Ką gi, vežimu, tai vežimu. Siulau mestis čia pat ir eiti ieškoti vežimaičio. -pasakė krapštydama iš kišenės kapšelį - Žinau, kur galėtume gauti nedidelį.O dėl arklio dwarfas teisus, sutaupytume.

Chaja jau ėmė nekantrauti. Jie sėdi čia jau nežinia kiek laiko, o rezultato kaip ir nėra. "Jeigu visiems tinka tai dedamės vežimui ir arkliui ir dingstam iš čia. Kam dar pilstyti iš tuščio į kiaurą." Kol anie vis dar sprendė kaip keliauti mergina patyrinėjo busimus bendrakeleivius. "Dwarfas kaip dwarfas. Pasipūtęs storžievis. Neatrodo, kad jam rūpi su kuo keliauti kad tik greičiau iškeliauti. Elfas irgi kažkoks neaiškus. Arba per daug paslaptingas arba per daug pasipūtęs. Iš dviejų viena. Kas dėl šviesiaplaukio prisėdusio ką tik, apskritai neaišku ar keliaus kartu. Nors šiaip atrodo toks kvailelis, bet ką žinai kas slepiasi po išore. Ir mergina keliaujanti iki Osgiliato. Apie ją sunkiausia ką pasakyti. Ir kompanija gi susirinko," mintyse nusijuokė ji.
-Kas dėl manęs tai žirgo neturiu. Siūlau greičiau susidėti ir tuomet išvyksime dar šitame amžiuje, jei jūs nieko prieš.

Į smuklę įžengė Brijaus garnizono vadas, niūrus, nepaisant to, kad paruoštas stalas jau laukė ir pats smuklininkas, šypsodamasis, pasitiko garbingą svečią. Vadą sekę jaunieji sargybiniai buvo nusiteikę daug linksmiau, nors atrodė kiek pavargę, o vieno ranka buvo perrišta.
- Iš kur toks durklas, gal pavogei? – suburbėjo vadas, stabtelėdamas ties keliauninkų į pietus stalo ir žiūrėdamas į Chają.
- Liaukytes, dėde, - nusijuokė sargybinis su perrišta ranka ir mirktelėjo merginai. – Nepagavom plėšikų, tai nepagavom, bet nereikia dabar visur aplink vagis matyti.
- Kokius plėšikus? Kur plėšikai? – iškart pasipylė iš visų pusių klausimai.
- Pilkapiuose šiąnakt apsilankė, - atsakė kitas sargybinis. – Du sugebėjome nudėti, tačiau kiti pabėgo. Aragundą, štai, biški sužeidė. Nėra dėl ko pergyventi, tie, kas į kapus lenda, gyvųjų liesti nesiryš.
Tačiau šnekos ir klausinėjimai nesiliovė. Dvi tarnaitės kalbino sužeistąjį, kuris tikrai neatrodė sunerimęs ir nepatenkintas, ir net demonstravo peilį, kuriuo buvo sužeistas.
Ibeta paskaičiavo vadui, kiek išeina už visą stalą, ir įrašė į jo sąskaitą. Eidama pro šalį, padarė pastabą tarnaitėms, kad neatsitrauktų per daug nuo darbo.

-Jei niekas nesupyks,- tarė Felenoras, žvilgtelėjęs į dworfą,- galiu apsiimti surasti porą patikimų arklių kelionei...
Elfo kalbą nutraukė staiga į smuklę įsiveržęs karių būrelis. Visas smuklės dėmesys susitelkė į įėjusiuosius. Iš visų pusių pasipylė klausimai, o elfas susimąstė. Keliuose šiuo metu nėra saugu. Dworfas bei žmogus iš šiaurės atrodė stiprūs, pats elfas žinojo, kad reikalui prispaudus sugebėtų gana šauniai apsiginti, tačiau apie merginas jis nenutuokė nieko. Abi atrodė paslaptingos ir Felenoras net nenutuokė ar padėtų jos kovoje ar ne.
Pagaliau, triukšmui nurimus ir kariams atsisėdus prie savo stalo, keliautojų stalelis vėl grąžino savo mintis prie būsimos kelionės.
-Na, o jei mums pavyks viską greitai sutvarkyti, manau iškeliausime jau ryt rytą, ar ne?- paklausė elfas.

Sargybiniams bekalbant apie plėšikus, Kronas viena ausimi klausėsi jų, kitą - elfo. "Plėšikai? Šalia Brijaus... Hmm visgi gal reikės būti budriems kelionėje nuo pat pradžios iki galo..."
- Iš ryto? Kas?.. aaa.- dvorfas staigiai atsisuko į elfą,- Žinoma. Kai tik rytinio alučio nugersim...- linksmai tarė dvorfas ir mirktelėjo elfui.
- Tai jūs tada pasirūpinkit transportu. Laikyk kol kas tiek.- iš kapšo ant stalo apie trisdešimt auksinių.- Jei iš mano pusės dar pritrūks, tai kai grįšit atiduosiu.
Kronas pažvelgė į elfą. Šis buvo kiek pasimetęs kodėl dvorfas pradėjo taip staiga su juo normaliai šnekėti ir tik linktelėjo galvą, sutikdamas.
- Man reikia persimesti žodžiais su smuklininku bei sargybiniais.
Tai taręs dvorfas pakilo nuo stalo, apžvelgė jau pilną smuklę prisirinkusią ir nužingsniavo link baro.
- Ir dar vieną alaus... prašyčiau.- Juodabarzdis mirktelėjo padavėjai ir pasirėmė į barą, klausydamasis ką šneka garnizono vyrai.

Kariui pagelbėjo katik isveržę sargybiniai, nukreipė temą nuo jo perdėto lipšnumo. Taipat sargybiniai lengvai išgasdino Karį "maža kokios jėgos juos gali užklupt kelyje" bet prisiminęs savo griozdišką, dvirankį kalavyją ant nugaros Karis nusiramino. Sugriebęs pinigų kapšelį ir paberdamas juos i delną, ištiesęs ranką į elfą, davė jam trisdešimt aštuonis auksinius ir tarė:
- na jei jums pietų link, man tai pakeliui. Tikuosi užteks.

Į smuklę įvirtus sargybiniams, Talą sudomino jų žygis, tačiau ji atrodė abejinga ir Tyliai stebėjo, bet kai sargybinis išsitraukė ir parodė peilį kuriuo buvo pats sužeistas, Talos veidas pasikeitė. Ji įdėmiai įsižiūrėjo į demonstruojamą ginklą ir pabąlo. Netardama nė žodžio padėjo ant stalo auksinius skirtus pirkti vežimui ir akliams, tarstelėjo kitiems:
- Nueikite pas jaunaji kalvi, pasakykite, kad jus siunte Tala, jis jums parodys tą vežimaitį. Aš prisiminiau, kad turiu dar kai ką svarbaus atlikti.
Ir tarsi būtų visa kita užmiršusi, pasiėmusi savo bokalą prisėdo prie gretimo stalelio esančio visai šalia sargybinių stalo, kur buvo karštai aptarinėjamas plėšimas.

Felenoras puikiai pastebėjo, kaip karių įsiveržimas patraukė jo pašnekovų dėmesį. Per daug negalvodama juodaplaukė išbėrė pinigus ir nuėjo arčiau karių. O jau dworfas pasielgė taip, kad elfui akys ant kaktos iššoko... Felenorui pradėjo kilti įtarimas, tačiau, nusprendęs jog toks jo būsimų bendražygių susidomėjimas kariais yra atsitiktinis, pakilo iš savo vietos.
Vis dėlto, eidamas pro stalą kurį buvo apsėdę sargybiniai, elfas nesusilaikė ir šmurkštelėjo į kėdę, esančią ne per toli karių ir, įtempęs savo elfišką klausą, ėmė klausytis.
"Smalsumas - ne tik žmogiška savybė" pamanė elfas ir šyptelėjo.

Jų pokalbį nutraukė į smuklę igriuvęs karių būrelis. Jiems einant pro šalį vadas dar užkabino Chają dėl durklų. Merginai nuėjo per širdį išgirdus su kuo kareiviams teko naktį susidurti. Atsitokėjusi nuo savų minčių ji pamatė, kad visi jos pašnekovai jau išsilakstė kas sau. Visus sudomino įvykis. Dar spėjusi nutverti elfą, ji įdavė jam visą savo turimą auksą, sumurmėjo: -Tikiuosi užteks. Ir išsmuko į lauką, šiek tiek pamastyti. Po geros valandėlės Chaja nusprendė, kad reikia daugiau sužinoti ką kas žino. Persibraukė plaukus ranka ir stengdamasi nepakliūti vadui į akis pasuko link sužeistojo kareivio, Aragundo. "O dar sako, kad mergina būti blogai," nutaisė meilią šypsenėlę Chaja.

Kronas sriubčiojo alų ir įdėmiai klausėsi ką šneka garnizonas. "Manau, kad net nereikės atskirai jų kalbinti. Jau ir dabar pasakoja ano vakaro ir anų metų "nuotykius". O dar po kelių bokalų tai ir prie jaunystės išdaigų sugrįš..."
Vis bandęs pagauti ir pakalbinti smuklininką, kuris labai įsiplepėjo su garnizono viršininku, dvorfas nusprendė pakalbinti jo dukrą. "Ta margaitė turbūt žino tiek pat, kiek ir tėvas". Suradęs akimis ją benardant tarp smuklės staliukų, palaukė kol ji vėl sugrįš prie baro.
- Mergaite gal gali prisėst trumpam?
Smuklininko duktė prisėdo šalia, lyg laukdama kol dvorfas pateiks užsakymą.
- Gal galėtum man papasakoti kelis dalykėlius? Pirma, tai gal numanai kiek dienų užtruktų kelionė vežimu iki Agrenosto? Antra, ar šitame kely dažnai pasitaiko užpuolimų pastaruoju metu, ir ar yra vietų, kurias geriau aplenkti?
Merginai trumpai susimąsčius, dvorfas susipylė likusį alų į skrandį ir merginai mostu parodė, kad norėtų dar vieno.

Tuo tarpu Tala klausydamasi sargybinių įtemptai mąstė apie sargybinių papasakotus įvykius. Pastarieji spalvingai nupasakojo besidomintiems smuklės lankytojams visą nuotykį. Labiausiai Talai rūpėjo iš kur atėjo plėšikai bei kur link jie pasuko. Netrukus sugrįžo Chaja ir priėjo prie sužeistojo sargybinio. Talą tas nustebino "Arba linksmybių ieško, arba jai šis reikalas dėl kitko parūpo" pamanė. "Nieko bus progu isiaiškint, kelione bus ilga".
Pamačius tą peilį sargybinio rankose Talą nukrėtė šaltis, ji labai norėjo pasilikti ir viską išsiaiškinti, tačiau Brijuje likti ilgiau negali. Pastebėjusi, kad vienas iš sargybinių atsistojo ir išeina, Tala taip pat pakilo ir išsekė paskui.

Kiek pasiklausęs elfas pamatė, jog kareiviai nieko doro nepapasakos. Tas užpuolimas Felenorui per daug nerūpėjo, o kažko slapto ar šeip įdomaus jie napapasakojo. Tik ištisai pliurpė apie savo jėgą ir drąsą kovoje su plėšikais.
Kai jam jau galutinai nusibodo klausyti sargybinių plepalų, elfas atsistojo ir pasuko link išėjimo. Artėdamas prie durų jis pastebėjo dworfą. Nors dworfas jo ir nemėgo, Felenorui reikėjo su juo pakalbėti, tačiau, kai elfas pasuko mažojo barzdočiaus link, jis pasikvietė smuklininko dukrą ir įsivėlė su ja į pokalbį.
"Tiek to, dar bus laiko pašnekėti su tuo rasistu..." taip pamąstęs elfas apsisuko ir išėjo į gatvę.

Po kelių bokalų kareivis išdėstė Chajai viską ką tik galėjo papasakoti. Kai pradėjo pasakoti apie savo parodytą "drąsą ir narsą" ankstesniuose žygiuose mergina suprato, kad tai viskas. Atsikračiusi jo, pasuko link išėjimo. Eidama matė, kad smuklėje belikęs tik dworfas, kalbasi su smuklininko dukra. "Įdomu ko jam reikia iš jos," pamanė eidama pro duris. "Nieko dar bus laiko sužinoti." Eidama purvina gatvele ji perkratė ką pasakojo tas kareiviūkštis. "Iš esmės nieko jie nežino. Nei kas jie, nei kur patraukė." Nusprendusi, kad bus dar laiko smalsumui patenkinti, ji pasuko į kiek platesnę gatvę. "Kas žino kada dar čia lankysiuos. Reikia bent apsižvalgyti."

Ibeta noriai prisėdo prie dvorfo, akivaizdžiai apsidžiaugusi, kad pasitaikė proga atsipusti. Neprieštaraus gi tėvas tokiam šventam dalykui, kaip paplepėti su lankytoju. Pašaukus tarnaitę, perdavė dvorfo užsakymą ir paprašė sau elio – truputį, tik kad palaikytų kompaniją, juk prieš akis dar visa popietė.
- Iki Agrenosto? Na, iki Tarbado raiteliui apie dešimt dienų, tai vežimu pora savaičių tikrai užtruks. O iki Agrenosto dar toliau bus, tai kokios penkios savaitės iš viso.
Užpuolimų be abejo pasitaiko, tačiau šiemet kol kas ramu buvo. Iki šiandien, aišku... Bet sutikčiau su gerbiamuoju Kelemniru, į pilkapius liaudis lenda tikrai, kai jokios kitos išeities neturi. O kad kai kas gavo į kailį, - Ibeta reikšmingai pažvelgė į Aragundą, karštai pasakojantį merginai, irgi, berods, besiruošiančiai į pietus, apie nakties nuotykius ir tikrai dažniau, nei derėjo, pabrežtinai tikrinantį raištį ant sužeistos rankos. Mergina rodos jau pradėjo nuobodžiauti, - tai vien todėl, kad liežuviu geriau nei kalavijų dirba. Na, jūsų kirvis, matau, ne malkom skirtas – mano senelis kalvis, tad tokius dalykus kiek pažįstu, - ji nusijuokė. – O štai pernai kažkokie tris kaukėti niekšai užpuolė pirklį Chadirą – beje, jei arklių ieškote, galite jo pasiteirauti, - atėmė kapšelį su pinigais ir visus drabužius, ir teko nabagam nuogam per visas apylinkes…
Ibeta, įsijautusi, pasakojo istoriją, kaip plėšikais apsimetę tris jos draugužiai nutarė pamokyti storžievį pirklį ir kaip paskui išsisukinėjo. Kai kurie lankytojai apsidžiaugė proga nutraukti pokalbius apie nakties išpuolį, o, kai mergina užbaigė savo pasakojimą raštininkas dar prisiminė, kaip tas pats pirklis bandė prekiauti kažkokiais svaiginančiais pietietiškais smilkalais. Pagaliau priejęs Ibetos brolis Helas priminė jai, jog laikas grįžti prie darbų.
Sargybiniai išsitraukė kauliukus, vienas mostelėjo dvorfui ir draugiškai priminė, jog norėtų atsilošti už porą praeitų vakarų.

Netrukus sugrįžo sargybinis, paskui kurį išėjo Tala. Po valandėlės įžengė ir mergina. Su savimi Tala turėjo kelioninį krepšį. Priėjusi prie smuklininko paprašė išsinuomoti nakčiai kambarį. Praeidama nugirdo dalį dwarfo pokalbio su Ibeta, tačiau tai jos nedomino. Nuėjusi į kambarį pasidėjo ką atsinešė ir vėl atėjo prie baro. Užsisakiusi dar vieną bokalą elio patogiai įsitaisė "Ką gi" pamanė, "palauksim".

Grįžęs pas savo bičiulį namo, elfas papasakojo, jog rytoj ruošiasi išvykti. Pažadėjęs nakčiai dar grįžti, jis iš stalčiaus savo kambaryje išėmė nedidelį odinį maišelį ir prisisegė prie diržo. Kiek apsiprausęs ir pasikeitęs drabužius, Felenoras vėl išėjo į gatvę ir ramiai nukulniavo link smuklės.
Tik įžengęs jis pamatė savo būsimą bendrakeleivį dworfą. Barzdočių kažkas jau kvietė palošti kauliukais, tačiau elfas staigiai prišoko prie dworfo ir maloniai tarė:
- Atleiskit, kad trukdau, tačiau gal skirtumėte man minutėlę savo laiko?